Žymantė Kupčiūnė

Eminem – Houdini

Eminemas išleido savo naują dainą „Houdini“, kuri pateikiama kartu su vaizdo klipu.

Šis kūrinys mums primenma apie 2002 m. Eminemo hitą „Without Me“. Klipe pamatysite Dr. Dre, Snoop Dogg, Pete Davidson, komiko Shane’o Gilliso ir kitų įžymybių epizodus. Taip pat Eminemas vilki Robino kostiumą iš vaizdo įrašo „Without Me“.

Kartu su singlu Eminemas taip pat užsimena apie naują albumą, kuris greičiausiai vadinsis „The Death of Slim Shady (Coup de Grâce)”.

Pearl Jam – Dark Matter

Grunge stliaus ikonos „Pearl Jam” oficialiai paskelbė apie savo 12-ąjį studijinį albumą „Dark Matter“ – 2020 m. eksperimentinio „Gigaton“ tęsinį – ir išleido pagrindinį jo singlą – titulinį albumo takelį.\

„Dark Matter“ pasirodys balandžio 19 d. per „Monkeywrench Records“ / „Republic Records“.

Ville Valo: mane labiausiai įkvepia pats kūrybos procesas

„Neon Noir” turo grafikas

Kai būdama dvylikos ar trylikos metų pirmą kartą per televizorių pamačiau “The Funeral of Hearts” vaizdo klipą, mane sužavėjo paslaptingojo vokalisto akys, žemas balsas ir, tuomet, neįprasta muzika. Tada dar to nežinojau, bet Ville Valo ir “HIM” man kaip paauglei padarė milžinišką įtaką ir ženkliai prisidėjo prie muzikinio skonio susiformavimo. Valandų valandas gulėdama ant žemės klausydavau albumo “Razorblade Romance” per muzikinį centrą, ir, kaip ir daugelis kitų merginų, mėgavausi šio gražuolio suomio balsu.

Šiek tiek gailiuosi, kad nepamačiau “HIM” 2014 metais, kai jie paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, Karklės festivalyje. Šiandien šios grupės jau nebėra. Todėl vos tik pamačiusi, jog naujasis Ville Valo projektas “VV” šių metų balandžio 15 lankysis “Compensa” koncertų salėje, nedvejodama nusipirkau bilietus. Čia atlikėjas pristatys savo pernai išleistą albumą “Neon Noir” ir taip pat atliks ne vieną auksinį “HIM” hitą.

Kadangi “HIM” muzika mane lydi daugiau nei pusę gyvenimo, labai susidomėjau soliniu Valo projektu “VV”, ir kai „manoMuzika” kolektyvas sulaukė pasiūlymo pakalbinti atlikėją, nedvejodama sutikau pravesti šį pokalbį. Pokalbis su Ville Valo prabėgo kaip kelios sekundės, o pašnekesio metu pavyko sužinoti daug įdomių atlikėjo minčių apie naująjį albumą, kūrybinį procesą ir netgi mėgstamiausius gitarų modelius.

Su savo nauju soliniu projektu „VV” pernai išleidote albumą „Neon Noir”. Šiuo metu vyksta „Neon Noir” koncertinis turas, o balandžio 15 d. atvyksite į Vilnių, ir mes nekantriai to laukiame. Ko mes, klausytojai ir gerbėjai, galime tikėtis iš šio koncerto? Ir ar bus kokių nors staigmenų?

Žinote, iš anksto žadėti staigmenas nėra pats protingiausias dalykas, nes kas nors nusivils. Vis dėlto manau, kad tai bus tarsi amerikietiški kalneliai tarp praeities ir dabarties. Man niekada nepatiko, kai atlikėjas išleidžia solinį albumą, o koncertuodamas tik pačioje pabaigoje atlieka porą senų gerų dainų ir viskas. Mes stengiamės laviruoti tarp senosios ir naujosios kūrybos, taigi grosime naują kūrinį, tada grosime „HIM” kūrinį, tada grosime naują ir po to vėl „HIM”. Tai puikiai veikia! Jums nebūtina žinoti „Neon Noir“ dainų, kad jums patiktų bent pusė koncerte atliekamų kūrinių. Na, bet tai, žinoma, nepakenks.

Ar tai neturi įtakos jums kaip muzikantui, atlikėjui? Nes žmonės tikisi išgirsti senas dainas, „HIM” hitus. Žinoma, aš taip pat jų laukiu, bet mane taip pat domina jūsų naujoji muzika. Argi dėl to nesijaučiate šiek tiek nusiminęs?

Ne, esu laimingas! Juk tai aš ir parašiau „HIM” dainas. Tai – mano dainos. Kai kurias parašiau prieš  daugiau nei 25 metus! Galų gale, šiandien sudainuoti tokią dainą kaip „When Love and Death Embrace”, kuri buvo sukurta 1996 ar 1997 metais ir vis dar patinka žmonėms, yra tiesiog nuostabu. Tad kodėl turėčiau dergtis iš senų savo paties dainų? Taip pat yra ir su „Join Me in Death”. Tais laikais tai buvo didžiulis hitas! Bet praėjo jau beveik 25 metai… Manau, kad visas tas praėjęs laikas suteikia man naują požiūrį, be to, vis dar jaučiuosi artimas toms dainoms, nes jos yra mano. Aš parašiau žodžius ir melodijas, ir tai yra didelė mano asmenybės dalis. Nenoriu deginti tiltų ar sakyti, kad praeitis man nesvarbi. Be abejo, ji svarbi. Nebūčiau čia su „Neon Noir”, jei nebūčiau sukūręs visų albumų, kuriuos išleidau su grupe „HIM”. Nebūčiau išmokęs visų gudrybių, kurių išmokau iš grupės narių, prodiuserių ir įrašų kompanijų, su kuriomis dirbome. Taigi, praėjo 25 svarbūs edukaciniai metai, kol aš pasiekiau šį tašką. Ir šia prasme jaučiu, kad tai vis dar ta pati mano kelionė.

Drįsčiau sakyti, kad „HIM” santykis su „VV” yra panašus į J.R.R. Tolkieno kūrybą. Šis autorius parašė ir „Žiedų valdovą”, ir „Hobitą”. Abu šie kūriniai gyvena tame pačiame pasaulyje. Jų identitetas panašus. Be abejo, „HIM” ir mano naujoji kūryba nėra tapatūs dalykai, bet jie abu iš tos pačios dainų knygos. „HIM” kūriniai, nors kilę iš to paties manojo pasaulio, bet yra šiek tiek kitokie. Kadangi albumą „Neon Noir“ įrašinėjau tik aš vienas, jis labiau bekompromisis ir labiau atitinka tai, kas man patinka muzikine prasme – šiek tiek daugiau 80-ųjų pop muzikos, šiek tiek daugiau „Depeche Mode”, nei buvo „HIM” muzikoje. Taigi, ne, nesijaučiu nusiminęs. Kai pradėjome koncertuoti, aš šiek tiek baiminausi, ar tai nebus tarsi senas muzikinis automatas kampe, grojantis auksines senienas.  Džiaugiuosi, kad žiūrovai taip pat pamėgo ir naujus kūrinius. Tai geras derinys. Manau, kad ir viena, ir kita yra būdas priminti žmonėms, kad tebeegzistuoju. 

Ar galėtumėte pasakyti, kurias dainas mėgstate groti labiau: senuosius hitus iš „HIM” ar dainas iš „Neon Noir”?

Na, naujesni kūriniai man, kaip asmenybei, yra arčiau prie širdies. Vis dėlto be senųjų „HIM” dainų nebūčiau ten, kur šiandien esu. Manau, kad grojant gyvai svarbiausia yra tai, kokios dainos yra viena šalia kitos, kaip jos vibruoja ir kokį jausmą sukelia klausytojams. Dinamiškai jos tarsi atšoka viena nuo kitos. Pavyzdžiui „Heart Full of Ghosts” yra mistiška ir keista daina: ji prasideda gana tyliai, kol galiausia virsta savotiška kakofonija, tampa labai triukšminga. Po šios dainos „Join Me in Death” tinka tiesiog idealiai, nes fortepijonas taip gražiai suskamba po viso to bjauraus pragaro peizažo, garsinio chaoso, kuris, mano manymu, taip pat yra šaunus dalykas, nes gali suteikti dainai naują prasmę arba naują jausmą, priklausomai nuo to, kokią dainą groji po jos ar prieš ją.

Jei pažvelgtume atgal į laikotarpį, kai nusprendėte įrašyti šį naują albumą, sukurti naują projektą. .. Kaip tai įvyko?

Man ir kitiems grupės „HIM” nariams buvo labai nelengva išsiskirti. Negana to, tai įvyko naujųjų metų išvakarėse tarp 2017 ir 2018 metų. Jei vieni santykiai sunkiai klostosi, nemanau, kad gera mintis pradėti galvoti apie naujus santykius. Pirmiausia reikia užbaigti tai, kas pradėta seniau, ir tik tada galvoti apie naują pradžią. Jaučiau, kad turiu pamatyti, kiek daug „HIM” gali pasiūlyti ir ką mes galime kartu padaryti. Tikėjausi, kad viską galėsime užbaigti draugiškai. Be to, po to norėjau šiek tiek atsikvėpti. Po „HIM” išsiskyrimo porą metų dirbau prie visai kito projekto, o paskui grįžau prie angliško tamsaus rokenrolo.

2019 m. pradėjau dirbti prie projekto „VV”, o „Run Away from the Sun” buvo pirmoji mano parašyta nauja daina. Tai buvo man svarbi daina, nes nežinojau, ar galiu sukurti kažką naujo nebebūdamas grupėje. Man pavyko. Buvo šiek tiek kitaip nei man įprasta, bet tai yra geras skirtumas. Taigi ir toliau rašiau dainas, kol galiausiai atsirado visas albumas. Neturėjau kažkokio grandiozinio plano. Taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kas su mumis nutiks, kada viskas baigsis, ir ar mes visi apskirtai išgyvensime. Aš mėginau išsaugoti sveiką protą dirbdamas prie albumo. Daugiausia dėmesio skyriau muzikai, tad tikiuosi, kad albume tai girdisi. Bent aš visa tai girdžiu!

