KARDIOFONAS: rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo

kardiofonas-foto-b-krikstanas

Kardiofonas (nuotr. B. Krikštanas)

Nuo „Kardiofono” išsiskyrimo praėjo 27 metai, tačiau daugelį Lietuvos kartų suvienijęs kultinis grupės kūrinys „Kalėdų eglutė” kasmet atgyja iš naujo. Kad ir kaip bebūtų keista, bet tai yra viena iš tų dainų, kurią žino ir, ko gero, prieš kiekvienas Kalėdas paniūniuoja kone visa Lietuva.

Ir nepaisant to, kad dar 1986-aisiais sukurta „Kalėdinė eglutė” tapo „nemirštančia” lietuviška klasika, ją sukūrusi grupė gyvavo trumpai. Internete galima rasti erdvių, kurios „Kardiofono” gyvavimo trukmę apibrėžia viso labo trimis metais, tačiau pats grupės lyderis Rimantas Giedraitis teigia, kad kolektyvas buvo gyvas bemaž penkmetį.

R. Giedraitis

R. Giedraitis

„Kardiofonas” susikūrė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kaune. Tuometiniai Kauno politechnikos instituto studentai tiesiog nusprendė paimti gitaras į rankas ir pradėti groti. Aktyviausias grupės laikas – 1986-1989 metai. Būtent tada „Kardiofonas” Lietuvai dovanojo savo albumą „Šliaužk į kopas”, kuriame galima rasti ir legendinę „Kalėdinę eglutę”.  Ko gero nedaug kas žino, kad grupė dalyvavo konkurse Armėnijoje, festivalyje „Lituanika” ar laimėjo Kazimiero Šiaulio Vilniuje organizuotą unikalų renginį „Jaunimo estrada-87”. Tačiau tam ir yra istorijos puslapiai – kad juos verstume, sužinotume ir prisimintume.

Daug kam iki šiol kyla galybė su „Kardiofonu” susijusių klausimų, į kuriuos taip niekada ir nebuvo atsakyta. Kodėl tuo metu itin populiari šalies grupė taip ir nesugrojo „Roko marše”? Kodėl kolektyvas nustojo egzistuoti Lietuvai dar nė neperžengus Nepriklausomybės slenksčio? Kodėl jų nematėme kultiniame šalies filme „Kažkas atsitiko”? Ar kuriant muziką jų pasąmonėje „sukosi” atgimstančios Laisvos Lietuvos idėjos? Kodėl jų šiandien nėra ant scenos? Kodėl…?

Į begalę „kodėl” šiandien ir atsako manoMUZIKOS rubrikoje manoKARTA kalbinamas grupės „Kardiofonas” lyderis Rimantas Giedraitis, su portalu pasidalijęs ir išskirtinais, dar niekur nepublikuotais kadrais iš kolektyvo gyvenimo.

kardiofonas-foto-rolandas-tiskus

Kardiofonas (nuotr. R. Tiškus)

„Protestuotojo mentalitetas mums tiesiog nebuvo išugdytas” 

Ar atsimenate akimirką, kai nusprendėte suburti „Kardiofoną”? Nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl Jūs, būdamas jaunas studentas ėmėtės kurti grupę?

Viskas prasidėjo dar anksčiau. Buvome Kauno miesto 27 vidurinės mokyklos moksleiviai. Domėjomės muzika. Gal nesumeluosiu, bet bebaigiant devintą klasę iš bendraklasio Algimanto Gapševičiaus gavau įpareigojimą per vasaros atostogas išmokti groti gitara. Algis (deja mus jau palikęs) ir gitarą turėjo, ir akordus žinojo. Man iškilo šioks toks nepatogumas – gitarą reikėjo pasigaminti.

Veiksmas nuolat vyko, bet tėčiui pagailo matyti mane vonios patalpoje nuolat „brūžinantį” kažkokią lentą ir tikėtis antro Stradivarijaus (šypsosi).

Taigi vaizdas štai toks: birželio mėnuo – pati vasaros pradžia, aš sėdžiu po obelimi kaime ir glostau naują Jolana-Star!

