Sunkius 2022-uosius manoMUZIKOS rašytojai užbaigia… taikiai. Be ginčų, ar tas ar anas albumas tikrai vertas pirmos vietos. Ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi „manoMUZIKOS profilį”, kad ir koks jis bebūtų. Tad šių metų topas galbūt jus nustebins. Galbūt jame mažiau lyrikos, bet gausu stilių įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti sau kažką savo, kažką naujo.
15. The Slow Show „Still Life”
Kai 2021 metų rudenį pasirodė „The Slow Show“ singlas “Blinking” sekėme kiekvieną naujieną ir kiekvieno naujo singlo pasirodymą iš šios grupės stovyklos.
Ir pagaliau vasario mėnesį pasirodė nuostabus, švelnus, ramybe dvelkiantis įrašas “Still Life”. Albumas ne tik labai muzikalus, bet ir vizualiai labai gražus. Kartu su juo singlui „Breathe“ buvo pristatytas puikus vaizdo klipas.
Na, o pati grupė pristatydamą naująjį albumą sako, kad „STILL LIFE“ buvo įrašytas per du precedento neturinčius metus. Albumo įrašai buvo apsunkinti visų draudimų, kai grupės nariai negalėjo pasimatyti. Anot jų, „The Slow Show“ tikslas – paliesti žmones ir kad perklausius įrašą žmonės jaustųsi kitaip, nei tik pradėjus jo klausyti. Geros muzikinės kelionės!
14. Jacob Banks „Lies About the War“
Jo muzikoje galima rasti visko – ir R&B, ir Hip Hopo, ir elektroninių garsų. Jo kūryba kartais primena … James’ą Blake’ą ar Jacką Garrattą, o kartais – pačius žaviausius gospelo kūrinius. Toks yra Jacob Banks – unikalus, išskirtinis, su niekuo nesumaišomas ir niekada nepabostantis.
Nors iki šių metų britas savo diskografijoje turėjo viso labo vieną pilną albumą (2018-ųjų plokštelę “Village”), naujasis “Lies About The War” leidžia prieiti prie paprastos išvados: kiekviena laukimo sekundė atsiperka su kaupu. Albumas toks įvairus, išbaigtas ir spalvotas, kad atrodo, jog bet kuriame žanre šis išskirtinio balso savininkas jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
J. Bankso neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu, nors, kaip muzikantas pats prisipažįsta, įtaką jam daro galybė atlikėjų. Nepaisant to, kad šis išskirtinis Jungtinės Karalystės talentas teturi du studijinius albumus, jis neabejotinai jau yra “užsišaldęs” savo vietą po Europos muzikine saule. “Lies About The War” – geriausias to įrodymas. Tai yra albumas, kurio galima klausytis ir klausytis…. Jis ne tik, kad nepabosta, tačiau kuo daugiau jo klausai, tuo gilesnių ir subtilesnių detalių jame atrandi.
13. Kendrick Lamar „Mr. Morale & The Big Steppers“
Kendrickas Lamaras yra pirmas ir kol kas vienintelis reperis, laimėjęs Pulitzerio premiją. Jo tekstai – gilūs, dramatiški ir labai stipriai suasmeninti. Ko gero nėra ko stebėtis, jog muzikos kritikai atlikėją yra pavadinę “svaiginančiu dramaturgu”. Ne veltui daugeliui juodaodžių K. Lamaras yra tapes savotišku autoritetu, į visiškai kitą lygį pakėlusiu juodaodžių gyvenimo socialines problemas.
Tačiau “Mr. Morale & The Big Stepper” yra stiprus ne tik dėl tekstų. Muzikos žanrų įvairovė, kuria žaidžia atlikėjas šiame albume – taip pat daugiau nei įspūdinga. Nuo sintetinių 80-ųjų garsų iki neprilygstamo džiazo, nuo 1976-ųjų metų Marvin Gaye kūrinio “I Want You” semplo iki visiško avangardo – ir tai yra tik lašas iš visos turtingos ir nepriekaištingos šio albumo muzikinio pasaulio įvairovės.
“Mr. Morale & The Big Stepper” – tikras šedevras, peržengęs visas hip hopo muzikos sienas ir šį žanrą išplėtęs iki neregėtų ribų. Tai yra albumas, be kurio 2022- ieji nebūtų tokie įdomūs ir reikšmingi.
