
Britpopas niekada nebuvo tik muzika. Tai buvo kultūrinis mūšis, identiteto paieška, kartos balsas. 1995-aisiais, kai “Oasis” ir “Blur” susirėmė dėl pirmos vietos britų topuose – „Country House“ prieš „Roll With It“ – tai tapo ne tik muzikiniu ginču, bet ir simboliniu susidūrimu tarp šiaurės ir pietų, tarp darbo klasės ir meno mokyklos, tarp žaliavinės energijos ir rafinuotos ironijos. Tą mūšį laimėjo “Blur”, bet laikui bėgant būtent OASIS tapo britpopo širdimi.
Prieš dvejus metus buvau Wembley stadione, kur “Blur” surengė savo neįtikėtiną sugrįžimo šventę. Tai buvo nuostabu – nostalgiška, energinga, jautru. Bet dabar – Edinburgas. ir kita istorija. Istorija tų, kurie prieš beveik trisdešimt metų metė pirštinę Blurams.
„OASIS”. pasirodymas – ne šiaip koncertas. Tai gyvenimo įvykis. Ir netgi nepaisant to, kad norėjau į Mančesterį – namų sceną. Kai nepavyko gauti bilietų ten – bandžiau Londone. Bet kai nesekmė aplankė ir čia, išsigelbėjimu tapo Edinburgas – miestas, kuriame, atrodė, jog “Oasis” fanų yra daugiau nei vietinių gyventojų.
Svajonė, kuri brendo metų metus

Esu OASIS gerbėjas nuo paauglystės. Turiu visus jų albumus – nuo žaliavinio, bet genialaus “Definitely Maybe”, iki paskutinio, melancholiškai brandaus “Dig Out Your Soul”. Jų muzika mane lydėjo per gyvenimo viršūnes ir nuokalnes. Ir kai 2009-aisiais jie išsiskyrė, atrodė, kad svajonė juos pamatyti gyvai liks tik svajone. Bet štai – po daugybės metų, po nesibaigiančių brolių Gallagherių dramų, po tūkstančių spekuliacijų – jie grįžta. Ir man, po ilgų pastangų, pavyko gauti bilietą į šį istorinį koncertą Edinburge. Tai buvo ne šiaip sėkmė. Tai buvo likimas.
Britpopo imperatoriai
“Oasis” – tai ne tik grupė. Tai epocha. Jie pardavė daugiau nei 75 milijonus įrašų visame pasaulyje. Jie turėjo 22 dainas, pasiekusias UK Top 10, iš kurių aštuonios tapo numeris vienas. Jų albumas (What’s the Story) Morning Glory? – vienas perkamiausių visų laikų britų albumų. Jie buvo balsas tų, kurie augo tarp blokinių rajonų, futbolo stadionų ir svajonių, kurios atrodė per didelės mažam miestui. Jie buvo paprasti vaikinai iš Mančesterio, bet jų muzika skambėjo taip, lyg jie būtų gimę scenai.
Ir tada – Knebworth. 1996-aisiais OASIS surengė du koncertus, kuriuose dalyvavo 250 tūkstančių žmonių. Bilietų norėjo daugiau nei 2,5 milijono – tai buvo didžiausias paklausos šuolis britų koncertų istorijoje. Jie buvo ne tik populiarūs – jie buvo fenomenas. Jie buvo laikmečio balsas, kartos veidas, britpopo širdis.
Richard Ashcroft – melancholijos ambasadorius

