Į Katovicuose (Lenkija, Silezija) vykstantį OFF festivalį vykti ruošiausi ne vienerius metus. Tai legendinis renginys – nuo 2006-ųjų rengiamas festivalis yra laikomas tikra plačiai suprantamos alternatyvios muzikos meka. Vis atbaidydavo gan ilgas kelias – jei nevairuojate, jūsų laukia maždaug 11 valandų kelionė autobusu ir vėliau traukiniu. Kas paskatino iškęsti šį nepatogumą šį kartą? Fontaines D.C.? Kraftwerk? Kneecap? James Blake? Panchiko? Jau net nebepamenu. Bet line-up’as šiemet buvo itin stiprus. 

Pirmoji diena

Kadangi vasaros planų nemažai, o atostogų dienų skaičius gan ribotas, iš Vilniaus pajudu penktadienio rytą. Varšuvą pasiekiu be problemų, o štai traukinys į Katovicus vėluoja, tad festivalio teritoriją pasiekiu tik apie 18 valandą. Tiksliau, beveik pasiekiu – atsistoju į kilometrinę eilę ir pilietiškai prastoviu joje lygiai 2 valandas. Priartėjus prie patikros postų, suprantu kodėl – tokio neorganizuotumo tikrai nesitikėjau iš festivalio, kuris rengiamas jau 18-ąjį kartą. Niekas nekoordinuoja eilių, nors buvo sukurta atskira eilė turintiems tik tos dienos bilietus, niekas apie ją nežinojo. Kaip rašė vienas komentatorius internete – eilė egzistavo tik joje laukiančių žmonių galvose. Reikėjo brautis. 

Nesibroviau, tad “Los Campesinos!” pasirodymą stebėjau tolumoj, iš už tvoros, praleidau ir didžiąją dalį Nilüfer Yanya seto – ir jo technines problemas. Bet koveris PJ Harvey dainai “Rid of Me” buvo puikus, tad N. Yanyą nusprendžiau pamatyti dar kartą, jau grįžusi į Vilnių. Panašu, kad vilniečiai gavo beveik identišką setlistą – beveik valandos trukmės, tik jiems pavyko atlikėją išsikviesti bisui. 

Bet grįžtame į OFFą. Atrodė, kad patekus į festivalio teritoriją, kova bus laimėta. Wrong. Reikėjo dar atstovėti eilę prie vandens – o organizatoriai kažkodėl nusprendė, kad vieno (VIENO!!!) hidranto išparduotam festivaliui visiškai pakaks. Galvoje tik vienas populiarus lenkų žodis iš k raidės. Nusprendžiu, kad vanduo is overrated. Mažai skysčių – mažiau laukimo eilėje prie tulikų. Win – win. Juokauju, vaikai, gerkite vandenį. Kol turite. 

Bet štai airiai Kneecap jau pradeda savo pasirodymą. Apie juos paskutiniu metu tikrai girdėjome – ir ne dėl muzikinių priežasčių. Po vieno pasirodymo, kuriame grupė išsakė palaikymą Palestinai, jie buvo apkaltinti terorizmu, o BBC atsisakė transliuoti jų pasirodymą Glastonbury festivalyje. Vėliau Vengrija uždraudė jiems įvažiuoti į šalį, tad buvo atšauktas jų pasirodymas Sziget festivalyje. Tad taip, gana solidi minia susirinko pažiūrėti, ką gi jie parodys. Deja, pats pasirodymas buvo blankokas, o vaikinams na niekaip nesisekė užmegzti ryšio su publika, nepaisant nuolatinių paraginimų atidaryti mosh pitą ar pacrowdsurfinti. Nežinau, kas nesuveikė – gal faktas, kad dirbtinai užhaipinus grupę, atsirado per daug stebėtojų ir vis dar per mažai klausytojų. Gaila, nes Kneecap pamėgau dar before it was cool ir filmą apie juos pažiūrėjau dar iki Kino Pavasario. Žinojot, kad rodė? Aišku, kad nežinojot, niekas nesakė.

