Trečiadienis, eilinė darbo diena. Nors tik antra valanda popiet, prie Nacionalinio stadiono Varšuvoje driekiasi nemaža žmonių eilė.  

Ne, pradėkim nuo pradžių. Trečiadienis, eilinė darbo diena. Jau antra valanda popiet, o iš prie Nacionalinio stadiono Varšuvoje nusidriekusios eilės ilgio suprantu, kad vietos prie scenos jau nebegausiu.

Nieko stebėtino. Pirmieji juokeliai apie “ėjau pro šalį, nusprendžiau užimti vietą eilėje” internetuose pasirodė jau vakar. Bent jau tikiuosi, kad tai tebuvo juokeliai. 

Šįvakar čia bus galima pagauti du zuikius vienu bilietu. Ir abu zuikiai – neeiliniai, milijonines perklausas spotifajuje ir dešimtis tūkstančių gerbėjų arenose renkantys reperis Kendrick Lamar ir R&B atlikėja SZA. 

Tiesa, Varšuvoje pardavinėti bilietus jiems sekėsi ne itin gerai – pasinaudoję paskutinės minutės pasiūlymu gerbėjai galėjo į tribūnas patekti vos už šešiasdešimt kelis eurus. Bet tai, žinoma, ne apie mane.

Iki koncerto dar bent šešios valandos, tad galime patogiai įsitaisyti ant betoninės dangos ir trumpai prisiminti įvykius, atvedusius abu atlikėjus į šį bendrą “Grand National” turą. 

Kendricko Lamaro “pergalės ratas” trunka jau virš metų – dar pernai gegužę sėkmingai sudorojęs kanadietį Drake’ą viename iš įsimintiniausių “beefų” repo istorijoje, rudenį jis išleido albumą “GNX”, šiemet surengė solo pasirodymą Super Bowl Halftime Show, ir pakeliui dar sumušė bent kelis muzikinius rekordus ir susirinko penkias “Grammy” statulėles už dainą, kurioje jo priešininkas išvadinamas PDF failu. Wild.

Lyriškoji SZA 2024-ųjų pabaigoje išleido savo albumo “SOS” deluxe versiją. Naujomis dainomis papildytame albume galima rasti ir vieną, įrašytą su Kendricku Lamaru – “30 for 30”. Tai ne pirmasis bendras jų kūrinys – jų bendradarbiavimo istorija siekia bent 2014-ųjų, o SZA galima išgirsti ir jau minėtame naujausiame Lamaro albume, “GNX”. 

Nors Kendrickui palikus TDE, atlikėjai jau nebepriklauso tam pačiam leiblui, Jungtinėse Valstijose prasidėjęs ir vėliau į Europą persikėlęs koncertinis turas buvo sumanytas būtent kaip lygiaverčių atlikėjų show. Ar tai pasiteisino? Pažiūrėsim. 

Koncertas prasideda apšilimu – o jį mums serviruoja DJ Mustard. Pasirinkimas, žinoma, ne atsitiktinis – būtent jis prodiusavo šiuo metu žymiausią K. Lamaro dainą, “Not Like Us”. 

Bet štai, šviesos užgęsta, scenos gilumoje pasirodo juodas GNX biuikas, pasigirsta pirmieji “wacced out murals” akordai. Beje, apie sceną. Iš kelių dalių susidedanti scena sukonstruota taip, kad laimingiausieji, jos viduryje esantys gerbėjai gali stebėti pasirodymą 360 laipsnių kampu. Esantiems šone pasisekė šiek tiek mažiau, o iš tribūnų scenos gilumoje, nišoje vykstančių dalykų pamatyti apskritai sunkiai įmanoma. Na, bet sceną puošia dideli ekranai, nebambėkim.

Dėl ko galima pabambėti, tai dėl garso kokybės. Ji, žinoma, priklauso nuo to, kurioje vietoje Jums pasisekė atsistoti, bet “PGE Narodowy” stadionas šiuo klausimu tikrai garsėja. Stovint priekyje nebuvo ypatingai blogai. Kita vertus, labai gerai irgi nebuvo. 

Bet grįžkime prie to, kas vyksta scenoje. Beveik 50 dainų šio vakaro setlistas suskirstytas į kelis blokus. Kendrick Lamar ir SZA scenoje pasirodo paeiliui, pasikeisdami, karts nuo karto atlikdami ir bendras dainas – “30 for 30”, “Doves in the Wind”, “All the Stars”, “LOVE” (čia SZA pakeičia Zacari) ir galiausiai “Luther” ir “Gloria”.

Duetai skamba nuostabiai, tačiau atskiri setai dažnai tiesiog nelimpa tarpusavyje. Kaip ir publika – akivaizdu, kad dalis jos čia atėjo vien dėl Kendricko Lamaro, dalis – vien dėl SZA, ir tik nedidelis procentukas susirinkusių gali save pavadinti jų abiejų gerbėjais. Energingi K. Lamaro dalies pasirodymai tiesiog pernelyg kontrastuoja su melancholiškąja SZA. Nors abu vienodai talentingi, abiejų choreografija – nuostabiai išdirbta, o vizualai – tiesiog pritrenkiantys, tai tiesiog turėjo būti du atskiri koncertai. Dabar gi – ramios SZA dainos, sekančios iš karto po to, kai bandai atgauti kvapą išspjovęs iš savęs “DNA”, “Money Trees” ar “King Kunta” ar veikė tiesiog kaip šaltas dušas. Žiaurus juokelis, bet cituojant vieną K. Lamaro dainų – “Bitch, Don’t Kill My Vibe”.

O gaila, nes SZA setai tikrai verti visų pagyrų. Anksčiau gavusi šiek tiek kritikos dėl “lipsyncinimo”, šį kartą ji, atrodo, dainuoja gyvai. Vizualizacijos, primenančios miško pasaką puikiai sukuria atitinkamą nuotaiką. Gaila tik, kad ta nuotaika – ne tai, ko šiandien norėtųsi.

Tad ir pasibaigus koncertui jaučiu šiokį tokį ne iki galo išsipildžiusios svajonės kartėlį. Na, nieko. Gal kitą kartą.