Na o rudenį jau ir „grupsą” kūrėm. Man buvo paskirtas rhytm guitar etatas (šypsosi). Dešimtoje klasėje buvo įrašytas ir pirmas studijinis albumas . Beje, jis vis dar neišleistas. Repertuaras originalus – tik savi gabalai. Įrašas darytas fabriko „Audimas” posėdžių salėje panaudojant magnetofoną „VILMA” ir vieną dinaminį mikrofoną!

Apskritai, 27 vidurinė buvo kieta „šūlė”. Čia buvo sustiprinta muzika. Šeštadieniais vykdavo šokiai, grodavo gyvas bendas – desantininkai iš Šančių. O jų repertuaras – vien Kridensai (L. Z. – grupė „Creedence Clearwater Revival”) ir Bitlai. Repertuare – tik vienas rusiškas gabalas (redakcijai žinomas). Ant scenos, po desantininkų užlipdavo ir mokyklos vyresnių klasių komanda, vėliau žinoma kaip grupė „PILIGRIMAS”. Beje, mano įsitikinimu, tai pati geriausia 9-tojo dešimtmečio lietuviško sunkaus  roko grupė.  Po jos atsiradusi „KATEDRA” – tai jau metalo kategorija (kvatoja).

Ar iš tiesų „Kardiofonu“ grupę pavadinote iš pagarbos kardiologo profesijai? 

Tiesos tame yra,  Kardiofonas ir buvo Kauno Kardiologijos instituto grupė. Pavadinimą pasiūlė Giedrius Buinevičius.

Nuo akimirkos, kai 1972 m. Kaune susidegino Romas Kalanta, šis miestas tapo savotišku protesto prieš sovietų valdžią placdarmu. Ar „Kardiofoną“, pavyzdžiui, kaip „Antį“ būtų galima vadinti sąmoningo protesto prieš sovietinę sistemą grupe?

Mes nebuvome protesto grupė. Šaipytis galėjome, tačiau tai darydavome tik per repeticijas (šypsosi). Juk lengva protestuoti, kai žinai, kad toliau Zarasų neišveš.

1972 m. aš buvau devintokas. Kaimynystėje gyvenęs Marijus Čižas buvo metais vyresnis, mano brolis Arvydas mokėsi septintoje klasėje. Kalantos įvykių metu su broliu sėdėjome uždaryti namie. Tėvai protestuoti neleido. Motyvas buvo paprastas: Laisvės alėjoje  tokius avinėlius kaip mes gaudo ir nukerpa plikai. Nepatikėsite, bet argumentas puikiai suveikė. Rizikuosit garbanomis? Jokiu būdu! „The Beatles” ir nuskusta ševeliūra niekaip nesiderina. Taigi, protestuotojo mentalitetas mums nebuvo išugdytas.

kardiofonas-9

Kardiofonas (nuotr. A. Karalius)

Kardiofono“ vardas didžiajai daliai Lietuvos tiesiogiai asocijuojasi su daina „Kalėdų eglutė“. Ar kada nors pats bandėte įminti šios dainos sėkmės paslaptį? Kaip Jums atrodo, kodėl šis kūrinys tapo kultiniu mūsų šalyje?

Ne visas paslaptis  būtina įminti. Tai įvyko, nes taip reikėjo. Ir aš dėl to džiaugiuosi… Galbūt tai ir įvyko dėl tos paslapties. O gal dėl  Antano A. Jonyno eilėraščio  kodo. Sunku pasakyti. Bent jau aš tikrai nežinau.

Ar Jums, kaip grupės sielai, nėra šiek tiek skaudu, kad žmonės Jus žino iš „Kalėdų eglutės“, taip tarsi nustumdami į šalį kitas dainas ir užmiršdami tokius kūrinius kaip kad, pavyzdžiui, „Šliaužk į kopas“?

Su 1986 m. išleistais įrašais kuriam laikui „prisirašėme”  lietuviško undergroundo nišoje. Iš tada madingų nešiojamų kasetinių magnetofonų kiemuose galima buvo išgirsti „Palangą”, „Medūzas”, „Rublį”, ar „O ką dabar darysime”. Buvo šaunu.