Šiek tiek nusivylusi, slenku prie kitos scenos o ten…O vaikyti. Britai “Fat Dog”, iškilę iš mano itin mėgstamos Windmill talentų kalvės (“black midi”, “Black Country, New Road”, “Shame” etc.), užkūrė tikrą pirtį. Čia jau nieko nebereikėjo raginti poginti, viskas vyko savaime. Publika siautė, o šiuolaikinės alternatyvios melodijos, persipynusios su tradicine žydų klezmer muzika pačios vertė kojas kilnotis. Man tai – neabejotinai vienas geriausių festivalio pasirodymų. Woof!

Nuovargis po truputį primena apie save, bet dar turime šio vakaro headlinerius – tikras elektronines muzikos legendas, Kraftwerk. Statiškas, nors ryškus pasirodymas jėgų deja man neprideda. Ar mieliau stebėčiau jį nuo sofos? Taip, be abejonės. Bet kraftwerkai žino, kaip pamalonininti publiką, tad pavyzdžiui, kūrinį “Mini kalkulator” atlieka lenkų kalba – “jestem operator i mam mini kalkulator” (“aš operatorius ir turiu mini kalkuliatorių”). Miela, bet judu namo.

Antroji diena

Nauja diena, nauji atradimai. Eilės prie įėjimo nebėra, bet ir aš atsibaladoju žymiai anksčiau. Šalia vienišo vandens hidranto stovi ir vandens cisterna. Saulutė šviečia, tad įsitaisau ant žolytės pasiklausyti gana brutalaus hardcore/noise/metal grupės Męty pasirodymo. Sklindantys iš scenos garsai kontrastuoja su mėlynu dangum ir bendra chill nuotaika, tad einu pažiūrėti, kas vyksta kitur. 

Mažesnėje “Trójkos” (Lenkų Radijo Trečiosios Programos) scenoje prasideda slovakų “Berlin Manson” pasirodymas. Įsimyliu iš karto – post-punk/hip-hip, o dar ir slovakų kalba (sugaudau pavienius žodžius) – kas gali būti geriau? Pernai išleistas jų albumas vadinasi “Poor but Sexy” – nerandu geresnio apibūdinimo šiai grupei. Jauni, akimirksniu užmezgantys ryšį su publiką (gal dėl to, kad grupės vokalistas demonstravo tikrai neblogas lenkų kalbos žinias), gaivūs, tikrai sexy. 

Vienas iš festivalinių nusivylimų – solinis danų grupės “Iceage” vokalisto Eliaso Rønnenfelto pasirodymas. Atimkit iš žmogaus pankroką, įduokit į rankas akustinę gitarą ir… ne, ačiū, nekabina. Liūdesį skandinu aluje. Alkoholio, beje, čia tikrai netrūksta, ko nepasakytum apie maistą. Bet ir labai apgirtusių nesimato – OFF tikrai garsėja tuo, kad žmonės čia atvažiuoja dėl muzikos.

Ir muzikos čia yra. Pagrindinę sceną jau šturmuoja “Lambrini Girls”. Trio iš Brightono take no prisoners, kaip pasakytų jų tėvynainiai. Kliūna visiems – ir britų valdžiai, neigiančiai Palestinoje vykdomą genocidą, ir TERF-ei J.K. Rowling, ir muzikos industrijai, kurioje merginos ne visuomet jaučiasi saugiai. Koncerto metu grupė stato piramidę iš žmonių, o poginamasi visu tempu – vienam publikos nariui tai, tiesa, baigėsi medikų iškvietimu, į ką grupė sureagavo sustabdydama koncertą ir dar kartą primindama apie saugos taisykles. Smagus ir tikrai įsimintinas pasirodymas (nors mano penkiolikmetis sūnus išgirdęs Lambrini Girls paklausė, ar kas nors šito klausosi unironically). Well, why. Aš klausausi.

