Su „Ales Loverde” ir jo muzika susipažinau kiek netikėtai. Vyras grojo su juo Kauno bliuzo festivalyje, tad teko “iš vidaus” stebėti pasiruošimo procesą. Nieko apie jį nežinojau, tačiau perklausiau atlikėjo albumą ‘Love” ir EP “Ici ou alleiurs”. Soulas, funkas ir groove’as niekada nebuvo mano pirmo pasirinkimo muzikiniai stiliai, bet šio žmogaus muzika mane labai sudomino. Susitikome pokalbiui, kuris prabėgo kaip viena magiška akimika.

Kaip spėju, šiek tiek skaitei mano biografiją ?

Taip, skaičiau. Ir apie nelaimingą atsitikimą, įvykusį Alpėse, Šveicarijoje. Tiksliai nesupratau šios dalies. Kas ten nutiko? Sakei, kad tai buvo tarsi dvasinis dalykas. Ir šiaip tavo istorija keista. Esi sicilietis, o  užaugai Šveicarijoje.

Taip – augdamas su šeima važinėjau pirmyn ir atgal. Visą vasaros laiką praleisdavome Sicilijoje, o kitu metu būdavome Šveicarijoje. Turėjome du namus.

Taigi,  kai esi šveicaras,  užaugi slidinėdamas. Mano atveju tai buvo snieglenčių sportas. Mums, vietiniams, snieglenčių sportas nėra toks pat kaip turistams buvimas slidinėjimo trasose. Kaip mes sakome, važinėjame laisvai. Taigi pažįstame savo kalnus. Mes žinome, kur esame. Visi keliai pažįstami, kaip ir sniego sąlygos.

Taigi kas man nutiko tuose kalnuose? Tuo metu išsiskyriau su savo gyvenimo meile. Mes gyvenome kartu. Iki tol Paryžiuje studijavau muziką, o paskui dirbau mados industrijoje. Mano draugas, mados fotografas, pajutęs, kad jaučiuosi prastai, tiesiog paskambino man ir pasakė: „Ei, aš atvažiuosiu pas tave ir mes čiuožinėsime snieglentėmis, kad pasijaustum geriau”. Tuo tarpu mano kitas draugas, dirbantis Šveicarijos televizijoje, pasakojo, kad žino tokią vietą kalnuose –  savo „žaidimų aikštelę”. Jis man ir sako: „Sekite paskui mane, vaikinai, bus gražu”. Taigi, mes išvykome laisvai paslidinėti į vietą, apie kurią aš nieko nežinojau. Kai buvome trasoje, aš tik sekiau draugą. Čiuoždamas padariau didžiulį šuolį nuo kalno miške ir tuo metu niekaip negalėjau žinoti, kaip ir kur nusileisiu. Tai buvo gana didelis kalnas. Tai ne sniego parkas ar slidinėjimo trasos. Nusileidimo aikštelėje buvo medis, kurio nekaip negalėjau matyti. Visu greičiu besileisdamas atsirenkiau į medį. Bandžiau sušvelninti smūgį, bet man nepavyko. Medis visiškai sudaužė mano kelį.

Kadangi tai buvo mano pirmoji operacija gyvenime, po jos turėjau atkurti save ir fiziškai, ir emociškai. Operacijos metu mano širdis sustojo du kartus. Tada gydytojai du kartus mane atgaivino. Pasirodo, kad, greičiausiai, buvau alergiškas kažkokiems anestetikams ir apie tai nežinojau.

Kai pirmą kartą išėjau į lauką po operacijos, buvo saulėta diena, pavasario pradžia. Buvau privačioje klinikoje ir tiesiog išėjau į sodą. Pažvelgiau į dangų ir pamaniau, kad nuo šiol darysiu tik tai, ką turėčiau daryti savo gyvenime. 

