Pagaliau – viščiukai suskaičiuoti, metų topas sudarytas. Jei manėte, kad tai padaryti yra labai lengva – manykite iš naujo. Nors bendras vardiklis išlieka toks pat – kokybiška muzika, visgi vieniems kolegoms labiau patinka juodvarniai, kitiems – spalvotos kanarėlės, vieni labiau vertina vietinius viščiukus, kiti – importinę produkciją. Bet gana apie paukštieną… Metas pristatyti mūsų geriausiųjų šešioliktuką. Tikimės, kad jis patenkins jūsų išrankiasias ausis. Na, bent vieną ausį.

16. Trentemøller – Dreamweaver

Naujausias elektroninės muzikos inovatoriaus ir puikaus atlikėjo Anderso Trentemøller’io albumas „Dreamweaver“ yra puikus fonas pasimėgauti melancholiška nuotaika.

Vienas ryškiausių „Dreamweaver“ bruožų yra emocinis diapazonas. Trentemøller’is  nevengia tyrinėti gilesnių, labiau į save nukreiptų temų. Tuo pačiu metu jis randa erdvę, agresyvesnėms, intensyvesnėms emocijoms. „Hollow“ yra geras švelnesnės „Dreamweaver“ pusės pavyzdys su melancholiškomis melodijomis ir į apmąstymus linkusia nuotaika. Minimalistinis kūrinio išdėstymas leidžia perteikti emocinį muzikos svorį, suteikdamaskontrastą nuo optimistiškesnių, energingesnių albumo kūrinių, tokių kaip „Behind My Eyes“ arba „I Give My Tears“.

Visgi šis albumas man nepanašus į senesnius šio dano įrašus. Taip, daug dalykų atsikartoja, bet melancholija ir lyriškumas į šoną nustumia tamsiąją elektronikos pusę, kuri mane labiausiai ir priviliojo prie šio atlikėjo kūrybos. Jeigu tai būtų pirmasis mano išgirstas Trentemøller’io albumas, jis manęs nebūtų taip “užkabinęs”. Žinoma, muzikantams normalu augti, keistis ir nestovėti vietoje, tad skaitytojams siūlau nesitikėti išgirsti senųjų, tamsia derva permirkusių Anderso beat’ų.

15. Fred again… – Ten Days

Per pastaruosius kelerius metus Fredas Gibsonas iš dažniausiai užkulisiuose sėdinčio dainų kūrėjo ir prodiuserio tapo viena svarbiausių Europos elektroninės muzikos figūrų (jeigu kas nors nori vėl kalbėti apie tai, kaip turtingų tėvų sūnui pinigai tapo keliu į šlovę, šis straipsnis tam tikrai nėra tinkama vieta). Naujasis muzikanto albumas „Ten Days“ yra geriausias įrodymas, kodėl jo muzika yra tokia mylima.
Ar jo muzika – raketų mokslas? Toli gražu ne. Jo muzika paprasta, bet įtaigi. Tai šokių muzika, pripildyta melodingų natų, tinkanti sielai, protui ir, žinoma, kojom. Tai nėra super house ar itin išraiškingas techno. Tai – aukso vidurys, unikalus balansas, kuris puikiai tiks ne tik šokių aikštelėje, bet ir šeštadienio vakarėlyje su draugais Vilniaus senamiestyje ar kuriame kitame mūsų šalies taške.
„Ten Days“ – tai skirtingi pasakojimai apie dešimt Fredo dienų. Perklausius albumą tampa aišku, kad be „vaibo“ ir polėkio tos dešimt dienų taip pat buvo kupinos meilės, lyrikos, svajonių ir… trapumo.

