Lygiai prieš 30 metų (na gerai, precizikos vardan – prieš 30 metų ir 2 mėnesius) “Blur” išleido savo studijinį albumą “Modern Life is Rubbish” ir ilgam laikui pakeitė britiško rokenrolo pasaulį. Ilgalaikė “kova” su “Oasis dėl karalystės britpopo soste, nuolatinis klausimas “kas geresnis?” ir tvirta vieta muzikos istorijos puslapiuose Damono Albarno kolektyvui leido įsitvirtinti kaip tam tikriems britpopo stabams, be kurių kartų kartos neįsivaizduos šio žanro.
Kalbėti apie “Blur” egzistenciją, ko gero, nėra prasmės, mat tie, kurie domisi šios grupės kūryba, ją ir taip žino pakankamai neblogai. Blurai taikėsi, Blurai skyrėsi, Blurai skelbė apie iširimą, po to – vėl apie atsikūrimą. Sakysite, labai panašu, kaip ir “Oasis”? Nė velnio. Skirtumas tas, kad Damonas Albarnas ir Grahamas Coxonas taip niekada ir nebuvo susipykę. Todėl lyginti juos su brolių Gallagherių kovomis būtų toli gražu neteisinga.
Šiemet “Blur” paskelbė apie atsikūrimą ir naują albumą, kuris dienos šviesą turi išvysti po 8 metų pertraukos. Paskutinį savo įrašą – taip pat puikią plokštelę “Magic Whip”, iš kurios “Wembley” stadione taip ir nebuvo sugrota nei viena daina – hito “Song 2” kūrėjai išleido dar 2015 metais.
Taigi, liudyti šios istorinės ir kultinės grupės pasirodymo teko skristi į jų namų areną – Londone įsikūrusį legendinį futbolo stadioną. Tiesa, šiam pasirodymui buvo iškilusi ganėtinai reali grėsmė – praėjusios savaitės viduryje “Blurai” atšaukė savo koncertą viename iš Prancūzijos festivalių, kai grupės būgnininkas Dave‘as Rontree susižeidė koją. Be jokios abejonės, pasirodymas “Wembley” stadione turėjo tapti jų pagrindiniu atsikūrimo koncertu, tad britai stengėsi “apsidrausti”. Juolab, kad bilietus į pirmąjį jų koncertą Londone pakvaišusių gerbėjų minia išgraibstė per… 10 minučių. Taip, 70 tūkstančių bilietų per 10 minučių skamba kaip neįtikėtinas pasiekimas. Todėl Damonui ir co. neliko nieko kaip tik skelbti antrą koncertą kitą dieną – sekmadienį. Stebėtis, ko gero, nereikia, mat labai neilgai trukus ties koncerto žyma taip pat atsirado ženkliukas “sold out”.
Taip jau nutiko, kad pabuvojome abiejuose koncertuose ir tiesiog negalėjome nepasidalinti tuo, ką ten išgyvenome.
Pirmasis vakaras
“You’re properly mad, you lot, for sticking with us for so long. Why?” („Jūs tikrai kvaištelėję, taip ilgai likote kartu su mumis. Kodėl?”) – klausia Damon Albarn pirmojo vakaro Vemblio stadione pabaigoje. Ką tik sugroję dviejų valandų setą 90-ies tūkstančių miniai, „Blur“ nariai akivaizdžiai susijaudinę. Tai didžiausias koncertas jų karjeroje, ir šį išbandymą grupė atlaikė dešimtukui. O rytoj dar laukė pakartojimas.
Bet apie viską nuo pradžių…
Publika įsielektrinusi, pakibusi laukime. Pirmąjį vakarą „Blur“ pasikvietė net tris apšildančias grupes: įdomų, bet iki Vemblio dar turintį paaugti duetą „Jockstrap“, piktuosius „Sleaford Mods” bei pernai Mercury apdovanojimui nominuotą Rebeccą Lucy Taylor – „Self Esteem“, kuriai pasitikėjimo pridavė ir scenos gilumoje pakabinti užrašai su fraze „Don’t Fuck Up The Blur Gig“.
Tačiau akivaizdu, kad labiausiai šio koncerto laukė patys „Blur“ nariai – apie tai, kad šio pasirodymo jie laukė visą savo gyvenimą atvirai prisipažino ir pats jų lyderis. Šios dvi naktys Vemblio stadione grupei labai svarbios. Tai tarsi skolos grąžinimas – ir kartu patvirtinimas, kad nepaisant to, kad nuo jų debiutinio albumo išleidimo prabėgo daugiau nei trys dešimtmečiai, jie vis dar tokie pat aktualūs, tokie pat šmaikštūs, ir tokie pat mylimi.
