Ach ta vasara ir jos neatsiejama dalis – muzika… Laiką leidžiame ne tik koncertuose, bet klausomės ir naujų muzikos kūrėjų darbų. ( p.s. ar skaitėte mūsų įspūdžius iš aplankytų koncertų? Rekomenduojame!) Paklausyta ir naujos muzikos, tad šiandien grįžtame su liepos albumų apžvalgomis. Kaip visada parinkome įdomios ir, svarbiausia, geros muzikos kiekvieno „skoniui“. Tikrai aklektiškas ir įdomus rinkinukas šį mėnesį gavosi. Jame – ypatingas ir labai jautrus Ólafur Arnalds ir Talos darbas „A Dawning“, maištingas Tyler, The Creator – „Don’t Tap the Glass“, espresso „shotas“ sunkiosios muzikos gerbėjams iš Black Magnet, hiphopo fanų lauktas Clipse sugrįžimas, o pabaigai – šelmiškas Wet Leg darbas „moisturizer“.

Gero klaussymo ir atradimų!

Ólafur Arnalds ir Talos – „A Dawning“

„A Dawning“ – tai labai jautrus ir asmeniškas albumas, kurį kūrė islandų kompozitorius Ólafur Arnalds ir airių dainininkas Talos (tikrasis vardas Eoin French). Jų muzikoje susipina tylūs pianino garsai, švelnūs styginiai ir trapus, nuoširdus Talos balsas. Visa kūryba skamba paprastai, bet kartu labai giliai.

Tai nėra tiesiog dar vienas albumas – tai paskutinis Talos kūrybinis darbas. Albumo kūrimo metu jis susirgo vėžiu ir, deja, mirė dar nebaigus albumo įrašų. Po to Arnalds pabaigė albumą vienas, laikydamasis jų abiejų bendrų vizijų. Dėl to „A Dawning“ skamba labai nuoširdžiai – kaip tylus pokalbis tarp dviejų artimų žmonių. Dainos, tokios kaip „Shared Time“ ar „Signs“, nekuria didelės dramos – jos tiesiog yra.

Albume daug tylos, erdvės ir jausmo, kuris lieka su klausytoju ilgai po paskutinio akordo. Tai gražus ir gilus darbas Jums.

Tyler, The Creator – „Don’t Tap the Glass“

Tyler, The Creator grįžta su netikėtu, vos 28 minučių albumu, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vasariškas disco-rap eksperimentas, bet iš tiesų slepia gilesnę žinutę. „Don’t Tap the Glass“ – tai atsakas į šiuolaikinę stebėjimo kultūrą, kur kiekvienas judesys gali tapti turiniu. Albumo pavadinimas – metafora apie gyvenimą po stiklu, kur žmonės bijo būti savimi, nes nuolat jaučia žvilgsnius.

Muzikinė estetika – retro funk, talkbox, analoginiai sintezatoriai – primena Zapp Band ir N.E.R.D., bet atlikėjas naudoja šiuos garsus ne nostalgijai, o kaip kontrastą šaltam, skaitmeniniam pasauliui. Dainos kaip „Big Poe“ ir „Sugar on My Tongue“ kviečia šokti, bet kartu kelia klausimą: ar dar mokame daryti tai laisvai?

Nors albumas neturi aiškaus naratyvo, jis išlaiko vientisą nuotaiką – tai DJ seto logika, ne pasakojimo. Vienintelis emocinis lūžis – „Don’t You Worry Baby“, kur Tyler leidžia sau būti pažeidžiamam. O užbaigimas su „Tell Me What It Is“ primena, kad net šlovė neapsaugo nuo vidinės tuštumos.

„Don’t Tap the Glass“ – tai ne konceptualus albumas, o konceptualus gestas. Tyler atsisako paaiškinimų ir kviečia tiesiog judėti. Tai muzika, kuri sako: nebūk eksponatas – būk žmogus!

Black Magnet – „Megamantra“

Kai pirmą kartą klausiausi naujausio industrinį metalą grojančios grupės „Black Magnet“ albumo „Megamantra“, įsivaizdavau spiečių androidų žudikų. Sulipdyti iš metalo laužo krūvos, jie visu greičiu lėkė į mane ir užgulė kaip švininė antklodė. Tai nuteikė ne taip jau ir grėsmingai, nes šio įrašo muzikoje atpažinau ne vieną semplą iš klasikinių industrinės muzikos grupių, tokių kaip „Ministry“, „Nine Inch Nails“, „Fear Factory“ ar „Skinny Puppy“. Visgi šie elementai čia sumaišyti taip, kad grupė nėra tiesiog kopijos kopija.

„Black Magnet“ turi savitą skambesį. Pavyzdžiui, daina „Better Than Love“ turi labai aiškiai girdimą „Nine Inch Nails“ „vaibą“, bet joje yra daug daugiau agresyvios gitaros skambesio. Grupėje yra tikras būgnininkas, o ne programuoti būgnai, kas suteikia ritmui „žmogiško“ prieskonio.

