Lyriškoji Ieva Narkutė Lietuvoje geriausiai žinoma tapo tada, kai kino juostoje „Tadas Blinda. Pradžia” nuskambėjo jos  daina „Raudoni vakarai”. Lyriškoji rauda susilaukė tokio populiarumo, kad neilgai trukus Ieva tapo neatsiejama Lietuvos muzikos istorijos dalimi.

Savo diskografijoje iki šiol turėjusi du studijinius ir vieną drauge su orkestru išleistą albumą kūrinio „Raudoni Vakarai” kūrėja kurį laiką buvo dingusi iš viešosios erdvės. Tam buvo rimta priežastis: Ieva susilaukė dukters, kurios gimimas, kaip pripažįsta pati atlikėja, iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Ne veltui ir naujame albume, kuris vadinasi „Kai muzika baigias” ir jau netrukus pasieks muzikos parduotuvių lentynas, viena daina yra skirta būtent jai.

Ieva – unikali atlikėja mūsų padangėje. Išskirtinio, švelnaus it šilkas vokalo, niekam nepataikaujančiai, lyriškai  ir visada turinčiai tvirtą savo  nuomonę muzikantei savo simpatijas ne kartą yra išreiškę ir Lietuvos populiariosios muzikos korifėjai. Ieva ne kartą ant scenos lipo drauge su tokiais atlikėjais kaip Andrius Mamontovas, „Biplan” ar Mantas Jankavičius.

Ar bendrų kūrinių su žinomais žmonėmis sulauksime ir jau kitą savaitę įvyksiančiuose naujo albumo pristatymo koncertuose, Ieva neatskleidžia. Tačiau akivaizdu, kad spalio 16 Klaipėdoje, spalio 18 Vilniuje ir spalio 24 Kaune tikrai karaliaus muzika. Atlikėja prisipažįsta, kad koncertams vyskta intensyvūs pasiruošimo darbai ir, kad čia apsilankę muziką mylintys žmonės tikrai neliks nusivylę.

Paskutinių bilietų į koncertą reikėtų ieškoti ČIA, o kol tai darote, siūlome ir išskirtinį Ievos Narkutės interviu portalui manoMUZIKA.

Šviečiant ryškiai spalio saulei, kai už lango smagiai sukosi nuo medžių krentantys pageltę lapai, trumpai šnektelėjome Vilniuje.

Naujo studijinio albumo prireikė laukti beveik 4 metus. Kodėl taip ilgai?

Pagrindinė šios ilgesnės pertraukos priežastis buvo dukters gimimas 2016 metų lapkritį, nubloškęs į naujus, dar nepažintus ir neatrastus motinystės vandenis. Nors kūrybiniai procesai ir nebuvo sustoję – kaip rašiau daug iki dukros, taip ir jai gimus rašau dažnai ir daug, visgi didesniems projektams – albumo įrašams, naujos koncertinės programos rengimui ar didesniems koncertams laiko ir jėgų nebuvo. Be to, gamta pati sudėlioja viską taip, kad jaunos mamos smegenyse kurį laiką yra svarbiausias tik vienui vienas dalykas, tad pačioje pradžioje ir man pačiai natūraliai nesinorėjo pernelyg smarkiai pulti į darbus.

Pastarieji keleri metai tau – pasakiškai turtingi. Vien tik dukters gimimas – itin svarbus ir gyvenimą kardinaliai pakeičiantis įvykis. Nors, kaip sakei, didesnius koncertus palikai nuošalyje, vis dėlto rašei, kūrei ir nuo muzikos nenutolai. Kaip pavyko suderinti Mamystės džiaugsmus ir rūpesčius ir kūrybinį laiką?

Na taip, “turtingi” yra būtent tas žodis, kurį ir pati vartoju galvodama ir kalbėdama apie pastaruosius keletą metų (šypsosi).  Turtingi patyrimų, atradimų, savęs pažinimo, pirmų kartų, nesėkmių, pamokų… galėčiau taip tęsti dar porą pastraipų, O kūrybinis laikas visuose šituose vaiko auginimo linksmuosiuose kalneliuose tiesiog turėjo atsikovoti savo vietą po saule. Prireikė dar daugiau disciplinos ir vidinės motyvacijos, kad uždaryčiau namų duris dukrai zirziant ant auklės rankų ir eičiau rašyti ir groti. Tačiau tuo pat metu aplankė ir gilus supratimas, kad dainuodama, kurdama esu ir žymiai geresnė mama. Grįžtu į namus patenkinusi savo kūrybinį alkį, patenkinta savimi, ramesnė, kantresnė ir geresnė ne tik savo dukrai, bet ir kitiems šeimos nariams. Kai realizuoji savo kūrybinius poreikius, grįžti namo tiesiog pavargęs ir pasiilgęs šeimos. Tuo tarpu negalėdama dainuoti tiesiog kaltinčiau visus aplinkui, kad neleidžia man reikštis ir atsiskleisti (šypsosi)

Suprantu, kad laiko prasme buvo sudėtinga, tačiau ar dukters gimimas pakeitė tavo požiūrį į kūrybą (muziką ir tekstus)?