Kiek anksčiau minėjote, kad į „Neon Noir” pateko nemažai ankstyvųjų „Depeche Mode” ir 80-ųjų popmuzikos elementų. Kokie buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai kuriant naująjį albumą? 

Manau, kad daugelis muzikantų, kurdami muziką sąmoningai neklauso daug kitų atlikėjų ar grupių kūrinių. Jie koncentruojasi į savo muziką, kad kitų atlikėjų įtaka pernelyg neatsispindėtų jų kūryboje. Kadangi su muzikos pasauliu sąlytį turiu jau ilgai, čia daug „senosios mokyklos” įkvėpimo: senųjų „Depeche Mode” bei „Black Sabbath”. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane įkvėpė pats kūrybos procesas. Niekada nebuvau sukūręs albumo absoliučiai nuo nulio. Įrašinėti, groti visais instrumentais, kurti ir prodiusuoti viską pačiam vienam buvo įdomi patirtis. Įrašymo procesas buvo tarsi savotiška meditacija. Dirbdamas su muzika iš tiesų pasinerdavau į kūrybos procesą. To ypatingo jausmo niekada anksčiau nebuvau patyręs.

Kai pradedate rašyti naują dainą, kaip dabar atrodo kūrybinis procesas? Kaip tai vyksta?

Pirmąją savo dainą, akomponuodamas bosine gitara, parašiau būdamas turbūt 8 ar 9 metų. Aš taip išreiškiu save. Kai noriu pasakyti kažką, ko negaliu išreikšti žodžiais, tą darau per muziką. Kai kurie žmonės turi pomėgių. Jie turi aistrų. Pavyzdžiui, mano mama jodinėja žirgais. Kodėl? Niekas to nežino. Bet tai suteikia jai laisvės ir laimės pojūtį. Būtent tokį jausmą aš patiriu kurdamas muziką. Tai nėra protinis darbas. Aš iš anksto niekada negalvoju, kad dabar darysiu viena ar kita. Kūryba yra daugiau apie tai, kad man sunku yra iš esmės prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, susitaikyti su pasauliu, todėl paimu į rankas gitarą ir bandau tuos jausmus išreikšti per muziką. Tai nėra darbas. Tai yra kažkas, ką visada dariau, ir ką turiu daryti, kad išgyvenčiau. O kalbant apie kitas grupes, reikėtų kalbėti ne kiek apie įkvėpimą, kiek apie įtaką. Prieš pradėdamas dirbti su savo paties kūriniais, nenoriu klausytis vieno ir to paties albumo 20 milijonų kartų, nes tai pernelyg lengvai įsiskverbs į mano kūrybą. Man malonu viską pradėti nuo nulio. Aišku, neįmanoma įrašų pradėti nuo absoliučiai švaraus popieriaus lapo, nes daug kas mums daro įtaką, įkvepia. Na, bet aš specialiai tų įkvėpimo šaltinių neieškau.

Tikrai įdomu tai išgirsti. Man smalsu, ar būna akimirkų per dieną, kai tiesiog pasiimate gitarą ir grojate, vien tam, kad išreikštumėte save?

Taip, būtent taip ir gimsta mano dainos. Dažnai reikia sekti garsą. Pradedu groti, išgirstu, kad kažkas man patinka, ir tada noriu tęsti tai, ką darau. Tai ir yra svarbiausia. Tuo pačiu tai labai paprasta. Nėra taip, kad atsisėsčiau ir galvočiau, jog dabar parašysiu roko dainą, arba kad dabar turiu dvi su puse valandos per kurias galėčiau parašyti dainos tekstą ar dar ką nors. Tai gilesnė, didesnė mano esybės dalis. Tai yra mano darbas, aistra ir hobis tuo pačiu metu. Tai nuostabu.

Jūs jau šiek užsiminėte apie tai, bet aš labai noriu paklausti apie patį kūrybinį procesą, nes, kai viską įrašinėjote vienas, buvote užsidaręs namuose. Jūs taip pat minėjote, kad pats prodiusavote „Neon Noir” Ką jums reiškia ši patirtis? Kaip jautėtės, kai išleidote šį albumą? Sakėte, kad pirmą kartą tai padarėte savarankiškai.

Geras klausimas. Nesu tikras, kaip dėl to jaučiuosi. Manau, kad daugiau žinosiu, kaip jaučiausi, kai baigsis paskutiniai turo koncertai, nes visa tai nėra tik apie albumą. Aš taip pat sau noriu parodyti, kad vis dar galiu kurti muziką. Tai svarbus dalykas pats savaime. Tada darbas prie albumo, tada grupės subūrimas, repeticijos turui, tada albumo išleidimas ir, žinoma, koncertinis turas. Šioje dėlionėje yra tiek daug judančių dalių, kad aš vis dar stebiuosi, jog tai mane atvedė taip toli ir kad  tai vis dar veikia.

Dėl kūrybinės dalies: manau, kad visada naudinga turėti didelių vilčių ir nerealių tikslų. Manau, kad svarbu save šiek tiek paspausti. Man visai patinka užsispeisti į kampą. Ir taip kilo idėja sukurti solinį albumą.  Man patinka muzika. Mane domina muzikos įrašai. Aš groju įvairiais instrumentais, netgi turiu sukaupęs instrumentų kolekciją. Kodėl gi man nepadarius įrašo pačiam? Panaudosiu viską, ką turiu, išgirsiu, kaip tai skamba, ir spręsiu, ar tai apskritai turi prasmę. Viduje galima su savimi diskutuoti be atvangos, bet tas vidinis dialogas neturi prasmės, kol jo neišsakome garsiai. Visa tai neturi prasmės, kol nepasiimu gitaros ir nepradedu groti.

Ir dainos pasipylė be didžiulių kančių. Tiesiog pradėjau groti ir dainuoti – žodis po žodžio, melodija po melodijos. Pradėjau viską įrašinėti, ir mano galvoje susiformavo vaizdas. Žinojau, kokio jausmo ir nuotaikos noriu ir ko reikia, kad to pasiekčiau. Tai ne taip jau ir skiriasi nuo darbo su ankstesnėmis grupėmis. Tiesiog vienas pats negali “brainstorminti”. Neturi su kuo pajuokauti. Štai ko pasigendu grodamas vienas – brolybės, bičiulystės ir draugystės. 

Man kūryba susijusi su išgyvenimu. Tai tiesiog yra kažkas, ką darau. Man reikia tai daryti, kad išlikčiau sveiko proto. Tai tarsi senas geras Šekspyras, laikantis kaukolę ir garsiai tariantis žodžius „būti ar nebūti”.  Kiekviena daina – tai klausimas, ar ji pakankamai gera ir ar sugebėsiu ją atlikti. Manau, kad kiekviena daina turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Esu įsitikęs, jog į šį procesą reikia žiūrėti rimtai. Tačiau taip pat manau, kad labai svarbu nežiūrėti į save patį pernelyg rimtai. Reikia suprasti, jog esu tik keistas meniškas, pačiuožęs vyrukas, kažkur grojantis akustine gitara. Įsisąmoninti, kad nesu pasaulio centras ir neišradinėju dviračio iš naujo. Kūrybinis procesas yra apie saviraišką, apie palengvėjimo jausmą ir komfortą, apie galimybę sau leisti atsikvėpti.

Vis dar turiu klausimų dėl techninės dalies. Taigi viską įrašėte karantino metu savo namuose. Ar turite įrašų studiją?

Turiu namų studiją.  Turiu būgnus, kelias gitaras ir sintezatorius, taip pat įrašymo sistemą. Pamažu, bet užtikrintai mokausi apie šiuos dalykus dar nuo 2000-ųjų pradžios, kai skaitmeninės įrašų studijos tapo prieinamos ne tik profesionalams. Jau seniai galime įrašinėti medžiagą nešiojamaisiais kompiuteriais ir kt. Be to, mane labai domina muzika kaip reiškinys: esu muzikos gerbėjas, klausausi grupių, atlikėjų ir domiuosi, kaip kuriama muzika. Todėl man atrodo savaime suprantama pabandyti ką nors įrašyti pačiam.

Ar jūs „Neon Noir” taip pat atlikote ir prodiuserio rolę?

Aš parašiau dainas, sugalvojau dainų žodžius, aranžuotes, nusprendžiau, kaip tas dainas įrašyti. Kadangi tai vyko COVID-19 pandemijos metu, šalia neturėjau jokių pagalbininkų. Taigi paspaudžiau įrašymo mygtuką, užsidėjau ausines ir grojau būgnais. Viską dariau pats. Tačiau labai svarbu paminėti, kad turėjau pagalbos iš išorės. Timas Palmeris sumiksavo albumą ir dirbo prie jo kaip ko-prodiuserius. Timas ir seniau prisidėjo prie didelės dalies „HIM” albumų įrašų. Negano to, jam teko dirbti su „Pearl Jam”, Davidu Bowie, Ozzy Osborne’u ir „Tears for Fears”. Jis pats yra atlikęs daug įvairios muzikos, o tai yra puiku, nes man patinka įvairūs muzikos žanrai ir kategorijos. Kai jausdavausi pabaigęs dainą, nusiųsdavau savo pirminę idėją Timui, o jis sakydavo: „Skamba puikiai. Leisk man pradėti dirbti prie mikso”, arba sakydavo, kad dar kažko trūksta, galbūt galėčiau kažką padaryti geriau ar pan. Taigi,  jis buvo man tarsi patarėjas. Jis buvo ta grupė, kurios neturėjau. Jis atliko darbą, kurį paprastai atlieka kiti grupės nariai, kai kuriame ir įrašinėjame muziką.

Muzika – tarsi maisto gaminimas. Perskaitai receptą, o tada bandai gaminti pats. Panašiai yra ir su muzika. Yra mikrofonai ir sistemos, kurios laikomos klasikinėmis. Tai tarsi gamybos įrankiai. Jei virtuvėje turi puikią orkaitę, pusė darbo jau atlikta. Tai įdomus procesas. Be to, juk beprotiška yra sukurti visą albumą vienam! Bet aš dirbau prie jo daina po dainos. Todėl visada pradėdavau nuo nulio, be nieko. Per du mėnesius padarydavau visą dainą, įskaitant ir jos prodiusavimą.

