Grupės “Fink” Lietuvos melomanams pristatinėti nereikia. Ne kartą viešėję sostinėje, britai čia yra subūrę didelę nuoširdžių ir jų muziką ypatingai mylinčių gerbėjų būrį. Todėl neverta stebėtis, kad kai renginių organizatoriai nori šio atlikėjo pasirodymą surengti Lietuvoje – grupės siela Finas Greenallas tiesiog negali pasakyti ne.
“Niekada netikėjau, kad Lietuvoje galiu turėti tiek gerbėjų. Visada malonu čia sugrįžti. Žaviuosi Lietuva kaip šalimi, kuri sugebėjo nueiti tokį įspūdingą kelią vos prieš 30 metų išsivadavusi iš okupacinių pančių”, – sakė Finas, pridūręs, jog čia jaučiasi kaip namuose.
Tiesa, kur jo tikrieji namai – taip pat neaišku, mat muzikantas yra iš Konvalio miestelio Anglijoje, tačiau pastaruoju metu persikėlė gyventi į Berlyną. Čia jis augina dvejų metų dukrą (kuri, beje, šventė gimtadienį jo viešnagės sostinėje metu), dėsto muzikos akademijoje ir… žinoma, kuria.
“Fink” diskografijoje – 10 studijinių albumų. Didysis muzikinis kelias, be jokios abejonės prasidėjo tada, kai pasaulį išvydo albumas “Sort of Revolution”. Tai buvo 4-asis jų įrašas, o titulinė plokštelės daina pradėjo burti ištikimų gerbėjų kariuomenę. Iki šiol “Fink” pasirodymus surengė visuose žemynuose. Geografija yra tikrai labai plati – nuo Pietų Afrikos iki Indijos, nuo Kinijos iki Brazilijos.
Fino Greenallo muziką apibūdinti nėra lengva. Joje galima rasti ir bliuzo, ir roko motyvų. Tačiau kad ir ką kas besakytų, melodinga, svajinga ir graži jų kūryba nepalieka abejingų. Su “Fink” yra taip, kaip kadaise Lietuvoje transliuotoje reklamoje – “kartą paragavęs negali sustot”.
Tiesa, vienas albumas “Fink” istorijoje grupės gerbėjams iki šiol yra ypatingas. Tai 2013-aisiai išleista plokštelė, įrašytas drauge su Karališkuoju Nyderlandų orkestru, kuriame – 6 grupės kūriniai įvilkti į simfoninį rūbą. Kalbėdamas apie tą koncertą Finas interviu manoMUZIKAI tąkart sakė: Tai buvo nuostabus koncertas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad tuo metu labai gerai jaučiausi. Slėgė didelė įtampa. Viso koncerto metu neapleido mintis “taigi aš scenoje su orkestru, turiu pasirodyti kaip įmanoma geriau”.
“Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų”, – 2014 metais prieš koncertą Varšuvoje manoMUZIKAI sake F. Greenallas.
Apie „Fink“ koncertą su orkestru po 2013-ųjų svajojo daugelis grupės gerbėjų. Apie tai buvo diskutuota galybėje forumų, to maldavo gerbėjai komentaruose po grupės įrašais. Tačiau nieko panašaus neįvyko… Iki 2023-ųjų.
„Fink“ tapo vienomis svarbiausių Vilniaus festivalio „Midsummer Vilnius“ žvaigždžių, o čia išsipildė daugelio grupės gerbėjų ilgai puoselėta svajonė – pamatyti ir išgirsti mėgstamas grupės dainas simfoniniu pavidalu. Taigi, Valdovų rūmų kieme – pagrindinėje festivalio scenoje šiltą Liepos 21-osios vakarą karaliavo Finas Greenallas drauge su Modestu Pitrėnu ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru.
Iš trylikos Vilniuje nuskambėjusių grupės dainų – tik penkios buvo tos, kurias „Fink“ įrašinėjo Nyderlanduose. Tačiau verta paminėti dar ir tai, kad šįkart visos simfoninės aranžuotės buvo naujos. Ir jas visas sukūrė Lietuvoje puikiai žinomas vardas Jievaras Jasinskis.