Kitas pasirodymas mano darbotvarkėje – dar vieni britai, Panchiko. Jei šis pavadinimas jums dar nelabai pažįstamas – jų istoriją aprašėme čia. Šią grupę man jau teko girdėti gyvai dar kovo mėnesį – prieš pat išleidžiant jų naujausią albumą. Buvo… Gal vidutiniškai, tad ir dabar nedėjau pernelyg daug vilčių. Ir… taip, grupės gyviems pasirodymams trūksta dar daug ko, ypač gyvybės. Jei studijiniai jų įrašai gali kai kam priminti Radiohead, tai išgirdę juos gyvai to tikrai nepagalvotumėte. Na, ir šiaip, iš jų sklinda tokia “dads energy”, kas šiaip visai suprantama, juk grupės nariai iš esmės neturi muzikinės, buvimo grupėje patirties. Tikėkimės, kad jie jos įgys ir atras įdomesnį gyvą skambesį. Potencialą jie tikrai turi. 

Kol aš kontempliavau prie Panchiko, protingesni ir labiau patyrę festivalio lankytojai jau užpildė nedidelę palapinę, kurioje netrukus pasirodė “Have A Nice Life”. Jei grupės populiarumą matuotume jų marškinėliais pasipuošusių žmonių skaičiumi, šio festivalio lyderiai būtų du – amerikiečiai “Have A Nice Life” ir kitos dienos headlineriai, “Fontaines D.C.”. Iš tiesų, priežastis paprastesnė, šių dviejų grupių marškinėlių tiesiog buvo atsivežta daugiausiai. Bet grįžtam prie jau minėtos “Trójkos” palapinės, į kurią aš, žinoma, nepatekau. Esminė klaida, nes, pradėjus žaibuoti ir vėliau pasipylus liūčiai, nuostabaus grožio pasirodymas kaip reikiant apkarto. Gaila. Norėčiau pakartot, tik palankesnėmis meteorologinėmis sąlygomis. 

Prabėgomis dar užkabinu alt hip-hopo atlikėjo Ecco2K pasirodymą. Nors gražus akiai, nuotaika jau nebe ta, o ir auto-tune kažkaip nekabina, tad einu užimti pozicijas prie pagrindinės scenos, kur netrukus pasirodys James Blake. Minioje pavyksta ir kiek pradžiūti, ir net sušilti.

Nors mane asmeniškai labai nudžiugino šis bookingas, internetuose nuomonės apie melancholiškojo veršlentojo Jameso Blake’o kaip headlinerio pasirinkimas sulaukė įvairių reakcijų. Suprasdamas užduotį, į savo setą jis įpynė ir labiau šokdinančių gabalų, bet bosai buvo taip nesureguliuoti, kad nuo jų tik paskausdavo ausis – tad ramieji, liūdnieji “Overgrown”, “Limit To Your Love”, “Retrograde” ar Franko Oceano “Godspeed” koveris skambėjo kaip tikra atgaiva ir ausims, ir sielai. Beje, atlikdamas naująjį kūrinį “Trying Times”, atlikėjas dėkojo už šiltą priėmimą („arba daina jums tikrai patiko, arba jūs esate pati mandagiausia publika” – oh, James…) ir užsiminė ir apie netrukus išleidžiamą naują albumą. Gal šį kartą be Lil Yachty. No offence.

Kažkas nepatingėjo įrašyti visą pasirodymą:

Trečioji diena

Nors orų prognozės žadėjo apsiniaukusį dangų be lietaus, man pavyko sėkmingai sušlapti bent tris kartus, sekmadieninei festivalio programai dar nė neprasidėjus. Bet ko nepadarysi dėl muzikos, buckle up, važiuojam. 