Manau, kad tai buvo dalykas, kurio man reikėjo. Man reikėjo parodyti sau, kad galiu. Nenorėjau kurti kitos grupės. Jaučiau, kad jau taip ilgai grojau grupėje, kad norėjau išbandyti kažką kito. Dabar koncertuodamas turiu puikių muzikantų, bet jie yra sesijiniai atlikėjai – jie groja su skirtingomis grupėmis. Ir tai nebūtinai yra grupė, kuri išliks daugelį metų. Ji juk buvo sukurta tik šiam turui. Tai taip pat daro ją ypatingą. Mes visi žinome, kad tai nesitęs amžinai.

Po to, kai pasirodysite Londone, „VV“ kaip projektas bus baigtas. Ar taip?

Manau, jog esu pakankamai senas tam, kad pradėčiau rengti atsisveikinimo turus, todėl visi mano turai yra atsisveikinimo turai. To išmokau iš geriausių muzikantų, tokių kaip Ozzy Osbourne’as ir Bobas Dylanas. Tai yra šio ciklo pabaiga, ir aš nežinau, kas bus toliau. Dirbti vienam yra laisvė. Nėra nustatyto tvarkaraščio. Nėra jokių terminų. Po to, kai Londone sugrosime paskutinę natą, po dviejų savaičių man pasidarys neramu ir turėsiu pradėti kurti naujus dalykus. Man prastai sekasi atostogauti.  Manau, kad pradėsiu kurti muziką, bet kaip tai vyks – neįsivaizduoju. Nereikia apie tai žinoti per daug. Reikia negalvoti į priekį ir nevaržyti savęs dėl ateities.

Pamatysime. Laukiu su nekantrumu. O kokia gi jūsų paties mėgstamiausia daina iš „Neon Noir”?

Yra kelios, kurios man patinka, ypač dabar, vertinant iš koncertinio turo perspektyvos. „Run Away From the Sun” man labai svarbi emociškai, nes tai buvo pirmoji daina, kurią parašiau „Neon Noir” albumui. Taip pat svarbi yra ir „The Forever Lost“. Tai šiek tiek greitesnis roko kūrinys. Daina, kuri labai gerai skamba. Atrodo, kad ji tarsi gyva, kai ją atliekame koncertuose.  Bet ne tik tai suteikia jai tokią prasmę. Tai buvo paskutinė daina, su kuria užbaigiau „Neon Noir”. Negana to, tai sutapo su pandemijos pabaiga, todėl pradėjo atrodyti, kad pasiekėme tašką, kai reikalai ėmė gerėti. Taigi, šios dvi dainos yra tarsi knygos pradžia ir pabaiga.

Pabaigoje noriu paklausti gan nestandartinio klausimo: ar turite mėgstamiausią gitaros modelį?

Man patinka „Gibson” gitaros. Elektrine gitara groju nedaug, nes esu labiau dainų autorius. Taigi, man svarbiausios yra akustinės gitaros. Šiuo metu turiu jų 3 ar 4. Stengiuosi groti su jomis visomis tiek, kiek tik išgaliu, nes jos visos vertos tokios pačios meilės ir susidomėjimo. Tai nėra vintažiniai modeliai, bet su jomis grojau koncertiniuose turuose. Turiu J-200, pagamintą pagal 1937 m. modelį, kurį gavau 2009 m. Taip pat turiu Western Sheryl Crow 2006 m., o gal 2008 m. gitarą, sukurtą pagal 64-ųjų modelį. Tai puikios gitaros, su kuriomis kuriu dainas. Tačiau taip pat turiu ir gražią rožinę „Gibson Es-335” gitarą iš ankstesnių gastrolių JAV, ir šiuo metu tai yra mano mėgstamiausia elektrinė gitara. Tai viena iš tų gitarų su F formos skylutėmis, pusiau akustinė, panaši į tas, su kuriomis groja Dave’as Grohlas.

Puiku. Daugiau klausimų neturiu, todėl labai ačiū už pokalbį.

Labai ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus pamatyti ir tikiuosi, kad galėsite atvykti į koncertą.

Bilietus į koncertą, kuris vyks balandžio 15 dieną “Compensa” koncertų salėje, galite įsigyti čia.

„Mogwai” išleidžia dokumentinį filmą

Postroko titanai „Mogwai” išleido pirmąjį treilerį iš jų būsimo dokumentinio filmo „If the Stars Had a Sound.

Dokumentinio filmo premjera įvyks kovo mėnesį, o grupė ką tik išleido pirmąjį. Filmas dokumentuoja jų kilimą iš kuklios garažo grupės iki sertifikuotos postroko institucijos.

„Be galoi džiaugiamės, kad žmonės pamatys Antony filmą „Jei žvaigždės skambėtų“. Iš pradžių tai norėjome sukurti trumpametražį filmą apie išvykimą iš Škotijos įrašinėti Niujorko valstijoje 2020 m. pradžioje, tačiau kilus pandemijai viskas pasikeitė. Ir mes, ir Antony atkakliai nenuleidome rankų per visą pandemiją, o filmas brendo per visą karantiną“, – sako Stuartas Braithwaite’as pranešime spaudai.

„Sepultura“ išsiskirstys po 40-mečio atsisveikinimo turo

„Sepultura”

Brazilijos metalo legendos „Sepultura” paskelbė, kad po 40 metų nutraukia savo muzikinę veiklą. Metalistai išsiskirstys po 2024 m. Europos koncertinio turo, kuris tuo pačiu pažymės ir jų 40-ies metų veiklą. „Jinjer”, „Obituary” ir „Jesus Piece” apšildys šią legendinę grupę turo metu.

Koncertinis turas vyks Brazilijoje, likusioje Lotynų Amerikoje ir Europoje.

Europos turo grafikas:

30/10  Paris, FR – Zenith Paris – La Villette
31/10  Offenbach am Main, DE – Stadthalle
01/11  Hamburg, DE – Edel Optics Arena
02/11  Cologne, DE – Palladium
03/11  Den Bosch, NL – The Rock Circus
05/11  Brussels, BE – Ancienne Belgique
06/11  Esch-sur-Alzette, LU – Rockhal
08/11  Manchester, UK – Manchester Academy
09/11  Dublin, IE – Olympia Theatre
10/11  Belfast, UK – Telegraph Building 
11/11  Glasgow, UK – Barrowland Ballroom
12/11  London, UK – Hammersmith Apollo
14/11  Zurich, CH – The Hall
15/11  Ludwigsburg, DE – MHP Arena
16/11  Munich, DE – Zenith
17/11  Budapest, HU – Barba Negra
19/11  Leipzig, DE – Haus Auensee
20/11  Vienna, AT – Gasometer
21/11  Katowice, PL – Spodek
22/11  Berlin, DE – Columbiahalle
23/11  Prague, CZ – O2 Universum

Chelsea Wolfe – Tunnel Lights

Chelsea Wolfe
Chelsea Wolfe

Gotikos dainų atlikėja Chelsea Wolfe išleido dar vieną singlą „Tunnel Lights“. Tai – jau trečiasis daininkės singlas iš jos septintojo studijinio įrašo „She Reaches Out to She Reaches Out to She“

„Tunnel Lights“ yra apie realų gyvenimą, o ne tiesiog pragyvenimą, tai apie tai, kaip reikia pabusti suvokus, kad merdėjai tamsoje, suprasti, laikas pradėti žengti žingsnius link šviesų, kurios padės išeiti iš tunelio“. – taip Wolfe apibūdina šį kūrinį.

„She Reaches Out to She Reaches Out to She“ išleidžiamas 2024 m. vasario 9 d.

„Katedros” Ričardas Laginauskas:  mums pasisekė, nes visada nuoširdžiai tikėjau tuo, ką dariau

Ričardas Laginauskas. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Lietuvos heavy metalo grandai “Katedra” muzikiniame radare šmėsčioja bene pusę mano gyvenimo – turbūt nuo 2005 metų, kai pirmą kartą juos išvydau festivalyje “Roko naktys”. Tada iš visų plaučių rėkiau “Mes jėga”, purčiau galvą ir šokau su visa minia pagal jų muziką. Tikrai nesitikėjau, kad kada nors gyvenime sėdėsiu “Katedros” vokalisto, gitaristo ir įkūrėjo Ričardo Laginausko virtuvėje ir gersiu arbatą, klausydamasi legendinės Lietuvos metalo grupės istorijos iš pirmų lūpų.

Tiems, kas pamiršo, primenu, kad “Katedra” susikūrė 1986 metų pabaigoje, kai gitaristas Ričardas Laginauskas pasiūlė savo vaikystės draugams – bosistui Algimantui Radavičiui bei būgnininkui Mariui Giedriui – kartu groti sunkųjį metalą. Netrukus prie kolektyvo prisijungė buvęs “Foje” gitaristas Romas Rainys ir tuomet dar nelabai žinomas vokalistas Povilas Meškėla. 

Grupė akimirksniu sulaukė didžiulės sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nuolat kviečiami į užsienio festivalius, tokius kaip „Rock Panorama“ (Maskva), „Rock Summer“ ir „Rock Winter“ (Estija), „Liepajas Dzintars ’88 ir ‘89“ (Latvija), „Sopot“ (Lenkija), „Ilosaari Pop“ (Suomija), „Baltic Sea Music Fest ’91“ (Švedija) ir Lietuvos kultūros dienos Leipcige ’94 (Vokietija), jie savo muzikinę karjerą tęsė net trisdešimt tris metus, iki pat 2019-ųjų birželio. 

Nulipusi nuo scenos ”Katedra“ paliko tam tikrą heavy metalo vakuumą Lietuvoje. Jų muzikinio kelio pabaiga mažai aprašyta tinklaraščiuose ar socialinėje medijoje. Todėl nenuostabu, jog mano pokalbis su Ričardu prasidėjo klausimais apie paskutinįjį grupės koncertą festivalyje “Kilkim žaibu”.

“Katedra” savo paskutinįjį koncertą atgrojo prieš kiek daugiau nei ketverius metus – 2019 m. birželio 23 dieną festivalyje “Kilkim žaibu”. Visgi informacijos spaudoje ar socialinėse medijose apie jūsų sprendimą užbaigti grupės veiklą nėra daug. Turbūt ne tik man, bet ir kitiems jūsų muzikos klausytojams knieti sužinoti, kodėl ir kaip nusprendėte padėti tašką?