Kiek save prisimenu – visada buvau scenoje. Dalinausi gera muzika, meile ir tiesiog suburdavau žmones kartu švęsti gyvenimą. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas tai padaryti rimtai, nuoširdžiai, ir, kad niekas tam nesutrukdys. Ėmiau rašyti tas dainas,  kurias praėjusį Gruodį atlikau koncerte Kaune  „apšildant“ Freedonia. Pradėjau šią naują kelionę, šį naują gyvenimo skyrių, kuris šiandien yra mano pagrindinis skyrius. Jis atsirado dėl to, kad akis į akį susidūriau su mirtimi.

Taip, atgimei iš naujo. Tai – tavo antrasis gimtadienis.

Taip, būtent taip. Tai tikrai buvo pabudimas. Jei turi problemų su pinigais, gali rasti sprendimą. Tai ne pasaulio pabaiga. Dabar gyvename laikais, kai žmonės mano, kad negali sau leisti rizikuoti. Tai yra spąstai. Tai nėra gerai. Jūs turite rizikuoti, turite vadovautis savo instinktais. Iki to nelaimingo atsitikimo buvau tarsi neatidavęs savęs 200 procentų. O kai ateina laikas palikti šią planetą, supranti, kad tai buvo tik tavo paties minčių kalėjimas.

Kodėl groji būtent tokią muziką kaip soul, groove, funk?

Tai – mano vyresniųjų brolių įtaka. Nuo pat mažumės klausiausi soul, groove muzikos, Maiklo Džeksono ir t.t. Kai man buvo kokie treji metai, atsibusdavau savaitgaliais labai anksti ryte, maždaug aštuntą valandą. Nueidavau į svetainę, kuroje buvo didžiulė stereo sistema. Paleisdavau vinilines plokšteles, labai garsiai grojau muziką ir pažadindavau brolius po vakarėlių. Aišku, gaudavau pylos: „Ką tu, po velnių, darai?” Tada užsidėdavau ausines ir dainuodavau iš visų plaučių. Kiek save prisimenu, klausiausi soul muzikos ir ją dainavau. Paauglystėje į mano gyvenimą atėjo tikrasis rokenrolas. Vis dėlto mano muzikoje nėra jokių stiliaus ribų: tai yra mišinys to, kas man leidžia jaustis gerai. Kai augau, klijuoti etiketes ant muzikos stilių nebuvo taip svarbu, kaip šiandien. Daug grupių peržengė rokenrolo ir soulo muzikos ribas. Vienas pagrindinių mano įkvėpėjų augant buvo „Sly And The Family Stone”. Mano tėvas buvo klasikinės muzikos dainininkas, tenoras. Taigi aš klausiausi klasikinės muzikos, „Beastie Boys”, hiphopo, rokenrolo, soulo, disko ir funk muzikos. Augant mano draugai buvo džiazo muzikantai. Galbūt todėl ir kuriu tokią muziką.

Rašai dainas, kuri ir prodiusuoji savo albumus. Kaip ieškai įkvėpimo pačiai muzikai? Kaip ji gimsta?

Man tai tarsi maisto gaminimas. Tiesiog pradedi nuo gitaros rifo. Dažniausiai tai prasideda nuo to, kad prikišu nagus prie gitaros. Kartais tai būna pianinas. Ir duodu pirštams valią. Kuo labiau leidžiu savo energijai nekontroliuojamai išeiti iš kūno, tuo viskas paprasčiau. Melodija ateina pati. Ji kviečia žodžius ir tekstą, o aš seku šį procesą. Labai svarbu juo pasitikėti. 

Vis dėlto, esu ir prodiuseris. Kai pradedi prodiusuoti ir aranžuoti, turi žengti žingsnį atgal ir pabandyti suvokti, kur eini. Kad suprastum, kur plauki kaip laivo kapitonas, turi patikrinti žemėlapius. Žengi žingsnį atgal, tada supranti, kad toks rifas jau buvo sukurtas. Tada tiesiog pasirenki naują maršrutą, kuris nuves į naują vietą.