Ir net negalėdamas išlaikyti rimto veido ilgiau nei porai sekundžių, D. Albarnas vis tiek leidžia suprasti, kokia ypatinga yra jam ši naktis, ir ši vieta. Trumpai nutraukdamas savo grupės pasirodymą, jis prašo publikos pamąstyti apie Vemblio stadiono istoriją, grupes, kurios yra čia grojusios, prisiminti Live Aid koncertą ir pagerbti Fredžio Merkurio genijų. Ir to maža – atgaivinę nuo 1994-ųjų negrotą instrumentinį kūrinį „Lot 105“, jie priverčia visą minią skanduoti „Webley! Wembley!”.
Emocijos liejasi per kraštus, kol grupė žongliruoja kūriniais. Pradėję nuo visiškai šviežiai išleisto „St Charles Square“, jie akimirksniu priverčia publiką šokti. Priverčia? Nieko čia nereikia versti! Per akivaizdžiai minios lauktą „Tracy Jacks“ D. Albarnas jau neria į minią, toliau seka „Beetlebum“, nuostabiai emocinga „Under the Westaway“, o ar galite bent įsivaizduoti, kas vyko pasigirdus pirmiesiems „Country House“, atliktos kartu su iš palapinės išnyrusiu aktoriumi Philu Danielsu, ar kiek vėliau, per „Parklife“?
Tiek D. Albarn, tiek kiti grupės nariai šią naktį akivaizdžiai linksminasi. Jie ką tik įrodė, kad tam, kad sugrotų ypatingą koncertą, jiems nereikia nei ypatingų vaizdinių priemonių (jų, žinoma, buvo, bet gana minimalistinės ir labai skoningos), nei ypatingų efektų, nei kviestinių svečių, nei kostiumų. Svečių, tiesa, irgi buvo – atliekant dainą „Tender“ prie grupės scenoje prisijungė London Community Gospel Choir nariai, na, o už ypatingą kostiumą šį kartą D. Albarnui tarnavo specialiai šio koncerto proga atkurtas „Fila“ treningiukas – lygiai toks pat, kokį devėdamas jis nusifilmavo klipe dainai „Girls & Boys“. „Tai nuostabus jausmas, kažką pamesti ir, visos kompanijos pastangomis, tai atgauti” – kalbėjo jis. „Bet ką jūs suprantat…”
Suprantam, suprantam. Nes lygiai taip pat jautėmės „pametę“ „Blur“ ir netikėtai, šio koncerto metu, juos atgavę. Nesunešiojamus. Ilgam.
Antrasis vakaras
“Sutikau tave kai man buvo 12, o tau 13 metų. Tai yra beprotiška” – po pirmosios dainos atlikimo ilgamečiam grupės gitaristui Grahamui Coxanui ištarė “Blur” lyderis Damonas Albarnas. Simboliška, bet britiško rokenrolo kultas koncerto atidarymui pasirinko savo naujausią dainą “St. Charles Square”. Tiems, kurie nežino, galime priminti, jog jau po nepilnų dviejų savaičių – liepos 21 dieną pasirodys kolektyvo naujausias albumas “The Ballad Of Darren”. Tai bus devintoji studijinė “Blur” plokštelė, kuri muzikos kritikų Jungtinėje Karalystėje jau dabar pelnytai vadinama laukiamiausiu šių metų albumu.
Po naujo kūrinio sekė šūsnis senienų – nuo “Popscene” iki publiką iš proto vedusio “Coffee and TV”. Tarp dainų britpopo ikona nenustojo bendrauti su publika – lipo į ją, sveikino ne tik vietinius britus, bet ir gausybę iš tolimų pasaulio šalių atvykusių žmonių – nuo Argentinos iki Filipinų, nuo Vokietijos iki Kolumbijos. Šalia mūsų taip pat stovėjo visiškas internacionalas – airiai, iš Kalifornijos atvykę amerikiečiai, Olandai. Beje, minioje taip pat buvo iškilusi ir Estijos vėliava, į kurią D. Albarnas akimirksniu sureagavo ištardamas “Hello Estonia”! Susižvalgėme su bičiuliu ir vieningai apgailestavome, kad neturėjome kartu pasiėmę Lietuvos Trispalvės.
Daina keitė dainą, o minia, regis buvo tokia įsielektrinusi, gaudydama kiekvieną Damono Albarno žodį, kad nuotaiką 90 tūkstančių “Blur” mylėtojų gretose net apsakyti buvo sunku. Turbūt nereikia pasakoti ir to, kad didžioji dalis grupės gerbėjų viską dainavo kartu.