Tiesą sakant, šiame festivalyje mes jau buvome dalyvavę ir anksčiau – 2012 metais scenoje pasirodėme kartu su Povilu Meškėla (“Katedra Lead Duet”). O 2019 metais Varniuose buvo mūsų paskutinis festivalis, taip pat dar prieš “Kilkim žaibu” atgrojome paskutinį koncertą “Lemmy” klube Kaune.

O kodėl nusprendžiau, kad laikas užbaigti “Katedros” veiklą būtent tada? Gal nuskambės keistai, tačiau turėjau nuojautą. Žinoma, negalėjau nutuokti, kad įvyks kovido pandemija, tačiau paprasčiausiai žinojau, kad bus visiškas štilis su grojimu. Supratau, kad reikia sustoti ir persiorientuoti. Aš ir 1986 metais nujaučiau, jog bus metalo pakilimas – kad reikia rasti vokalistą,  dar vieną gitaristą ir suderinti tinkamą sceninę aprangą. Taip ir buvo – tie laikai buvo “Katedros” aukso amžius. Lipau per galvas, dariau viską, kad pasiekčiau savo tikslus – ir tai pasiteisino. 

Lygiai toks pats vidinis balsas, nuojauta, intuicija – nežinau kaip tai tiksliai įvardinti – mane aplankė  2019 metais. Supratau, kad, grupei merdėjant, kažką bandyti su ja dar daryti bus blogas sprendimas, geriau visai nutraukti jos veiklą. Galvojau, kad gal kada nors vėliau dar prikelsiu “Katedrą”, o gal pradėsiu solinį projektą. 

Tiesa, mus groti kažkada kvietėsi ir festivalis “Velnio akmuo”, prašė susiburti visiems penkiems ir pagroti. Mes atsisakėme, nes nepavyko susikalbėti tarpusavyje. Visai neseniai svarstėme, kad gal vertėtų padaryti “Katedros” sugrįžimą, bet paskui sužinojau, jog “Velnio akmuo” apskirtai daugiau nebeįvyks – po trylikos metų jie nusprendė nutraukti festivalio veiklą. 

Iš tiesų tai man turbūt net nekiltų mintys apie jokius papildomus “Katedros” koncertus, jeigu retkarčiais nesulaukčiau pasiūlymų vėl pagroti – net jei tie pasiūlymai neretai būna visai nerimti. 

Ar  tai reiškia, jog jūsų gerbėjai turėtų palaidoti paskutines viltis dar kartą pamatyti “Katedrą” ant scenos?

Nežinau. Aš dar turėjau minčių apie solinį projektą. “Katedra” ir heavy metal stilius mane įpareigojo laikytis tam tikrų muzikinių rėmų, kurių peržengti aš negalėjau. Soliniame variante galėčiau realizuoti visas grupėje taip ir neįgyvendintas kūrybines idėjas – galėčiau grįžti prie hard roko ar net stonerioStoner roką išmanau tikrai gerai, nes nuo jo pradėjau muzikuoti. Netgi iki “Black Sabbath” sužibėjimo buvo neblogų stonerio grupelių, iš kurių mokėsi pats Ozis. Taigi galėčiau groti tokio stiliaus muziką. Visgi nedarysiu to šiaip sau, jeigu nejausiu, jog atėjo tam laikas, jog galiu imti, daryti ir padaryti gerai.

Neradau spaudoje daug informacijos apie tai, kuo gyvenote ir kas vyko prieš suburiant “Katedrą”. Kokia gi buvo grupės priešistorė?

Mes pradėjome groti mokykloje, tuometinėje septintoje vidurinėje, Žirmūnuose, Vilniuje. Tada irgi grojome trise. Man šitas variantas patiko labiausiai, nes prieš tai grojau didžiuliame ansamblyje, į kurį per vargus papuoliau kaip bosistas. Bosu groti nenorėjau, norėjau būti gitaristu. Man pasisekė. Į ansamblį atsivedžiau ir savo bosistą, tad galėjau pagaliau pereiti prie grojimo gitara. Minėtame ansamblyje dvi merginos dainavo “Abbos” dainas ir mus mokytojas vertė groti tą popsą. Jau tuo metu supratau vieną svarbią taisyklę, kurią pastebėjo ir mūsų muzikos mokytojas. Jis matė, kad mes – būsimi rokeriai, todėl tyčia vertė groti popsą ar kažką kito, tik ne roką, o likusius narius priešingai – vertė groti roką. Mes pykome, todėl tas mūsų grojamas popsas buvo įdomesnis. Nenuostabu, kad ėmėme maištauti.

Dabar aš pats mokytojauju ir pats kartais taikau tokią pačią taktiką. Vis dėlto šiuolaikinis jaunimas nėra linkęs maištauti. Jis viską turi: tokie jaunuoliai yra sotūs ir jiems nėra ko priešgyniauti. Mes buvome alkani, o tas alkis duoda savo rezultatą: naudojiesi progomis, viską imi plėšriai. Buvome jauni, galėjome nemiegoti po tris paras, šūkauti, rėkauti ir vis tiek puikiai atgroti scenoje. Man ne vienas profesionalus vokalistas sakė, jog nuo tokio nemiegojimo pasąmonė pasidaro labiau jautri ir pradedi kitaip, geriau girdėti muziką. 

O kaip gi rutuliojosi jau oficiali “Katedros” veikla? Ir kodėl išsiskyrė jūsų keliai su R. Rainiu ir P. Meškėla?

Mes “Katedros” karjerą pradėjome trise 1986 metais (Algimantas, Marius ir aš), tačiau aš stebėjau tuo metu populiarumo viršūnėje buvusius atlikėjus, nagrinėjau kitų grupių kūrybą – pavyzdžiui, “AC/DC” grojo penkiese. Ten buvo trys gitaros: viena soluoja, dvi akomponuoja, yra atskiras vokalistas, kuris dainuoja atskirą partiją. Trise mes to padaryti negalėjome. Aš negalėjau pasidalinti į dvi dalis ir atlikti dviejų labai skirtingų partijų tuo pačiu ir dainuodamas, ir grodamas gitara. Tada ėmiau galvoti apie dar du muzikantus. “Iron Maiden”, “Judas Priest” taip pat turėjo atskirą vokalistą ir gitaristus, tad susiradau gitaristą Romą Rainį, tačiau dar reikėjo ir vokalisto.

Būgnininkas į vieną repeticiją atsivedė Povilą Meškėlą, o aš iškart nusivedžiau jį prie fortepijono ir prašiau parodyti savo balso galimybes. Jam bedainuojant “atsivėrė plaučiai” ir aš supratau, kad jis turi kažką labai stipraus. Pamenu, jog repeticijų metu mes jam ant galvos uždėdavome didžiulę rankinę, kad jo balsas nesigirdėtų aplinkui, o jis ten iš visų jėgų dainuodavo, rėkdavo ir taip lavindavo savo balsą. Scenoje jis mus visus nustebino puikiu atlikimu. 

R. Rainys grojo labai aistringai, o aš – agresyviai. Kartu mes buvome jėga. Visgi R. Rainys ir P. Meškėla ėmė kurti savo atskirą muzikinį rokenrolo projektą ir 1991 metais mūsų keliai išsiskyrė dėl asmeninių nesutarimų. Todėl P. Meškėlai palikus grupę, Lietuvoje atrankų metu neradau kito tokio kaip jis – vienas traukė pro šalį, kitas spiegė, nebuvo to auksinio vidurio varianto. Galiausiai Darius Mickus iš “Rebelheart” patarė man dainuoti pačiam, tad paklausiau jo – nuo to laiko vokalo partijas atlikau pats. Neradau ir kito tokio gitaristo kaip Romas. 

Antra, tuo metu tiesiog baigėsi mūsų – ir ne tik mūsų, bet ir kitų panašią muziką grojusių grupių – aukso amžius. Griuvo sovietų sąjunga, Lietuva atgavo neepriklausomybę, po kurios atėjo visiškas sąstingis ir letargas.

Visada buvau griežtas ir tvirtai laikiau grupės vadžias, nes joje grojo labai didelės asmenybės. Tais laikais rokeriams ir metalistams „priklausė“ būti išgėrusiems, todėl man teko laviruoti tarp dviejų ugnių: kiek palaido, metalistams būdingo būdo, ir absoliučios disciplinos. Buvau tikrai griežtas, bet turėjau tam priežastį: tikrai nuoširdžiai tikėjau tuo, ką dariau. Galėjau lipti visiems per galvas, nes žinojau, kad galiu pasiekti muzikinių aukštumų. Ir pasiekiau.  Ilgainiui tos įtampos neatlaikė ir Marius Giedrys, o galiausiai grupę paliko ir Algimantas Radavičius. 

Ričardas Laginauskas. Iš asmeninio archyvo

Aš gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad man labai sunku suvokti, ką teko patirti to meto muzikantams. Ar cenzūra sovietmečiu jūsų veiklą labai ribojo?

Buvo sunku, nors mums dar, galima sakyti, sekėsi. Po visų tų koncertinių reikalų ir “Roko maršų” mums leido išleisti plokštelę! Tada prasidėjo visokiausi tvirtinimai – mums teko eiti į tuo metu veikusį Metodinį centrą, kur reikėjo “gintis” savo kūrybą. 

Tame centre dirbo ir toks gudrus poetas, kuris netinkamus, “liaudiškų” žodžių tekstus pakeisdavo savais ir už tai gaudavo honorarą. Visgi mačiau jo korekcijose tam tikrą atotrūkį – jo suvokimas neatitiko laikmečio tematikos. Argi solidus poetas gali suprasti pankų idėjas ir parašyti jiems tinkamus dainų tekstus? “Katedros” tekstai kiek kitokie – tai ir dvasių šėlsmas, ir siaubo filmų tematika. Man kažkaip pavyko prasprūsti pro cenzūros gniaužtus – radau su tuo centro atstovu bendrą kalbą. Kai kur susitardavome, kai kur mėginome rašyti bendrus tekstus – aš jį įspėdavau, kad šį bei tą pakeisiu, kitose vietose leisdavau reikštis ir tekstus keisti jam pačiam. 