Kas yra tavo muzikos variklis? Ar tai skausmas? Ką nori papasakoti pasauliui?

Tai yra magija. Kuriant muziką vyksta kažkas, ko negaliu kontroliuoti, bet kazkas, kas yra tikra. To negaliu gerai paaiškinti, bet tai tikrai vyksta. Nežinau, iš kur ta magija atsiranda. Staiga man atrodo, kad gitara tarsi šnabžda, tarsi sako: „Ateik pas mane”. Aš sakau: “Gerai”. Man taip nutiko prieš kelias dienas. Ji pasakė: „Ateik”. Tada tiesiog paėmiau gitarą ir staiga atsirado nauja daina. Nežinau kodėl.

Tai taip pat susiję su gebėjimu pasitikėti vidiniu procesu ir valdyti jį, kad galėčiau priimti šią gyvenimo magiją ir sakyti: „Gerai, dabar atėjo laikas paimti gitarą, nes kažkas mane kviečia arba kažkas kalba per mane”. Kai esi labai jautrus žmogus,  gali transformuoti visas tas emocijas, kurias išgyveni. Gali jas paversti kažkuo apčiuopiamu ir galiausiai išlaisvinti.

Kuo labiau giliniesi į rašymo procesą, tuo labiau supranti, apie kokias emocijas iš tikrųjų nori kalbėti. Pavyzdžiui, paskutiniame savo albume „Love” supratau, kad rašydamas kalbėjau ne tik apie meilę. Kalbėjau apie įvairias situacijas, kurias galime išgyventi, kai įsimylime. Tai paskatino mane išreikšti meilę kitaip nei įprastose dainose apie meilę.

Kaip tavo daina „Besoin D’aimer”. Ji vis dar įstrigusi mano galvoje.

Tai geras pavyzdys, nes tai tiesiog nėra klasikinė meilės daina. Joje pabrėžiu, kad mes visi turime tą vidinį norą mylėti. Jei atkreiptum dėmesį į dainos tekstą, joje kalbu apie kūrybiškumą ir apie tai, kad įsimylėję staiga tampame kūrybingesni ir gebame daryti daugiau dalykų nei įprastoje būsenoje. Dainos pabaigoje sakau, kad mums visiems reikia būti įsimylėjusiems, būti geresne savo pačių versija. Štai kodėl mano koncertuose tai yra vienas iš svarbiausių pasirodymo akcentų, nes žmonės iš tikrųjų gali pajusti šio albumo žinutę.

Žmonės Lietuvoje tavęs dar nelabai pažįsta. Ar gali papasakoti, kaip čia atsidūrei? Kas esi? Ir kodėl? Kokią žinią norėtumei perduoti čia esantiems klausytojams? 

Dėl kovido anksčiau buvau įstrigęs Italijoje. Kadangi gyvenau prie jūros, laukiau, kada šalis vėl atsivers. Jis buvo uždaryta trejus metus iš eilės. Po pusantrų metų supratau, kad turiu rasti vietą, kur galėčiau susigrąžinti savo gyvenimo būdą ir įkvėpimą rašyti naują medžiagą. Šią vietą radau Lenkijoje, Krokuvoje.

Buvo sezono pabaiga. Galvojau: „Šūdas, man reikia rasti kitą vietą”. Ir štai ši mergina, kuri tuo metu viešėjo Italijoje, tarsi atsitrenkė į mane. „Esu iš Krokuvos”. Kur ji yra? Na ką gi, juk tai Lenkija. „Jei esi menininkas, tikrai turėtum ten nuvažiuoti.  Krokuva yra Lenkijos meno centras”. Pasirašiau šiai avantiūrai ir išskridau į Lenkiją tiesioginiu skrydžiu už 7 eurus.