12. Oliver Sim – Hideous Bastard
Grupės “The XX” narys Oliver Sim paruošė nuostabų solinį albumą “Hideous Bastard”. Ir visas šis albumas – tikrų tikriausia savirefleksija ir pasakojimas apie save.
Šiame albume muzikantas pirmą kartą prisipažįsta, jog nuo 17 metų jis kovoja su ŽIV. Ir tai jis padaro jau pačioje albumo pradžioje, kurį tęsdamas pasakoja savo kovų su šia klastinga liga istorijas. Apie save, apie savo aplinką – nuo šeimos iki draugų, apie savo socialinį burbulą.
Ir netgi nepaisant to, kad albumo nuotaika – gan slogi, jam yra nemažai vilties. Vilties, palydimos viltinga ir šviesia muzika.
Oliveris Simas – paskutinysis iš “The XX” trijulės, bandantis nerti į solinės kūrybos vandenyną. Turbūt nieko stebėtino, kad “Hideous Bastard” prodiusavo kitas “The XX” narys, didžėjus ir solo atlikėjas Jamie XX. Vis dėlto, po tokio sėkmingo debiuto, natūralu, kad apetitas ir lūkesčiai sukyla kaipmat. Taigi, nepaisant to, kad albumas išleistas tik šiemet, labai įdomu kurlink (ir kaip) vystysis tolimesnė Oliverio Simo kūryba. O kol kas belieka džiaugtis ir mėgautis nuostabiu pirmuoju muzikanto soliniu darbu.
11. RY X „Blood Moon“
„Blood Moon“ – trečiasis australo Ry Cummingso studijinis albumas. Šįkart skirtumas su praėjusiais dviem įrašais yra tas, kad „Blood Moon“ gimė visiškoje vienatvėje. Atlikėjas išvyko į Topangą, Santa Monikoje, užsidarė namelyje ir vienas kūrė savo naują įrašą. Kaip minėjo viename interviu, Ry užsidaręs kūrė ir įrašinėjo dieną ir naktį. Į lauką apsižvalgyti išeidavo tik saulėlydžiui nudažius gražius Santa Monikos kalnus.
Visa tai atsispindi ir 13 dainų plokštelėje. Liūdesys, saviieška, gyvenimo apmąstymai, meilės refleksijos, gyvenimo trapumas – tai temos, kurios dominuoja naujajame „Blood Moon“. Beje, temų „trapumas“ atsispindi ir tradiciniame Ry X muzikos trapume. Albumas toks ramus, intymus ir trapus, kad jo klausantis atrodo, jog mažytis šnabždesys gali sugriauti visa tai, ką australas taip gražiai ir jautriai moka sukurti. Klausant įrašo kartais norisi net sulaikyti kvėpavima idant nesutrikdytume įrašo ramybės ir subtilumo.
RY X muzika tinkama daugeliui gyvenimo atveju. Jos gera klausytis pliaupiant vasariškam lietui; ji suteikia išskirtinės ramybės kai už lango sukasi snaigės; ji gali būti nuostabus palydovas tada, kai saulei leidžiantis norisi apkabinti mylimą žmogų; ji – nuostabi lopšinė jei negalite užmigti be muzikos.
„Blood Moon“ turi visa tai, kas yra išvardinta. Tai – muzikaliai itin turtingas įrašas, kuris, neabejotinai, ir toliau leis australui augintis ištikimų gerbėjų kariuomenę. Turbūt reikėtų pridėti „ištikimų ir lyrikai neabejingų gerbėjų kariuomenę“.
10. Black Country, New Road „Ants from Up There“
Grupei „Black Country, New Road” 2022-ieji taip pat nebuvo iš lengvųjų. Likus vos porai dienų iki albumo „Ants from Up There” išleidimo grupę paliko vienas pagrindinių jos narių, vokalistas ir gitaristas Isaac Wood. Grupė turėjo atšaukti jau suplanuotą turą, o galiausiai grįžę prie koncertinės veiklos, visai atsisakė šio albumo. Tad laimingi tie, kam teko jį išgirsti gyvai ankstyvojoje stadijoje – šis šansas daugiau turbūt nebepasikartos.