14. Efterklang – Things We Have in Common

„Efterklang“ 2024 m. rugsėjo 27 d. išleido studijinį albumą „Things We Have In Common“. Šis albumas užbaigia trilogiją, pradėtą su „Altid Sammen“ ir tęstą „Windflowers“, atspindinčią grupės evoliuciją link paprastesnės ir labiau įtraukiančios muzikos išraiškos. „Things We Have In Common“ – tai subtilus ir emocingas „Efterklang“ projektas, kuris išsiskiria savo minimalistine estetika ir intymia atmosfera. Albumas tyrinėja žmogaus ryšius, bendrumą ir asmeniškus išgyvenimus, įvilktus į eksperimentinės muzikos rėmus. Albume yra devynios kompozicijos, tarp jų „Balancing Stones“ (su Mabe Fratti), „Getting Reminders“ (su Beirut) ir „Animated Heart“ (su Sønderjysk Pigekor). Šios dainos atspindi grupės gebėjimą derinti elektroninius ir akustinius elementus. Albumas tikrai vertas dėmesio ir patiks visiems, kas šiuolaikinėje muzikoje ieško kažko naujo.

13. Linkin Park – From Zero

“From Zero” – tikriausiai vienas labiausiai poliarizuojančių šių metų albumų, o šiandieninė Linkin Park inkarnacija – viena iš labiausiai poliarizuojančių alternatyvaus roko grupių. Grupė, pakilusi iš savo pelenų. Grupė, palaidojusi grupės balsą ir veidą. Grupė, nepabijojusi savo nestandartiniu atgimimu sukelti shitstorm’ą. Už tai juos gerbiu. Naujasis Linkin Park albumas „From Zero” atskleidžia netikėtą ir drąsų grupės skambesio atsinaujinimą. Albume tam tikra prasme grįžtama prie šaknų. Pastaruoju metu šios grupės apleista nu-metal energija čia supinama su indie roko ir net šiuolaikinės elektroninės muzikos elementais. Šis kokteilis kuria intriguojančią garsinę kelionę, kuri (trunkanti vos pusvalandį) neužsitęsia per ilgai. Šiandieniniai Linkin Park yra naujas kolektyvas, bet turintis ilgą ir liūdną istoriją. Ar naujasis albumas tau patinka? Jėga! Nepatinka? Tuomet šis albumas tiesiog yra skirtas ne tau.

12. Abudu – Vietos pasauly!

Neabejotinai vieną geriausių šių metų Lietuvos scenos albumų dar gegužės mėnesį pristatė roko grupė „Abudu“. Iš Šakių kilęs ir jau Vilniuje susibazavęs penketas nuo 2020 m. pasirodžiusio albumo „Gaisras“ subrendo, surimtėjo ir labai paaugo. „Vietos pasauly!!“ yra labai gražus darbas. Jame daug stiprių emocijų – skausmo, liūdesio, melancholijos ir daug poetiškumo. Klausant albumo kaskart jis atskleidžia vis naują savo dalelę… Poetiški dainų lyricsai verti ne tik pagyrų, bet ir atskiro aptarimo. Labai gražu! Kiekviename iš vienuolikos albumo kūrinių daug tikrumo, tikro/gryno jausmo ir šviesios melancholijos… Apsilankę albumo pristatymo koncertuose, neabejoju, kad pritars ir rekomenduos išgirsti albumą gyvai. „Blogas svečias“ ir „Sulūžęs žmogus“ būtų asmeniniai favoritai, bet… Iš tikro pasiklausymo platformose rekomenduoju prasukti albumą ne kartą!

11. Nick Cave & The Bad Seeds – Wild God
Įspūdingas albumas ir dar vienas Nicko Cave‘o šedevras. Choro, išskirtinio muzikinio talento ir ne iš šio pasaulio euforijos susidūrimas “išneša” į transą nuo pirmos iki paskutinės natos. Kiekviena daina kažkuo įtraukia, sudaro visumą ir, regis, yra nepajudinama.

Vis dėl to, “Wild God” turi ir silpnųjų pusių. Kalbant apie tai tikriausiai yra vienas iš silpnesnių Nick Cave kūrinių, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas. Paprasčiausiai lyginant su kai kuriais jo praeities  įrašais (Pavyzdžiui, “Ghosteen”” ar “Push the Sky Away”, dainų tekstai nėra tokie stiprūs.

Asmeninės rekomendacijos iš albumo (tiems, kurie neturi laiko) : “Song of the Lake”, “Cinnamon Horses” ir “Frogs”.

