Šįkart manoATRADIME – vaikinų grupė iš Londono „Life in Film“. Ketveriukę sudaro pagrindinis vokalistas Samuelis Fry, gitara grojantis Edwardas Ibbotsonas, bosine gitara – Dominicas Sennettas ir būgnais – Micky Osmentas. Vaikinai sakosi grojantys indie, indie pop.
Jie – jauni, gražūs, stilingi ir entuziazmo pilnomis akimis. Eksperimentuoti muzikinėje srityje pradėjo 2006 metais, kai visi gyveno tame pačiame bute rytinėje Londono dalyje. Šiems bandymams juos įkvėpė David Bowie, „The Smiths“ ir, žinoma, „The Beatles“ kūryba. Dabar jie tiesiog keturi geriausi draugai, grojantys skirtingus dalykus, kurie drauge skamba puikiai.
http://www.youtube.com/watch?v=Xf74b9scHDQSakysite, kad tokių grupių nors vežimu vežk? Ir niekas dėl to nesiginčys. Tačiau kiek iš tų grupių klausantis pirmą kartą jūs imate dainuoti kartu? Su „Life in Film“ norisi dainuoti iškart – natūraliai užkabinantys priedainiai, lengvai įsimenančios melodijos. Jų muzika paprasta, pozityvi, pakylėjanti, žaisminga. Ji puikiai skamba tiek studijinėse versijose, tiek akustiškai. „Life in Film“ reprezentuoja pačias geriausias britų indie pop tradicijas. Nors grupė dar neišleido albumo, jau spėjo pagroti daugybėje festivalių, tarp jų ir prestižiniame „Glastonbury“. Debiutinis albumas turėtų pasirodyti dar šiemet. Jį prodiusuoja Stephenas Streetas, dirbęs su „The Smiths“, „Blur“ ir kitomis žymiomis grupėmis.
http://www.youtube.com/watch?v=D-KtEBsFcuIBe viso to, jais tiki prabangos prekės ženklas „Burberry“. Prieš porą metų jie pradėjo mados namų galvos Christopherio Bailey, kuruojamą projektą „Burberry Acoustic“, kurio esmė labai paprasta – „Burberry Acoustic“ sesijose kviečiamos groti jaunos, nelabai žinomos britų grupės, kurių sėkme ir muzika tiki mados namai. Na, o muzikantai pasirodymo metu dėvi rūbus iš „Burberry“ kolekcijų. Rezultatas: jaukūs ir šilti, prigesintų spalvų video įrašai su gražiais ir kūrybingais žmonėmis bei rūbais. Šio projekto dėka kokybiška muzika pasiekia platesnį klausytojų ratą, jauna grupė gauna gerą paspirtį, o mados namai pasidaro puikią reklamą. Panašu, kad su tokiu rimtu palaikymu ir savo optimistiška muzika simpatingieji „Life in Film“ vaikinai nemažai pasieks.
Su daug kuo galima suitkti, bet vis tik – žmogaus galimybių menkėjimas senstant yra objektyvus biologinis, o ne socialinis faktas. Nesu gerontologas, negaliu pasakyti, kiek šiuolaikinė medicina ir apskritai pagerėjusios gyvenimo sąlygos tai atsveria, bet taip a priori drįsčiau spėti, kad ne visiškai. Ar nemanote, kad tai gali sukelti tam tikrų problemų prilyginant dabartinius 90-mečius XIX a. 65-mečiams?(O apskritai – didelis dėkui už blogą, jis vienas iš labai labai nedaugelio, kuriuos reguliariai skaitau, ir vienintelis, kuriame kol kas nė karto perskaičius įrašą nekilo mintis „o kokio velnio rašyti apie dalykus, kurių visiškai neišmanai“.)