Požiūrio į muziką ir tekstus nepakeitė. Bet truputį pakeitė požiūrį į viešą kūrybinį gyvenimą apskritai. Jeigu anksčiau duodama interviu galvodavau, ką jį perskaitę ar išgirdę pasakys mano tėvai, dabar galvoju, ką užaugusi ir tai pamačiusi pagalvos dukra. Norisi būti jai konstruktyviu ir drąsinančiu pavyzdžiu ne vien kasdieniame gyvenime, bet ir abstraktesne, gilesne prasme. Noriu užauginti tvirtą, drąsią mergaitę, kuri turėtų įkvėpimo aistringai siekti savo tikslų. Todėl dar atidžiau renku žodžius, kai tenka kalbėti viešoje erdvėje.

Naujame tavo albume yra viena daina, skirta būtent dukrai. Kas yra kiti dainų objektai? Ar visos dainos tokius turi?

Kaip visada, visos kitos dainos – meilėms. Buvusioms iš tikrųjų arba tik vaizduotėj, išgyventoms arba tik pradėtoms, bet be pabaigų, dabartinei, kurios žiedą nešioju, ir toms iš praeities, kurių tiesiog neįmanoma užmiršti.

Kuo apskritai tavo  naujas albumas skiriasi nuo prieš tai buvusių?

Pirmas mano albumas buvo tarsi iš reikalo- prieš jį išleisdama rašiau ir koncertavau ne vienerius metus, jau turėjau savo klausytojų ratą, tad atrodė, kad vienintelis logiškas žingsnis yra bent kažkurias iš gausios krūvos dainų pagaliau išleisti. Antrasis albumas manęs irgi neklausė, ar noriu jį įrašinėti. Jis tiesiog įsiveržė kartu su asmeninio gyvenimo permainomis, tapo pačia tikriausia terapija atsigaunat po skaudžiai nutrūkusių santykių.

Tuo tarpu šis, trečiasis studijinis albumas, iš manęs pareikalavo jau daug daugiau ryžto, valios ir motyvacijos. Su dainų šiam albumui rašymu ir jų įrašais tarsi pasitikrinau, ar tikrai noriu ir vis dar galiu būti šiame kelyje, ir į šitą klausimą drąsiai atsakau, teigiamai. Noriu to ir manau, kad galiu.

Šis albumas įvairus. Man atrodo, gerokai įvairesnis savo skambesiu ir temomis, nei kiti du mano albumai. Prie skambesio pokyčio prisidėjo ir tai, jog šį albumą įrašinėjau su prodiuseriu Vytautu Bikum, su kuriuo prieš tai nesu dirbusi. Šitas visas kūrybinis kelias su juo buvo pilnas džiaugsmo ir atradimų.

Naujame albume – keli kūriniai, kurių skambesys gerokai nutolęs nuo tos lyriškos Ievos, kurią esame įpratę girdėti. Sintetiniai garsai, itin modernus pop ritmas. Ar Ieva Narkutė matuojasi naują muzikinį rūbą?

Matuojasi, leidžia sau žaisti ir truputį paišdykauti. Tiek anksčiau, tiek ir dabar daug sprendimų laisvės daviau prodiuseriui, nes man labai įdomu, ką minimalioje demo versijoje išgirsta kitas žmogus, kokiais rūbais pasiūlo aprengti vieną ar kitą dainą. Retai peršu savo nuomonę, nes nemanau, jog šituose dalykuose yra vienas teisingas atsakymas.

Savimi pasikliauju tik rašydama dainas. Čia – mano individualus reikalas, kur ir koks skamba priedainis, o kur kokie posmai. Taip pat dėl dainų tekstų nepriimu praktiškai jokių pastabų. Tačiau aranžavimo ir prodiusavimo klausimais esu žymiai atviresnė pasiūlymams, drąsiau pasikliaunu kitais, juolab, kai jie- išmanantys savo darbą profesionalai. Todėl ir Vytautas Bikus iš manęs gavo labai daug pasitikėjimo ir laisvės siūlant idėjas, kaip vieną ar kitą dainą galima pateikti.

