Albumai
Nors vasara jau pradeda skaičiuoti paskutiniąsias savo šių metų egzistencijos dienas, visiems muzikos mylėtojams tai nėra vien tik liūdesio metas. Kodėl? Atsakymas čia labai paprastas: artėja svarbiausių šių metų albumų pasirodymų laikas, o po dažnai tylesnės vasaros laukia gerokai skambesnis ruduo.
Tačiau šįkart – ne apie vasaros refleksijas ar rudenio godas. Šįkart manoMUZIKOJE – tradicinė praėjusio mėnesio svarbiausių albumų apžvalga. Todėl mūsų žvilgznis krypsta į liepos mėnesį ir 6 albumus, išleistus būtent šiuo metu.
Honne „no song without you”
Britų lyriškos elektronikos duetą „Honne“ sekame ir mylime nuo jų debiuto 2014-aisiais. Tiesa, tąkart grupė išleido savo pirmuosius du nepilnus albumus. Debiutinis pilnas grupės įrašas „Warm On A Cold Night“ buvo išleistas 2016 – aisiais, dar po poros metų grupė grįžo su antru studijiniu įrašu „Love Me/Love Me Not“. Beje, mūsų itin mylima jų daina „Woman“ buvo išleista tais pačiais metais, kaip ir debiutinė plokštelė, tačiau į jokį albumą nepateko.
„Honne“ albumus leidžia kas dvejus metus. Nežinia, tai atsitiktinumas, ar dėsningumas, tačiau praėjus porai metų nuo antro įrašo, liepą „Honne“ tėkšteli trečią. Tradicija tapo ir tai, kad abi plokštelės pasirodė vasarą.
Jamesas Hatcheris ir Andy Clutterbuckas pasauliui dovanoja „No song without you“ – nuostabų vasarišką ir švelnų darbą, kuriame – net 14 naujų dainų. Tiesa, keturios iš jų – tarytum mažyčiai intarpai, kurių trukmė viso labo apie minutę.
Pristatydamas šitą albumą, duetas teigia, kad tai – mixtape‘as. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, jų muzika gali atrasti vietą praktiškai kiekvieno švelnios elektroninės muzikos mylėtojo širdyje. Klausant „No song without you“, nepalieka nuojauta, kad gyvenimas nudažytas tik pozityviomis spalvomis, o problemų – kaip nebūta. Tai išties lengvas, švelnus ir labai svajingas įrašas, kurio tiesiog neįmanoma neįsimylėti.
Britų elektroninės muzikos duetas lieka ištikimas savo žanrui –vasariškai šviesi, stilinga ir tiesiog graži muzika yra tai, ko vasarą labiausiai reikia. Tada, kai skaisčiai šviečia saulė ir norisi mėgautis visais šiltojo metų sezono privalumais, žavi „Honne“ elektronika gali tapti bene pačiu geriausiu bičiuliu.
Fontaines D.C. „A Hero‘s Death”
Įrašyti gerą albumą, ypač tuomet, kai tik debiutuoji muzikinėje scenoje, atrodo velniškai sunku. Airiams Fontaines D.C. tai pavyko, nors kurį laiką jie buvo laikomi tiesiog „jaunesniaisiais IDLES broliais“. Tačiau po pernai išleisto itin sėkmingo disko „Dogrel“ (Mercury nominacija, „BBC Radio 6 Music“ ir „Rough Trade“ metų albumo titulai), grupės laukė dar vienas iššūkis – antrasis albumas.
„A Hero‘s Death“ skamba visiškai kitaip. Fontaines‘ai nenuėjo paprasčiausiu keliu ir nepradėjo kurpti kibių hitų a la „Boys In The Better Land“. Antrasis jų albumas brandesnis, ir, nors įrašytas Kalifornijoje – tamsesnis. Tačiau ši tamsa nėra slegianti, ji veikiau yra stiprybės šaltinis nei kažkas, ko reikėtų nusikratyti. „Life ain’t always empty“ – dainuojama titulinėje dainoje ir tai turbūt ir yra šio albumo leitmotyvas. Net sunku patikėti, kad tokia jauna grupė galėjo tiek paaugti per tokį trumpą laiką. Bet matyt tokia yra populiarumo kaina? Turi augti. Greitai.