Krokuva man patiko, todėl nusprendžiau joje pasilikti. Radau sau butą. Paprašiau savo draugų Sicilijoje atgabenti mano aparatūrą mažai studijai įrengti ir pradėjau rašyti savo akustinį projektą „Axl Tales”. Tai solinis projektas, kuris mane paskatino pažvelgti į savo praeitį, pažvelgti į tuos lemtingus praeities momentus ir sudėti juos į dainas. Pasirodė, kad tai – daugiau nei dainos. Tai istorijos. Kiekvieną savaitę rengdavau solinius pasirodymus.  Taip aš atradau šią Europos dalį.

Vienas mano bičiulius iš Paryžiaus, Borisas, gyvena Lietuvoje jau kelerius metus ir yra muzikinės scenos dalis. Jis yra muzikantas, dirbantis su Victoru Diawara. Borisas man pasakojo, kad Vilniuje vyksta kultūrinis sprogimas muzikos scenoje. Staiga man pasirodė, kad man vėl reikia gryno oro, pakeisti aplinką. Atvykau į Vilnių praėjusių metų rugpjūčio pradžioje ir likau sužavėtas. Čia daug grupių, kurios bando „prasimušti”, o tai yra teigiamas ženklas. Jos turi tam skirtas platformas. Supratau, kad kiekvienas muzikos verslo atstovas stengiasi būti įtrauktas į radarą. Kiekvieną vakarą, kuriame dalyvaudavau kaip atlikėjas, susitikdavau su žmonėmis iš nacionalinio radijo, režisieriais, fotografais, vietų savininkais, vadybininkais. Jie visi kuria erdves, kad galėtų jose pristatyti naujas grupes. Buvau tuom tikrai priblokštas.

Kiekviename didesniame mieste buvo toks muzikos ir kultūros, istorijos laikotarpis, savotiška revoliucija. Kai keliaudamas staiga supranti, kad esi ten, kur dabar vyksta kultūrinė revoliucija, tai geras ženklas. Svarbiausia būti ten, kur gali bendradarbiauti ir kurti istorijas, kur nesijauti vienišas. Tai yra puikus jausmas. Kiekvieną dieną stebiuosi, kad žmonės mane priima šioje mažoje šalyje. Mažoje, tačiau taip pat ir labai aktyvioje, kokios, tiesą sakant, nemačiau jau seniai. Galbūt tik tais laikais, kai gyvenau Kanadoje. Todėl nusprendžiau pasilikti. Turėjau porą pasirodymų su savo „Axl Tales”, o mano dainas pradėjo leisti per „LRT Opus”. 

Bet tai yra projektas „Ales Loverde”. O su „Axl Tales” groji vien akustine gitara?

Taip. Axl sako: „Žinai ką? – Pasaulis griūva. Kas liko? Tu pats. Tavo balsas, pieštukas su popieriumi ir gitara”. Taip grįžtu prie šaknų.

Dabar suprantu, ką reiškia tavo projekto pavadinimas. Tu juk pasakoji istorijas.

Būtent. Kai buvau vaikas, meno mokykloje turėjau vieną mokytoją, kuris vadino mane Axl tam, jog suprasčiau, kad galiu žaisti raidėmis ir daryti gramatines figūras, amalgamas. Kadangi su šiuo projektu gilinuosi į praeitį, man pasirodė aišku, kad Axl galėtų būti tinkamas sceninis vardas. Tai kita mano asmenybės pusė. Žinoma, jei pamatysite mane scenoje su visa mano grupe ir „Ales Loverde”, pamatysite galingą ir kupiną energijos mano asmenybės pusę.  Vis dėlto aš visada turėjau tų dainų, kurios buvo labai intymios ir asmeniškos. Ilgai nežinojau, ką daryti su šiomis dainų idėjomis. Ir staiga jos susikristalizavo. Viskas užsižiebė kaip Kalėdų eglutė.

„Ales Loverde” groji ne vienas. Ar visada groji su sesijiniais muzikantais? Ar ketini turėti pastovių grupės narių?

