Ir vėl apie „Depeche Mode“? Kiek galima? Gal šio rašinio ir nebūtų, nes dar kartą rašyti apie tą patį turą nėra lengva, tačiau grupės pasirodymas „The O2“ arenoje Londone sausio 27-ą privertė atsiverti kompiuterį ir vėl prisėsti prie įspūdžių. Vienas geriausių DM koncertų kiek teko matyti privalo išlikti „manoMUZIKOS“ archyvuose.

Nuo 1998 metų „Depeche Mode“ mačiau įvairiose šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose), bet dar nebuvo tekę jų gimtojoje Anglijoje. Pastarasis grupės albumas „Memento Mori“ buvo toks geras (beje, jis yra tarp geriausių „manoMUZIKOS“ 2023 metų albumų), tad norėjosi pakartoti praėjusių metų patirtį Taline pasiskaninant koncertą papildomais prieskoniais. Tai kuo puikiausiai pavyko padaryti Anglijoje, Londone, „The O2“, antrame iš dviejų anšlaginių grupės pasirodymų šioje arenoje sausio mėnesį.

„Depeche Mode“ susikūrė Basildone (1980-ais metais), t.y. maždaug už valandos kelio nuo Londono. Tad, angliškiems įspūdžiams rinkausi vieną aktyviausių muzikos prasme pasaulio miestų ir nepasigailėjau. Tuo pačiu tai buvo pats geriausias „afteris“, kokį tik galėjau sugalvoti, po lietuviškų M.A.M.A. apdovanojimų. Taigi, jau kitą rytą po jų išvykau maršrutu oro uostas – viešbutis – vakarienė – koncertas.

Galutinė šio maršruto stotelė buvo „The O2“– viena užimčiausių arenų pasaulyje ir didžiausias pagal naudingą plotą pastatas Jungtinėje Karalystėje. Originaliai šis pastatas vadinosi „Millennium Dome“, buvo atidarytas 1999 metų gruodžio 31-ą tūkstantmečio šventimui Londone, netrukus tapo pramogų centru, o nuo 2005-ųjų žinomas kaip „The O2 Arena“ arba tiesiog „The O2“, šnekamojoje kalboje dažnai pavadinamas „The Dome“. Savyje talpina 20 000 žiūrovų ir depešai šią auditoriją per vieną savaitę surinko dukart (pernai birželį Londone jie dar buvo surengę koncertą „Twickenham“ stadione).

Patekus į vidų apšildymui pavyko pamatyti taip pat įdomią, jau kelis hitus užsidirbusią dainininkę Nadine Shah, kuri atliko šešis kūrinius ir paliko šurmuliuojančią publiką laukti depešų. Puiki proga apžiūrėti atnaujintą grupės atributiką ir grįžti pas draugus dar prieš prasidedant pasirodymui. Tai padaryti, beje, buvo labai lengva, nes pilnutėlėje arenoje tvarka parteryje buvo tokia, kad laisvam vaikščiojimui buvo paliktas pusantro-dviejų metrų takas aplink visą parterio perimetrą – išeini iki jo ir lengvai žygiuok, kur tau reikia.

Mane labiausiai domino, kokie bus programos pokyčiai lyginant su ankstesnių metų koncertu ir grupės pasirinkimai išties labai pamalonino. Kaip visuomet šiame ture, pasirodymą pradėję naujo albumo kūriniais energingai ir užtikrintai visą vakarą valdę muzikantai pirmą staigmeną mestelėjo jau penktoje dainoje, kai nuskambėjo klasika tapęs ir daugelio gerbėjų favoritas iš albumo „Violator“ – „Policy of Truth“. Grupė sėkmingai navigavo publiką per savo hitus „In Your Room“, „Everything Counts“, „Precious“, kol išpakavo ir dar vieną vakaro staigmeną – garso patikrose šiame ture jau ne kartą repetavusi dainą „Before We Drown“ iš naujausio albumo pagaliau pirmą kartą viešai atliko koncerte.

Pamaloninti šios koncertinės premjeros klausytojai netrukus buvo užliūliuoti švelnių Martino Gore’o (62) dainuojamų baladžių „Home“ ir „Somebody“ (pastaroji skambėjo gyvai pirmą kartą nuo 2018 metų), kol mikrofoną vėl perėme Dave’as Gahanas (61). Prieš pradėdami pagrindinės dalies pabaigą muzikantai sugrojo „Behind the Wheel“ (pirmą kartą nuo 2014 metų), kurią paskyrė užpernai mirusiam savo bendražygiui Andy Fletcheriui, ir dar vieną savo klasiką „Black Celebration“, už kurią esu ypatingai dėkingas, nes maždaug ties tuo albumu grupė man pirmą kartą ir pateko į akiratį.

Visa kita koncerte buvo „business as usual“ su klasikine šio turo pagrindinės dalies pabaiga – „Stripped“, „John the Revelator“ ir „Enjoy the Silence“. Bisui taip pat nuskambėjo tie patys kūriniai, kaip ir Taline – „Waiting for the Night“, „Just Can’t Get Enough“, „Never Let Me Down Again“, „Personal Jesus“, tik tarp jų įsiterpė „Happy Birthday to You“, skirta pirmose eilėse buvusiam klausytojui Federicui. Kiek nusivyliau vėl bise neišgirdęs „Condemnation“, kurią kartas nuo karto grupė pasirenka šiai pozicijai.

