Pirmasis pavasario mėnuo pralėkė labai greitai ir skubame pasidalinti mūsų albumų rekomendacijomis. Šį kartą rekomenduojame net tris puikius albumus iš Lietuvos scenos kūrėjų – „Solo Ansamblis“ pristatė albumą „SCENOS“ , duetas „Kyla vėjas!“ pristatė savo antrąjį albumą „Niaukias Dangus“, o grupė „jauti“ – naują savo minialbumą „Meilė II“. Iš užsienio kūrėjų parinkome „Deafheaven“ ir „Mumford & Sons“ darbus. Dabar kolegos trumpai apie juos:

Solo Ansamblis – Scenos

Naujausias grupės „Solo Ansamblis“ albumas „Scenos“ – tai stiprus, emocionalus ir konceptualiai vientisas darbas, kuris dar kartą patvirtina, kodėl ši grupė yra viena svarbiausių šiuolaikinės lietuviškos muzikos scenoje. Nuo pirmųjų garsų „Scenos“ kviečia pasinerti į kelionę po egzistencinius apmąstymus, urbanistinius peizažus ir emocijų tankmę.

Grupės firminis melancholijos ir elektronikos derinys albume „Scenos“ skamba brandžiau, nei bet kada anksčiau. Lyginant su ankstesniais albumais, „Scenos“ atrodo intymesnis ir introspektyvesnis. Dainų tekstai – poetiški, atviri ir taiklūs. Skambesys – subtiliai sluoksniuotas, jame elektroniniai ritmai dera su mechanine analoginių sintezatorių šiluma, o vokalas aidi tarsi žmogiškojo trapumo inkaras chaotiškame „Scenų“ peizaže.

„Scenos“ – tai ne tik dar vienas puikus „Solo Ansamblis“ vyrų albumas. Tai galimai vienas stipriausių lietuviškos muzikos leidinių šiemet. Retai kada lietuviškos muzikos albumas sukelia tokį gilų rezonansą – tiek sonariai, tiek jausmiškai. „Scenos“ – tai patirtis, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą. Ne kitaip. Primename, kad gyvai grupė albumą pristatys gegužės 3 d., Vilniuje.

KYLA VĖJAS! – Niaukias Dangus  

Jau rašėme, kad post punk duetas „Kyla vėjas!“ kovą pristatė savo antrąjį albumą „Niaukias Dangus“. Kaip priklauso, prieš išeinant albumui, galėjome išgirsti kelis singlus, kurie išėjo kartu su jiems skirtais vaizdo klipais. Rekomenduojame juos peržiūrėti, nes klipai tikrai gražiai estetiškai atspindi melancholišką dueto kūrybą.

Dar viena ypatinga patirtis iš grupės – tai, jog albumą pirmiausia galima buvo įsigyti ir išgirsti kasetės pavidale, o tik vėliau klausyti pasiklausymo platformose. Pati įsigijusi kasetę nesusilaikiau ir susiradusi paauglystės laikų ausinuką/ kasečių grotuvą, pasimėgavau nostalgija ir puikia muzika.

Antrasis „Kyla vėjas!“ albumas yra brandesnis, vientisas ir labai tinka melancholiškiems ir ilgesio kupiniems šokiams. Daug melancholijos, gilūs tekstai ir nori nenori kojas judėti priverčiantys garsai – dueto tam tikras išskirtinumas, kuris tikrai užburia gerbėjus. Naują grupės kūrybą jau ryt galėsime išgirsti ir gyvai t.y. balandžio 11 dieną, albumo pristatymo koncerte.

jauti – Meilė II

Kovo 14 d. roko grupė „jauti“ išleido minialbumą „Meilė II“. Po meilės ir bendrystės vėliava įrašytos 8 dainos kartu su tokiais Lietuvos atlikėjais, kaip Gabrielė Vilkickytė, Justinas Jarutis, Monique, Monika Liu, (pirmoji „MEILĖ“ dalis) ir „Velvet“, „Garbanotas“, „Katarsis“ bei Gamka (antrajame „Meilė II“ minialbume).

Visos dainos albume labai skirtingos ir unikalios, o kūrinių žanrai labai įvairūs. Tačiau visus juos jungia bendra tema – meilė, kuri ir yra pagrindinė albumo jungiamoji linija.