Mano buvęs muzikos partneris yra man sakęs: „Aleksai, tau tikrai reikia būti frontmenu, būti scenoje ir sugebėti suburti žmones, nes tu turi beprotišką talentą”. Tad grįžau namo ir pradėjau rašyti dainas apie savo atgimimą po nelaimingo atsitikimo. Tas mano draugas taip pat patarė, ką turėčiau daryti, kad būčiau geresnis atlikėjas, spindėčiau ir galėčiau kuo geriau atsiskleisti, kad scenoje parodyčiau geriausius savo įgūdžius. Štai kodėl sukūrėme šį albumą tik dviese. Taigi tai reiškia, kad mes galėjome iš tikrųjų pereiti per visą procesą: nustatyti tikslus, pasirūpinti instrumentų išdėstymu ir kitais niuansais. Vis dėlto žinojau, kad turėsiu suburti didelę grupę. Plačiojoje muzikos pramonėje taip yra visada. Įrašų metu grojantys muzikantai nebūina yra tie, kurie groja gyvai. Kai esi didelėje įrašų studijoje ir tai daug kainuoja, reikia turėti itin įgudusius muzikantus, kurie nešvaisto laiko. Tačiau jie nebūtinai yra tie, kuriuos norėtum atsivesti į gyvo koncerto sceną.

Kadangi kūrėme albumą dviese, galėjome iš pagrindų gilintis į šį procesą. Tad sukūriau visą spektaklį, transformuodamas dainas, suplanuodamas visas tas akimirkas, vykstančias koncerto metu su minia, visus tuos mažus mini vaidinimus. Todėl ne veltui visada turiu rasti muzikantus, kurie gali tikrai daugiau nei vien gerai groti. Jie turi suprasti mano požiūrį ir turėti tinkamą temperamentą. O atsakant paprastai, man visada tenka keisti muzikantus  priklausomai nuo šalies, kurioje esu. Todėl besiruošiant koncertams mano pagrindinis tikslas – rasti bent porą muzikantų, kuriais galėtum pasikliauti, ir tiesiog pabandyti juos suburti.

Mano gyvi koncertai labai panašūs į saulės sistemą. Sistemoje vyksta daugybė dalykų. Kiekviena planeta, kiekvienas muzikantas yra tam tikras personažas. Tai tarsi pjesės aktoriai. Taigi, jei turiu aštuonis muzikantus, o iš jų su bent trimis ar keturiais galiu jaustis gerai, jei jaučiu, kad galime toliau dirbti, tai jau geras ženklas.

Kokia čia, Lietuvoje, visuomenė kaip auditorija? Kaip jauties, kai groji mūsų publikai?

Kai grojome Kauno bliuzo festivalyje, tai buvo beprotiška, nes žmonės tikrai pozityviai sureagavo. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis, nes dainuoju prancūzų kalba. Tačiau  tuo pačiu metu aš bendravau su minia angliškai. Kartais net išverčiau kai kurias dainų dalis į anglų kalbą. Mano dainos iš tikrųjų yra apie tai, kaip mėgautis laiku, džiaugtis tuo, kad gyveni. Taigi, aš kiekvieno koncerto metu kaip tik tai ir darau – skleidžiu žinutes, kad klausytojai suprastų, kaip gera būti gyvam. O Kaune buvo gražu. Buvo gera skleisti žinią apie meilės svarbą.

Kada galėsime tave pamatyti scenoje kitą kartą?

Esmė ta, kad aš dirbu su naujais įrašais. Mes bandysime išleisti keletą įrašu čia, Lietuvoje, ir tikrai turėsime daugiau pasirodymų, galbūt vasarą surengsime turą.

Ar artimiausiu metu planuoji išleisti singlą?

Vasario pradžioje visose transliavimo platformose turėtų pasirodyti naujas singlas. Bet kol kas nenoriu nieko konkretaus pažadėti.

Ačiū!