Koncerto metu nepalioviau stebėtis, kad Dave’as ir Martinas, rodos, įgavo kažkokios naujos energijos. Jei pernai Taline lenkiau galvą jiems dėl to, kad ši grupė apskritai dar egzistuoja, tai šis koncertas jausmus gražino vos ne į paauglystės laikus. Kiek kalbėjom, panašiai jautėsi ir mano kompanjonai. Koncerto pabaigoje per mano mano mėgstamiausią vietą, kai dainos „Never Let Me Down Again“ metu ima banguoti rankų jūra, jaučiausi kaip pirmame savo aplankytame DM koncerte. Šio momento įkvėptas panašiai publiką savo koncertuose per dainą „Kažkada“ banguoja Igoris Kofas.

Svajonė išsipilė. „Depeche Mode“ pasirodymas gimtinėje buvo ir pakylėtas, ir įspūdingas, ir šiltas, ir jaukus. Reikia pripažinti, tai buvo vienas geriausių iš vienuolikos grupės koncertų, kuriuos teko matyti. Patenka į asmeninį DM trejetuką kartu su 2006-ųjų Vilniuje (turas „Touring the Angel“) ir 1998-ųjų Jūrmaloje (turas „The Singles Tour“).

Medžiojant šios grupės koncertus toliau, kitas trofėjus būtų Vokietija, kur depešai yra dar labiau populiaresni nei Jungtinėje Karalystėje. Jei JK topuose jų sąskaitoje vos du Nr. 1 įrašai su albumais „Songs of Faith and Devotion“ bei „Ultra“, tai Vokietijoje aukščiausią poziciją be šių dviejų paminėtų albumų pasiekė dar dešimt (!) albumų ir rinkinių (pasiruoškite skaityti): „The Singles 86>98“, „Exciter“, „Playing the Angel“, „The Best of – Volume 1“, „Sounds of the Universe“, „Tour of the Universe: Barcelona 20/21.11.09“, „Delta Machine“, „Spirit“, „SPiRiTS in the Forest“ ir, žinoma, naujasis „Memento Mori“. Taip pat du grupės singlai – „People Are People“ ir „Dream On“ – yra tapę Nr. 1 Vokietijoje. Jungtinėje Karalystėje didžiausi grupės hitai yra Nr. 4 pasiekę „People Are People“, „Barrel of a Gun“ ir „Precious“.

Savaitgalio Londone desertui – apsilankymas po ketverių metų vėl duris atvėrusioje HMV muzikos įrašų parduotuvėje Oksfordo gatvėje (kur kompaktus teko pirkti dar 1999 metais) ir dvi smagios pažintys. Viena su žmogumi, kuris mokėsi Basildone, turi DM mokyklinių nuotraukų ir pirmąją biografiją, kai grupė dar ieškojo leidybinės įmonės. Kita pažintis visai netikėtai nutiko jau pakeliui į oro uostą, kai stabtelėjau papietauti ir alaus bokalui klube-bare „The Duke of Hamilton“ Londono Hampsteade. Kodėl čia? Vienas jo savininkų ir investuotojų buvo a.a. „Depeche Mode“ narys, jau minėtas Andy Fletcheris. Šią vietą jau senokai buvau nusižiūrėjęs, bet tik dabar pagaliau pavyko aplankyt.

Dar daugiau – įsikalbėjus su „The Duke of Hamilton“ barmenu, paaiškėjo, kad tuo metu bare buvo ir jo vadovas bei bendrasteigėjas Mayankas Patelis, kuris mielai aprodė patalpas ir pakvietė pažiūrėti apačioje rūsyje esantį 30-40 vietų džiazo klubą „Hampstead Jazz Club“. Žavi erdvė su žemomis lubomis, kur stacionariai stovi fortepijonas ir būgnų komplektas, o toje vietoje, kur būna bosininkas, lubose yra… skylė. Na, taip – bosininkai dažnai būna aukšti žmonės. Pasak Mayanko, Andy čia būdavo dažnas svečias ir šiai vietai skyrė daug dėmesio.

Tokia pakilia nata kelionė ir baigėsi. Sėdant į lėktuvą ramybės nedavė mintys, kad šis DM turas ir albumas nusipelno tęsinio. Tai neturėtų būti grupės pabaiga, tikrai turėtume sulaukti dar bent vieno studijinio darbo ar bent jau kompiliacijos, o su tuo ir naujų koncertų. Visgi, jei kartais tai buvo atsisveikinimas, geresnio, turbūt, nesugalvotum. O jeigu ne – kitą kartą griebsiu bilietus į DM Vokietijoje. Norintiems suspėti dar į šį turą, tai vis dar galima padaryti vasario-balandžio mėnesiais, kai grupė su „Memento Mori“ programa pasirodys Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Vengrijoje. Baigiamasis turo koncertas įvyks balandžio 8 dieną „Lanxess“ arenoje Kelne, Vokietijoje.

PS: Kol šie įspūdžiai keliavo į svetainę, anglų indie roko grupė „Wet Leg“ 2024 metų „Grammy“ renginyje su kūriniu „Wagging Tongue (Wet Leg Remix)“ laimėjo geriausio remikso įrašo apdovanojimą. Sveikinimai „Wet Leg“ ir, žinoma, „Depeche Mode“!