10. Free Finga – Plastika

Žodžiais nutapyta muzika. Tarp labiausiai šiemet sužavėjusių albumų būtų sunku rasti jautriau fonetiškai piešiantį kūrėją nei Free Finga. “Plastika“ – tai lyg sugrįžimas į Tomo pirmojo albumo Pick Up Line laiką, kai atskiri albumo kūriniai atsiskleidžia kaip individualūs perlai, nesitaikydami sukurti vėrinio, bet tiesiog plastiškai juo tampantys.

Kendrikiškas “Lipalas”, fareliška “Chemija”, fusion jazz’as, dnb ritmu degančios “Anglys”, šiurpą keliantys instrumentalai, variniai pučiamieji (!!!) – visai tai yra “Plastikoje“. Labai tikėtina, kad ir George Michael šiemet per Kalėdas dažniau vaidenosi skambant “Beržui“, o ne “Last Christmas”.

Neseniai “Telia Play“ išleistas dokumentinis “Play Sound Portretai“ gyvas koncertas parodė, kokia universali ir išbaigta yra Free Finga kūryba, ir kodėl “Plastika“ dainos ne veltui puošia dažno klausytojo 2024 muzikos klausomiausius. Ar tai yra geriausias iki šiol pasirodęs Free Finga albumas? Be abejonės.

9. Fink – Beauty In Your Wake

2024 liepos mėnesį britų grupė „Fink” išleido albumą „Beauty in Your Wake”. Šis naujasis studijinis darbas buvo įrašytas Kornvalio bažnyčioje kartu su „Grammy“ apdovanotu prodiuseriu Samu Okellu. Albumas atspindi grupės polinkį į eksperimentus ir naujų garsų paieškas, išlaikant jiems būdingą muzikalumą ir emocinį gilumą. Pirmuoju singlu tapo daina „What Would You Call Yourself“, nagrinėjanti tapatybės temas. Naujasis įrašas pasižymi subtiliu ir neįprastu kompozicijų skoniu, sugebėdamas įtraukti klausytojus į atmosferą, kurioje persipina melancholija ir viltis. Albumas ramus ir gilus ir jame galbūt nerasite kažko labai naujo, tačiau jis tikrai patiks visiems tiems, kurie myli „Fink” muziką.

8. Fontaines D.C. – Romance

Jau dešimt metų gyvuojantys airių post-pankroko atstovai „Fontaines D.C.“ šiuo metu – viršūnėje. O ketvirtasis jų albumas, „Romance” žymi naują etapą grupės istorijoje. Visų pirma, tai pirmasis albumas, išleistas perėjus į leidybinę kompaniją XL Records. Antra, jį prodiusavo James Ford – praeityje dirbęs su Arctic Monkeys, Florence and the Machine, Foals ar Depeche Mode. Skiriasi ir albumo tema – anksčiau dainavę apie tai, kas skaudu ir rūpi jiems patiems, „Romance“ labiau skirtas žiūrėjimui į kitus, išgalvotoms istorijoms. Mažiau šiame albume ir Dublin City – darbas yra labiau kosmopolitiškas, ir šis kosmopolitiškumas, panašu, duoda vaisių – kad ir dviejų Grammy nominacijų pavidalu. 

Ką verta iš jo išgirsti? Jei praleidote nuostabiai energingą “Starburster“, pradėkite nuo jo. O toliau – sentimentali „Favourite“, toliau – „In The Modern World” ir “Bug”, bet gal… Tiesiog skirkite 37 minutes savo laiko ir perklausykite visą albumą. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug gali sutalpinti toks sąlyginai trumpas diskas. 

7. Kendrick Lamar – GNX

Tai buvo Kendricko Lamaro metai. Nuo kelių eilučių svečio teisėmis Future ir Metro Boomin kūrinyje “Like That” metų pradžioje iki visiško armagedono gegužės mėnesį, kuomet jis, leisdamas vienas po kito vis labiau aštrialiežuvius kūrinius (įskaitant visišką vasaros hitą, “Not Like Us”), visiškai sutriuškino Drake’ą, iki 8 laimėjimų BET Hip Hop apdovanojimuose, 7 Grammy nominacijų, vasarį laukiantis Super Bowl Halftime pasirodymas… Tai būtų buvę Kendricko Lamaro metai, net jei jis nebūtų išleidęs naujo albumo. 

