Billy Joelis mano gyvenime visada užėmė ypatingą vietą. Jis buvo tas, kuris dar 1993-aisiais pasauliui padovanojo “River of Dreams” – dainą, kuri mano kartai iki šiol yra vienas iš TŲ vakarietiškos muzikos atributų, dovanojusių pasauliui neįtikėtiną “MTV” fenomeną (šiuo atveju mane supras, ko gero, tik tie, kurie tais ankstyvos Nepriklausomybės laikais su sąsiuviniais laukdavo šeštadenio MTV topų transliacijos per televiziją). Jis yra tas, kuris sukūrė dainą, be kurios vaikščioti Niujorke tiesiog neįmanoma. Jis yra tas, be kurio kultinio hito nepraeina turbūt nė vienas vakaras Vilniuje įsikūrusioje kavinėje “Piano Man”. Kartu jis yra tas, kurio dainą “Just The Way You Are” galėčiau įvardinti kaip kompoziciją, kurią norėčiau būti parašęs savo žmonai.  Jis taip pat yra tas, kurio daina “Lullaby (Goodnight My Angel)” dažnai pirmaisiais gyvenimo metais skambėjo mano dukroms vietoj lopšinės.

Jis yra daug “tų”.

Nes kalbant apie Billy Joelį, neapleidžia jausmas, kad tai yra vienas iš tų geriausių draugų, kuris mane lydi visa gyvenimą. Važiuoju automobiliui ir nežinau ko klausyti – išgelbės Billis. Einu gatve ir reikia įkvėpimo – išgelbės Billis. Skaitau  knygą ir reikia muzikinio fono – išgelbės Billis.  Mano gyvenime Billis visa laiką buvo ir yra šalia. Išgelbėtojas. Įkvėpėjas. Guodėjas. Ir tiesiog tikras muzikinis palydovas.

Toks man jis yra.

Todėl natūralu, kad jo koncertas visai netoliese (sąlyginai) buvo TAS įvykis, kurio parleisti tikrai negalėjau.

Billy Joelis savo diskografijoje turi 13 albumų. Neskaičiuojant klasikinės plokštelės “Fantasies and Delusions”, paskutinę studijinę plokštelę Amerikos dainius išleido lygiai prieš 30 metų. Mano minėtais  1993-aisiais. Ir tai buvo taip pat mano minėtas albumas “The River of Dreams”. Ne veltui pačioje koncerto pradžioje muzikantas tarė: „turiu jums dvi naujienas – vieną gerą, kitą blogą. Blogoji – jūs neišgirsite nė vienos naujos dainos, nes jos tiesiog neturiu. Geroji – šiame koncerte skambės dainos, kurias jūs puikiai žinote ir dėl kurių čia susirinkote”.

Taigi, praėjo 30 metų nuo paskutinio hito “Piano Man” kūrėjo albumo pasirodymo, o jis – vis dar viena laukiamiausių scenos žvaigždžių visame pasaulyje, itin retai koncertuojanti senajame žemyne.

Verta paminėti ir tai, kad Billis – 7 perkamiausias visų laikų atlikėjas visame pasaulye. Jeigu kalbėtume vien tik apie JAV – čia jis ketvirtas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 160 milijonų jo įrašų, o 1995-aisiais pasirodęs jo geriausių dainų rinkinyts iki šiol yra vienas geriausiai parduodamų albumų JAV.

Muzikantas užaugo Niujorke. Niujorką jis iki šiol vadina savo namais – vieta, kurios pagrindinėje “Madisson Square Garden” arenoje jį vis darg alima išgirsti. Su sąlyga, žinoma, kad spėsi įsigyti bilietus, mat pastarieji išgraibstomi per akimirką.

Šįkart pianino žmogus (taip Joelis vadinamas iki šiol dėl savo kultinio 1973-ųjų metų singlo “Piano Man”) koncertuoja Londone įsikūrusiame Hyde Parke.

Koncertas vyko bene karščiausią šios vasaros dieną skaisčiai šviečiant vasariškai saulei, o termometro stulpeliui rodant beveik 28 laipsnius šilumos. Tačiau nei itin karšta vasaros saulė, nei tuntas tądien Londone vykstančių kitų renginių nesutrukdė Biliui parduoti visų bilietų į koncertą ir surinkti sausakimšą Londono centre įsikūrusį Hyde parka. Taigi, 65 tūkstančiai žmonių ir penktadienio vakaras su Bilio muzika buvo nuostabus vasariškas kokteilis visiems šio atlikėjo gerbėjams.

Nepaisant to, kad Hyde Parkas duris atvėrė 14 valandą, kultinis amerikietis ant scenos užlipo kelios minutės po aštuntos. Prieš tai jį apšildė taip pat dėmesio verti vardai – Natasha Bedingfield ir muzikos gerbėjams puikiai pažįstamas Daryl Hall.