Galiausiai susipažinau su a.a. poetu T. A. Rudoku, kuris, mano galva, buvo tikrai iškilus poetas, profesionalas. Jis man padėjo pataisyti ir “Mors Ultima Ratio” dainų tekstus, nes, jo žodžiais, man “stigo poetinės išraiškos priemonių”.

Minėjote, kad jums visada buvo svarbus muzikinis meistriškumas, kad visada sąmoningai ieškojote tikrai gerų muzikantų. Visgi ne paslaptis, jog nemažai dėmesio “Katedra” skyrė ir sceniniam įvaizdžiui – odai, spygliams, pašiauštiems plaukams. O kas jums buvo svarbiau – muzika ar teatrališkumas?

Muzika visada buvo svarbesnė. Pirmųjų koncertų metu, dar sovietmečiu, buvo problematiška gauti odos. Teko sumokėti daug pinigų, kad jos gautume. Pusę Vilniaus gamyklų apėjome, kol mums pagamino spyglius. Visi penki tuo metu plušėjome kaip reikiant, kad apranga būtų tinkama metalo grupei. Vis dėlto ne visi vilkėjome vienodus drabužius – mes kažkaip išsidalinome, kas dėvės apyrankes, kas ne. Vėlesnių koncertų metu puošėmės jau visi. 

Po poros metų taip rengėsi jau visi muzikantai ir man pasidarė nuobodu. Tuo metu išplito thrash metalas ir jis man patiko netgi labiau nei heavy metalas, nes thrash’ą grojo kietesni gitaristai. Tada buvo gal 1990-ieji metai ir tarp mūsų, grupės narių, pradėjo ryškėti skirtumai. Romas Rainys atėjo į „Katedrą“ iš „Foje“. Jis buvo kitoks – gilesnis, ramesnis. Jam tie mano speed metalo arpeggio nebuvo tokie artimi. Ėmė matytis, kad jis jautėsi spaudžiamas.

Pamenu, kad “Sopot” festivalyje, Lenkijoje, 1991 metų vasarą mus stebėjo penki grupių vadybininkai iš Vokietijos. Po koncerto vienas iš jų priėjo prie mūsų ir pasiteiravo, ar čia atgrojome senus grupės kūrinius. Taip pat pareiškė, kad iš “Katedros” tikisi thrash metalo ir kitokio, riaumojančio vokalo. Povilas “growlinti” nesutiko, nenorėjo eikvoti savo balso. Kaip jau žinote, vėliau išsiskyrė mūsų keliai, bet geresnio vokalisto taip ir nesuradau. Tad gyvenimas galiausiai  privertė dainuoti mane patį. 

Kai grupėje likome trise, man teko didesnis krūvis ir su gitaros, ir su vokalo partija. Antrąjį albumą “Natus in Articulo Mortis” teko pergalvoti pačiam. Kai kurie kritikai sako, kad jis net geresnis už pirmąjį (“Mors Ultima Ratio”). Iš tiesų, antroji mūsų plokštelė daug piktesnė. Vadybininkai įkalbino mane dainuoti angliškai, nors lietuviškai dainuoti sekėsi geriau. Vertimas buvo padarytas tik dieną prieš įrašymą, o pačioje studijoje tuo metu vyko remontas. Buvo daug pašalinio triukšmo, sunku susikaupti.

Grojant trise reikėjo ne tik padaryti gerą įrašą, tačiau ir sukurti tokias aranžuotes, kad atliekant tą muziką gyvai klausytojas nepastebėtų skirtumo. Kai groja mažiau gitarų, nėra tiek akomponimento, atsiranda tam tikros tuštumos, kurias reikia permąstyti, rasti kompromisų. Tai dar viena priežastis, kodėl man muzikos meistriškumas visada buvo toks svarbus.

“Katedros” kūrybiniame kelyje tarp 1994 ir 1999 metų buvo pauzė. Kas tuo metu vyko jūsų gyvenimuose?

1994 metais Leipcige, Vokietijoje, atgrojome koncertą. Iki tol visą laiką repetavome, bendravome, užsiėmėme kūrybine veikla “Kino studijoje”, Antakalnyje. Ten turėjome apie 200 kvadratinių metrų patalpas. Visgi apie du metus iki koncerto Leipcige nebeturėjome sau vietos – malėmės tai šen, tai ten, nes “Kino studijoje” repetuoti jau nebegalėjome.

Nebekoncertavome užsienyje, sumažėjo pajamos. Tuo pačiu metu Lietuvoje vyko ekonominis nuosmukis ir teko savo muzikinę veiklą sustabdyti. Marius apsikirpo ir pradėjo dirbti muitinėje. Joje dirbti siūlė ir man su Algiu, bet mes atsisakėme: nenorėjome landžioti po svetimas rankines ir kirptis plaukų, kurie tuo metu siekė krūtinę. Negana to, aš pats dalį laiko praleisdavau Švedijoje, tad apskritai atitrūkome vienas nuo kito.

Muzikinė pauzė visgi baigėsi. Po 1999 metų išleidote dar du albumus – “III” (2006 m.) ir “Ugnikalnis” (2008 m.). Kodėl pratęsėte “Katedros” veiklą?

Mes kartais vis dėlto repetuodavome ir sumąstėme, jog reikia persitvarkyti. Aš vėl pradėjau tikrinti vokalistus. Kurį laiką pas mus buvo užsilaikęs Ąžuolas Stanevičius iš “AC/DC” projekto. Buvo visko. Eksperimentavome su stiliumi, net prie industrinio metalo buvome priėję, kažko panašaus į “Rammstein”. Galiausiai susibūrėme vėl, bet jau buvome kitokie nei iki tol, labiau subrendę.

Tuo metu pasikeitė ir muzikinės tendencijos. Išpopuliarėjo džiazrokas, koncertai persikėlė į barus ir muzikinius klubus. Visi norėjo groti “Brodvėjuje”. Klubų vadybininkai man siūlė groti tuo metu populiarių MTV hitų koverius. Aš koverių negrodavau, bet reikėjo kažkaip užsidirbti. Pamatėme, kad mūsų muzika vadinamiesiems “kabakams” buvo per sunki. Gal dėl to trečiasis mūsų albumas “III” daug lengvesnis nei pirmieji du – gal net per lengvas.

Su ketvirtuoju albumu “Ugnikalnis” bandžiau keisti kryptį, sunkinti muziką, bet tuo metu jau buvome atitrūkę nuo liaudies. Nebežinojau, ko klausosi žmonės. 1986 metais, kai man buvo dar dvidešimt keli, buvau arčiau žmonių, daugiau su jais bendravau, leidau laiko kartu. Vėliau išsiskirstėme į savo grupeles.

Po kiek laiko, kai grupėje jau nebebuvo nei Mariaus, nei Algio, pasikeitė tarpusavio dinamika, ryšys su naujaisiais muzikantais. Su Mariumi ir Algiu galėdavome groti valandų valandas – tarp mūsų ore tvyrojo kažkokia chemija. Vėliau to nebeatkartojome, nors teko groti su be galo talentingais ir  profesionaliais muzikantais. Net bandžiau groti su sūnumi (jis būgnininkas), bet vis tiek nebuvo tokio ryšio.

„Katedra” Sporto rūmuose

Kokia gi buvo “Katedros” sėkmės ir populiarumo paslaptis

Visada buvau nelankstus, neprisitaikantis, siekiau savo ir lipau per galvas, nes betarpiškai tikėjau tuo, ką dariau. Tai davė savo rezultatą. Tik pagalvok: didžioji visuomenės dalis žiūri į rokerius ir metalistus kaip į marginalus, kurių muzikos tesiklauso kokie 2 procentai jaunimo. O čia atsirado kažkokia metalo grupė, kuri įsitrynė tarp visų pop scenos žvaigždžių ir trukdė jiems praeiti. Kalbu ir apie “Antį”, ir apie “Bix” – mes labai stipriai su jais konkuravome, niekada nedarydami kompromiso dėl muzikos. Kokia gi metalo grupė stumdytųsi su dabartiniais popscenos gigantais?

Niekada neaukojau muzikos vien tam, kad įtikčiau publikai – visada sau leidau daryti tai, ką noriu. Man buvo vienodai – būčiau grojęs nors ir penkiems žmonėms. Visgi devyniasdešimtaisiais mus kviesdavo į Sporto rūmus Vilniuje, nes klausytojai pilnai užpildydavo salę. Vienu metu festivalyje “Lituanika” stovėjo apie 12 tūkstančių žiūrovų. 

Tiesą sakant, užsienio festivaliuose matėme ir dar daugiau klausytojų. Daug jų būdavo ir lietuviškuose roko festivaliuose. Jausmas buvo neblogas, bet mes to nevertinome, nes manėme, jog taip bus visada. 1994 metų pabaigoje praėjo šita banga, Sporto rūmuose susirinkdavo vos 300 žmonių, tad atrodė, kad ten visiškai tuščia. Visgi, toks žmonių skaičius sutapo su sąstingiu Lietuvoje, tad klausytojų mažai buvo visur.

Alternatyva, kuri galėjo pritraukti daugiau žmonių į mūsų koncertas, buvo šou elementai, teatrališkumas scenoje. Aš to nenorėjau, nenorėjau daryti tokių pasirodymų kaip “Rammstein”. Norėjau atlikti muziką, tad pasirinkau eiti thrash metalo keliu, be jokių ypatingų sceninių kostiumų, pompastikos, be spyglių. Visgi po to, kai iš grupės išėjo ir Marius, ir Algis, nusprendžiau, kad muziką teks ne tobulinti, o kaip tik paprastinti – kad ją būtų lengviau atlikti.