Vakaro pradžia Edinburge – įspūdinga (tiesa, praleidome „Cast” nes susidarė tokios spūstys, kad vėlavome praktiškai visur, kur tik galėjome).
Scenoje pasirodo Richard Ashcroft – „The Verve“ lyderis, britpopo poetas, kurio „Bittersweet Symphony“ tapo vienu iš visos eros manifestų. Jo balsas – gilus, šiek tiek šiurkštus, bet kupinas emocijos – puikiai įveda į tai, kas laukia vėliau. Jis ne tik apšildo – jis primena, kad britpopas buvo ne tik muzika, bet ir pasaulėžiūra. Jo pasirodymas – tai pagarba epochai, kuri dar gyva. Ir netgi žiūrint į jį atrodo, kad drauge su juo teko ne tik augti, bet ir išgyventi. Jo kūriniai (kurių gretose – puikiai pažįstami “Sonet”, “Bitter Sweet Symphony” ir kultinis “Drugs Don’ t Work) sugebėjo grąžinti ten, kur buvo gera – į paauglystę, kurioje nerūpėjo niekas, tik muzika, polėkis ir valiūkiškos dienos.
Kai skamba himnai
Ir tada – jie. Lygiai 15 po aštuntos. Noel ir Liam. Du poliai, du ego, du genijai, dvi asmenybės. Jų dinamika – kažkiek vis dar atrodo įtempta, bet būtent tai ir kuria tą unikalią atmosferą, kurią jauti kiekviename akorde. Jie pradeda su „Hello“ – ir minia sprogsta. Tai ne tik daina. Tai pareiškimas. Tai priminimas, kad jie vis dar čia. Ir vis dar karaliai.
Grojaraštis – tai svajonė. „Supersonic“, „Cigarettes & Alcohol“, „Morning Glory“, „Slide Away“, „Live Forever“, „Acquiesce“, „Some Might Say“, „Little by Little“, „Stand By Me“, „Cast No Shadow“, „Roll With It“, „Fade Away“ – kiekviena daina yra ne tik hitas, bet ir emocinis peizažas. „Slide Away“ – viena gražiausių jų meilės dainų, parašyta vos per kelias valandas, bet iki šiol skambanti kaip nuoširdžiausia išpažintis.

„Live Forever“ – daina, kurią Noelis sukūrė kaip atsaką į Kurto Cobaino pesimizmą. Ji – apie tikėjimą, apie norą palikti pėdsaką, apie tai, kad gyvenimas – vertas gyventi. Liamas ne kartą yra sakęs, kad “Live Forever” – tai daina jų mamai. Ko gero iš eilučių „Maybe I don’t really wanna know how your garden grows” galima suprasti, kad Liamas nemelavo.
Kai Noelis po trumpo atokvėpio atsistoja ir su akustine gitara pradeda „Talk Tonight“ – dainą, parašytą po vieno iš brolių konfliktų, kai jis pabėgo iš turo JAV ir pasislėpė pas nepažįstamą merginą –minia nutyla. Jo balsas – švarus, šiltas, šiek tiek melancholiškas – skamba kaip išpažintis. Tai viena iš tų akimirkų, kai muzika tampa išpažintimi, o tūkstančiai žmonių – liudininkais.
Kai skamba „Half the World Away“, daina, kurią daugelis pažįsta iš britų serialo „The Royal Family“, bet kuri visada buvo daugiau nei tik garso takelis – minia vėl susilieja į vieną balsą. Tai daina apie ilgesį, apie norą pabėgti, apie tylų troškimą būti kažkur kitur. Ir kai ją traukia tiek jauni, tiek vyresni, tiek tie, kurie su šia muzika užaugo, tiek tie, kurie ją atrado vėliau – tai tampa kolektyvine malda. Ne religine, o žmogiška.
Publika – tūkstančiai širdžių vienu ritmu

Publika – tai atskira istorija. Dešimtys tūkstančių žmonių (o Edinburgo stadione tilpo beveik 70 tūkstančių) – nuo paauglių iki tėvų su vaikais, nuo senų gerbėjų iki tų, kurie OASIS atrado per „Wonderwall“ YouTube’e. Visi – viename ritme. Kai Liam ištaria „you all right, Edinburgh?“, minia atsako taip, lyg tai būtų jų gyvenimo klausimas. Kai skamba pirmieji „Wonderwall“ akordai – žmonės apsikabina, kai kurie verkia, kai kurie tiesiog stovi ir klausosi. Tai ne daina. Tai mano epochos himnas. Tai kažkas, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Tai reikia pajausti. Galbūt net ne tik pajausti, bet visomis esybės dalelėmis išjausti.
Scena – šviesos ir šešėlių architektūra
Scenografija – paprasta, bet efektinga. Broliai neturi tikslo maskuoti savo muzikos po išskirtiniais šviesos efektais, mat jų kūryba kalba už save – tam nereikia jokių išskirtinių šviesos efektų. Didžiuliai LED ekranai rodo archyvinius kadrus, spalvos efektus, akimirkas iš senų turų, iš Mančesterio gatvių. Šviesos – neperkrautos, bet tiksliai atliepiančios kiekvieną dainos nuotaiką. Kai skamba „Little by Little“, scena paskęsta šiltame gintaro švytėjime. Kai „Morning Glory“ – viskas mirga mėlynais blyksniais, tarsi miestas naktį. Tai ne tik koncertas. Tai vizualinė kelionė.
Finalas – emocinis sprogimas
Ir tada – kulminacija. Kai Edinburgo stadioną užliejo pirmieji „Masterplan“ akordai, atmosfera pasikeitė – tarsi laikas sustojo. Tai nebuvo tiesiog daina – tai buvo manifestas, OASIS filosofijos kvintesencija. „Masterplan“ – tai himnas tiems, kurie jaučiasi nesuprasti, bet vis tiek eina savo keliu. Jos žodžiai „We’re all part of the masterplan“ skambėjo kaip paguoda ir įkvėpimas dešimtims tūkstančių susirinkusių gerbėjų, kurie kartu su grupe dainavo kiekvieną eilutę.