Kalbant apie pačią muziką, atlikėjai nekankina klausytojų ilgais epais. Tik vienas kūrinys, „Birth“, trunka ilgiau nei keturias minutes. Daugelis kūrinių trumpesni nei trys minutės. Neretai aplanko jausmas, jog daina baigiasi per anksti. Visgi sutinku, kad tai geriau nei per ilgai monotoniškai kalbėti. „Endless“ – puikus būdas pradėti albumą, o paskutinis kūrinys „Smokeskreen“ turi absoliučiai genialų rifo pasikeitimą, kuris mane išmušė iš vėžių. Rekomenduoju prie espresso „shoto“.

Clipse – „Let God Sort Em Out“

Šio sugrįžimo hiphopo fanai laukė, bet nelabai juo tikėjo – paskutinis bendras brolių Thorntonų (Pusha T ir Malice) albumas pasirodė dar 2009-aisiais. Daug vandens nutekėjo, keitėsi prezidentai, skirtingai klostėsi solinės brolių karjeros. Bet štai mes čia.

Pharrello Williamso prodiusuotas albumas nuo pirmos dainos stebina savo gyliu. Taip, yra jame ir gatvės estetikos, bet „Let God Sort Em Out“ brandesnis ir emocingesnis – akivaizdu, kad broliai (ypač Pusha T, žinoma) čia siekia ne vien pasikandžioti ar mesti vieną kitą kritikos strėlytę į konkurentus (šį kartą labiausiai kliuvo Travisui Scottui), bet ir papasakoti apie savo sielvartus, nuopuolius ir rūpesčius. Ir, taip – augimą. 

Pusha T, Malice ir Pharello trio albume papildo kruopščiai parinkti svečiai – John Legend („The Birds Don’t Sing‘), Kendrick Lamar („Chains & Whips“), Tyler, The Creator („P.O.V“) ar Nas („Let God Sort Em Out/Chandeliers“). Verta paminėti ir tuos, kurių šiame albume nėra – ypač Kanye Westo, nuo kurio, nepaisant daugybės praeityje kartu sukurtų projektų, Pusha T šiuo metu kategoriškai atsiribojo.

Pavieniai balseliai liaupsių fone priekaištauja, kad albumas pernelyg išpoliruotas – jame beveik nebeliko „gatvės“. Ką gi, leisiu sau pacituoti vieną albumo kūrinių – „So be it, so be it“.

Wet Leg – „moisturizer

Na, o pabaigai, šelmiškas Wet Leg darbas „moisturizer“. Wet Leg yra duetas iš Didžiosios, kurį sudaro vokalistė Rhian Teasdale ir gitaristė bei bendraautorė Hester Chambers. Merginos susipažino dar paauglystėje, studijuodamos muziką Vaito / Wight saloje prie pietinės Anglijos pakrantės. 2022 m. , po debiutinio singlo „Chaise Longue“ netikėto išpopuliarėjimo internete, jos tapo grupe. Dalį jų žavesio sudarė lengvabūdiškumas – pasirodymuose jos šėlo darydamos keistus dalykus ir atsisakydamos tam suteikti kokią nors gilesnę prasmę.

Po debiutinio albumo sukeltos sumaišties, moterys sugrįžo protingesnės, labiau pasitikinčios savimi ir dar stipresnės. Rengdamos antrąjį albumą „Moisturizer“, jos patyrė du svarbius pokyčiu. Pirmiausia, pradėjo kurti, kaip penkių žmonių grupė – prie kūrybos proceso prisijungė koncertų muzikantai – gitaristas Joshua Mobaraki, bosistas Ellis Durand ir būgnininkas Henry Holmes. Tai suteikė jų skambesiui daugiau sodrumo ir erdvės, o šį garsą dar labiau sustiprino prodiuseris Dan Carey, bendradarbiavęs su „Fontaines D.C.“ ir „Black Midi“. O antrasis pokytis – Teasdale įsimylėjo savo kūrybos partnerę, kuri yra non-binary, ir atrado savo queer tapatybę.

Gerai, gana istorijos ir paskalų – dabar apie muziką. Albumas brandesnis, sodresnis ir neabejotinai drąsus. Visgi nieko baisiai rimto nesitikėkite. Rimtumo albume nerasite, kaip ir ypatingų eksperimentų, bet ir nėra viskas paprasta, nuvalkiota ar girdėta. Ok… „Pillow talk“ dainoje man girdisi „The Runaways“ ar Joan Jett įtakos ir vaibas, bet gal visgi tai komplimentas būti lyginamom su girl rock band pradininkėmis?

Šiaip visas albumas skamba labai vasariškai, lengvabūdiškai, tarsi vasaros romanas. Šėlsmo, vojurizmo ir džiaugsmo gyvenimu jame tikrai netrūksta. Nemėgstat moteriško vokalo? Kodėl? Roke jis irgi gali gerai skambėti. Merginos tą įrodo.