Nicolas Jaar „Telas”
Nicolas Jaar niekada nebuvo tipinis elektroninės muzikos kūrėjas. Jis nesivaiko madų, o vysto atskirą, savitą audiovizualinę muzikos madą. Deramam įvertinimui jo darbai reikalauja dėmesio, susikaupimo ir atsidavimo, tuo pačiu netapdami ištempti ir nuobodūs. Toks yra ir naujasis, jau antrasis Nicolas Jaar darbas šiais metais. Trečias, jei skaičiuosime dar ir rinkinį, išleistą slapyvardžiu “Against All Logic”. Velniškai produktyvus kūrėjas.
“Telas” – subtiliai subalansuotas ir be galo gražus albumas. Šio albumo skambesys visoje Nicolas Jaar kūrybos retrospektyvoje kol kas artimiausias 2015 metais išleistam alternatyviam Sergejaus Parajanovo 1969’ųjų avangardinio filmo “The Colour of Pomegranates” garso takeliui. ”Telas” – tai keturios, daugiausiai instrumentinės, ambientinės, viena kitą papildančios muzikinės kelionės, plėtojančios ankstesniame, taip pat šiemet pasirodžiusiame albume “Cenizas” užkabintas ir pandemijos metu itin aktualias vienatvės ir socialinio atsiribojimo temas.
Naujame albume Nicolas Jaar ir toliau maloniai stebina savo gebėjimu muzikoje būti ne tik įvairiu, bet ir nuosekliu, įvairume nepamesti savo identiteto ir braižo. Žavinga, jog net ir pačia minimalistiškiausia muzika jis geba pasakyti be galo daug. Tai, būnant meno kūrėju, yra svarbiausia.
Lianne La Havas „Lianne La Havas”
Melodingų baladžių kūrėja iš Didžiosios Britanijos Lianne La Havas liepos mėnesį sugrįžo su trečiuoju savo albumu pavadinimu „Lianne La Havas”. Naujasis diskas išleistas po penkerių metų pertraukos. Kaip sako pati atlikėja: „Aš tiesiog pasinaudojau galimybe pailsėti. Mano gyvenime vyko daug dramos, streso ir pasikeitimų, dėl ko ir nusprendžiau per daug nesirūpinti rezultatais ir atitrūkti nuo visko”. Per tuos metus atlikėjos gyvenime įvyko asmeninė drama – išsiskyrimas, kuris ir paskatino naujojo albumo išleidimą.
Naujasis diskas susideda iš trijų kelionių. Pirmoji – subtiliai pasakoja apie džiaugsmingą naujų santykių pradžią. Antroji sukasi apie tamsųjį išsiskyrimo periodą. Ir trečioji kelionė veda per vienatvę link savęs ieškojimo. Atlikėja teigia, kad naująjį diską sukūrė tik po išsiskyrimo, nes negalėjo rašyti dainų, kai visas mintis užvaldė asmeniniai išgyvenimai. Ji turėjo sau duoti laiko nurimti ir pailsėti.
Naujasis įrašas susideda iš dvylikos dainų. Kas įdomu, jį pradeda daina „Bittersweet”, kuri ir užbaigia naująjį albumą. Taip tarsi patvirtinant atlikėjos žodžius, kad viskas sukasi ratu ir po visų išgyvenimų mes grįžtame tik dar stipresni. Albume yra labai gražus „Radiohead” dainos „Weird Fishes” koveris, taip pat daina „Read My Mind” sukurta kartu su britų atlikėju „Bruno Major”. Gražus, lyriškas, vientisas, pilnas asmeninių dramų, tačiau šviesus Lianne La Havas albumas tikrai ras vietą jos gerbėjų širdyse.