Atsiradus „Eglutei” viskas pasikeitė kardinaliai. Į mus atsisuko suaugusių pasaulis (sutikite, skamba neblogai). Atvažiavo Alfonsas Buckus su kompanija iš LRT į institutą pasižvalgyti, kas vyksta Kaune. Pakvietė į televiziją (ačiū jiems už tai) ir ledai pajudėjo.

„Rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo”

Grupė „Kardiofonas“ Lietuvoje gyvavo trejus metus – nuo 1986 iki 1989. Kodėl taip trumpai?

Jei atskaitos tašku imtume 1984 m. išleistus įrašus ir pavadinimo atsiradimą, galima teigti, kad grupė gyvavo bent jau penkmetį. Realybėje procesas užtruko kur kas ilgiau.

Apie mokyklą jau sakiau, tačiau tai buvo tik pradžia. Toliau buvo studijos KPI (L.Z. – Kauno politechnikos institutas). Tuo metu kaip Politechnikos instituto „vokalinis – instrumentinis ansamblis” (taip taip, buvo tokia kategorija) aplankėme Armėniją. Trečio pagal dydį Kirovokano miesto festivalyje nuskynėm antrą vietą.

Kauno Kardiologijos institutas –  svarbiausias grupės laikas. Tuo metu Kauno miesto estradinių ansamblių apžiūroje „Kardiofonas” (jam vadovavo Marijus Čižas) užėmė pirmą vietą. Oho kaip rimta! Tačiau tai buvo ne visai ta grupė.  Žinomi tapom tik 1986-87 metais.

kardiofonas-17

Kardiofonas

„Kardiofonas“ buvo gyvas tada, kai Lietuva išgyveno vidinio idėjinio virsmo laikotarpį – visuomenė vis drąsiau kalbėjo apie Laisvę, mintys apie laisvą Lietuvą vis dažniau sklandė ore. Dažnėjo mitingai Vingio parke, smerkiantys Ribentropo Molotovo paktą, 89-aisiais Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje nusidriekė Baltijos kelias. Ar negalvojote, jog tai buvo geras laikas pratęsti grupės egzistenciją?

Savo dvasia ir turiniu mes nebuvom profesionalūs muzikantai. Greičiausiai, tas laikas, kurį grupė gyvavo, ir buvo mums paskirtas iš kažkur aukščiau. Rokas kaip politplakatas mums tiesiog nelipo. Čia jau  „Anties” stichija. A. Kaušpėdo surastas personažas tam idealiai tiko.

„Foje” sėkmingai užsiaugino ištisą savo gerbėjų kartą. Pagarba jiems.

Na o „Kardiofonas”…. Jis atbuvo kadenciją, naujų  įrašų neišspaudė, todėl tarė adios… Lietuva ankšta.  Su senu bagažu ilgai negastroliuosi. Groti taip vadinamose mažosiose scenose perspektyva niekada nežavėjo. Galų gale, tam mes ir nebuvome tinkami. Kaip jau ir sakiau – „neprofai”.

Puikiai atsimenu berods 1988-ųjų akimirką, kai Tėtis pasikvietęs mane pasakė: „sūnau, netrukus išgirsi kai ką nepaprasto“. Ir išsiėmęs juostą grotuve paleido „Kalėdų eglutę“. Tais metais šią dainą išgirdo daug Tėčių, Mamų, Sunų ir Dukrų. Atrodė, kad prasidėjo grupės šlovės akimirkos, nes dainą pamilo visa Lietuva. Tačiau po metų jūs išsiskyrėtė. Nejaugi net ir tada grupės ambicijos, siekiai ir ateities planavimas neišaugo?

Ko gero kažkur tiesiog tūnojo tamsioji mėnulio pusė… Greičiausiai – manyje.  Nepavyko surasti tinkamo skambesio kitiems, sakykim, potencialiems hitams. Galbūt per aukštai užsikėliau kartelę .