Ar jums niekada nekilo minčių perleisti pirmųjų dviejų plokštelių – ”Mors Ultima Ratio“ bei ”Natus in Articulo Mortis“? Neabeoju, kad akimirksniu atsirastų pirkėjų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Kiek kartų mums jau tą siūlė! Kiek vadybininkų kreipėsi į mane… Niekada pakankamai nesidomėjau pačiomis plokštelėmis ir jų leidyba. Visada koncentravausi į muziką: kaip ją įrašyti, kaip ji skambės, kaip sudėlioti aranžuotes įrašų metu. Kai plokštelė išvysdavo dienos šviesą – viskas, man tai nebebūdavo įdomu. Nei jokie perleidimai, nei jokie panašūs dalykai. Be to, abiejų įrašų kokybė labai prasta, nieko iš jų neištrauksi. Paprasčiau būtų sugroti iš naujo – bet dabar jau mes taip nebesugrosime kaip devyniasdešimtaisiais – nebebus širdies. Tegu lieka taip, kaip yra.

Katedra – Žvaigždelė

“Katedros” nariai ne tik muzikavo, tačiau pasirodė ir kine, pavyzdžiui, vokiečių siaubo filme “Žiurkės II”. Kokia šio filmavimo istorija?

Viskas čia buvo labai paprasta. Mes repetuodavome “Kino studijoje”, kurioje visada vykdavo kokie nors filmavimai, į kuriuos kartais įsitraukdavome ir mes. Mes ten ir serialui “Robinzonas” būgną mušėme, ir “Žiurkėse II” pasirodėme. Pastarajame filme vaidinome vestuvių muzikantus. Smagiausia dalis buvo ta, jog filmavimas vyko Trakų pilyje. Aš pats ir kažkokiame animaciniame filme grojau, tik nepamenu jo pavadinimo. Fragmentiškai pasirodėme ne viename lietuviškame filme, kurie dabar guli kažkur ant lentynų visų primiršti.

Beje, režisierius Algimantas Mikutėnas yra geras mano draugas, kuris filmavo ir “Katedros” vaizdo klipus “Žvaigždelė” bei “Kalinys”. Gali pastebėti, kad klipai beveik nemontuoti, nes jis visada turėjo tokį kūrybinį tikslą – nufilmuoti klipus jų nemontuodamas.

“Kino studijoje” rinkosi kūrybiški žmonės, todėl ir sudalyvavome ne viename ten organizuotame projekte. Gaila, kad 1991 metais mus iš jos išmetė už itin blogą elgesį. Tuo pačiu metu grupę paliko R. Rainys ir P. Meškėla. Po sąstingio mes į ją grįžome repetuoti 1996 metais, kur atgrojome dar dešimt metų. Po to persikėlėme į Karininkų Ramovę, tačiau tai nebebuvo ta pati kūrybinių jėgų vieta. Mums sekėsi tol, kol buvome “Kino studijoje”.

Kas, jūsų nuomone, buvo nepelnytai mažiausiai įvertinta publikos jūsų muzikoje?

Manau, kad ketvirtasis mūsų albumas. “Ugnikalnis” buvo kompromisas tarp visko mūsų kūryboje. Man patinka jo kokybė, bet jis nesulaukė pakankamo įvertinimo.

Nepakankamai įvertintas ir antrasis albumas ”Natus in Articulo Mortis“. Gal būtų kitaip, jei įrašo kokybė būtų buvusi geresnis. Tuo metu, kai įrašinėjome, studija eksperimentavo su Nauju aparatu. Ten buvo ir naujas pultas, ir naujas magnetofonas, tad prasikankinome su ta seseija. Tai buvo it laboratorinis darbas. Reikėjo palikti viską ir sugrįžti po kiek laiko vėliau, ir pataisyti arba perdaryti. Mes to nepadarėme. Gal dėl šios priežasties įrašinėdamas trečiąjį ir ketvirtąjį albumus buvau kategoriškas – tik iš vieno dublio.

Tad nenuostabu, kadtrečiąjį albumą “III” įrašėme gal per valandą “Tamstoje”. Po įrašų sesijos pasakiau, kad jeigu reikės ko nors papildomai, atvažiuosiu asmeniškai ir įrašysiu gitarą vėliau. Žinoma, buvo ką taisyti, bet tiek nebeprasikankinome.

O kuri daina jūsų paties mėgstamiausia?

Iš pirmojo albumo – tai “Dvasių šėlsmas”. Taip pat ir “Prarastas rojus” – liaudies visiškai neįvertinta daina. Šiaip tai visos dainos man kaip vaikai – jos visos patinka, visos brangios.

“Dvasių šėlsme” man pavyko išspręsti tam tikrus kompozicinius harmonijų klausimus, pereiti iš vienos tonacijos į kitą švelniai, nelaužant jokių taisyklių, netgi meistriškai. Dabar gal pasielgčiau kiek kitaip, bet tuo metu tai buvo mano laimėjimas, todėl šią dainą labai mėgstu. Pačioje nepriklausomybės pradžioje ši daina ilgai buvo topuose, dešimtukuose. Vienu metu M1 dešimtuke mums tetrūko užpildyti vos kelias vietas – jame buvo praktiškai vien “Katedros” dainos.

Tuo metu sulaukėme pripažinimo ir iš užsienio kritikų: kultiniame leidinyje „Metal Hammer“ 1989-aisiais metais pasirodė straipsnis apie mus – ten rašoma, kad esame techniškesnė ir muzikaliai stipresnė grupė už 90 procentų Vakarų Europos kolektyvų. Vokiečių žurnalistas, su kuriuo tada bendravau, prognozavo mums trumpą gyvenimą, nes tuo metu dar buvome už geležinės uždangos, tačiau jis suklydo. “Katedra” savo veiklą pabaigė po dar dvidešimties metų nuo to interviu!

Ačiū už pokalbį!

„Roko marše” Tauragėje. 1987 m.

„Malevolent Creation” koncertas Vilniuje: geram metalui nereikia jokių priedų

Praėjusį šeštadienį Vilniaus klube „Narauti” praūžė legendinės amerikiečių death metal grupės „Malevolent Creation” koncertas. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankęs kolektyvas abejingų nepaliko – klube klausytojų susirinko tiek, jog buvo sunku kvėpuoti, o prakaitas ir alus liejosi laisvai.

„Malevolent Creation”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

„Malevolent Creation” yra neeilinė grupė. Ji jau net 36-erius metus – nuo gūdžių 1987-ųjų – puikuojasi greta tokių death metal grandų kaip „Morbid Angel”, „Deicide” ar „Unleashed”. Iš Buffalo, New Yorko valstijos kilęs, bet į Floridą persikėlęs kolektyvas Vilniuje užkūrė tikrą pirtį. Esu įsitikinus, jog tikrąja to žodžio prasme salėje prie scenos nebuvo nė vieno nesušilusio žiūrovo.

Atmosfera klube „Narauti” manęs nei kiek nenustebina. Kaip ir tikėjausi, renginio vietoje apstu tiek vyresnio amžiaus metalistų, tiek ir jaunesnio amžiaus klausytojų. Grindys tiesiogine to žodžio prasme limpa nuo išsiliejusio alaus – bet tai tik sukuria geresnę atmosferą. Būtų keista, nenatūralu ir neįdomu, jeigu būtų kitaip.

„SHvininiai SHarvai”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Pats koncertas neprasideda nuo kiek kitokios muzikos. Pirmieji į sceną įskrendaSHvininiai SHarvai” – thrash metal kolektyvas iš Vilniaus. Suvirintojų kaukėmis pasidabinę vyrukai sugrojo devynias kojas kilnoti privertusias dainas – nuo „Morgen” iki „SHSH”. Saksofonas thrash metal scenoje man nėra įprastas, tad tikrai smagu patrepsėti į taktą ir stebėti, kaip smagiai šokinėja ir juda vokalistas. Paskutinės dainos vinis – vamzdžio „virinimas” irg kelia ūpą. Tikrai noriu pamatyti juos dar kartą ir rekomenduoju kitiems.

„Burying Place”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Antrieji į sceną įžengia lietuvaičiai „Burying Place„. 1991-aisias metais susikūręs kolektyvas groja brutal death metal ir yra vieni iš kultinių šios scenos atlikėjų Lietuvoje. Jie pritraukia žymiai daugiau klausytojų nei pirmoje, tačiau pasirodymas neišvengia techninių nesklandumų ir nejaukios pauzės. Kažkas atsitinka su kardanu, vienu iš būgnų sudedamųjų dalių, tad tenka palaukti. Nesklandumai sutvarkomi gan spėriai ir muzikantai pratęsia savo programą. Publika įsiaudrina, ima pogintis. Pagaliau apima jausmas, kad esu tikrame tikro gero death metalo koncerte – be fanfarų, corpse paint’o ar kitų nereikalingų priedų.

Po paskutiniosios pertraukos į sceną įžengia vakaro vinis – „Malevolent Creation”. Akivaizdu, jog tai scenos profesionalai, į mažą „Narauti” salę atsivežę „Mesa” stiprintuvą, kurio, greičiausiai, užtiktų ir festivaliui įgarsinti. Amerikiečiai atlieka keturiolika kūrinių, nuo kurių publika tiesiog pašėlsta ir panyra į „pogo” sūkurį. Bosistas prasisuka „Jack Daniels” butelį ir išmaukia gal ketvirdalį burbono, o tarpuose tarp kitų dainų tuo pačiu buteliu dalinasi ir kiti grupės nariai.

„Malevolent Creation”. Žymantės Kupčiūnės nuotr.

Iš koncerto daugelis klausytojų skirstosi nenoromis, pilni džiaugsmo, įskaudusiais kaklais ir išlieję savo energiją. Džiaugiuosi ir aš, ir važiuodama Konstitucijos prospektu sau tyliai galvoju, jog tikrai geram metalo koncertui tereikia tik gyvo garso ir gerų muzikantų. Čia nebuvo jokios pompastikos, blizgučių ar spygliuotų apyrankių – tik gera muzika.

Naujas „U2” singlas ir vaizdo klipas iš Las Vegaso

JAV, Las Vegase, grupė „U2” pradėjo 25 pasirodymų ciklą. Atlikėjų koncertai vyksta milijardų dolerių vertės aukštųjų technologijų platformoje pavadinimu „Sphere”. Švęsdami šio ciklo pradžią, jie išleido naują singlą. Steve’o Lillywhite’o ir Jacknife’o Lee prodiusuota daina „Atomic City“ primena „The Smiths” skambesį, nors pati grupė teigia, jog įkvėpimo sėmėsi iš Blondie muzikos.