Sausakimšas Valdovų rūmų kiemas mėgavosi kiekvienu nuo scenos sklindančiu garsu. O programoje buvo visko – nuo žymiojo „Sort of Revolution“ iki ne viename kino filme (o ypač juostoje „Collateral Beauty“ su Willu Smithu) skambėjusio „Looking Too Closely“, nuo titulinės 2011-ųjų metų albumo „Perfect Darkness“ dainos iki tame pačiame įrašę esančios pasakiškai jautrios baladės „Yesterday Was Hard on All of Us“; nuo svajingojo „Berlin Sunrise“ ar paties muzikanto itin mylimo „Wheels“ iki pagrindinę koncerto dalį užbaigusio ištaškančio „This is the Thing“.
Apskritai „Fink“ muzika, atlikta su simfoniniu orkestru įgauna dar daugiau gylio, dar daugiau spalvų. Ji tarytum paskandina klausytoją svajonėse ir polėkyje, mintyse ir savirefleksijoje. Kartais (ypatingai skambant tokioms dainoms kaip „Berlin Sunrise“ ar „Looking too Closely“) gerklėje įstrigdavo gumulas, mat būdavo taip jautru ir trapu, kad papildomas garsas iš šalies, regis, galėdavo sužlugdyti akimirkos grožį. O kartais (užgrojus „Cracks Appear“ ar „This is the Thing“) pasijusdavome taip, tarytum esame gerame roko koncerte, kur norisi atsistojus ir iškėlus rankas į viršų judėti į taktą.
Tokia yra „Fink“ muzika. Įvairi. Kartais nenuspėjama. Retsykiais pasakiškai liūdna. Kartais depresyvi. O kartais tiesiog neįtikėtinai svajinga ir jautri. Tačiau ją vienija svarbiausias bruožas – ji įsiskverbia iki pat širdies gelmių.
Kita vertus, visa Fino kūryba – toli gražu ne lengvo masinio vartojimo produktas. Jo muziką neužtenka girdėti. Jos reikia klausytis. Tai nėra foninė muzika. Kartu, tai yra kūryba, kuri nebūtinai „užkabins“ iš pirmo karto. Ji – kaip geras vynas. Kuo ilgiau brandini, kuo labiau pratiniesi, kuo labiau giliniesi – tuo ji tampa geresnė. Skanesnė. Gilesnė.
Simfoniniai Finkai turi dar kitokį prieskonį. Savotiškai keista, kai gitara, kuri yra dominuojantis instrumentas grupės kūryboje, šiuo atveju tarytum nugrimzta į antrą planą. Ar jos labai stipriai trūko? Ko gero ne, nes simfoninis rūbas „Fink“ kūrybai beprotiškai tinka. Jis tik dar labiau išplečia hito „Looking too Cloesly“ kūrėjų muzikos ribas. Ir, žinoma, galias.
Taigi, valdovų rūmų kieme šį liepos penktadienį karaliavo skvarbi ir jautri simfoninė „Fink“ pasaka. Pasaka, kuria negali netikėti. Pasaka, kuri neleidžia abejoti. Pasaka, kuri paskandina svajose ir išneša į visiškai kitokią realybę.
Man šis koncertas – jau 13-asis „Fink“ pasirodymas. Mačiau juos ne tik Vilniuje ar Varšuvoje. Važiavau į įvairius Europos miestus klausytis jų muzikos. Tačiau turiu prisipažinti, kad šis tryliktas kartas man buvo ypatingas. Aš pirmą kartą gyvai išgirdau „Fink“ su orkestru. Ir tai padariau savo mylimiausiame mieste. Esu laimingas, kad mano mėgstamiausias atlikėjas ir mano mylimiausias miestas taip stipriai sulipo, kad šio pasirodymo atsiminimus ir atgarsius dar ilgai nešiosiuosi su savimi.
Gailėkitės, kas nebuvote, nes vargu ar dar kada nors turėsime progą tai išvysti ir taip išgirsti.
Kad šis koncertas buvo svarbus ir pačiam Finui įrodo ir faktas, kad jo į Vilnių pasiklausyti atvyko ir paties atlikėjo tėvai.
Net neabejoju, kad jie mėgavosi kiekviena šio koncerto akimirka…Kiekviena renginio akimirka mėgavomės ir mes – grupės, kurią taip beprotiškai mylime – gerbėjai.