Su grupe „Velvet“ gimė liūdniausia daina, o su „Katarsis“ – emociškai sunkiausia. Su „Garbanotas“ nariais sukurta nostalgiškiausia albumo daina, o „Katarsio“ ir „jauti“ bendras kūrinys „Išliesiu“ tikrai labai tinkama išsilieti. Paskutinė albumo daina „Meilė Amžina“, kuri sukurta su atlikėju Gamka puikiai apjungia visą albumą.

Albumas „Meilė II“ tai puikus kolaboracijos pavyzdys, kuris galėtų būti išleistas vinilinės plokštelės pavidalu. Tokį dainų rinkinį būtų galima dovanoti visiems užsienyje gyvenantiems draugams, kad supažindinti su puikia lietuvių atlikėjų kūryba.

Deafheaven – Lonely People With Power

„Deafheaven“ yra įnirtingo juodojo metalo, degančio post metalo ir kerinčio shoegaze derinys, sumaišytas su tikro ilgesio lašeliu. Jų muzika mane užkerėjo prieš gerus 12 metų, todėl rašyti šaltos ir itin objektyvios analizės negaliu – paprasčiausiai nepajėgiu. Tai nereiškia, kad šios grupės kūrybą vertinu vien teigiamai. Man visai nepatiko jų 2021 metų įrašas „Infinite Granite“, nes skambėjo kaip dar viena neįdomi post-rock grupė, niekam neįdomus eksperimentas.

Todėl naujasis amerikiečių albumas mane be galo nudžiugino. Taip gera girdėti, kad „Deafheaven“ neprarado savasties. Jie vis dar groja sunkią, be galo įtraukiančią ir širdį ilgesiu perveriančią muziką.

„Lonely People With Power“ – naujausias kolektyvo albumas. Jis prasideda daina „Magnolia“, kuri yra vienas niūresnių „Deafheaven“ kūrybos vaisių ir neturi jokio blizgesio iš „Infinite Granite“, įskaitant švarų vokalą. Pirmą kartą perklausiusi šio singlo susimąsčiau, ar tai yra to eksperimento, to „per lengvo“ garso atsisakymas ir viešas pripažinimas, kad tokia muzika ne jiems. Visgi, kai daina „Heathen“ pasiekia savo priedainį, supranti, kad naujausias kolektyvo albumas dar kitoks. „Infinite Granite“ postroko skambesiai nebuvo apleisti; jie tik buvo sujungti su ta tikrąją, unikaliąją „Deafheaven“ estetika, kuri užbūrė mane su pirmuoju jų įrašu „Sunbather“.

MUMFORD & SONS – Rushmere

Apie tai, kaip „Mumford & Sons“ iš ilgą laiką buvusio ketverto tapo trio , rašė visa pasaulio spauda ir mes nesikartosime. Tiesiog, su „Rushmere“ pasirodymu galime konstatuoti vieną paprastą faktą – po to, kai grupę paliko Winstonas Marshalas, britų folkroko kolektyvas, regis, grįžo prie savo šaknų. Jeigu įsimylėjote juos dar 2009-aisiais, kai pasaulį išvydo jų debiutinis „Sigh No More“, o po to laukėte kol grupė sukurs kažką panašaus, tai „Rushmere“ yra kaip tik jums.

Tikras, neeksperimentinis ir kartu labai grynas britiškas folk rokas Marcuso Mumfordo ir kompanijos muzikoje skamba taip, kaip skambėjo tada, kai jie pradėjo savo muzikinį kelią populiariojoje jūroje. Ieškote „Little Lion Man“ analogo? Paklausykite „Surrender“. Ieškote labai lyriško garso lietingam sekmadieniui? „Blood On The Page“ ar „Carry On“ kaip tik jums. „Rushmere“ – penktas studijinis Londono grupės albumas. Jis, beje, pasirodo praėjus 7 metams nuo paskutinio darbo „Delta“. Svarbu paminėti ir tai, kad septyneri metai – ilgiausia pertrauka tarp albumų „Mumford & Sons“ muzikinėje istorijoje. Įdomu ir tai, kad „Rushmere“ akimirksniu debiutavo UK TOP 40 viršūnėje ir tapo trečiuoju grupės albumu, pasiekusiu šią poziciją. Taigi, sudėjus visas šias dedamąsias ir, svarbiausia, gryną, trapų, muzikalų ir labai žavų skambesį, akivaizdu, kad jei tik tokio grožio reikėtų laukti dar septynerius metus – lauktume ir tiek. Juk geros muzikos neįmanoma „kepti konvejeriu“. O mums gera muzika patinka. Todėl tegyvuoja Mamfordai, jų muzika ir jos laukimas.