Vakar Vilnius alsavo kitaip. Valdovų rūmų kiemas, apsuptas istorijos ir tylos, buvo sausakimšas – ne tik žmonių, bet ir šilumos. Į sceną žengė FREE FINGA – grupė, kurios balsas Tomas Narkevičius savo kelionę pradėjo nuo „Ąžuoliuko“ choro ir tapo viena ryškiausių Lietuvos muzikos žvaigždžių. Ir ši istorija yra ne tik įkvepianti, bet ir giliai jaudinanti. Tai buvo vakaras, kai muzika virto prisiminimais. Kai kiekviena daina tapo tiltu tarp to, kas buvome, ir to, kuo tapome.
Skambėjo „Beržas“, „Plastika“, „Vienas“, senoji „Ieva“ ir negti su grupės „Abudu” lyderiu Domantu Starkausku įrašytas „Pavydas” – dainos, kurios jau seniai tapo mūsų vidinių būsenų garso takeliais ir tos, kurios vis dar kvepia naujai ir gali būti vadinamos „šviežienomis”. Ir kai jos suskambo gyvai, su styginių kvarteto šiluma ir neįtikėtinomis aranžuotėmis, buvo sunku nesijausti pakylėtam. Kiekviena nata, kiekvienas tylos tarpas, kiekvienas žvilgsnis į publiką – viskas buvo tikra. Ne surežisuota, ne išmokta, o išgyventa.
Styginiai ne tik papildė, bet ir išplėtė jo muziką. Jie atvėrė naujus sluoksnius, naujus emocinius horizontus. FREE FINGA soul ir R&B skambesys, susipynęs su subtiliais styginių garsais, skambėjo taip, lyg būtų sukurtas būtent šiai akimirkai, šiai erdvei, šiai publikai. Tai buvo tarsi dviejų pasaulių susitikimas – šiuolaikinio miesto ritmo ir klasikinės muzikos švelnumo. Ir tas susitikimas buvo tobulas.
Publika šėlo – bet ne triukšmingai. Na, kartais ir triukšmingai, o kartais jautriai. Buvo ir jaunimo (Z kartos), ir vyresnių, ir tėvų su vaikais. Ir kai Tomas pasidalijo, kaip jam svarbu matyti tuos, kurie jo muziką klausė dar būdami paaugliai, o dabar ją atsineša į savo suaugusį gyvenimą – su vaikais, su atsakomybe, bet vis dar su ta pačia širdimi – buvo neįmanoma nesusigraudinti. Tai buvo akimirka, kai laikas tarsi sustojo – ir visi tapome viena didele šeima.
Jis papirko nuoširdumu. Nevaidino, nesistengė būti kažkuo kitu. Tiesiog buvo. Ir būtent tai – tas tikrumas, tas žvilgsnis į publiką, tas „ačiū“, ištartas ne iš pareigos, o iš širdies – pavertė šį vakarą ypatingu. Jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu būti savimi, kaip svarbu išlikti jautriam pasaulyje, kuris dažnai skatina užsidaryti. Ir mes jį supratome. Nes jautėme tą patį.
Ir kai pagalvoji, kad jau gruodį jis lips į didžiausią Lietuvos sceną – Kauno „Žalgirio“ areną – širdyje ima kirbėti džiaugsmas. Ne tik dėl jo sėkmės, bet ir dėl to, kad tokia autentiška ir kokybiška muzika randa kelią į tiek daug žmonių širdžių. Tai ne tik muzikinė karjera – tai kelionė, kurią jis eina kartu su mumis.
Tai buvo vakaras, kai muzika tapo namais. Kai kiekvienas žiūrovas – nesvarbu, ar sėdėjo pirmoje eilėje, ar stovėjo toli gale – jautėsi matomas, girdimas, priimtas. Ir kai paskutinė nata nutilo, visi suprato – tokie vakarai nepasikartoja dažnai.