„Tai meilės daina mūsų publikai“, – sako Bono. „Kur esate jūs, ten būsiu ir aš“.

Naujasis “Skyders” EP: esame pavargę nuo instagraminio “feiko” ir spalvotų įpakavimų

Prieš daugiau nei dvidešimt metų studentiškiausia Lietuvos roko grupe tituluoti “Skyders” jau seniai nebe jaunuoliai. 2000-aisias metais Juodšiliuose, Vilniaus rajone, susibūręs kolektyvas perėjo ne vieną transformaciją, leido albumus ir atgrojo daugybę koncertų. Jeigu negirdėjote “Ant alaus” ar “Nimfomanės”, greičiausiai laikotarpyje tarp 2000-2010 metų nestudentavote. Galiu nuliūdinti – tai buvo aukso laikai, kurių daugelis turbūt niekada neužmirš.

Visgi kai kurių dalykų laikas nepalietė – grupė dar gyva, pilna parako, o joje iki šių dienų tebemuzikuoja “Skyders” įkūrėjai – vokalistas Tomas Šileika ir bosistas Stanislav Kropa. Prie kolektyvo 2015 metais prisijungęs gitaristas Tadas Kupčiūnas ne tik kuria savo gitaros partijas, bet ir užsiima grupės muzikos prodiusavimu bei įrašais. Muzikos ritmą užtikrintai laiko 2022-tųjų pradžioje “Skyders‘uose” pradėjęs groti būgnininkas Danas Motiejauskas.

Kurį laiką dingę iš eterio ir paslaptingai tylėję, muzikantai 2023 rugsėjį išleido savo ketvirtąjį mini albumą, EP (extended play) pavadinimu “22”. Būtent apie šį įrašą: jo gimimą, prasmę ir kūrybinį procesą, kalbamės su grupės nariais.

Kuo “22”  kitoks nei senesni „Skyders“  įrašai?  Kokia jo istorija?

Tomas:

Pradėsiu gal nuo to, kad tai ketvirtasis grupės leidinys, pretenduojantis į albumo vardą. Visgi  šis darbas nėra albumas tikrąja šio žodžio prasme. Tai – keturių dainų įrašas, kuris, matyt, labiausiai atitinka vadinamąją EP koncepciją. 2019 metais išleidę albumą “Romeo ir Rutina” nusprendėme padaryti kūrybinę pertrauką. Covid pandemijos metu vėl atsirado noras kurti ir groti, bet praūžus šiai negandai daug kas pasikeitė ir iš buvusio penketuko grupėje likome tik trys – aš, Stanislovas ir Tadas. Laimei, trijule pabuvome neilgai ir netrukus prie mūsų prisijungė geras Tado pažįstamas būgnininkas Danas. Tad dabar, kaip ir savo kūrybinio kelio pradžioje, vėl esame keturiese.

Ilgai nemąstėme ir dėl leidinio pavadinimo. Pasvarstėme ir ketvirtajam įrašui pasiūlėme pavadinimą “22”, kuris turi daug su pačiu įrašų susijusių paralelių. 

Visų pirma, tai neramūs 2022-ieji, kurių metu gimė šios keturios dainos. Antra, tai ir keturi grupės nariai – diskutuojantys ir ieškantys  žmonės, neretai skildavę į dvi gana skirtingų požiūrių stovyklas, bet vis tiek atrasdavę kūrybinius kompromisus. “22” , nepaisant savo kuklios apimties, matyt, yra ir eklektiškiausias įrašas, tiek tematikos, tiek ir nuotaikų požiūriu. Kita vertus, jis puikiai atspindi tiek mūsų ištakas, tiek asmenybes, bei bandymus per muziką sujungti šiuos skirtingus pasaulius.

Tadas:

Albumo pavadinimas – “22”. Neieškant paslėptų prasmių – EP sukurtas ir įrašytas 2022 metais, keturių grupės narių, jame keturios dainos. Berods, tiek metų (22) praėjo nuo pirmųjų “Skyders” išleistų hitų.

Šis albumas nuo kitų pirmiausiai skiriasi apimtimi – tai keturių dainų EP. Turbūt esminis jo ypatumas yra tas, jog įrašai nuo A iki Ž padaryti mūsų pačių. Visas procesas nuo nulio iki įrašo išleidimo padarytas pačių grupės narių, savo repeticijų studijoje. Jame nėra nei vieno takelio ar garso, kuris nebūtų įrašytas gyvai kokiu nors instrumentu, grojant muzikantui. Jokių skonio stipriklių, jokių neoninių šviesų ar ryškių lazerių, plieskiančių į akis ir trukdančių matyti tai, kas iš tiesų priešais mus. Tik nuogas ir paprastas nuoširdumas. Greičiausiai todėl, kad kaip ir daugelis šiandien esame pavargę nuo instagraminio feiko ir spalvotų įpakavimų, po kuriais dažniausiai nėra nieko prasmingo ar tikro.

Kas yra pagrindinė kūrybinė jėga, kuri veda jus kaip kolektyvą į priekį – iš kur randate jėgų, noro ir energijos kurti? Apskritai, buvote dingę keturiems metams iš Lietuvos muzikinės padangės – kodėl? Ką žymi šis sugrįžimas ir naujas įrašas?

Tomas:

Turbūt kažkas gyvena mūsų sielos ir minčių labirintuose ir kartas nuo karto ima ir “pramuša” naujas dainas. Kaip jau minėjau, esame labai skirtingi žmonės, bet tuo pačiu ir draugai. Kalbamės, diskutuojame, kartais pasipykstame. Žinoma, susitaikome, visada randame kompromisus. Tai džiugina. O pasitraukę buvome todėl, kad po trečio albumo pasirodymo jautėme nuovargį. “Romeo ir Rutinai” atidavėme labai daug laiko ir kūrybinių pastangų. Deja, bet nedidelis tiek žiniasklaidos, tiek ir transliuotojų susidomėjimas mūsų kuriama, ir mano subjektyviu vertinimu, puikia muzika, vertė atsitraukti, o paskui vėl atrasti norą kurti.

Taip ir nutiko, nors ir užtruko. Esminis skirtumas tame, jog šį kartą dainas kūrėme ir įrašinėjome nebegalvodami apie muzikos industrijos lūkesčius, nebebandydami kažkam įsiteikti. Tiesa, su šiuo įrašu bandėme prisiminti grupės skambesio ištakas prieš gerus du dešimtmečius – be visų dabar esančių plačių raiškos ir muzikos mikso techninių galimybių. O ar šis sugrįžimas kažką žymi – bus matyti. Norime kurti, norime koncertuoti ir drauge daryti tai, kas mums patinka. Žinau, kad artėjant grupės 25-mečiui naujienų dar turėsime.  

Tadas:

Muzika man visą laiką buvo pabėgimas nuo rutinos, nuo to “suaugusiųjų” gyvenimo, kuris, jei per daug užsileistumei, tave gana greitai pražudytų tiek fiziškai, tiek emociškai. Kitaip tariant, smagu susirinkti studijoje su tokiais pat užsiknisusiais gyvenimu bičais, užsiimančiais gana skirtingomis veiklomis, bet sugebančiais atsijungti ir drauge sukurti kažką gražaus.

Grupei “Skyders” būdingi ilgi dingimai iš eterio, po kurių seka sporadiški susibėgimai, ir trumpi, bet produktyvus laikotarpiai, kuriant ir darant naujus įrašus. Tie ciklai dažniausiai sutampa su įvairiais asmeniniais įvykiais grupės narių gyvenime – šeimomis, kelionėmis, karjeros keliais ir tt. Kai viskas galutinai užknisa – renkamės studijoje ir apie tai rašome dainas.

Naujas įrašas greičiausiai žymį minėtą periodą – du metai sėdėjimo namie per karantiną “nurovė stogus” ir negroti tiesiog buvo neįmanoma.

Dainą „Karo šunys” pristatėte dar pernai – kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir kaimyninę šalį ištikusią nelaimę. Kaip „gimė” ši daina? Jos ne tik žodžiai, bet ir ritmas, boso partija ir bendra nuotaika byloja apie militaristines nuotaikas. Kaip jums tai pavyko?

Tomas:

Manau, kad “Karo šunys” yra stipri daina, kuri negalėjo būti nesukurta tokiomis aplinkybėmis. Ji gimė labai greitai, reaguojant į 2022-ųjų vasario 24-osios šoką. Mes norėjome sukurti emocionaliai sunkią, net šlykščią dainą, tokią, koks ir yra agresorių pradėtas karas. Dainoje atkreipėme dėmesį į tai, kad diktatorių režimams karas dažnai yra naudingas, kitaip tariant tai yra verslas ir visokie nužmogėję samdomi karo šunys yra niekingi tokios agresijos dalininkai. O kurdami dainą ieškojome skambesio, per pertraukėles telefonuose sekdami įvykius Ukrainoje. Studijoje net bandėme sukurti panašią atmosferą kaip kokiame bunkeryje, patys žygiavome bandydami imituoti kareiviškus batus. Atrodo, pavyko.

Tadas:

Kiekviena save gerbianti roko grupė turi turėti bent vieną dainą apie karo šunis, arba kiaules… (šypsosi…). Šiaip kūrinys gimė gana greitai – “užsidžeminom” ant Stasio boso rifo, pagavom “vaibą”. Tomas padėjo į šalį telefoną su naujienomis iš fronto, pasiėmė raciją ir tėškė raportą apie įvykius iš Bučos.

Danas:

Išgirdęs tekstą pagalvojau – štai, tu ramiai gyveni, ir ateina karas. Kaip tu tą išgirsti? Na, turbūt, raketų ar artilerijos šūviais šiuolaikiniame kare. Įprastai mūsų galvose skamba žygiuojantys kareiviai. Tas marširavimo ritmas, matyt, ir buvo pirmoji idėja už kurios užsikabinome ir pradėjome lipdyti tiek dainos ritmą, tiek nuotaiką. 

Pabaikite sakinį: “Naujajame mūsų albume man labiausiai patinka …” 

Tomas:

… turbūt, natūralus, nepagražintas mūsų repeticijų ir įrašų studijoje atsiradęs skambesys. Gal kažkam jis pasirodys keistas, net nuogas, neišbaigtas, nešiuolaikiškas, bet jis toks ir yra. Nuogas ir grynas – toks, koks, matyt, buvo tada, kai tik pradėjome groti.  