PJ Harvey „Dre-Demos”
Ne vieną garsiausią muzikos pasaulio apdovanojimą pelniusi kūrėja ir multi-instrumentalistė Polly Jean Harvey prieš metus pristatė savo pirmąjį labai teatrališką albumą „All About Eve“, o šiuos metus ji pradėjo savo muzikos perleidimo kampaniją.
Jos suburtas trio „PJ Harvey“ nuoširdžiai, su juodu humoru ir labai teatrališkai kalbėjo sekso, religijos, politikos ir kitomis temomis. 1992m. pasirodė pirmasis grupės albumas „Dry“, kuris buvo puikiai sutiktas kritikų ir surado vietą gerbėjų širdyse. Šis kūrėjos darbas buvo pati pradžia ir didelis postūmis karjeroje.
Liepą pasirodė šio debiutinio PJ Harvey albumo „neapdirbta“ versija „Dry – Demos“. Tik gitara ir Polly Jean Harvey vokalas. Daug daugiau dėmesio vokalui ir nebėra grunge skambesio. Linkstama prie blues, folk ir indie įtakų, bet dalis dainų skamba netgi šiurkščiau, atviriau ar teatrališkiau. Nežinia kuris albumas patiks labiau – originalas ar „Dry – Demos“, bet jos kūrybos gerbėjai tikrai vertins ir norės išgirsti. Rekomendacijos – jautresnė, svajingesnė vos girdimu vokalu pradedama kūrinio „Dress“ versija ir žaismingu vokalu, jo profesionalumu sužavinčios „Sheela Na Gig“ bei „Happy and Bleeding“.
Rufus Wainwright „Unfollow The Rules”
Po beveik dešimtmečio tylos, dainų kūrėjas ir muzikantas Rufusas Wainwrightas įrašė savo devintąjį studijinį albumą. Visgi atlikėjas šios pertraukos metu nenuobodžiavo: jis dirbo prie savo antrosios operos ir muziko Šekspyro sonetams kūrimo. Naujajame „Unfollow the Rules“ muzikantas grįžta prie savo šaknų – švelnios pop muzikos, nuo kurios ir prasidėjo dainų kūrėjo karjera.
Atlikėjui naujajame albume talkina daug garsių muzikantų. Čia pasirodo ne vienas, o net du talentingi būgnininkai – Jimas Keltneris ir Mattas Chamberlainas kartu su pasaulinio lygio prodiuseriu Mitchellu Froomu. Mattas Chamberlainas ir gitaristas Blake’as Millsas yra du neatsiejami dabartinės Bobo Dylano grupės muzikantai. Tad nenuostabu, kad šio kolektyvinio darbo rezultatas prikausto klausytojų dėmesį.
Albume „Unfollow the Rules“ Rufusas nepamiršta atiduoti duoklėms artimiesiems, kurie jį įkvėpė. Štai daina „Peaceful Afternoon“ – tai gitaros garsų vedina baladė, kurią atlikėjas dedikavo savo vyrui, o „My Little You“ – švelniu pianino skambesiu pripildyta daina, skirta jo devynmetei dukrai Vivai.
„Unfollow the Rules“ – tai švelnus dainų rinkinys, kuriame atsiskleidžia kūrėjo branda ir subtilus humoro jausmas. Nors šiame albume Wainwrightas išlaikė švelnaus roko motyvus, kuriais praturtinas paskutinysis atlikėjo studijinis 2012 m. albumas „Out of the Game“, „Unfollow the Rules“ yra kur kas švelnesnis ir svajingesnis. Bendras albumo sudaromas įspūdis – tai kančios, sąmojo ir išminties kupinas rinkinys, kuris praskaidrins karštą vasaros popietę.