Stadione daina įgavo naują jėgą – ne tik dėl puikios garso kokybės, bet ir dėl publikos vienybės. Šviesos švelniai plaukė per minią, o ekranai rodė archyvinius grupės kadrus, tarsi primindami, kiek daug ši muzika reiškia. Tai buvo ne tik koncerto pabaigos pradžia – tai buvo emocinis kulminacijos taškas, kurio metu OASIS ne tik priartėjo prie pasirodymo pabaigos, bet ir paliko žinutę: kad kiekvienas iš mūsų, nepaisant abejonių ar klaidų, esame dalis didesnio plano. Ir tą vakarą Edinburge, tas planas buvo muzika.
Vėliau sekusi „Wonderwall“ buvo tarsi emocinis sprogimas – daina, kurią žino visi, bet kiekvienas ją išgyvena savaip. Ji prasidėjo subtiliai, su akustine gitara, ir vos tik Noelis užgrojo pirmuosius akordus, publika sprogo dainuodama kartu. Tai nebuvo tiesiog hitas – tai buvo savotiškas meilės laiškas praeičiai, nostalgijai ir nepasakytoms emocijoms.
„Wonderwall“ visada buvo apie laukimą, apie viltį, kad kažkas mus išgelbės. Ir tą vakarą, kai tūkstančiai balsų susiliejo į vieną chorą, daina tapo nebe asmenine, o bendruomenine patirtimi. Šviesos švelniai plaukė per minią, ekranai rodė lėtai judančius miesto vaizdus, tarsi primindami, kad kiekvienas turi savo „wonderwall“ – žmogų ar jausmą, kuris laiko mus gyvus. Tai buvo ne tik muzikinis momentas, tai buvo prisiminimas, kurį kiekvienas išsinešė namo.

„Don’t Look Back in Anger“. Daina, kuri po Mančesterio sprogimų tapo visos tautos (o gal ir viso žemyno) himnu. Ji skambėjo memorialuose, stadionuose, tyliose minios akimirkose. Ir kai ją dainuoja Noelis, o Liamas stovi šalia – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai atleidimas. Tai susitaikymas. Tai viltis. Visa minia – tūkstančiai žmonių – dainuoja kartu. Ir tai ne tik žodžiai. Tai emocija. Tai istorija.
Paskutiniai akordai – „Champagne Supernova“. Kūrinys, kuris visada buvo tarsi sapnas. Tarsi kelionė per laiką, per jausmus, per tai, kas buvo ir kas galėjo būti. Ir kai ji nuskamba virš Edinburgo, kai Liam ištaria „this is biblical“, o Noel nusišypso – supranti, kad tai ne tik koncertas. Tai istorija. Beje, Liamas viename interviu yra prisipažinęs, kad jie net neatsimena, kaip ją parašė – buvo visiškai apsinešę. Ir vis dėlto – tai viena gražiausių jų dainų. Tarsi įrašyta ne galva, o širdimi. Ne veltui, tada, kai daina pradeda judėti pabaigos link, scenoje esančiuose ekranuose pasirodo saulėlydis, kuris lieka „kaboti” net ir tada, kai minia pradeda skirstytis.
Asmeninis epilogas
Kai koncertas baigėsi, stovėjau tarp tūkstančių žmonių, bet jaučiausi nepaprastai vienas – ne vienišas, o pilnas. Pilnas prisiminimų, pilnas jausmų, pilnas dėkingumo. Tai buvo ne tik muzikinis vakaras. Tai buvo kelionė į save. Į tą paauglį, kuris klausė „Live Forever“ ir tikėjo, kad muzika gali išgelbėti. Į tą žmogų, kuris po daugybės metų, sulaukęs beveik 42-jų pagaliau išpildė svajonę. Savo svajonę. Savo vieną didžiausių muzikinių svajonių.
Ir jei kas nors manęs paklaustų, ką reiškia “OASIS” – atsakyčiau paprastai: tai ne grupė. Tai reiškinys. Tai epochos simbolis. Ir galiausiai, tai jausmas. Ir, kas svarbiausias, tas jausmas – gyvas.