Ar klausotės “Pixies”? Jei “Pixies” nežinote, bet bent kažkiek domitės alternatyviuoju roku, tai tikėtina, kad klausotės grupių, kurioms “Pixies” padarė milžinišką įtaką. “Nirvana”? “Foo Fighters”? “Radiohead”? “The Smashing Pumpkins”? “Arcade Fire”? “Weezer”? Visos šios (ir dar daugiau) grupės yra ne kartą deklaravusios meilę “Pixies” muzikai. Tas jų ikoninis sugebėjimas būti tyliems ir subtiliems vieną akimirką ir kurtinančiai garsiems kitą šiandien yra gerai atpažįstamas. Nors “Pixies” nėra itin žinomi plačiosioms masėms, britų muzikos žurnalas „NME” yra pavadinęs juos “ko gero, įtakingiausia visų laikų alternatyvaus roko grupe” ir ginčytis čia beprasmiška. “Pixies” yra legendinė grupė pačia tikriausia šio žodžio prasme, tad smagu, kad šie roko muzikos grynuoliai pagaliau aplankė ir Lietuvą. Tiesa, koncertas dėl visą pasaulį stingdžiusios pandemijos buvo net du kartus nukeltas, bet nuo to tik maloniau. Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas tortas, žinia, būna gerokai saldesnis nei tiesiog tortas. 

Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnuose yra turbūt labiausiai nuo Vilniaus centro nutolusi koncertinė erdvė. Šiltas oras ir gan tolimas kelias iki renginio vietos antradienio vakarą Kairėnuose kūrė tam tikrą mini-festivalio atmosferą. Žmonių nebuvo daug, bet nebuvo jų ir mažai. Daugiausiai – žilstelėję ir pliktelėję, bet savo šaknų dar nepamiršę vyresnio amžiaus “alternatyvščikai”, ir jaunimėlis, po poros dešimtmečių pavirsiantys tokiais pačiais žilstelėjusiais vyresnio amžiaus “alternatyvščikais”. Grupelėmis, poromis ir po vieną visi sėdėjo didžiulėje botanikos sodo pievoje, gurkšnojo gėrimus, šveitė maistą iš renginio teritorijoje išsirikiavusių furgonėlių, apžiūrinėjo “Pixies” atributiką (prie atributikos stalelio, tiesa, nusidriekė nemaža eilė, tad matyt prekyba vyko sėkmingai) ir klausėsi koncertą apšildžiusios grupės “Akli”. “Akli” yra gera grupė ir antradienio vakarą jie buvo savam stiliuje. “Akli” pasirodymai niekada nebūna prasti, nesvarbu ar jie vakaro šeimininkai, ar apšildantys. Šie muzikantai scenoje atiduoda save visu šimtu procentų. Taip buvo ir šį kartą. “Be “Pixies” nebūtų ir mūsų”, sakė “Akli” vokalistas. Nepanašu, kad tai tik gražūs žodžiai. Matyt tiesą sakė.

Pertraukos pusvalandukas. Kas į tualetą, kas prie alaus ir štai lygiai pusę devynių scenoje JIE. 

Kai “Pixies” nepasisveikinę tiesiog ėmėsi pirmojo kūrinio, nejučia apėmė kažkoks keistas ilgesys. Sunku patikėti, kad Vilniaus pakrašty, gamtoje įrengtoje scenoje stovi ir groja patys tikriausi roko muzikos herojai. Tūkstančius kartų girdėti perrašytose, traškančiose kasetėse. Nuklausyti iki negalėjimo. Atrodė tarsi ne jie ten būtų, o jų antrininkai. Bet Black Francis vokalo ir Kim Deal boso (ech… Kim grupėje seniai nebėra, o bosu jau kuris laikas groja Paz Lenchantin) nesupainiosi su niekuo kitu. Gerai pažįstamos nervingos gitaros, isteriškas vokalas, kompozicijos balansuojančios ties chaoso riba, bet kažkaip vis jos neperžengiančios. Teliko pasitrinti akis ir stebėti daina po dainos tirpstantį pasirodymą.

Jei tikėjotės gilios, smegenis tirpdančios ir į senuosius pankavimo laikus nukeliančios siurealistinės patirties – tikriausiai teko nusivilti. O jei dar ir kokios ilgai lauktos dainos nepagrojo, tai iš vis… Šis pasirodymas “Pixies” muzikantams tikrai nebuvo kažkuo labai išskirtinis. Per dvi koncerto valandas grupė sugrojo didelę dalį senųjų hitų ir keletą naujesnių kūrinių iš albumų, išleistų grupei vėl susibūrus po daugiau kaip dešimtmetį trukusios pertraukos. Buvo “Gigantic” ir “Bone Machine”. Buvo “Wave of Mutilation”, “Debaser”, “Here Comes your Man” ir “Monkey Gone to Heaven”. Taip, buvo ir “Where is my Mind?”, kaipgi be jos. Šitą dainavo visi.

Ko nebuvo? Nebuvo biso. Dvi valandas dalinę savo kūrybą muzikantai su šypsenomis, bet be žodžių pamojavo susirinkusiems gerbėjams ir pradingo užkulisuose. Du metus lauktas koncertas baigėsi. 

Tarsi mažokai, bet nuo pasirodymo pradžios praėjo dvi valandos, o tai tikrai nėra mažai. Šiaip nepaisant jausmo, kad muzikantai čia tiesiog dirbo savo darbą, koncertas buvo puikus. Žinomų kūrinių visas glėbys. Groja jie vis dar fantastiškai ir be didelio įsitempimo. Black Francis balsas anei kiek nepavargęs ir visus savo isteriškus klyksmus jis vis dar meistriškai įvykdo. Taip, gal kažkiek trūko bendravimo su publika ar šiaip didesnio cinkelio. Na, bet gal tiesiog nereikia prisikurti per daug lūkesčių ir neliks jie neišpildyti.

***

Iš nugirsto pokalbio po koncerto:

– Žinai, man tai trūko smarvės. Tokie jau nupezę jie.
– O, Kęstai, kiek TAU metų?
– Pem du.
– “Nupezę” jis sako, bl*t…

Mic drop.