Liucę atradau ne taip ir seniai, kai socialinėje erdvėje pamačiau jos debiutinį albumą „Šviesi naktis“. Nuo to karto šis įrašas buvo perklausytas ne vieną ir ne du kartus, o dainų eilutės – išmoktos mintinai. Vos sužinojusi, kad Vilniuje, VU Teatro salėje, šis albumas bus pristatomas, iš karto įsigijau bilietą ir nekantriai laukiau koncerto.
Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas šeštadienis. Atskubėjus prie VU Teatro salės, pasitiko žmonių minia. Rinkosi įvairaus amžiaus publika – nuo pačių mažiausių iki vyresniųjų, nuo lietuvių iki užsienio svečių. Liucės muzika jungia skirtingas kartas, šalis ir tautybes.
Greitai užsipildžius visoms salės kėdėms, koncertas prasidėjo kūriniu „Kokią pasaką sekčiau aš“. Buvo taip gera gyvai išgirsti Liucės balsą ir pamatyti, kaip ji jaudinasi. Tai tik įrodo, koks svarbus šis koncertas jai pačiai. Kaip ir albumas „Šviesi naktis“, taip ir jo pristatymas buvo apgalvotas iki smulkmenų.
Daina po dainos atmosfera salėje vis labiau kaito, o nuo scenos sklindanti šiluma buvo tokia stipri, kad neatlaikė net du mikrofonai. Tačiau tai nesutrukdė Liucei lopšinės atlikti a cappella stiliumi – tai tik dar labiau priartino ją prie publikos. Kaip namuose.
Buvo taip gražu, kai Liucė į sceną pakvietė savo jaunesniąją sesę ir brolį, ir kartu jie atliko dzūkišką sutartinę. Brolių ir seserų santykiai yra kažkas stebuklingo. Labai tikiuosi, kad ši jų bendra daina bus įrašyta ir pasirodys antrajame Liucės albume.
Debiutinis albumas „Šviesi naktis“ savyje talpina tiek daug muzikos garsų – nuo paukščių čiulbėjimo iki instrumentų grožio. Smuikas, kontrabosas, gitara, pianinas, būgnai – visi šie instrumentai scenoje kiekvienam Liucės kūriniui suteikė dar daugiau spalvų.
Kūriniai „Nusiploviau veidą ir rankas“ ar „Tai, kas mus jungia“ gyvų instrumentų dėka nuskambėjo su dar didesne jėga ir emociniu trenksmu. Liucei labai tinka dainuoti su grupe. Jos kūriniai puikiai skamba akustiškai, tačiau, pridėjus instrumentų garsą ir dinamiką, jie atsiskleidžia dar naujomis spalvomis.
Koncertui pasibaigus, niekas neskubėjo skirstytis. Prie vinilų nusidriekė didžiulė eilė, o visi norintys galėjo pasidalyti įspūdžiais su pačia atlikėja ir gauti jos autografą. Liucė nuoširdžiai džiaugėsi kiekvienu priėjusiu ir kiekvieną apdovanojo savo šiluma.
Koncertas suteikė labai daug emocijų. Nunešė mane kažkur toli – į laukus, prie upės. Ten, kur norisi basomis braidyti po šaltą vandenį, jausti maloniai kutenančius akmenis po kojomis ir tiesiog džiaugtis mažais vasaros malonumais.
Šis albumas grąžina prie ištakų ir gamtos. Gali būti pačiame miesto centre, stovėti ant betono, bet klausant Liucės muzikos nusikeli į gamtą, kuri suteikia tiek daug gyvybės. Kiekvienas žodis, kiekviena melodija yra išjausta ir tikra.
Po koncerto ėjau gatve – lietus vėsino įkaitusį miesto grindinį, ir taip norėjosi, kad ta ramybė, kurią suteikė Liucės muzika, pasiliktų su manimi kuo ilgiau.
Labai tikiuosi, kad šio debiutinio albumo koncertų bus dar daugiau. Tokia muzika turi būti išgirsta ir skambėti plačiau, nes ji suteikia labai daug ramybės, šilumos, mus jungia ir daro pasaulį geresnį.
