… Taip praėjo pirmasis pusantro mėnesio. Beveik keturiasdešimt dienų, kurios buvo skirtos puslapio „įsivažiavimui”, ritmo pajutimui ir tiesiog geram sumanymui įgyvendinti.

Paprastai taip jau nutinka, kad blogo skiltis dažniausiai lieka nuskriausta ir prie jos pribėgama jei ne pripuolamai, tai bent jau tada, kai atokvėpio akimirka nusileidžia ir pritūpia kažkur šalia..Na, pavyzdžiui ant peties…

Ko gero tam, kad prieičiau iki šio blogo, kaip skilties, reabilitacijos, turėčiau papasakoti apie patį ManoMUZIKA.lt. Jei prieš „pasileidžiant” tylomis tuštinau rašalinę pasakodamas apie tinklalapio idėją, siekius ir mintis, tai šiuokart galiu trumpai pristatyti žmones, kurie vienaip ar kitaip (iš vieno ar kito pasaulio krašto) daro ManoMUZIKA.lt tokį, kokį kiekvienas iš jūsų, kaip pasakytų ainis Basanavičius, imate ir skaitote.

Kol kas mūsų tikrai mažai. O ir tikslas paprastas – tiesiog DALINTIS.  Dalintis Muzika. Dalintis Naujienomis. Dalintis Išgyvenimais, kilusiais muzikos dėka.

Taigi trumpai apie tuos, be kurių nei šitas blogas, nei visa ManoMUZIKA neegzistuotų.

Naujienas kol kas pildome dviese: aš ir Dominykas.

Su manim lyg ir viskas aišku, o štai Dominykas naujienų skiltį pradėjo pildyti Lietuvoje, o pradėtą idėjinę veiklą tęsia būdamas Pietų Korėjoje. Kartu su Dominyku išgimdėme ManoMUZIKOS idėją, kartu ją ir realizuojame. Džiugu, kad mėgdami (bent jau mūsų nuomone) visai neblogą muzika, kažkaip it niekur nieko pasiskirstėme ir sritimis (to nedarydami sąmoningai). Aš, kadangi seniai alpstu nuo Coldplay, The National, Bon Iver (ir visų kitų Vernon’o projektų), Killers, Keane, Stereophonics ir dar visos galybės roko ir indie atmainų, natūraliai rašau apie tokio pobūdžio muziką. O tuo tarpu Dominykas, gilindamasis į soul’o, jazz’o R&B, jazz’o ar elektronikos glūdumas, koncentruojasi į šią sritį.

Abu su Dominyku norėjome rašyti apie tai, kas patinka mums, tačiau kartais, prasilenkdami su širdimi, tačiau neprieštaraudami sveikam protui, „įmetam” žinias ir naujienas iš tos muzikos, kuri galbūt netelpa viename iš elitinių mūsų „širdies skyrių”, tačiau šiandienoj negali būti nepastebėta. Vienintėlis tikras siekis – objektyvumas – tikiuosi, lieka išlaikytas.

Aš ir Dominykas pildome ir skiltį ManoDAINA, kuri, panašu, mums abiems labai patinka.

Živilė. Dar vienas žmogus, be kurio šiandieninė ManoMUZIKA būtų neįsivaizduojama. Kaip atsirado Živilė, ko gero, visgi nepasakosiu, nes tam reikėtų dar vienos istorijos. Galiu pasakyti tai, kad Živilė TIKRAI LABAI MYLI MUZIKĄ. Tiesa, ji šiuo metu gyvena Briuselyje, lanko visus geriausius koncertus (dėl ko aš, žinoma, jai žiauriai pavydžiu), puikiai valdo plunksną ir, kas svarbiausia, kažką užmačiusi, išgirdusi ir pajutusi, parašo Jums. Jei nebūtų Živilės, ManoMUZIKA neturėtų nei rašinio apie PJ HARVEY, nei minčių apie FRAN HEALY, nei svajingo minčių rinkinio apie THE NATIONAL koncertus.