Bet išleido. “GNX” iš vienos pusės yra visiškai kitoks, negu galima buvo tikėtis iš Kendricko Lamaro. Mažiau konceptualus, lyg ir mažiau išdirbtas, labiau primenantis “mixtape’ą” negu “normalų” albumą (aršiausi šios teorijos šalininkai vis dar laukia „tikrojo“, „deluxe“ albumo). Iš kitos pusės, “GNX” yra tikras Kendricko Lamaro vaikas. Jame nėra nė vieno anksčiau šiemet išleisto kūrinio. Tačiau yra jausmas – “darau tai, kas man atrodo teisinga šiuo metu”. Nepatinka? Neklausykit. Bet mes klausom. Ir klausysim, panašu, dar ilgai.

6. Leif Vollebekk – Revelation

Muzika apmąstymams. Refleksijai. Ramybei. Svajonėms. Trapi, gili, subtili ir lyriška. Jeigu reikėtų epitetų, apibūdnančių kanadiečio Leifo Vollebekko kūrybą, šie (ir visi kiti panašūs) tiktų labiausiai. Žmonės, kurie atranda jo muzika, „nenulipa“ nuo jos ilgą laiką. Jis yra vienas iš tų muzikantų, kuris pagrindžia teiginį, kad muzika – užkrėčiama. Naujo albumo reikėjo laukti net 5 metus. Ir nepaisant to, kad laukimas velniškai prailgo, „prasukus“ plokštelę kelis kartus, akivaizdu, kad laukti vertėjo. Kol kas pats brandžiausias ir labiausiai išieškotas Leifo darbas – viena mieliausių ir muzikaliausių vyšnaičių ant muzikinio torto, kuris buvo kepamas visus nueinančius metus. Kartu tai yra vienas iš tų darbų, kuriuos dalis iš mūsų matys kaip prekinį 2024-ųjų metų ženklą.

5. Giedrė – Kiaurai Sielas

Giedrė yra vienas iš tų žmonių, kurios vardą paminėjus prieš akis pasirodo užrašas „vienas svarbiausių žmonių šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje“. Įvairi, muzikali, gili, subtili, o kartu ir valiūkiška bei paprasta. Visus šiuos atributus galima rasti ir šiemet išleistame atlikėjos albume „Kiaurai sielas“. Norite ramybės? Prašom. Norite polėkio? Prašom. Norite gylio? Prašom. Kitaip tariant, tai yra nuostabus muzikinis kokteilis, subalansuotas kiekvienam gyvenimo atvejui.

4. ba. – Turtas

Ketvirtasis grupės ba. studijinis albumas „TURTAS“ – dar vienas nuostabus ir tikrai vienas iš geriausių metų albumų. Šis albumas pasirodė gruodžio 9 d. . Nuo pat pirmojo singlo „PASTOVI” buvo aišku, kad albumas neeilinis ir skirsis nuo ankstesnių „Ba.“ darbų. Albumas žymi naują grupės etapą ir, kaip Benas Aleksandravičius interviu minėjęs, kad tai ir visai kito požiūrio į grupę metas. Taip pat didžiausia naujovė ne tik skambesyje, bet ir sąstate – grupė pristatė savo naują narį Matą Beržinską. Ilgai grupė netempė albumo darbų ir rašymo. Albumą kūrė vos pusmetį ir jame daug skirtingų įtakų, naujų garsų ir eksperimentų. Ir daug gražių lyricsų… Neabejotinai verta išgirsti ir ne kartą pasiklausymo platformose. O ištikimiausi fanai išgirs albumą gyvai pirmieji klube „Tamsta“, kur, deja, jau bilietų nebėra, bet koncerte „Twinsbet“ arenoje dar galite sudalyvauti…

3. Jack White – No Name

Su dideliu džiaugsmu rašėme apie Jack White staigmeną gerbėjams – vasarą netikėtai internete neoficialiuose kanaluose išplitusį ir „Third Man Records” parduotuvėse liepos 19d pirkusiems klientams padovanotą albumą „NO NAME”. Šis, ketvirtasis solinis Jack White darbas oficialiose platformose pasirodė rugpjūčio 2 d. Albumas dabar yra ne viename metų albumų Tope, o Jack White – PASTE ir CONSECUENCE OF SOUND paskelbtas metų atlikėju.