Trečią dieną, energijos batarkėms pamažu sėdant, į festivalio teritoriją atkulniuoju įpusėjus Seun Kuti, legendinio Felos Kuti sūnaus, pasirodymui. Saulėtas afrobeat’as nepanaikina po kojomis kliuksinčių balų ir purvo. “Stop genocide” žinutė – graži ir aktuali, bet toliau sekanti kalba apie tai, mes, darbininkų klasė, turėtume susivienyti, skamba kažkaip… nemaloniai girdėta? Einam toliau.

O toliau programoje – MJ Lenderman, kurio taip pat labai laukiau, bet… Girdėjau kalbų, kad atlikėjas turėjo bėdų su pakeliui pradangintais instrumentais, tad gal nieko stebėtino, kad jo pasirodymas buvo kiek šaltas, net piktokas, o ir atlikimas linko į americaną, kurios nuoširdžiai negaliu pakęsti. Žinau, kad jis gali skambėti kitaip, tad vėlgi… gaila. 

Trumpam dar užkabinu pagrindinėje scenoje pasirodančią ispanę Maríą José Llergo ir įsitaisau eksperimentinėje scenoje pasiklausyti grupės Low nario Alano Sparhawko. Ne per toliausiai nuo įšėjimo, nes šis pasirodymas clashina su “Soft Play” (ex- Slaves). Eksperimentinė scena pateisina savo pavadinimą, tad turime čia iki pusės išsirengusį Alaną, besiplaikstantį po sceną pagal stipriai auto-tunintas melodijas. Girdėjau, kad pasilikę ilgiau, vėliau sulaukė geresnės, labiau Low muziką primenančios seto dalies. Oh well.

Grįžtam prie Soft Play. Nors orai nekokie, ir telkšo balos, pasirodymas tikrai karštas. Kad ir per “Girl Fight”, kurios metu grupės nariai paprašo poginti tik merginas. Vėl skamba palaikymas Palestinai – jo tikrai nemažai čia šį savaitgalį.

Bet judam toliau – mūsų jau laukia Geordie Greep. Pernai iširus grupei “black midi”, jos vokalistas Geordie Greep išleido teigiamai kritikų ir gerbėjų įvertintą albumą “The New Sound”. Sakykit ką norit, man nelimpa jo estradiškumas – bet gerbėjų susirinko išties nemažai. Galima būtų pagalvot ir apie didesnę palapinę. Užsisakau burgerį (užsakymo laukimo laikas – viena valanda) ir einu pakovot dėl geresnės vietos prie scenos per paskutinį šio vakaro pasirodymą.

O juo tapo airiai iš Dublino Sičio, Fontaines D.C. Ir kada jie spėjo taip užaugti? Vos pernai, dar prieš pasirodant naujausiam jų albumui, Romance, klausiausi jų žymiai mažesnėse salėse. Šiemet jie sold-outina Londono Finsbury parką ir tampa OFF festivalio headlineriu. Pranašiškai skamba debiutiniame jų albume “Dogrel” skambantys žodžiai “My childhood was small/ But I’m gonna be big”. Berniukai tikrai užaugo ir jų evoliuciją stebėti labai smagu. Nors grupės lyderis Grian Chatten scenoje beveik nekalba (šį vakarą jis tepasakė 3-4 frazes, ir “Free Palestine” nuskambėjo prieš pasakant “Hello”), jam to nė nereikia. Užtenka spragtelti pirštais, kad užvestų publiką. Šio pasirodymo ašis – naujojo albumo ir kiek vėliau išleisti kūriniai (yra ir “It’s Amazing to Be Young”), bet netrūksta ir senesnių hitų, nuo “Boys in the Better Land” ar “I Love You”. Pasirodymą užbaigia gaivalingas “Starburster”, ir su paskutiniu jo atodūsiu festivalis baigiasi. Bent jau man. Bent jau šį kartą. Nes, kad tų kartų bus daugiau, aš net neabejoju.

Šiek tiek daugiau vaizdų ir garsų sumetame ir į mūsų instagram paskyrą: manomuzika.lt