Giedrė, Ugnė ir Goda: Trys merginos, kurios, bent jau kiek aš suprantu, viena kitos nepažįsta, bet turi bendrą bruožą: jas vienija tas pats esminis faktorius – meilė muzikai. Jų dėka skiltis ManoISTORIJA pasipildė keliais straipsniais ir, kas svarbiausia, būtų visai džiugu, kad pildytųsi ir toliau, nes jų požiūris, kaip ir mūsų, yra toks pats: kokybė ir išliekamoji vertė yra kur kas aukščiau eilinio rihanniško tūlo muzikinio vartojimo.

Tiesa, jos kaip ir aš, priešingai nei Dominykas ir Živilė, rytinę kavą geria ir pirmą nakties sapną sapnuoja Marijos Žemės Sostinėje.

Tai va tokia ta ManoMUZIKA. Pastoviai dviese, kartais tryse, o labai retai (bet stipriai) – šešiese. Ir vis dėlto smagu, kad judam. Kad ir labai lėtai…kad ir kartais per lėtai…bet – į priekį.

Na, nereiktų pamiršti ir to, kad ManoMUZIKA visiems mums – tik hobis. Turime kitus užsiėmimus, darbus, kai kas – šėimas, tačiau aukojame savo laisvą laiką (nevadindami to auka) tam, kad kažkuria dalimi įprasmintume savo meilę muzikai ir įsitikintumėm, kad kitokios muzikos LIetuviams REIKIA.

Kurlink aš vedu?

Nevyniojant žodžio į vatą galiu pasakyti tiesiai šviesiai: ManoMUZIKA – megėjiškas projektas. Žinoma, turime tikslų, tačiau tikime, kad tikslai, kol jie nėra susaistyti pragmatinėmis ir „popierinėmis” priemonėmis, yra gražūs ir ryškūs. Tol, kol jie yra idėjiniai – tol jie absoliučiai tikri.

Štai ir atsakiau į klausimą, kurį pakankamai dažnai užduoda svetainės ManoMUZIKA.lt lankytojai: „Kodėl blogo skiltis taip ir nepasipildo”?. Atsakymas labai paprastas: pajėgumai mūsų maži, o tada, kai ant dešinio peties nusileidžia pegasas ir „pasiūlo” įdomią temą, imi ir suvoki, kad atsiranda žodis „reikia”, kuris judina rašyti ManoNAUJIENĄ ar ManoDAINĄ taip tik leisdamas pajusti, kad ManoBLOGUI dažnai tiesiog  nelieka laiko… Viena vertus liūdna, nes pasidaro sunku paroje atrasti akmirką, kurios dėka būtų galima popieriaus lape aprašyti muzikinius išgyvenimus …Kita vertus džiugu. Džiugu dėl to,  kad atsiradus žodžiui „reikia”, gimsta pareiga. Iš to, galima daryti labai mielas širdžiai išvadas: ManoMUZIKA pergyveno esminį – išgyvenimo – laikotarpį ir tapdama PAREIGA susirado vietą tikroj gyvenimiškoje kasdienybėje. Bent jau mano ir Dominyko… Ir tos prabudusios pareigos kasdieninė išdava yra kasdien ant dešinio peties budintis Muzikinis pegasas, kuris, gal ir negarantuoja didžiulės kūrybinės išraiškos, tačiau būdamas konkretus ir punktualus, kuždėdamas į ausį frazę:”sėsk, rašyk ir dalinkis…”, leidžia ManoMUZIKAI augti, pilnėti ir gyvuoti.

Spjaunu tris kartus per kairį petį, maitinu pegasą muzika ir matyt penkiasdešimtąjį kartą šiandien perklausęs „Plus Minus” dainos „Unsung” judu lovos link.

Eilinį kartą įsitikinau, kad jei paroje būtų ne 24, bet 30 valandų, ant mano dešinio peties spėtų atsitūtpi KŪRYBINIS, o ant kairiojo – MUZIKINIS pegasai, kurie kartu leistų žodžiui tapti dar įtaigesniu. Ypač kalbant apie muziką…

L.

Beje, jei Tu myli muziką ir beskaitydama/as pajutai, kad Pegasas gali nutūpti ir ant Tavo pečių – parašyk mums;)