O pats albumas – reto gerumo. Labiau „prieinamas masėms” nei debiutinis „For the First Time” – nenustabu, nes grupės nariai prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš kitos daug narių turinčios grupės – „Arcade Fire”. Tačiau nepraradęs savito BC,NR ir visai Londono Windmill’o scenai būdingo skambesio, jos šviežumo. Tikrai vertas daugybės perklausų!
9. Red Hot Chili Peppers „Return of the Dream Canteen“
Antrasis per vienerius metus išleistas „Red Hot Chili Peppers“ albumas “Return of the Dream Canteen” (kaip, beja, ir metus pradėjęs “Unlimited Love”!) yra tikras nostalgijos pliūpsnis “pipirų” gerbėjams. Naujovių jame nėra, bet čia galite išgirsti viską, dėl ko ši grupė yra vis dar aktuali ir mylima. Į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas John Frusciante sugrąžino magiją, kurios taip trūko jam palikus kolektyvą 2009-aisiais. Ar “Return of the Dream Canteen” yra geriausias visų laikų „Red Hot Chili Peppers“ albumas? Žinoma ne. Tačiau daugeliui gerbėjų (ypač vėlyvųjų) dabartinis grupės skambesys bus gerai pažįstamas, tarsi grįžimas namo į tėvų namus per šventes. Saugu. Ramu. Fainai. O kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog šias jūsų šnekas jau irgi esame girdėję anksčiau. Jei jūsų naujosios “pipirų” dainos nepalietė – tai ši muzika tiesiog yra ne jums. Ačiū už nuomonę.
8. Moderat „More D4ta“
Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat” pristatė savo naują albumą „MORE D4TA“ – estetišką ir kiek euforišką albumą, kuriam nestinga niūrios atmosferos.
Nors daugelis dainų šiame albume man pasirodė gana nuobodžios, pora kūrinių vis dėlto įstrigo. „EASY PREY“ dėl savo lyrinės struktūros ir elektroninių eksperimentų kažkuo priminė Thom Yorke’o solinės kūrybos atmosferą, o “DOOM HYPE” – “Depeche Mode” muziką.
Jei albumą nori patirti geriau, pamatyti jo visą kompleksiškumą, vienos perklausos tikrai nepakaks. Pasaulyje, kuriame kiekviename žingsnyje užklumpa informacijos perteklius, “MORE D4TA” sąmoningai sukurtas taip, kad klausytojas būtų priverstas sugrįžti prie šios muzikos vėl ir vėl.
7. The Lumineers „Brightside“
Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers“. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Jų albumas „Brightside“ šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Šis jų diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.
Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers“ darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.
Kaip interviu „KEXP“ radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers“ darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.
6. ba. „NAUTO“
Beno Aleksandravičiaus roko grupė „ba.“ šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėjo grupės dešimtmetį ir šių metų rugsėjo pabaigoje su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“ pristatė trečiąjį grupės studijinį albumą „Nauto“.
Albumas buvo labai laukiamas visų Lietuvos muzikos gerbėjų, nes pasirodė po 3 metų pertraukos (2019 m. išleistas antras studijinis grupės albumas „H8“ ) ir savo skambesiu tikrai skiriasi nuo „H8“.
Su Domu Strupinsku, prisidėjusiu prie albumo prodiusavimo, bei prie garso prisidėjusiu Jurgiu Masilioniu „ba.“ įrašė puikų, kokybišką ir grupės energijos kupiną albumą. „Nauto“ – tai 10 naujų grupės kūrinių, kurie trankūs, „sunkūs“, veržlūs ir energingi, todėl šį albumą privaloma klausyti garsiai.
Albumas ekspresyvesnis, agresyvesnis, jame daugiau dėmesio Dominyko Babiko būgnams ir Nikitos Voitovo bosinei gitarai, o Beno vokalas šiame albume vertas dar atskirų komplimentų ir tikrai peršoko į kitą lygį. Garsiai, trankiai ir su industrinio roko prieskoniais „ba.“ žengia į naują kūrybos etapą.
