Kai 2000-aisiais dienos šviesą išvydo daina „If I Ever Feel Better”, kolektyvo „Phoenix” vardas pasaulyje buvo praktiškai nežinomas. Ne veltui daugelis, išgirdę mano minėtą kūrinį, grupę painiodavo su tuo metu itin populiariu britu Jamiroquai. Visgi „If I Ever Feel Better” muzikos mylėtojų gretose tapo itin klausoma, o „Phoenix” sparnai po truputėli pradėjo skleistis. Tiesa, Prancūzijoje prieš tai buvo išleista daina „Too Young” – kūrinys, vėliau tapęs dar viena vizitine Thomo Marso ir kompanijos kortele. Kalbant apie pastarąją dainą reikai paminėti, kad populiari ji tapo po kelerių metų – 2003-aisiais pasirodžius pasakiškam Sophia Copolos filmui „Pasiklydę Vertime” (angl. Lost in Translation). Būtent šios juostos pagrindine garso takelio daina ir tapo „Too Young”. Jos dėka apie „Phoenix” sužinojo visas pasaulis.
„Phoenix” ne tik užsiaugino sparnus, bet ir pradėjo skristi.

Mano pažintis su šiaisi prancūzais prasidėjo 2000-ųjų vasarą – tada, kai pirmą kartą išgirdau „If I Ever Feel Better”. Ir tai, turiu prisipažinti, buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (ir pirmo garso). Nuo tos akimirkos sekiau, valgiau, kišau į savo muzikinę (ir idėjinę) dėžutę viską, ką „Phoenix” išleisdavo. Viską. Nes ši savito, išskirtinio ir unikalaus stiliaus grupė taip ir nenuvylė. Kiekvienas albumas (o jų grupė turi jau 7) – buvo kažkas naujo. Kažkas papildomo. Kažkas tokio, kas leisdavo atpažinti grupės išskirtinumą, bet kartu ir rasti kažką dar negirdėto. Dar naujesnio. Dar muzikalesnio.

„Phoenix” kūryba mano ir taip didelėje fonotekoje užima išskirtinę vietą. Pats brangiausias (man asmeniškai) jų darbas – 2006 m. išleista plokštelė „It’s Never Been Like That”. Čia esančios dainos „One Time Too Many”, „Consolation Prizes” ar „Long Distance Call” iki šiol gan dažnai užpildo mano kasdienybę, į ją įpūsdamos pozityvo, polėkio, šypsenos ir laisvės.

Būtent tokie yra „Phoenix”. Neįpareigojantys. Bet priverčiantys šypsotis. Užpildnatys akimirką netikėtu laisvės, laimės ir polėkio jausmu.

Ir netgi nepaisant to, kad Thomo Marso ir co. kūryba yra mano kasdienybės palydovas jau daugiau kaip 23 metus, per šį laiką taip nė karto ir nebuvau jų koncerte. Turėjau galimybę važiuoti į jų pasirodymus festivaliuose, tačiau sąmoningai ją atmesdavau, nes visada svajodavau grupę pamatyti intimesnėje, artimesnėje ir sykiu jaukesnėje aplinkoje. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekada negalvojau, kad ateis akimirka, kai galėsiu juos išvysti savo mylimoje šalyje. Savo mylimiausiame mieste. Saulėtą vasaros pavakarę.

Kalbėti apie Vilniaus setlistą, ko gero, nėra prasmės. Kodėl? Ogi todėl, kad ištikimas „Phoenix” gerbėjas galėtų sudėlioti dar bent tris alternatyvius ir visi jie būtų puikūs. Vilniuje, Lukiškių kalėjimo kieme, buvo galima susipažinti su visa daugiau kaip dvidešimtmetį besitęsiančia grupės epocha – nuo 2000-ųjų albumo „United” ir čia esančių jau anksčiau minėtų kūrinių „Too Young” ar „If I Ever Feel Better” iki pernai išleistos plokštelės „Alpha Zulu” kūrinių. Žinoma, didžiausų ovacijų sulaukė bene populiariausio prancūzų albumo „Wolfgang Amadeus Phoenix” (išleisto 2009 metais) kompozicijos, tokios kaip „Lisztomania”, „Lasso” ar koncerto pabaigoje minią iš proto variusi „1901”.

Ir vis dėlto, svarbiausia jų pasirodyme buvo nuotaika. Nepaisant nedidelės koncerte susirinkusios minios, čia buvo itin šviesu. Ir itin pozityvu. Thomas Marsas nedaugžodžiavo (kai pagalvoji, kaip prancūzui – gan keista), tačiau savo nuoširdumu jis minią „paėmė” nuo pat pirmos pasirodymo akimirkos. Buvo šviesu. Buvo muzikalu. Buvo tikra. Ir buvo velniškai miela, jauku ir gera. Tai vienas iš tų koncertų, kuriam nereikia daug garso ir šviesų. Kuriam nereikia ditirambų ir fantasmagorijų. Tai yra toks renginys, kurį liudyti yra tikrai gera. Ir viso šio pasirodymo metu lydintis jausmas yra tai, ko neiškeistum į tūkstančius kitų.

Ko gero, netgi sunku nupasakoti tą lengvą pozityvą, kurį galima patirti gyvai besiklausant „Phoenix”.

Taip, norėjosi tamsos. Taip, norėjosi pilnos Lukiškių kalėjimo erdvės. Galbūt ne dėl to, kad trūko žmonių, bet dėl to, kad neapleido jausmas, jog tie, kurie abejojo ir neatėjo, prarado gerokai daugiau nei tik koncertą. Gerokai daugiau nei tik „Phoenix” muziką. Tai buvo nuotaikos, muzikos, polėkio ir pozityvo kokteilis, kuris išskirtinai (ir esu tuo visiškai tikras) tinka tik labai mažam skaičiui muzikos grupių.

Galiausiai grupės lyderis, sugrįžęs bisui ir sugrojęs kelias dainas, „išėjo” į publiką ir atsisukdamas į kiekvieną tiesiog nuoširdžiai dėkojo, kad atėjome į koncertą.

Rimtai?, – galvoju sau. Čia tau ačiū už tai, kad atvažiavai ir išpildei muzikinę svajonę. Tokią, apie kurią galbūt prieš keletą metų net nebūtum pagalvojęs.

Grįžau namo. Įsijungiau „Phoenix”. Ir panirau į mielą ir neįnoringą refleksiją. Ir net nepajutau, kaip fone nuskambėjo ir „Too Young”, ir „If I Ever Feel Better”, ir „Long Distance Call”, ir „Lasso”, ir „After Midnight”, ir dar visa šūsnis kitų prancūzų kūrinių.

Ir taip reflektuojant supratau, kad šitos grupės tiesiog niekada negana. Niekada. Nes tai yra vienas tų muzikinių reiškinių, kurie mūsų kasdienybei suteikia labai daug šviesių ir teigiamų spalvų. O jų šiame skubančiame, kartais piktame, o kartais tiesiog velniškai komplikuotame pasaulyje beprotiškai reikia.

Ačiū „8 Days A Week” už šį įvykį. Įvykį, kurį pamiršti bus sunku.

O dabar beliko laukti dar vienų prancūzų. Nes ketvirtadienį toje pačioje vietoje – svajingieji „M83”.