Gegužė orais ir šiluma nelepina, tad nuotaiką praskaidrins graži muzika. Kad jos netrūktų, manoMuzika komanda siūlo penkis komandos atrinktus albumus, kurie pasirodė balandžio mėnesį. Visi skirtingi, tad neabejojame, kad rasite kažką artimo, o įdomius garsus ir atradimus pažadame! Gero klausymo!

Panchiko – Ginkgo

Britų indie roko grupė „Panchiko“, apie kurios atsiradimą muzikos pasaulyje pasakojome manoATRADIME, sugrįžta su ilgai lauktu antruoju albumu „Ginkgo“. Naujasis albumas ne tik pateisina, bet ir pranoksta jų kultinio debiuto „D>E>A>T>H>M>E>T>A>L“ sukeltus lūkesčius. Jei pirmasis jų darbas buvo tarsi užšaldyta laiko kapsulė iš 2000-ųjų pradžios lo-fi pasaulio, tai „Ginkgo“ – brandus, sąmoningas ir išjaustas albumas, kuriame melancholija dera su subtilia muzikine drąsa.

Albumas alsuoja eksperimentinės muzikos dvasia, tačiau kartu skamba šiuolaikiškai bei aktualiai. Dainos kaip „Florida“ ar „Shelled and Cooked“ žavi švelniomis, beveik trapiai skambančiomis melodijomis ir tekstais, kurie tarsi atkeliauja iš pasąmonės – migloti, bet jaudinantys. „Chapel of Salt“ suskamba it užburiantis, ilgesingas himnas, o „Vinegar“ savo lo-fi estetika ir tekstūromis primena senus „Radiohead“ ar „Boards of Canada“ darbus.

Vienas stipriausių albumo momentų – bendradarbiavimas su alternatyvaus repo atstovu Billy Woods kūrinyje „Shandy In The Graveyard“. Tai netikėtas, bet organiškas duetas, kuriame niūri poezija įsilieja į sapnišką „Panchiko“ garso foną, suteikdama kūriniui dar daugiau svorio.

„Ginkgo“ – tai ne tik muzikos albumas, bet ir emocinė kelionė. Tarsi prisiminimas, kurį nešiojiesi visą gyvenimą – kartais neryškus, bet visada brangus.

BON IVER – SABLE, fABLE

Naujasis „Bon Iver“ albumas „SABLE, fABLE“ yra seniai lauktas sugrįžimas prie kūrybinės šios grupės esmės – švelniai skambančios gitaros ir aiškiai tariamų žodžių. Po poros eksperimentinių ir techniškai sunkių albumų, Justin Vernon pagaliau vėl leido sau daryti tai, kas jam sekasi geriausia – groti akustine gitara ir jos fone leisti atsiskleisti savo balsui. Kartais juk tik to ir tereikia! Naujajame albume nebėra vocoderių. Beveik neišgirsite ir visų kitų efektų, kurių pastaruoju metu prisotinta buvo „Bon Iver“ kūryba.

Naujajame albume skamba minimalios instrumentuotės ir… balsas – paprastas, artimas, žmogiškas. Tai itin primena pirmuosius du „Bon Iver“ albumus, kai melancholija ir intymumas kalbėjo tyliai, bet stipriai. Visgi „SABLE, fABLE“ neatrodo kaip bandymas atkartoti praeitį. Veikiau tai brandus sugrįžimas prie šaknų – švelnios dainos, minimalios aranžuotės, …bet kiekviena detalė svarbi!

„SABLE, fABLE“ – nuoširdus, ramus, bet labai stiprus darbas. Rekomenduojame klausytis ryte, saulei tekant.

Ghost – Skeleta

Kai kurie žmonės mano, kad senieji ir labiausia „true” grupės „Ghost“ gerbėjai yra nusivylę naujausiu jų albumu „Skeleta“, nes tai nepakankamai sunkus, nepakankamai metal dainų rinkinys. Tačiau tikroji problema ne ta. Yra daugybė sunkių, screamo ir growlo, šėtoniškų motyvų muzikoje turinčių grupių su perkrautais gitarų rifais ir piktais tekstais. Jei nori būti super „true“ – eik klausytis „Venom“, „Immortal“ arba „Emperor“.

„Ghost“ visada buvo kitokie. Nuo pat pradžių jie maišė tamsiąją „Mercyful Fate“ dvasią su atsipalaidavusia „Blue Öyster Cult“ atmosfera. Tai nebuvo tipiška – žmonės buvo įpratę, kad „šėtoniška“ muzika būtų agresyvi, ekstremali ir netgi chaotiška. Tuo ji visada mane ir traukė. Jie visada buvo išskirtiniai.