Tų ieškojimų iki šiol pilni stalčiai. Tai repeticijų metu daryti įrašai ir kiti kūrybiniai bandymai, kurie taip ir „nenugulė” į naujus albumus.

kauno-27-vid-mokykla

Kauno 27 vidurinė mokykla

Po „Kalėdinės eglutės“ tapote itin gerai žinomi ir mėgstami. Ar nemanote, kad nuo 1989-ųjų, prasidėjus didiesiems keliams Lietuvos Laisvės link, galėjote tapti dar viena grupe, be kurios nebūtų įsivaizduojama mūsų scena? Turėjote rimtą pagrindą ir laikmetį groti roko maršuose ir iš šiandieninės perspektyvos būti statomi greta tokių kolektyvų kaip „Antis“ ar „Foje“.

Visą laiką maniau, kad geriausia stovėti savo vietoje. Jei per 30 metų dar nesam pamiršti, ta vieta nėra jau tokia prasta. Kai 1987 m. Vilniaus sporto rūmuose vyko Kazimiero Šiaulio organizuotas renginys „Jaunimo estrada-87” – pirmas lietuviškas Top 10 konkursas, nei „Anties”, nei „Foje” ten nebuvo. Kodėl? Nesitikėjo laimėti. „Rondo” buvo. Gal tikėjo, kad laimės… Ir mes tikėjom!

Nelaimėjo, bet ir nepralaimėjo (čia ne apie „Rondo”). Racionalu. Tai kam „Kardiofonui” dabar spraustis į trečius?

Taip, Roko maršuose nedalyvavome. Atsisakėme. Teisingiau būtų prisipažinti, kad aš leptelėjau, jog nedalyvausime… Tuo metu Vilniaus plokštelių studijoje įrašinėjome savo pirmą (ir vienintelę) vinilo plokštelę. Gintautas Babravičius, „Roko maršo per Lietuvą” organizatorius, matyt, žinodamas kad esame Vilniuje, atėjo į studiją. Kukliai priėjęs jis pabandė užmegzti pokalbį apie numatomą grandiozinį lietuviško roko renginį…
Situacija, aišku, kvaila. Įrašai vyko sunkiai, cigarečių dūmais praskiesta įtampa darė savo. Taigi, „Roko maršas” tiesiog mus užklupo ne laiku ir ne vietoje.
kardiofonas-cd

Albuom viršelis

„Mes nepatekome į „Kažkas atsitiko”. Tai buvo juodas nusivylimas”

Kai „Kardiofonas“ priėjo liepto galą, duodamas interviu jūs teigėte, kad „rokas Lietuvoje nebereikalingas, nes jo vietą užėmė pokštininkai“. Ką turėjote minty? Ar iki šiol manote, kad rokas Lietuvai nereikalingas?

„Kažkas atsitiko” – Artūro Pozniakovo filmas – mums buvo juodas nusivylimas. Juodas! Mes į jį nepatekome. Na, patekome tada, kai nusipirkome bilietus į kino teatrą, bet šiuo atveju aš, suprantama, kalbu ne apie tai. Tai buvo mums smūgis žemiau juostos. Į kepenis. Bala nematė kur – į kur tik norit.

Bet atėjo laikas pasiaiškinti.

1986 m. filmo statytojas A. Pozniakovas incognito atvyko i Kauną  ir buvo atvestas i legendinę  „Orbitos” kavinę . Ten visiško  slaptumo atmosferos apsuptyje buvo surengta perklausa. „Orbitos” langai ir taip buvo uždangstyti, tad informacija konkuruojančioms firmoms patekti tikrai negalėjo.

Sklido gandas, kad įžymusis režisierius taip keliavo po Lietuvą rinkdamas vietinę žaliavą savo filmui, tęsdamas pažintį su regioniniu folkloru, legendomis ir padavimais.

Peržiūra praėjo sklandžiai. Be ovacijų. Dėl slaptumo publika nebuvo įleista. Čia kaip rungtynės tuščiame stadione. Atmosfera – perfect!  Režisierius,  pamojavęs skepetaite išvyko, o vietiniai euforijos pripildyti folkloristai pasiliko.  Laukė žiemą, laukė vasarą, kol… Kol galiausiai, kaip minėjau, patys nusipirko bilietus i kiną.