Tadas:

…Paprastumas. Albume stengėmės neperspausti su aranžuote. Ankstesniuose įrašuose pridarydavome visokių „tindikliuškų” kurios būdavo “fainos” ir “išnešdavo” gabalą. O kai reikėdavo tokį kūrinį atlikti gyvai koncerte, turint tik keturi žmones ant scenos, būdavo labai daug kompromisų ir muzikos tiesiog nepavykdavo perteikti taip, kaip reikia.

Šiame EP aranžuotę dėliojau su mintimi, kad esame trys instrumentai ir vokalas. Kreipiau dėmesį į tai, kiek daugiausiai galime su tuo padaryti, kad atliekant kūrinius gyvai galėtumėme juos išpildyti.

Danas:

… kad į (tik) keturias dainas tilpo viskas: ir to meto nuotaikos bei įvykiai, ir jaunatviškos vasaros šėlionės, ir skanūs rifai, ir senesnės dainos prikėlimas. Labai trumpame formate telpa keturių žmonių kiek daugiau nei metus apimantis darbas ir išgyvenimai.

Kaip vyksta grupės kūrybinis procesas? Ar kažkas jau ateina į repeticiją ir pagroja tam tikrus iš anksto sukomponuotas partijas? O gal muzika gimsta eksperimentuojant kartu? 

Tomas: 

Įvairiai. Dažnai į repeticiją atsinešu dainos ir teksto eskizą – pradedame jį „gludinti“. O būna, kad daina gimsta savotiško “džeminimo” metu.

Tadas:

Tekstus visuomet atsineša Tomas. Arba prieš gimstant muzikai, arba po kažkokio muzikinio “džemo”. Neturime nustatytų taisyklių ar pasiteisinusio proceso, kaip sukurti dainą.

Tačiau pamažu atsirado gana aiškus procesas, kaip kūrinius nugludinti iki „įrašui paruošto” lygio. Šiuo metu turime labai dėkingas sąlygas tokiam procesui – dirbame savoje studijoje, kurioje nereikia skaičiuoti laiko – esame daugmaž laisvi nuo grafiko ir finansinių dalykų, susijusių su įrašais. Įsirašinėjame pradines mintis, repeticijas, daromės demo įrašus, juos klausome, analizuojame – pagal tai atliekame aranžuočių ir partijų pakeitimus. Kartais daina nuo eskizo iki galutinio “demo” varianto gimsta per kelias valandas, kartais tam prireikia kelių repeticijų. Kartais “gabalo” niekaip nepavyksta “išgimdyti”, tad padedame jį į archyvą tolimesniems laikams.

Menka paslaptis, jog įrašai nepasidaro savaime. Ar daug prakaito tenka išlieti dirbant prie techninės įrašų dalies? Kas padeda pasiekti norimo rezultato?

Tomas:

Žinote, įrašai, jei juos darai gyvais instrumentais, yra ilgas ir sudėtingas procesas. O jei tą darytum dar ir su samdomais profesionalais – taip pat ir nepigus. Šis EP – visiška mūsų saviveikla, kaip madinga vadinti – „self released“. Įrašą pasidarėme visą – nuo iki – savo studijoje. Džiugu, kad tarp grupės narių yra ne tik puikių muzikantų, bet ir nuolat tobulėjančių audio inžinierių. Galutinis skambesys dažniausiai būna ilgų mūsų diskusijų ir bandymų apibendrinti išdava. Kartais to skambesio ieškome tiek, kad pavargstame ir, tokiu atveju, tada geriausia tą kūrinį pamiršti kokiam pusmečiui. Po kurio laiko ir vėl klausomės. Būna ir taip, kad po tam tikro laiko jis skamba taip gerai, kad nieko daugiau tobulinti ir nereikia. Tad laikas – visagalis.

Tadas:

Apie 2018 pradėjau rimtai domėtis garso inžinerija ir režisūra. Baigiau kursus, pradėjau laisvu laiku po truputį dirbti prie garso įrašymo, suvedimų. 2019 metų albumas “Romeo ir Rutina” buvo “pirmas blynas” – keli kūriniai įrašyti suvesti jau pačių savarankiškai, savo studijoje. EP “22” yra 100% padarytas mano paties. Garso įrašas, suvedimas, masteris. Kartais teko užsidėti ir “prodiuserio” kepurėlę – ne dėl to, kad laikyčiau save grupės prodiuseriu, o tikriausiai dėl to, kad buvau labiausiai priekabus proceso metu. Jei įrašo metu girdžiu, kad kažkas “nelimpa” – sėdamės, galvojame ir keičiame tol, kol bus gerai.

Danas:

Ši įrašų sesija man asmeniškai buvo mažiausiai sunki ir įtempta. Tikrai jautėsi, kad veikia 80/20 (Pareto) dėsnis – per 20% laiko gauname 80% rezultato, tačiau albumo leidybai to nepakanka. Kad pasiektum 100%, turi nudirbti tuos likusius 80% laiko, jog rezultatas galų gale tave tenkintų. 

Kaip pristatysite albumą? Kada? Kokiais formatais? Ar planuojami gyvo garso koncertai?

Tomas:

Albumas muzikinėse platformose pasirodė pirmosiomis rugsėjo dienomis, tad pirmaisiais rudens mėnesiais žadame surengti porą koncertų. Deja, šį kartą kažkokios albumo materialiosios laikmenos neplanuojame.

Tadas:

Šiam albumui, kaip ir minėjo Tomas, fizinės laikmenos neplanuojame. Yra minčių prie esamo EP įrašyti kelis senus “Skyders” gabalus, kurie savo laiku buvo gana populiarūs, bet nepateko nei į vieną ankstesnį albumą. Tuomet pasiduosime hipsteriškai madai ir išleisime  jį kasetės ir/ar vinilo pavidalu (juokiasi…).

Jei dar nespėjote išgirsti albumo, klausykitės jo dabar visuose didžiausiuose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Deezer ir kt):

„The Rolling Stones” ir Lady Gaga dalinasi nauja daina „Sweet Sounds of Heaven“

Lady Gaga ir Mick Jagger

„The Rolling Stones“ pasidalino savo nauja daina, įrašyta kartu su Lady Gaga, iš būsimo grupės albumo „Hackney Diamonds“. Naujoje dainoje taip pat išgirsite Stevie Wonder su Fender Rhodes.

Naujasis albumas apims 18 pastarųjų metų „The Rolling Stones” kūrybą. „Hackney Diamond” pasirodys spalio 20 d.

Be Lady Gagos ir Stevie Wonderio, albume išgirsite Paulą McCartney, Eltoną Johną, buvusį „The Rolling Stones” bosistą Billą Wymaną ir velionį grupės būgnininką Charlie Watts.

Su nauju albumu sugrįžta grupė „Skyders”

Žymantės Kupčiūnės nuotrauka

Smagu pranešti, jog po ketverių metų pertraukos į klausytojų akiratį grįžta studentų mylėta ir gerbta grupė „Skyders”. Taip, tai tie patys bičiuliai, dainavę apie alų, nimfomanes ir britų nesėkmes prie prezidentūros. 

Pernai lapkritį rašėme apie dar vieną singlą iš būsimo albumo, o dabar džiaugiamės galėdami pristatyti jų naujajį mini albumą „22”.

Skanaus!

Fever Ray – North

„Fever Ray” pasidalino kūrinio „North“ vaizdo įrašu, kurį kartu prodiusavo „Nine Inch Nails“ Trentas Reznoras ir Atticus Ross. Klipas nufilmuotas Švedijos tundroje.

Kovo mėnesį išleidusi albumą „Radical Romantics“, Fever Ray iki šiol pasidalijo „Kandy“ ir „Even It Out“ vaizdo įrašais.

McLoud – Dreba vaizdas

„McLoud”

Sunkiojo teatrališko metalo atlikėjai „McLoud” išleido naują singlą ir vaizdo klipą. Senajame Vilniaus teatre vykstantis keistas vakarėlis abejingų nepaliks. Kodėl – neišduosime, pažiūrėkite klipą patys ir suprasite.

Na, o rytoj, rugpjūčio 9 dieną, šie lietuviškos roko scenos chuliganai koncertuose Vilniuje „Downtown Forest hotel”. Kaip rašoma renginio facebook puslapyje, „(j)au dabar matome, kad tai bus didžiausias McLoud koncertas”.

Albumo dešimtmečio proga „Deafheaven” perleidžia „Sunbather”

„Deafheaven”

Amerikiečių grupės„Deafheaven“ šedevrui „Sunbather“ šiemet sukanka 10 metų, tad muzikantai pažymi šią progą specialiu jubiliejiniu pakartotiniu leidimu. Albumą visiškai remiksavo ir remasterino Jackas Shirley – tas pats prodiuseris, kuris dirbo prie orginaliojo albumo prieš dešimtmetį. Dienos šviesą naujoji albumo versija išvys lapkričio 17 dieną.

Ta proga kviečiame perklausyti perkurto kūrinio „Vertigo”, kurio atnaujintas skambesys hipnotizuoja ne ką mažiau nei prieš dešimt metų.

Pamatykite „Amon Amarth”, šėlstančius vikingų vakarėlyje

Švedų metalo atlikėjai „Amon Amarth” išleido „Heidrun“ vaizdo įrašą, kuris prasideda tragiška naujienų laida, kurioje teigiama, kad grupė žuvo per pirotechnikos avariją scenoje. Pasirodo, kad tai ne tokia ir tragedija, nes vėliau pamatome visą grupę linksmai vakarojant Valhaloje su vikingais.

„Heidrun yra įdomus mitologinis personažas“, – pranešime spaudai sako grupės lyderis Johanas Heggas. „Tai ožka, stovinti ant Valhalos stogo ir valganti didelio medžio Lärad lapą. Jos duodamas pienas yra medus/midus, kurį Valhalos kariai geria kiekvieną vakarą.”

Be vaizdo klipo, muzikantai taip pat išleido keturių kūrinių EP pavadinimu „Heidrun“, kuriame išgirsite dainuojant tikrą gyvą ožką!