Ypatingas momentas nutiko tada, kai grupė sugrojo savo hitą “Coffee and TV”. “Blur” lyderis Damonas Albarnas sėdo prie klavišinių ir pradėjo groti 2012 metais įrašytą dainą “Under the Westway”. Wembley stadione įsižiebė tūkstančiai švieselių, o emocija, regis, pasiekė patį aukščiausią tašką. Pasibaigus dainai, kuri buvo sutikta milžiniškomis ovacijomis, grupės lyderis nesulaikė ašarų… Net kelis kartus nusisukusi nuo minios, ši kultinė muzikos ikona tiesiog ištarė paprastus žodžius: “atisprašau, bet aš vis dar netikiu, kad tai, kas vyksta šiandien, yra realybė”.
Apskritai kalbėti apie Damono Albarno elgesį scenoje būtų galima rašant atskirą straipsnį. Apibūdinti jį vien tik žodžiais “atsipūtęs”, “nuoširdus”, “charizmatiškas” ar “išskirtinis” būtų per maža. Nuolatinis susižavėjimas publika, mėgavimasis buvimu ant scenos, puikus atlikimas (taip taip, buvo kalbančių, kad jis – “ne formoje”) šį “Blur” koncertą pavertė neįtikėtinai muzikaliu, žavingu, užburiančiu ir įkvepiančiu renginiu. Jeigu rokenrole ant scenos gali egzistuoti nuoširdumas, persipinantis su fantastišku humoro jausmu, tai, patikėkite, “Blur” lyderis turi visa tai. Ir dar daugiau…
Apskritai buvo nuostabu matyti pasakišką grupės susigrojimą, mėgavimąsi buvimu vienoje scenoje, nuostabų tarpusavio ryšį. “Blur” gitaristas (ir kartu vienas svarbiausių grupės narių) Grahamas Coxonas taip pat labai dažnai buvo dėmesio centre taip tik įrodydamas, kad grupė, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, nėra vien tik Damono suburtas darinys.
Antrasis “Blur” pasirodymas “Wembley” stadione vyko sekmadienį. Todėl grupė negalėjo nepagroti savo dainos “Sunday Sunday” iš to paties 1993-ųjų albumo “Modern Life is Rubbish”. Prieš tai miniai priminęs, kad rytoj pirmadienis ir greičiausiai didžiajai daliai čia esančių žmonių reikės į darbą, jis čia pat pridėjo “But we don’t give a f@ck about Monday, do we?”
O tada prasidėjo visų kultinių “Blur” kūrinių eilė. Nuo “Country House” ar “Parklife” (kurią padėjo atlikti iš cirko palapinės išlipęs britų aktorius Philas Danielsas”) iki iš proto minią išvedusios“Song 2” ir pagrindinę dalį užbaigusios “This is Low”.
Bisui sugrįžę Blurai atliko dar šešias dainas, tarp kurių drauge su Londono gospelio choru sudainuotas “Tender”, pasakiškai gražus naujas britų kūrinys “Narcissist” ir koncerto pabaigai itin tikęs 1995-ųjų “Universal”.
“Blur” visada buvo spalvinga ir kartu neprognozuojama grupė, tačiau šįkart, be didžiulės stadiono meilės virš jo kabojo tik du disko kamuoliai. Ir to visiškai pakako, nes nereikėjo nei blizgučių, nei ypatingų šviesų. Visą vakarą dominavo muzika. O tiek hitų ir kultinių “Blur” dainų viename renginyje turbūt neįmanoma išgirsti niekur kitur. Publika gavo absoliučiai viską, dėl ko ši grupė yra dievinama jau daugiau nei 30 metų.
Klausant jų niekaip neapleido nuojauta, kad “Blur” iki šiol išlieka vienu didžiausių savo laikmečio reiškiniu britiško roko istorijoje, neabejotinai turintys išskirtinę vietą muzikos istorijos lobynuose. Tai buvo išskirtinis muzikos triumfas, kuriame buvo sumaišyta viskas – grupės išskirtinumas, publikos energija ir polėkis, Damono Albarno fenomenalumas ir neįtikėtina, puikiai pažįstama muzika.
Nepriekaištingas svajonių setlistas ir tikrą ekstazę išgyvenusi minia – geriausias įrodymas, kad “Blurai” Wemblio stadione yra viena geriausių muzikinių patirčių, kuri tik gali nutikti muziką dievinančio žmogaus gyvenime.
Straipsnio autoriai – Evelina Bondar ir Liudas Zakarevičius
