ANOHNI: Hopelessness – 2016-ųjų liepos 7, Barbican, Londonas
Šio koncerto laukiau labiau negu Kalėdų. Skubėjau, vos paskelbus apie bilietų pardavimą – Londonas yra klastingas, niekada negali žinoti, ar dėl hype‘o bilietų neliks per dvi minutes. Pavyko. Mažiau sėkmingi bilietų medžiotojai galėjo tenkintis perpardavinėtojų paslaugomis – ir sumokėti kone 10 kartų daugiau.
Po penkių mėnesių, jau važiuodama Londono metro, galvoje skambant „I fell in love with a dead boy“ – galvoju, kas manęs laukia šįvakar. Nuo debiutinio Anohni, tuomet dar žinomos kaip Antony Hegarty iš „Antony and the Johnsons“, albumo praėjo 15 metų. Šiemet išleistas „Hopelessness“ nustebino – ne skambesiu, nes su elektronika ar be, Anohni yra visų pirma BALSAS – bet stipriausiu politiniu užtaisu. Į „Hopelessness“ sukišti visi šiuolaikinio pasaulio, o ypač JAV, sopuliai – nuo dronų iki klimato kaitos ar Guantanamo. Ir jei šiandien vis dar manote, kad muzika turėtų būti na, tiesiog muzika, šis albumas ne jums.
Ne jums būtų ir šis koncertas. Žiūrovams susėdus, šviesos pritemdomos ir didžiuliame ekrane pasirodo Naomi Campbell – ją galėjome matyti Anohni vaizdo klipe dainai „Drone Bomb Me“. Skambant šaižiems elektronikos garsams – scenoje yra abu „Hopelessness“ prodiuseriai – Hudson Mohawke ir Oneohtrix Point Never – ji šoka, lėtai, vis iš naujo, kone dvidešimt minučių. Praėjus pusei to laiko, pradedu nervingai muistytis.
Ir štai, scenoje pasirodo Anohni. Baltas apsiaustas su gobtuvu, juodas tinklelis ant veido – atrodo lyg šamanas ar vaiduoklis, atrodo lyg jos visai ten nebūtų. Koncerto metu vis pagaunu save gavojant, ar galiu būti tikra, kad tai tikrai ji. Ar galiu? Tik tas balsas nuveja šalin visas abejones.
Bet ar balso užtenka? Ekrane keičiasi vaizdai – dramatiški įvairaus amžiaus ir rasės moterų veidai, lip-syncindami Anohni dainuojamus žodžius. Dažnai nejaukūs – bet tai ir nėra jaukus albumas. Daina veja dainą, bet atlikėja neištaria nė žodžio publikai. Visas jos patiriamas emocijas išduoda tik kūno judesiai – visų pirma, rankos. Tai galingas pasirodymas. Performansas.
Bet veidas taip ir lieka uždengtas – jei neskaičiuosime kelių kartų, kai jis pasirodo ekrane. Neišgirstame nei „labas“ nei „viso gero“. Nesugrojama nė viena daina iš senesnių albumų. Nėra encore‘o. Bet labiausiai – nėra kontakto.
Po valandos nuo pasirodymo scenoje Anohni dingsta, taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. Koncertui pasibaigus lieku sėdėti kėdėje. Girdžiu praeinančių žmonių pokalbius – jų kupinus susižavėjimo įspūdžius apie geriausią šių metų Londono koncertą. Jų nuomonei rytoj pritars ir muzikos apžvalgininkai. Atsistoju ir grįžtu namo, galvodama visai ne apie politiką ar ekologiją. Galvoju apie Anohni veidą. Juk visada labiausiai norisi to, ko negauname.
Koncerte skamėjusių dainų sąrašas: Hopelessness / 4 Degrees / Watch Me / Paradise / Execution / Ricochet / I Don’t Love You Anymore / Obama / Violent Men / Why Did You Separate Me From The Earth? / Jesus Will Kill You / Crisis / Indian Girls / Marrow / Drone Bomb Me