Šis 13 kūtinių albumas buvo tikras džiaugsmas „The White Stripes“ fanams. Visi perklausę albumą, ketvirtąjį studijinį Jack White įrašą gretino/ sakė, jog panašus į „The White Stripes“ ir „Icky Thump” albumo skambesį. Tikrai neveltui! Nostalgija grįžta ne tik skambesiu, bet ir pasirodymo energija.

Albumą gyvai kartu su Jack White įrašė ir kartu koncertuose dabar turuoja gerai pažįstami jo scenos bendražygiai: Dominic Davis (bosas), Patrick Keeler (būgnai), Bobby Emmett (klavišiniai). Pats Jack White, panašu, kad pasiilgo artimesnio santykio su klausytojais ir mažesnių erdvių… Todėl jo koncertai dabar rengiami mažesnėse salėse. Man albumas labai patiko ir dabar svajonėse jį išvysti gyvai EU turo metu 2025 m. „The White Stripes“ fanai šį albumą tikrai jau girdėjo. Negali būti kitaip! O kitiems rekomenduoju perklausyti viso albumo , o iš mylimiausių kūrinių gal išskirčiau „Old Svrach Blues“ ir „That‘s How I‘m Feeling“.

2. Alcest – Les Chants de l’Aurore

Banaliai ir drąsiai rėšiu, kad čia man geriausias metų albumas. Svajingas, užburiantis, shoegaze’o kupinas ir be galo gražus. Žinoma, grožis yra labai subjektyvus, bet vien ko vertas albumo viršelis!  Gervės, saulė… Viliojantis vokalisto Neige balsas – kaip vyšnia ant torto.

Nors “Alcest” startavo kaip metalo grupė ir nuo savo šaknų niekada neatsigręžė, “Les Chants de l’Aurore” yra labai šviesus, mažorinių tonacijų ir šviesos kupinas albumas. Scream’o intarpai tobulai užpildo tarpus tarp shoegaze’inių gitarų partijų (pvz. “Flamme Jumelle”), o . Gražiausia daina man – “Améthyste”. Tai į tolimus, kalnuotais peizažais padabintus tolius nukeliantis kūrinys, kur gitarų partijos primena gervių riksmus, o švelnus vokalisto dainavimas kontrastuoja su smarkiu būgnų dundenimu. Akustinė gitaros partija ir smuikas paskutiniame albumo kūrinyje “L’Adieu” primena ne metalo, o veikiau dainuojamosios poezijos stilistiką.

Kiekvienas naujas “Alcest” albumas man kaip dovana, tad ir jums nuoširdžiai linkiu jo pasiklausyti ir leisti sau išjausti nuostabias emocijas, kurias sukelia šių prancūzų muzika.

1. The Cure – Songs of a Lost World

Paskutinis The Cure albumas pasirodė, kai dar studijavau bakalaure. Ilgą laiką atrodė, kad tai ir bus paskutinis grupės darbas. O šio, naujojo albumo teko laukti net 16 metų! Tačiau naujasis The Cure darbas „Songs of a Lost World” naftalinu, anaiptol, nesmirda! Tiesa, kažko naujo tikėtis irgi neverta. Albume rasime viską, ko iš The Cure galima būtų laukti – melancholiją, introspekciją ir rodos niekada neblėstantį Robert Smith’o kūrybiškumą. Albume susipina klasikinis The Cure skambesys – tamsūs gitarų akordai, atmosferiniai sintezatoriai ir tekstuose tyrinėjami praradimo, laiko trapumo ir vidinės kovos motyvai. Tai melancholiška, bet kartu ir viltinga kelionė. Albumas leidžia prisiminti grupės aukso amžių, bet pabrėžia, kad grupės saulėlydžio palaukti dar reikės. O, galbūt, tai ir bus paskutinis The Cure albumas? Jeigu taip, tai “Songs of a Lost World” yra puiki gulbės giesmė.