5. Jack White „Fear of the Dawn“
Jack White, po ketverių metų pertraukos, šiais metais grįžo net su dviem naujais albumais. Vienas jų patiks bliuzo mėgėjams, o manoMuzika.lt komandai labiau pamėgo balandžio 8 d. pristatytą „Fear Of The Dawn“ (apie jo pasirodymą rašėme čia). Trečiasis kūrėjo albumas „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau Jack White su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys – chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o bei prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų. Rekomenduojame paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Tik verta pasakyti, jog „Fear Of The Dawn“ – tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
4. The Smile „A Light for Attracting Attention“
Grupė “The Smile” – tai dar vienas karantino metu užgimęs projektas. Dar vienas, tačiau eiliniu jo niekaip pavadinsi, nes jo nariai – Thom Yorke ir Jonny Greenwood iš “Radiohead” bei šiemet iširusios grupės “Sons of Kemet” būgnininkas Tom Skinner – savo srities profesionalai. Nors dėmesys dažniausiai krypsta į Th. Yorke’ą, mintis suburti šią grupę kilo ne jam, o tylesniam, scenoje veidą po ilgais plaukais slepiančiam J. Greenwoodui. Viena iš priežasčių susiburti naujam projektui – nepasiekiami likę “Radiohead” nariai, dirbę prie savo solinių projektų.
Taip gimė “The Smile” ir debiutinis jų albumas keliančiu šypseną tiems, kas bent porą kartų yra keliavę su “Ryanair” pavadinimu “A Light For Attracting Attention”. Stilistiškai “The Smile” yra artimas, tačiau piktesnis “Radiohead” pusbrolis. Neatsižadantis taip artimos Th. Yorkui elektronikos, tačiau labiau “gitarinis” nei kiti pastaruoju metu pasirodę jo projektai. Ir panašu, kad “The Smile” atėjo ilgam – grupė ką tik išleido dar vieną gyvą EP, ruošia ir antrą albumą. Ar “The Smile” pakeis “Radiohead”? Nenorėčiau tuo tikėti, ir dar labiau nenorėčiau, kad taip nutiktų. Bet pagyvensim – pamatysim.
3. Russian Circles „Gnosis“
Ikoniškas instrumentinio post-rock/post-metal trejetas iš Čikagos, JAV, „Russian Circles“ groja galingą ir įtraukiančią instrumentinę muziką ir gyvuoja jau beveik 20 metų. Rugpjūtį, su „Sargent House“ leidybine kompanija grupė pristatė aštuntąjį savo albumą „Gnosis“.
Albume – septyni, tarsi garso banga, triuškinantys/bloškiantys instrumentiniai post-rock kūriniai. Gitaros vedamas skambesys įtraukia, šalia lengvai galima būtų girdėti ir vokalą, bet ar verta? Instrumentinis albumas taip aukštai manoMuzika.lt tope tikrai pelnytai ir vokalo jam nereikia.
Galingi gitaros rifai, būgnai ir bosas gražiai apjungia rock bei metal žanrus ir albume atpažįstamas „Russian Circles“ skambesys. Albumas dinamiškas, o tyla ir triuškinantis garsas, bei grožis ir brutalumas jame išvien.
2. Bonobo „Fragments“
Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hop’o, šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą. “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti.
1. Placebo „Never Let Me Go“
„Never Let Me Go“ – po ilgos pertraukos šiemet pagaliau pasirodęs „Placebo“ studijinis albumas.Tai taip pat pirmasis kūrinys, įrašytas po būgnininko Steve’o Forresto pasitraukimo iš grupės 2015 m.
„Never Let Me Go“ labai apibendrina pastarųjų metų pasaulio būklę, viską ryjantį chaosą. Čia rasite kniaukiantį Briano Molko balsą, distortintas, sunkias gitaras ir sintezatoriaus force majore.
Vienas iš pagrindinių albumo bruožų yra tas, kad “Never Let Me Go” labai primena 90-ųjų alt-roką. Jei užmerki akis besiklausydamas „Hugz“, kai skamba Molko vokalas ir griežtas gitaros rifas, apima jausmas, kad sugrįžai į tą laikotarpį. Ironiška, kad tai yra geriausias Placebo albumas nuo „Meds” laikų, nes jis neabejotinai atspindi to albumo estetiką.