Nykiais vakarais niūrios mintys vis graužė. Kažkas atsitiko.. Na ką ten veikti. Ir filmas per ilgas būtų, ir dar į ketvirtus nusiristume. Ne, niekada!  Bet vis tiek kažkas atsitiko: perbėgo katė, pabėgo sėkmė iš mūsų daržo, neįsipaišėm į Meistro minties konceptą.

Staiga vieną akimirką man tiesiog nušvito… Ne tą švarką užsidėjau! Taip taip, švarkas.. Būtent jis čia ir buvo kaltas. Štai kur šuo pakastas. Tik pagalvok.

O rokas visada reikalingas. Jei nebūtų pokštininkų, kur dabar būtų Zakarauskas? Tuk tuk tuk į medį 3 kartus! Kyla abejonės? Aišku, kad Londone!

Ar kurdami „Kardiofoną“ ir muzikuodami jutote sovietinės valdžios susidomėjimą jumis?

Kažkuria prasme taip. Buvo toks miesto kultūros skyrius, ten sėdėjo vedėjas. Jis ir kviesdavosi mane „ant kilimėlio”. Užuominom baugino, bet realiai nukentėti neteko. Arba aš kažko nežinau… (šypsosi)

Tuo metu apskritai vyravo draudimų atmosfera. O juk kuo labiau draudžia, tuo daugiau norisi priešintis. Bet buvo ir esminis privalumas: buvome jauni. To laikmečio poezija buvo pagrindinis mūsų įkvėpimo šaltinis. Nors poetas Gintaras Patackas buvo visos  roko kartos poezijos avangardo viršūnėje,  „Kardiofonui”  kozeriniu tūzu tapo  Antanas A.Jonynas.

kaldiofonas

Kardiofonas

„Kad būtumėte sėkmingi jums būtina tapti pirmu kūrinio atlikėju!”

 

Prieš 7 metus viename interviu sakėte, kad muzika vis dar išliko Jūsų hobiu. Tada įsirenginėjote įrašų studiją ir ketinote toliau kažką joje veikti. Ką ten nuveikėte?

Akivaizdžiai nieko, bet hobis liko.

Ar yra tikimybė kada nors ir vėl išvysti „Kardiofoną“ ant scenos?

Tikimybė visada yra. net ir tada kai jos nėra.

Nuo „Kardiofono“ pabaigos praėjo beveik 30 metų. Kokius dabar jausmus ir emocijas Jums sukelia tas devinto dešimtmečio kolektyvas, kurio lyderiu Jūs buvote?

Jausmai patys pozityviausi. Aišku, visa tai kažkiek komplikuoja gyvenimą, nes net ir dabar nepavyksta tapti vienu iš minios. O kartais to tikrai norisi…

Ką patartumėte sau – „Kardiofono“ lyderiui – jei šiandieninis Rimantas sutiktų 1986-ųjų studentą Rimantą?

Kitam patarčiau padaryti tai, kas man pačiam nepavyksta – negaišti lako smulkmenom. Sau nepatarinėsiu, mano antrasis aš manęs tiesiog neklauso.

kardiofonas-10

Kardiofonas

Internete mačiau, kad lietuvių grupę „Sportas“ lygina su „Kardiofonu“. Ar esate girdėjęs šią grupę? Ar apskritai sekate įvykius Lietuvos muzikos scenoje? Kaip ją vertinate?

Nelabai turiu ką pakomentuoti, nes nesijaučiu kompetentingas. Žinau tik tiek, kad šią teoriją pirmas „patentavo” Nėrius Pečiūra- Atsuktuvas.

Pripažinsiu, lietuviškos muzikos įvykiai man prarado aktualumą. Gal dėl kartų kaitos, o galbūt todėl, kad atlikėjai vis mažiau išleidžia naujų savo albumų CD formatu. Arba jei išleidžia – tai būna kažkokie vinigretai, kuriuose į vieną krūvą suplaktos dainos su skirtingų kalbų tekstais. O kai lietuviai dainuoja nelietuviškai man tiesiog neįdomu.

