Krokuvos Tauron Arena pasitinka mus eilėmis. Prie įėjimo, prie rūbinės, maisto – visur driekiasi minios įvairaus amžiaus paauglių. Dauguma jų – įvairių Tyler, The Creator kūrybinių epochų atspindžiai – ilgi blond perukai, kailinės kepurės, šortai (nepaisant nelabai kokių orų), spalvoti marškiniai. Ir žinoma, žalia, daug žalios spalvos, nes būtent naujausią Tylerio albumą, “Chromakopia”, ir susirinkome čia pagerbti.
Bet iki tol dar ilgos laukimo valandos ir du apšildantys pasirodymai. Pirmieji į sceną žengia “Paris Texas” – pagal Wim Wenderso filmą pasidavinęs duetas iš Los Andželo. Nors populiarumu kitoms vakaro žvaigždėms jie neprilygsta, publika, atrodo, to nepastebi – jau pirmųjų kūrinių metu atsiveria bent kelios pragariškos mosh duobės.
Trumpa pertrauka ir aikštelės viduryje esančią sceną užima kitas šio vakaro svečias – Lil Yachty. Nors jo žvaigždė, ypač Lenkijoje, šviečia žymiai ryškiau negu prieš tai pasirodžiusių “Paris Texas”, bent jau pirmoje pusėje jis skamba kiek pridusęs. Viskas pasikeičia iš publikos ištraukus plakatą su klausimu “Did you take the wok here by any chance???” ir pasigirdus pirmiesiems hito “Poland” garsams. Nors techniškai daina neturi daug bendro su Lenkija (pats Lil Yachty ne kartą interviu aiškino, kad kūrinys gimė tiesiog jam išsidirbinėjant studijoje ir maišant “wock”, arba “wockhard” – priklausomybę sukelianti sirupą nuo kosulio su kodeinu – su “poland”, arba tiesiog “Poland Springs” vandeniu, kuris yra išpilstomas visai ne Lenkijoje, o Polando mieste, Meino valstijoje), šioje šalyje ji yra absoliutus hitas – po jos išleidimo Lil Yachty atvykti į Lenkiją kvietė net tuometinis šalies premjeras, Mateusz Morawiecki.
Bet susirinkome šį kartą ne dėl jo. Dar šie tiek laukimo (linkėjimai mano nugarai) ir tamsoje pasigirsta pirmieji “St. Chroma” garsai, o netrukus pasirodo ir žalia uniforma vilkintis Tyler, the Creator. Jei būtume gimtojoje šio atlikėjo Kalifornijoje, galbūt šį vakarą ant scenos šalia jo išvystume kelis “Chromakopia” albume kartu pasirodžius atlikėjus – gal Daniel Ceasar, ScHoolboy Q, gal Sexyy Red, o jei labai pasisektų – net Doechii, bet Lenkijos publikai tai ne motais – visi moka žodžius mintinai (net jei tie žodžiai – Zambijoje vartojama čevų kalba), ir žino, kada turi išstoti. Nuo daugiatūkstantinės minios dainuojamų “Can you feel the light inside? Can you feel that fire?” akimirksniu pašiurpsta oda.
Pirmojoje koncerto dalyje Tylerio veidą slepia kaukė. Tiesa, ji visiškai atkartoja jo bruožus, tarnaudama tarsi akiniai nuo saulės – tai tėra iliuzija, nuo viešumo jam pasislėpti vis tiek nebepavyks. Viešumo klausimas ir su juo susijusi paranoja (be kitų, ne mažiau svarbių), yra apdainuojamas ir naujausiame jo albume (“no cameras out, please, I wanna eat in peace”). Atlikėjas nė kartą yra pasisakęs ir prieš koncertų filmavimą – “žmonės per koncertus mojuoja telefonais, o aš galvoju, esu per fucking pusantro metro nuo jūsų. Dabar, realiame gyvenime. Bet jie mieliau pasimėgaus šia akimirka po 2 savaičių negu dabar, šiandien”, sakė jis viename interviu. Tačiau jokie draudimai įvesti nebuvo, ir publika sėkmingai mojavo telefonais viso jo pasirodymo metu.
Kaukė turi ir kitą paskirtį – albume apdainuojami itin asmeniški reikalai (tiesa, asmeniškiausia, “Hey Jane”, kurioje pasakojama apie neplanuotą nėštumą, koncerto metu nėra atliekama), tad tam, kad galėtų laisvai apie tai kalbėti, Tyler turi užsidėti bent tokią, menamą “mediatorių”, vis dar išlikdamas savimi, tačiau pasisemdamas drąsos iš uždengto veido.
Scenografija, bent jau koncerto pradžioje, atrodo minimalistiškai – scena yra sudaryta iš kontenerių, o vieninteliu paįvairinimu tampa ugnis ir fejerverkai. Tačiau Tyler nebūtų “The Creator”, jei viskas tuo ir pasibaigtų. Tad antroje koncerto dalyje, nusileidus milžiniškam tiltui, Tyleris pereina į scenos vidurį, kur iškyla jo kambario vaizdas. Čia jis vieną po kitos traukia savo išleistas plokšteles ir bent trumpam nukelia publiką į praeitį. Skirtumo, tiesa, nesijaučia visiškai – ir senos dainos yra atliekamos su tokiu pat uždegimu, o gerbėjai jas sutiko taip pat entuziastingai.
Tačiau to, kas nutiko ištraukus albumo “Goblin” vinylą, nesitikėjo net Tyleris. Trumpai užsiminus, kad šiai plokštelei kaip tik tądien sueina 14 metų, publika spontaniškai uždainuoja “Ilgiausių metų” – iš pradžių lenkiškai, o paskui ir angliškai. Nustebusio atlikėjo reakciją galite matyti čia:
Tyleriui grįžus į pagrindinę sceną (ir pakeliui išmėčius bent keliasdešimt dolerių banknotų), prasideda trečioji koncerto dalis. Joje – likusios albumo “Chromakopia” dainos “Thought I was Dead” ir “Like Him” (deja, be “Balloon”), turbūt žymiausias Tylerio kūrinys, “See You Again”, energingasis “NEW MAGIC WAND”. Vakarėlis – 100 balų. Ir nors pats Tyler, The Creator kukliai save vadina antruoju po Kendricko Lamaro (“The biggest out the city after Kenny”), šį vakarą – jis triumfuoja. Jis pirmas.
Vakarą vainikuoja simbolinė „I Hope You Find Your Way Home”. Ir, žinoma, eilės, vėl eilės.