Billy Joelio koncertas Londone – tai kelionė laiku. Nuo pirmojo, dar 1971-ųjų metų albumo “Cold Spring Harbor” kūrinių iki paskutiniojo, lygiai prieš tris dešimtmečius išleisto “River of Dreams” kompozicijų ir pasakiškos titulinės dainos atlikimo.

Koncertą „atidaręs” viena svarbiausių savo kompozicijų “My Life”, Billis pradėjo bendrauti su publika. Su minia žmonių, gaudžiusių kiekvieną jo žodį. Kiekvieną šypseną. Kiekvieną mimiką. Prieš ketvirtą kūrinį muzikantas nusprendė pačiai publikai suteikti pasirinkimą, ant “lėkštutės” padėjęs dvi opcijas – dainą “Just The Way You Are” ir “Vienna”. Daina, surinkusi daugiau ovacijų bus ta, kurią muzikantas atliks. Žinoma, nugalėjo viena klausomiausių  Bilio kompozicijų “Vienna” ir taip mano itin mylima “Just the way you are” liko už borto. Ar buvo liūdna? Šiek tiek. Mat  Billis savo diskografijoje turi tiek daug mylimų dainų, kad jų visų neužtektų trim koncertams.

Be abejo, tenka pripažinti, kad neišgirdau savo dievinamų “All About Soul”, “Goodnight Saigon”, “Lullaby (Goodnight My Angel)”, “And So It Goes”. Tačiau per dvi su puse valandos mėgavausi ne tik žymiaisiais “My Life”, “Vienna”, “Only the Good Die Young”, “Piano Man” ar “Uptown Girl”, bet ir tokiomis legendinėmis dainomis  kaip “She’s always a Woman”, “New York State Of Mind” ir galybe kitų.  Ir, žinoma, visas jas 65 tūkstančių žmonių minia traukė kartu.

Ypatinga koncerto akimirka buvo Biliui atliekant dainą „She’s Always A Woman”. Scenoje esančiuose ekranuose buvo rodomi pasirodymo stebėti susirinkusių moterų veidai. Dalis jų dainuodamos kartu verkė, kita dalis šypsojosi. Na o visa tūkstantinė minia didžiulėmis ovacijomis pasitikdavo kiekvieną rodomą veidą. Tai buvo tikrai jautru ir kartu labai šilta.

Pagrindinėje koncerto dalyje nuskambėjo 17 dainų. Tačiau savaime suprandama, kad 65 tūkstančiams pakvaišusių fanų to nebuvo gana. Taigi, neilgai trukus muzikantas grįžo ant scenos ir atliko dar šešias. Vieną jų – populiariąją „Uptown Girl” Billis sudainavo drauge su populiariosios grupės „Jonas Brothers” nariu Joe Jonas. Na o visą pasirodymą vainikavo publiką „ištaškęs” „The Beatles” dainos „A Heard Days Night” koveris bei „Led Zeppelin” kompozicijos „You Might Be Right” bilidžoeliška interpretacija.

Publika Billy Joelio koncerte taip pat yra verta išskirtinio dėmesio. Tokį didžiulį kartų kontrastą pamatyti nėra lengva. Tėčiai ir Mamos, šokantys su savo vaikais (ir anūkais), paaugliai, žinantys šio 74 metų atlikėjo dainų žodžius, moterys, ridenančios ašarą skambant nuostabiai baladei “She’s Always a Woman”, Woodstocko maršknėliais pasipuošę (ir akivaizdžiai šį reiškinį liudiję) britai ir amerikiečiai.

Šalia mūsų koncertą stebėjo iš Nyderlandų atvykusi šeima – Tėtis, Mama ir paauglys sūnus. Pastarasis visus atlikėjo kūrinių žodžius mokėjo mintinai ir nuo pirmos koncerto akimirkos atsidavęs dainavo kartu.

Apskritai tai buvo publika, kurią apibūdinti užtektų pasakant frazę „nuo paties mažiausio iki paties didžiausio”. Ir matant ją (besiklausant Bilio kūrybos gyvai) neapleido vienas paprastas, jau daug kartų išjaustas jausmas: muzika neturi sienų, muzika neturi amžiaus, muzika (dažniausiai) neturi tamsiosios savo pusės. Muzika sujungia žmones, sielas ir kartas. O Bilio koncertas Londone – puikiausias to įrodymas.

Taigi, tegyvuoja Bilis. O aš, pėdindamas po koncerto į viešbutį, patyliukais vyliausi, kad dar kada nors kuriame nors pasaulio krašte turėsiu dar vieną progą pamatyti, išgirsti ir dainuoti kartu…Taigi, sing us the song, you’re the piano man… sing us the song tonight. ‘Cause we’re all in a mood for the melody and you gonna feel it all right”.