„Skeleta“ yra solidus albumas. Galbūt net vienas geriausių 2025-ųjų pagal industrijos standartus. Ar tai puikus „Ghost“ albumas? Nemanau. Galbūt jis paprasčiausiai neskirtas tokiems klausytojams kaip aš – galbūt jis buvo sukurtas naujai „TikTok“ ir „Instagram“ kartai. Negaliu kaltinti frontmeno ir vokalisto Tobiaso, kad jis nori būti popžvaigžde. Šlovė užvaldo mus visus.

Bet muzika yra asmeniška. Man „Skeleta“ ne tik skamba kitaip – atrodo, kad tai visiškai kitos grupės muzika. Daug minkštesnė, švelnesnė, baladiška – ypač paskutinio albumo daina „Excelsis“, kurią laikyčiau gražiausia rinkinio daina ir net savotiška lopšine. Bet ar tai „Ghost“muzika? Jei ne Tobiaso vokalas, gal net palaikyčiau tai visai kita grupe.

Viagra Boys – Cave World

Ketvirtajame savo albume „Viagra Boys“ vyrukai grąžina mus atgal į ankstesniojo savo darbo „Cave World“ pasaulį. Bent iš dalies, nes čia vėl apstu to pirmykščio vyriškumo, scum estetikos (think „Sleaford Mods“ – juk ne be reikalo „Viagra Boys“ lyderis Sebiastian Murphy vadina sleafordų Jasoną Williamsoną savo „dvasiniu gyvūnu“).

Jų protagonistai – paprasti vyrukai („If it was 1970 I’d have a job at a factory“), su cigarete ir šiltu alumi pusryčiams – 15, gal 25 skardinių, priklausomai nuo jų dydžio. Jie išvaromi iš parduotuvių, o laisvalaikiu žiūri teliką, gal apžiūrinėja pėdas internete. Ir rašo liūdnus pirmykščius sms‘us buvusioms merginoms. Tokį pasaulį mums kuria albumas „viagr aboys“.

Tačiau nepaisant panašumų, naujasis „Viagra Boys“ albumas skamba kitaip – daug tirščiau, brandžiau, klampiau. Taip – jie vis dar tyrinėja vyriškumą ir kartu juokiasi iš jo. Taip – jų muzika vis dar skamba kaip garso takelis penktadienio nakties muštynėms. Bet joje (ypač tekstuose) – daug gylio. Ir šis miksas tampa tikrai atominiu – iš vienos pusės turime „I’m subscribed to your mom’s OnlyFans…“ („Man Made of Meat“), o iš kitos nenugludintą mirties (savižudybės?) romantizavimą („Medicine For Horses“) – mano absoliutų favoritą šiame albume, dar kartą įrodantį, kad „Viagra Boys“ nėra trogloditai – jie keičiasi, evoliucionuoja, ir dar grįš mums „suspardyti užpakalių“.

Black Country, New Road – Forever Howlong

Grupė iš Londono „Black Country, New Road“ savo trečiuoju albumu „Forever Howlong“ pateikia brandų, meniškai išbaigtą darbą, sukurtą per pirmą kartą turėtą ilgesnį, ramesnį kūrybinį laikotarpį. Po chaotiškų pokyčių ir vokalisto Isaac Wood pasitraukimo, grupė kaip šešių narių kolektyvas atrado pastovumą, leidžiantį peržvelgti savo skambesio raidą.

Albumas atsisako bandymų išradinėti save iš naujo, vietoj to įtraukdamas elementų iš ankstesnių darbų, tokių kaip post punk ir indie rock, taip pat įtraukiant folk ir teatrinius akcentus. Man jų muzika visada skambėjo lyg iš Brodvėjaus ir tik geraja prasme!

„Forever Howlong“– daug šviesesnis, nei 2022 m. pasirodęs „Ants From Up There“, kur jautėsi kažkokios grėsmės nuojautos ir girdėjome daugiau pučiamųjų.

Šis albumas – šviesus, pozityvus, o gėrio, šilumos ir švelnumo prideda moteriškas vokalas, tačiau jame netrūksta ir melancholijos…

Kiekvienas iš trijų dainų autorių (Tyler Hyde, May Kershaw ir Georgia Ellery) į albumą įneša unikalų stilių, tačiau jų kūriniai išlieka darnūs ir ambicingi. Tikėkimės, kad „Forever Howlong“ bus tvirtas pagrindas grupei, suteiks savitą balsą ir atneš ilgą bei sėkmingą ateitį.