Ir kai išpakavęs nupirktą kompaktą vietoj fabrikinio gaminio randu pažaliavusį kompiuterinį  CD-R’ą su atprintintu vaizdeliu, būna silpna..   Baisu, kad neparduosit minimalaus 500 „štukų” tiražo tikro CD? Juk bent jau giminėms tai tikrai išdalinsit. Į pasitobulinimo lygą tada…

Pop muzikoje įsivyravo „koveristų” mentalitetas. Aišku, televizijų turguje  reikalinga greita mėsa. Lyg būtų kokia prasmė perdainuoti tuos importinius hitus. Kad ir lietuviškai. Naujos vertės šiandien nė su žiburiu nerasi… Nebent tik džiaugsmas artimiesiems.

Mane domina originalai, o ne kopijos. Užrašykit ant kaktos. Net pagalvoti juokinga, kas būtų buvę, jei savo laiku „Hiperbolė” būtų vien koverius šienavusi.

Taigi, susimąstykite, ką paliksite po savęs – tuos pigiai skambančius mėšlinus koverius ar kažką originalaus, kas bus siejama su jūsų vardu?  Kai rinkoje vien tik kompozitoriai – irgi nekas. Kad jus atsimintų nebūtina tapti sėkmingos dainos autoriumi. Kad būtumėte sėkmingi jums būtina tapti pirmu kūrinio atlikėju!

Kaip Jūsų akimis pasikeitė Lietuva – ta, kuri klausė „Kardiofono“ 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir ta, kuri šiandien mėgaujasi ir išnaudoja visus Laisvės privalumus?

Nesiimu vertinti ar priešpastatyti skirtingų kartų, kitokių Lietuvų. Technologijos prasme pasikeitimai  akivaizdūs. Tačiau žmonių tarpusavio santykių gal ir ne.. Bet aš nesu metraštininkas, todėl teigti, kad saulė švietė skaisčiau 9-ajame dešimtmetyje tikrai negaliu.

**********************

Apie grupę „Kardiofonas” iš pirmų lūpų

vaidas-stackevicius

V. Stackevičius

Vaidas Stackevičius, atlikėjų vadybininkas, leidėjas, agentūros „M.P.3” vadovas: „Kardiofoną“ be jokios abejonės galima vadinti kultine grupe. Tiek metų neaktyvi, bet paminėjus pavadinimą, visi žino apie ką kalbama. „Kalėdų eglutės“ vaidmuo grupės istorijoje yra dvejopas. Kiekviena grupė norėtų turėti tokį hitą, antra vertus dainos populiarumas užgožė kitas dainas. Visiems siūlyčiau susipažinti su abiejomis „Kardiofono“ pusėmis — liūdnąja („Būkit laimingi“, „Sekstina“, „Paukščio mirtis“) ir kvailiojančia („Šliaužk į kopas“, „Sutraiškytos medūzos“). „Kardiofonas“ Lietuvos muzikos pasauliui suteikė labai įdomių bruožų, praturtino savo skambesiu. Labai džiugu, kad šiemet „Biplan“ įrašė naują „Kalėdų eglutės“ versiją pratęsdami šios dainos ir grupės nemirtingumą.

 

babravicius

G. Babravičius


Gintautas Babravičius
, pagrindinis „Roko Maršo per Lietuvą organizatorius”: „Kardiofonas” savo žymę lietuviškos pramoginės muzikos istorijoje paliko itin ryškią, tačiau juos priskirčiau „one-hit wonder’ių” kategorijai . Na o jų superhitas per Kalėdas bus niūniuojamas dar ilgai….

 

gelezine-lape

A. Bendorius

Arvidas Bendorius – Geležinė Lapė: Negaliu objektyviai vertinti grupės „Kardiofonas“, nes su ja susiję labai daug sentimentų. Sąjūdžio metais grupė judino tautą ne mažiau nei „Antis“. Hiperinfliuotus sovietinius rublius išleidau nusipirkdamas juodojoje rinkoje double-decką SHARP. Ir ta pirmoji kasetė, kurią sugrojau iki skutelių, buvo „Kardiofono“ „Šliaužk į kopas“. Jie iki šiol nenusibodo. Man jų muzika – mūsų revoliucijos muzika.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *