Vasaris pralėkė lyg viena akimirka, bet į tą akimirką sutilpo visa padorus gerų albumų skaičius. Čia – tie, kurių primygtinai rekomenduojame nepraleisti.
Doves – Constellations for the Lonely
Doves – britų indie roko trio, kuris užima unikalią vietą Didžiosios Britanijos muzikos scenoje. Grupę sudaro Jimi Goodwinas ir broliai Jezas bei Andy Williamsai. Po beveik dešimtmetį trukusios pertraukos, įvykusios po jų 2009 m. albumo „Kingdom of Rust“, o grupė sugrįžo 2020-aisiais su albumu „The Universal Want“. Visgi šis jų sugrįžimas nebuvo lengvas – dėl Goodwino psichikos sveikatos ir priklausomybių problemų teko atšaukti turus. Grupė taip pat paskelbė apie 2025 m. pradžioje vyksiantį koncertinį turą, tačiau Jimi Goodwinas jame nedalyvaus dėl savo tęstinės sveikimo kelionės.
Nepaisant šių sunkumų, Doves judėjo į priekį ir 2025 m. vasarį išleido savo šeštąjį studijinį albumą „Constellations for the Lonely“. Grupės nariai apibūdina „Constellations for the Lonely“ kaip „tamsų“ albumą, atspindintį sudėtingus laikus, kuriuos išgyveno. Jezas Williamsas paaiškino, kad albumas siekia perteikti pasaulio niūrumą ir kartu suteikti vilties. Visi trys grupės nariai prisidėjo prie albumo kūrimo, tačiau įdomiausia tai, kad visi trys nariai albume atliko lead vokalo partijas. Pavyzdžiui, būgnininkas Andy Williamsas pirmą kartą nuo 2005 m. albumo Some Cities vėl atliko pagrindines vokalo partijas tokiose dainose kaip „Cold Dreaming” ir „Last Year’s Man”.
Muzikine prasme albumas sujungia progresyviojo roko ir folk muzikos elementus, pasiūlydamas sudėtingas ir apmąstymams skirtas kompozicijas. Nors albume netrūksta melancholijos ir vidinių išgyvenimų, tačiau Doves sukūrė įrašą, kuris turėtų patikti tiek ištikimiems gerbėjams, tiek naujiems klausytojams. Jame išlaikyti grupės skambesio pėdsakai, bet kartu tyrinėjamos ir naujos garsinės kryptys. Tikrai verta paklausyti ir pasinerti į lyrines nuotaikas…
Dream Theatre – Parasomnia
Naujausias progresyviojo metalo grupės „Dream Theater” albumas „Parasomnia“ sukuria įtraukiančią atmosferą, kuri kaip inkaras verčia klausytoją būti “čia ir dabar”. Kitaip tariant, grupei pavyko sukurti filmą vien iš garsų, be jokio vaizdo. Nuo pradžios iki pabaigos albumas nepaiso griežtų dainų struktūrų ir skatina klausytojus plėsti savo supratimą apie pasaulį. Tai nesunku pasiekti, kai kiekvienas muzikantas yra tikras atlikimo meistras.
Tematiškai šešioliktasis studijinis šių atlikėjų albumas apdainuoja šiurpius su miegu susijusius dalykus. „Parasomnia“ kaip terminas apima visetą su miegu susijusių sutrikimų, įskaitant lunatikavimą, mieguistumą, miego paralyžių ir naktinį siaubą. Nors visi šie dalykai skamba kraupiai, albumas tokios nuotaikos man nesukūrė. Priešingai, prieš akis siūbavo įvairiausi siaubo filmų vaizdai, tačiau jie nekėlė siaubo pojūčio. Atrodė, kad esu panirusi į sapną, iš kurio negaliu ištrūkti. O ir nenoriu. Gera būti toje tėkmėje, gera girdėti tuos keistus progresyvaus roko ir metalo rifus.
Nors tai nėra stipriausias “Dream Theatre” albumas, tikrai rekomenduoju jo pasiklausyti – vien dėl tos keistos atmosferos. Rekomenduoju albumą klausytis su ausinėmis, tamsoje, be aplinkinių triukšmo.
The Lumineers – Automatic
„Automatic“ – tai penktasis studijinis „The Lumineers” albumas, kuriame grupė ne tik išlaiko savo tradicinį folk skambesį, bet ir drąsiai eksperimentuoja su šiuolaikiniais garsais.
Albume susijungia akustiniai instrumentai ir subtilūs elektroniniai elementai, kuriuos lydi gilios, introspektyvios lyrikos. Tai tamsesnis ir brandesnis albumas nei ankstesni jų darbai, kuriame nagrinėjamos tokios temos kaip meilė, praradimas, saviraiška ir vidinės kovos.
Kiekviena daina kuria unikalų emocinį pasaulį, nuo jautrių akustinių momentų iki stipresnių, dinamiškesnių garsų, kurie kartu sukuria visumą, atspindinčią tiek asmeninius išgyvenimus, tiek platesnį socialinį kontekstą.
Singlai kaip „Same Old Song“, „Asshole“ ir „Strings“ tapo puikiais pavyzdžiais, kaip grupė sugeba suderinti melodijas, kurios yra įsimintinos ir tuo pačiu emociškai įkvepiančios. Nors grupė išlieka ištikima savo stiliui, „Automatic“ įneša šviežumo, atveriant naujas kūrybines kryptis. Tai albumas, kuris kviečia klausytoją ne tik klausytis muzikos, bet ir gilintis į jos prasmę, kuri veda į asmeninius apmąstymus apie gyvenimą ir santykius.
DARKSIDE – Nothing
Buvau jau pradėjęs galvoti, kad projektas „DARKSIDE“ taip ir liks vieno albumo reiškiniu, mat antrasis Nicolás Jaar ir Dave’o Harrington‘o dueto albumas mane, tiesą sakant, kiek nuvylė. Bet štai ilgai lauktas trečiasis darbas pavadinimu „Nothing“ nenuvilia. Netgi atvirkščiai! Panašu, jog duetą papildęs naujasis kolektyvo narys – būgnininkas Tlacaelis Esparza – papildė ir šio projekto skambesį. Naujieji kūriniai skamba šviežiai, subtiliai hipnotizuoja, laviruoja tarp improvizacijos ir preciziškai išdėliotų garsinių tekstūrų, kuriose susilieja elektronika, bliuzas ir minimalistinis funk. Skambesyje atsirado daugiau ritmo ir savotiško išbaigtumo. Klausantis albumo ima atrodyti, jog naujieji kūriniai ne „skamba“, o „sklando“ ore ir būtent tai suteikia naujajam „DARKSIDE“ skambesiui išskirtinumo.
Squid – Cowards
Kur gali tave nuvesti albumas, prasidedantis daina apie kanibalizmą? Prisisekite diržus, varom!
Trečiasis „Squid” darbas, nors ir pavadintas „Cowards”, galvos smėlyje tikrai neslepia. Iš Braitono kilę vyrukai drąsiai eksperimentuoja tiek skambesiu, tiek temomis. Energingesni, krautrokiniai kūriniai, tokie kaip jau minėtasis „Crispy Skin”, įkvėptas Agustinos Basterricos romano „Mes, gyvūliai”, priverčia akimirkai suabejoti, ar tai vis dar yra postrokas. Ne, greičiausiai nėra. Bent jau ne visada. Taip, albumas stilistiškai albumas nėra vientisas – pirmasis jo kūrinys nutolęs nuo paskutinio lyg Žemaitaitis nuo Niujorko.
Bet ar tai svarbu? Turim itin įdomų albumą, kupiną įdomių įžvalgų. Ne tik apie įdomesnes „dietas” ar keliones, bet ir, pavyzdžiui, mūsų visuomenę, pateisinančią ar net romantizuojančią nusikaltėlius („Blood on the Boulders”). Turim albumą, kuri galima klausytis tyloje – ir kartais – pasitaškyti taip, lyg niekas į mus nežiūrėtų.