Liepos 22-osios vakaras Rygoje buvo ne šiaip koncertas – tai buvo muzikinė epifanija. XIAOMI arena, talpinanti kelis tūkstančius, virto gyvu, kvėpuojančiu organizmu, kuriame kiekvienas žmogus tapo ne tik klausytoju, bet ir kūrėju. Jacob Collier, lydimas savo fenomenalios grupės, surengė pasirodymą, kuris ne tik pranoko lūkesčius – jis juos iš naujo apibrėžė.

Leifas Vollebekkas – vienišas balsas, kuris užpildo tylą

Vakaro pradžią pažymėjo Leifas Vollebekkas – kanadietis dainų autorius, kurio muzika – tai tarsi šnabždesys tarp širdies dūžių. Vienas, be grupės, tik su pianinu ir gitara, jis sukūrė intymią, beveik sakralią atmosferą. Leifas yra tas atlikėjas, kurio muzika mane lydi pastarąjį dešimtmetį. Todėl neturiu ko slėpti – jo pasirodymo laukiau ne mažiau nei Jacobo (be to pastarąjį jau buvau matęs pernai Kalnų parke).

Dainos kaip „Moondog“, „Long Blue Light” ar „Transatlantic Flight“ skambėjo tarsi išpažintys – trapios, bet galingos. Jo balsas, kartais vos girdimas, kartais sprogstantis emocijomis, įtraukė publiką į tylų, bet gilų dialogą. Papirko jo nuoširdumas, muzikalumas, atvirumas ir kartu paprastumas. Ir nors Leifas dar nėra plačiai žinomas Europoje (ir dėl to labai liūdna), bet Rygoje jis paliko pėdsaką – subtilų, bet neišdildomą. Labai norėjau išgirsti ir jo dainas, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo – pavyzdžiui, „Into the Ether” arba „Sunset Boulevard Expedition”, tačiau tai nebuvo jo solo koncertas, todėl norėti visko tiesiog neįmanoma. Bet…Labai norėčiau tikėti, kad mūsų regione jis – ne paskutinį kartą. Klausydamasis jo įsivaizdavau kaip gražiai jo muzika skambėtų… kad ir po sostinės dangumi festivalyje „Midsummer Vilnius”.

Jacob Collier – žmogus, kuris valdo harmoniją kaip kalbą

Kai scenoje pasirodė Jacobas, viskas pasikeitė. Koncertas prasidėjo su „100,000 Voices“ – daina, kuri tarsi iš karto įtraukė visą areną į bendrą kvėpavimą. Tai buvo ne įžanga, o manifestas: „mes čia visi kartu, ir mes kursime šį vakarą kartu“.

Po jos sekė dar dvi energingos, ritmiškai sudėtingos kompozicijos, kuriose Jacobas demonstravo savo virtuoziškumą, improvizacinius sugebėjimus ir gebėjimą valdyti sceną kaip dirigentas. Publika šoko, plojo, šaukė – tai buvo ekstazė.

Ir tada – visiška priešingybė. Jacobas paėmė akustinę gitarą, šviesos prigeso ir visa arena nuščiuvo. Skambėjo „Little Blue“ – viena jautriausių jo dainų. Be jokių efektų, be grupės, tik balsas ir gitara. Tai buvo trapu. Tai buvo tikra. Tai buvo akimirka, kai tūkstančiai žmonių sulaikė kvėpavimą. Muzika tapo tyla, o tyla – muzika.

Koveriai, kurie virto muzikine malda

Tarp originalių kūrinių Jacobas įterpė du koverius, kurie tapo tikromis emocinėmis viršūnėmis. Pirmasis – „Can’t Help Falling In Love“ – atliktas su tokia pagarba ir švelnumu, kad atrodė, jog laikas sustojo. Jis neskubėjo, kiekvieną frazę ištarė tarsi pirmą kartą, leisdamas žodžiams ir harmonijoms skleistis lėtai, širdingai. Tai buvo ne šiaip daina – tai buvo meilės išpažintis visai auditorijai.

Antrasis – „What A Wonderful World“ – Louiso Armstrongo klasika, kurią Jacobas pavertė šiuolaikine meditacija. Jo balsas, švelnus ir šviesus, lydimas subtilios instrumentuotės, skambėjo tarsi padėka pasauliui. Tai buvo ne nostalgija – tai buvo viltis.

Publika – ne žiūrovai, o bendrakūrėjai

Vienas įspūdingiausių momentų – kai Jacobas, tarsi dirigentas, padalino publiką į tris dalis ir išmokė kiekvieną dainuoti skirtingą harmoniją. Tai nebuvo paprastas „pakartok po manęs“ – tai buvo gyvas, kvėpuojantis choras, kuriame kiekvienas balsas turėjo savo vietą. Tūkstančiai žmonių, daugelis jų pirmą kartą dainuojantys viešai, tapo vienu balsu. Tai buvo ne tik muzikinis eksperimentas – tai buvo bendrystės stebuklas.

Genialumas, kuris neapsiriboja muzika

Jacob Collier genialumas slypi ne tik jo gebėjime groti dešimtimis instrumentų ar kurti sudėtingas harmonijas. Jis geba jausti. Jausti publiką, jausti momentą, jausti tylą tarp natų. Jo koncertas – tai ne tik garsas, tai emocinis kraštovaizdis, kuriame kiekvienas gali rasti save.

Finalas – ekstazė

Paskutinė daina – „All I Need“ – buvo tarsi kulminacija viskam, kas vyko tą vakarą. Šviesos, ritmas, balsai, improvizacija – viskas susiliejo į vieną sprogimą. Ir kai Jacobas paliko sceną, publika dar ilgai nesiskirstė. Juolab, kad kaip ir pernai Vilniaus Kalnų parke, taip ir dabar išėjus muzikantams, pasigirdo „Earth, Wind and Fire” daina „September”, kurios metu susirinkę žmonės šėlo, jungėsi į „traukinuką” ir mėgavosi ką tik pasibaigusia koncerto nuotaika. Kai kurie vis dar plojo, kai kurie šaukė, beveik visi šypsojosi. O nemaža dalis net ir ašarą braukė….

Toks tas Jacobas. Gilus. Jautrus. Muzikalus. Ir, svarbiausia, tikrai labai nuoširdus ir tikras.