Pabandom iš naujo. Pasižadėję sau šiemet prikelti manoMuziką žinojome, kad albumų apžvalgos tikrai grįš. Ir jos grįžta! Žinoma, tai tik pradžia, bet šis sausis truko visą amžinybę, kad džiaugiamės jį ištvėrę. O išverti padėjo ir muzika. Pasižiūrėkite, kokia 🙂
Wardruna – Birna
„Warduna“ groja Šiaurės šalių liaudies muziką ir mėgsta naudoti įvairius tradicinių šio regiono instrumentus, pavyzdžiui, dambrelį ar šamaniškus būgnus. Jų muzika niekaip nėra susijusi su metalu, bet metalistai juos tikrai mėgsta. Mėgsta gilų chorinį vokalą, įtemptą nuotaiką, kurios gausu ir šiame albume. Nenuostabu, jog „Wardruna” dalyvauja metalo festivaliuose ir koncertuose. Jie svečiavosi ir Lietuvoje – festivaliuose „Kilkim žaibu” bei „Mėnuo Juodaragis”.
Naujausias šio kolektyvo albumas „Birna“ yra tamsus ir paslaptingas įrašas, tematiškai apdainuojantis meškos gyvenimo ciklą, gyvenimo ciklą ir laikinumą. Taip pat ir ganėtinai ilgas: trunka apie valandą ir šešias minutes. Pripažinsiu, kad klausantis jo pirmą kartą, buvo ganėtinai sunku išbūti, sunku jį įsisavinti. Norėjosi mesti, sustoti.
Jo grožis atsiskleidžia ne iš pirmo paklausymo, tad rekomenduoju jo klausytis su atitinkamu nusiteikimu. Čia ne lengvas indie rokelis. Man asmeniškai labiausiai patiko paskutinė albumo daina „Lyfjaberg”. Patiko ir„Dvaledraumar” – virš 15 min trunkanti garso meditacija, nuo kurios jaučiausi pusiau transe.
„Wardruna” visada kūrė muziką, kuri baugina, tačiau taip pat suteikia vilties ir primena, kad visas mūsų gyvenimas yra nuolatos besikartojantys ciklai. Kartais albumo atmosfera yra svarbiausias jo aspektas. Ką jau ką, bet ypatingą garsinę atmoferą norvegai „Birnoje” tikrai sukuria. Taip smarkiai, kad net pašiurpsta oda.
Mac Miller – Balloonerism
„Didn’t think anybody died on a Friday“ – repuoja Mac Miller kūrinyje “ Funny Papers”. Funny enough, 2018-ųjų rugsėjo 7 buvo penktadienis. Diena, kai mirė Mac Miller.
Pomirtinių albumų būna visokių. Daugumos jų galėtų ir nebūti. Kai į dienos šviesą traukiami juodraščiai, demo įrašai ir šiaip viskas, kas turi bent minimalią piniginę (bet retai – kūrybinę) vertę, nieko gero nelauk. Tad pomirtinio Maco Millerio albumo “Balloonerism” perklausos ėmiausi su didele skepsio doze. Patiks? Nepatiks?
Patiko. Padėjo gal tai, “Balloonerism” – paruoštas projektas, gulėjęs stalčiuje virš 10 metų (manoma, kad Mac Miller įrašė jį per savaitę, dirbdamas prie “Faces” ir “Watching Movies with the Sound Off”, taigi apie 2013/2014-uosius). Padėjo ir tai, kad dalis dainų jau kurį laiką cirkuliavo internetuose. Ir nors man sėkmingai pavyko jų išvengti, tai padėjo sukurti atitinkamą “hype’ą”.
Bet labiausiai padėjo tai, kad “Balloonerism” tiesiog labai lengva įsimylėti. Jazzo ir soulo priemaišos, taip būdingos šiam reperiui, skamba įdomiai ir gaiviai. Tai tarsi langas į tai, kas tuo metu rūpėjo šiam atlikėjui. Mini laiko mašina. Ir kartu, šis albumas nesudaužys jūsų širdies taip, kaip tai padarė pirmasis pomirtinis Maco albumas, “Circles”. Čia dar nėra viskas taip beviltiškai liūdna. Dar yra vilties. Yra “the best is yet to come”. Nors ir ženklų irgi yra. Yra depresija, yra narkotikų. Ir bandymų juos nugalėti. Dabar jau žinome – nepavykusių.
O dar – yra SZA. Nuostabus duetas, iš tų laikų, kai ši atlikėja nė nesapnavo būti populiariausių dešimtuke (šaltinis – Spotify). O jei ir sapnavo, tai tebuvo tik sapnai.
Mac Miller šeima, davusi žalią šviesą šio albumo išleidimui, nė kartą yra minėjusi, koks svarbus jam buvo šis projektas. It’s done. Dabar galima tik klausytis, klausytis žinant, kiek geros muzikos netekome, nes jie tiesiog išėjo per anksti.
C Duncan – It’s Only a Love Song
Jeigu esate pavargę nuo nuolatinės įtampos, streso, neteisybės ir tiesiog ieškote saugaus prieglobsčio, kuris jums leistų pabėgti nuo skubos ir juodų minčių – naujausias škoto Chriso Duncano albumas „It‘s Only a Love Song“ skirtas būtent jums.
Jeigu ieškote didingos romantikos, įvilktos į gražią orkestrinę popmuziką su delikačiais retro garsais – albumas taip pat skirtas Jums.
Švelnus, sodrus, muzikalus, gilus ir įtraukiantis įrašas, kurį klausai taip, tarytum valgytum patį skaniausią pietuose sunokusį vaisių. Jo muzika – laikui nepavaldus romantizmas, neturintis jokių sienų ar ribų, tinkantis pabėgti nuo kasdienybės ir leidžiantis pajusti, kad pasaulis vis dėlto nėra toks pilkas ir nykus.
Klausant albumo tampa aišku, kodėl C Duncan muzika dažnai groja įvairiuose kino filmuose. Ji tikrai labai vizuali ir kinematografiška. Šis multiinstrumentalistas yra nekartą sakęs, jog jam svarbu, kad muzika būtų ne tik girdima, bet ir spalvota bei matoma. Ko gero kiekviena naujojo įrašo daina būtent tokia ir yra – matoma, spalvota ir labai labai ryški.
Nepaisant to, kad muzikantas dar nėra ypatingai gerai žinomas Baltijos šalyse, savo diskografijoje jis jau turi penkis albumus. Ir, tiesą sakant, visi jų yra verti Jūsų perklausų.
Mogwai – The Bad Fire
Mūsų mylimi ir gerbiami škotų post-rokeriai „Mogwai” sugrįžo su nauju albumu „The Bad Fire“! Sutikite, naujienos puikios! Ar albumas geras? Kaip čia pasakius… Ne stebuklas ir ne tragedija. Šiame darbe „Mogwai” išlieka ištikimi savo skambesiui, kuiame puikiai dera atmosferinės gitarų sienos, melancholiškos melodijos ir subtilūs elektroniniai prieskoniai. „The Bad Fire” – dar vienas puikus priedas prie ir taip įspūdingos jų diskografijos.
Ar esi Mogwai gerbėjas? Jei taip – šis albumas tau labai patiks. Tiesa, „The Bad Fire” nesiūlo jokių staigių posūkių, įmantrybių ar netikėtų eksperimentų. Viskas skamba taip, kaip ir turėtų skambėti naująjame „Mogwai” albume. Na, o jei iki šiol ši grupė tavęs neįtikino, vargu ar nauji kūriniai kažką pakeis. Nors „The Bad Fire” yra pakankamai solidus albumas, jis neišplečia „Mogwai” kūrybinės paletės už jau nusistovėjusių skambesio ribų. Grupė skamba užtikrintai ir patogiai savo komforto zonoje, tačiau niekur toli nuo jos nepasitraukia. Bet ar eksperimentų čia tikrai reikia? Ne, ačiū, nebūtinai.
The Veils – Asphodels
Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos grupė „The Veils” grįžta su nauju albumu „Asphodel”. Tai – jų septintasis studijinis darbas, pasižymintis melancholiška atmosfera, giliais tekstais ir sodriais instrumentalais. Albumas buvo įrašytas vos per penkias dienas, o jo pavadinimas – aliuzija į asfodelės gėles, senovės graikų mitologijoje augusias pomirtiniame pasaulyje.
Grupės vokalistas ir dainų autorius Finn’as Andrews’as savo tekstuose toliau tyrinėja tamsias, poetiškas temas, derindamas jas su turtingomis aranžuotėmis ir gana lengvai įsimenamomis melodijomis. Vienas ryškiausių albumo kūrinių – „Mortal Wound“, kurio fortepijono partija skamba itin dramatiškai ir emociškai. Albumas sugeba išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp intymumo ir didingumo, bei leidžia klausytojui pasinerti į hipnotizuojančią atmosferą. „Asphodels“ – tai dar vienas įrodymas, kad „The Veils” kūryba vis dar išlieka gili, autentiška ir jaudinanti.
Benjamin Booker – Lower
35 metų LA atlikėjas Benjamin Booker kilęs iš į retro linkusio rokenrolo, o kartu prie naujausio jo albumo dirbęs prodiuseris Kenny Segalas kilęs iš pogrindžio hip-hop’o. Po 7 metų pertraukos Benjamin pristato bendrą darbą su Kenny. Sausį pasirodęs „LOWER“ paima pagrindines rap roko tekstūras ir būgnų ritmus, „Deftones“ šaltą atmosferą ir iš jų tarsi sukuria naują, ritmu grįstą grunge’ą.
Benjamino Bookerio albumas „LOWER“ yra žiaurus ir tamsus, ritmu ir vokalisto „šnabždančiu” dainavimu paremtas tyrinėjimas. Dirbdamas su prodiuseriu Kenny Segalu, Bookeris šiame albume kuria šiurkštų, tamsų garsą, kuris jungia rap rock, grunge ir eksperimentinę muziką. Albume atlikėjas pasakoja apie kovas, su kuriomis susiduria afroamerikiečiai priešiškoje visuomenėje. Nagrinėjamos tokios temos kaip sisteminis rasizmas, policijos brutalumas ir asmeninės traumos. Piešiama niūri, tačiau įtaigi gyvenimo Amerikoje vizija. Tokie kūriniai kaip „Black Opps“ ir „Lwa in the Trailer Park“ perteikia nusivylimo jausmą, o kiti, kaip „Speaking with the Dead“, siūlo trikdančią istorijos komentarą. Nepaisant tamsos, „LOWER“ turi ir grožio bei šviesesnių apmąstymo momentų, galiausiai įkūnydami kelionę per tamsą link supratimo ir ištvermės.