Ryškiausi eksperimentai man šiame albume yra du- tai lengva country prieskonių turinti “Siaubas, kaip gražu” bei “Šviesos”- daina, gimusi kaip akustinė baladė, į albumą pateko kaip šokinis bonus track (šypsosi)

Albumo pavadinimas – “Kai muzika baigias” skamba kiek fatališkai. Galbūt netgi pesimistiškai… kodėl jį taip pavadinai ?

Tiesą sakant, apie albumo pavadinimo fatališką ir apokaliptinį skambesį susimąstau tik dabar, kai jau keletas žmonių man uždavė šį klausimą. Albumas pavadintas pagal dainą. O šią parašiau per vieną prisėdimą prie pianino viešint pas anytą pernai lapkritį.

Puikiai atsimenu, kaip užtikrintai pas mane tąkart atėjo pirmos eilutės- “šokome dviese taip/ tarsi rytojaus nebūtų”. Jos su savimi atsinešė visą bangą atsiminimų apie žmones ir su jais šoktus santykių šokius- šoktus taip, tarsi rytojaus nebūtų. Su visais jais muzika jau pasibaigus, bet, antra vertus, ir vis dar skamba- atsiminimuose, toje šilumoje, kuri užplūsta pagalvojus apie pačias gražiausias ir stipriausias akimirkas kartu.

Tai čia apie dainą.

O albumas… na, šitas albumo pavadinimas ir kviečia kelti klausimą, kas gi būna, kai ta muzika baigiasi. Ar po jos seka kita muzika, ar šįkart su šiuo žmogumi tai tikrai buvo jau paskutiniai akordai, nors vis dar laikomės įsikibę. Tarp mano albumų buvusi ketverių metų pauzė irgi rodo, kad muzika buvo truputį pasibaigusi, bet po to visada prasideda vėl (šypsosi)

Ar būna tokių akimirkų, kai muzika iš tikrųjų baigiasi?

Ne.

Netrukus leisiesi į albumo pristatymo koncertus. Ko gali tikėtis čia apsilankę tavo klausytojai? Ar vis dar išgirsime “švelnesnį žvėrį”, “ryto duris” ir “metų laikus”?

Taip, išgirsite. Išgirsite šias ir nemažai naujų dainų iš naujo albumo.

Kokia Ieva Narkutė yra šiandien? Kokie jos ateities tikslai?

Ieva Narkutė nori rašyti dainas ir jas dainuoti. Ieva Narkutė nori regėti, kaip tos dainos koncertų metu paliečia jos klausytojus ir juos sujaudina. Matyti, kaip skambant jos dainoms žmonės susikimba rankomis. Žinoti, kad kažkas jos dainų klausosi namie kai mylisi. Jausti, kad kažkam ne vis vien, ar tos dainos apskritai atsiras šiam pasauly, ar ne.

O šiaip Ieva Narkutė yra labai pažeidžiamas žmogus, kuris turi šeimą ir didžiausias bei labai žmogiškas jos tikslas yra matyti ją sveiką, saugią ir laimingą.

Lietuvoje tampa madinga artėjant vienam ar kitam politiniam įvykiui tapti kandidato/judėjimo/politinės partijos palaikytoju. Ar yra tikimybė kada nors tave pamatyti šiame amplua?

Per daug aktyviai ir viešai to niekada nereiškiu, bet manau nedaug žmonių nustebtų sužinoję, kurią politinę partiją ir kuriuos politinius lyderius palaikau (šypsosi). Ar lipsiu apie tai kalbėti ant bačkos? Nemanau (šypsosi)

Ar apskritai esi pilietiška? Ar eini balsuoti? Kodėl tai svarbu?

Einu balsuoti. Kodėl tai svarbu? Nes kiekviena visuma yra sudėta iš mažų mažų dalelių. Susidarius kritiniam jų skaičiui visuma keičiasi. Į gerą ar į blogą pusę- čia jau priklauso nuo tų, kurie balsuoti atėjo.

2018-ieji eina į pabaigą. Jeigu reikėtų apibendrinti šiuos metus keliais sakiniais, kokie jie būtų?

Aktyvūs, gražūs, turtingi, pilni idėjų ir jausmų. Man atrodo, kad metams bėgant aš vis labiau ir vis stipriau išmokstu džiaugtis gyvenimu. Nežinau, ar tai reiškia, kad gyvenimas tikrai taip smarkiai gerėja, ar aš vis geriau juo džiaugiuosi. Greičiausiai ir viena, ir kita.