Savaitės naujienos šį kartą ne tokios gausios – bet gausos stoką atstoja keli verti dėmesio sugrįžimai, tad nesiskundžiame. Juk kartais (dažnai?) mažiau yra daugiau.
Bon Iver – SABLE, fABLE
Ir vienas tokių sugrįžimo, neabejotinai praskaidrinusių mūsų nuotaikas yra Bon Iver.
OK Go – And the Adjacent Possible
Pridėjus ranką prie širdies prisipažįstame, kad „OK Go” mylime labiau už jų vaizdo klipus, bet muzika irgi nebloga.
Röyksopp – True Electric
Norvegų duetas išleidžia naują albumą, kuriame – gyvos, labai elektroninės senų kūrinių versijos.
Messa – The Spin
Pabaigai – šiek tiek doomo iš Italijos. Nes kodėl gi ne 🙂
Pasiruošimai Eurovizijos konkursui vyksta pilnu tempu – ir, žinoma, neaplenkė ir šiemet Lietuvai atstovaujančios grupės „Katarsis”. Štai konkurso organizatoriai „Youtube” kanale pasidalijo vaizdo klipu, kuriame grupė atlieka alternatyvią dainos „Tavo akys“ versiją, įdainuotą ir nufilmuotą kartu su choru „Artyn“.
Vaizdo klipui buvo pasirinkta labai graži ir svarbi Lietuvos melomanams vieta – Šv. Kotrynos bažnyčia. Sunku būtų išvardinti visus garsius Lietuvos ir užsienio atlikėjus, koncertavusius šioje erdvėje.
Primename, kad šiemet Eurovizijos konkursas vyks Bazelyje, Šveicarijoje. „Katarsis“ dėl vietos finale turės pakovoti antrajame pusfinalyje – gegužės 15 dieną.
Lakoniškai, bet kaip galingai… Kae Tempest pasidalino nauju kūriniu „Statue In The Square” ir… tiesiog neįtikėtina, kiek daug galima sutalpinti į vos trijų minučių dainą.
Niekas nepakeis per anksti išėjusio „Faithless” vokalisto Maxi Jazz… bet pabandom. Naujas „Faithless” kūrinys, „Peace and Noise”, penktadienį pasiekė muzikos klausymosi platformas. Pagrindinį (vokalinį) vaidmenį jame vaidina „spoken word” poetas Suli Breaks, su kuriuo jau turėjome progos susipažinti 2020-aisiais išleistame „Faithless” albume „All Blessed”.
Penktadienio albumai ir vėl sekmadienį – ir nieko su tuo nepadarysi 🙂 Dulkės nušluostytos, vitamino D dozė gauta, barai irgi aplankyti, galima ramiai pasžiūrėti, kas naujo pasirodė šią savaitę:
Solo Ansamblis – Scenos
Ir pradedame nuo albumo, kurio labai laukėme ir apie kurį jau šiek tiek rašėmė. Ir dar neabejotinai parašysime… Ant scenos – trečiasis „Solo Ansamblio” darbas – „Scenos”.
Japanese Breakfast – For Melancholy Brunettes (& sad women)
Pirmasis šio albumo singlas, „Orlando in Love” tinkamai paruošė dirvą, tad šio albumo laukėme lyg pavasario. Ir pagaliau jis atėjo (albumas, dėl pavasario dar neaišku)!
The Horrors – Night Life
O štai naujausias britų „The Horrors” albumas, panašu, ketina mus panardinti atgal į tamsą…
Tamino – Every Dawn’s a Mountain
Belgiško ir egiptietiško kraujo turintis Tamino pristato labai maloniai skambantį trečiąjį albumą – būtinai patikrinkite jo „beveik radioheadišką” duetą su Mitski.
Men I Trust – Equus Asinus
Jei turėtume pasirinkti vieną albumą tingiam sekmadieniui, tai tikriausiai būtų šis „Men I Trust” darbas ir jų tobula „bedroom pop” estetika.
Greentea Peng – Tell Dem It’s Sunny
Šį neo-soul deimančiuką tirai dar prasuksime ne kartą ir ne du. Nepraleiskite ir jūs.
My Morning Jacket – is
Šiai amerikiečių grupei tai jau 10 albumas.
Floodlights – Underneath
Alt-rokas/post-pankrokas iš Australijos? Klausomės susidomėję!
Saba & No ID: From the Private Collection of Saba and No ID
Hip-hopo gerbėjams taip pat kai ką turime, ir tai nėra naujas Kanye Westo albumas – pasirodė bendras Čikagos reperio Saba ir žymaus prodiuserio No ID darbas, 15 kūrinių iš jų privačios kolekcijos.
Airių rokas šiuo metu valdo, ir taškas! Dar viena grupė, apie kurią dar tikimės išgirsti ateityje – Cliffords. Iš Korko miesto kilusi ketveriukė kol kas savo sąskaitoje turi tik vieną, pernai išleistą EP (kurį tuoj pulsime tikrinti), tačiau jų energija yra užkrėčianti!
Šiandien pristatome naujausią Cliffords kūrinį, „Bittersweet”.
Mielas indiefolkinis kūrinys iš grupės „beaming”, apie kurią nežinome absoliučiai nieko – „Spotify” platformoje tai vienintelis jų kūrinys (ir apvalus nulis klausytojų per mėnesį), kad galime kartu pasijusti tikrais kolumbais.
„slow sinkin” įrašytas kartu su Field Medic – dar vienu indie folk muzikantu, kurio pase (greičiausiai) įrašytas Kevino Patricko Sullivano vardas.
Kaip ten bebūtų, kūrinys tikrai mielasm, nepasididžiuokite.
„Tall Tales” – taip vadinsis albumas, kurį bendrai sukūrė „Radiohead” ir „The Smile” lyderis Thom Yorke kartu su britų prodiuseriu Marku Pritchardu. Tai nėra pirmas bendras jų projektas – Th. Yorke’o balsą galime girdėti ankstesniuose M. Pritchardo kūriniuose, tačiau bendro albumo jie dar nėra turėję.
„Tall Tales” turėtų mus pasiekti gegužės 9 dieną.
Kartu su albumu turėtų pasirodyti ir trumpametražis Jonathano Zawados kurtas filmukas. Jame, be kita ko, suguls ir abu iki šiol išleisti šio projekto vaizdo klipai, „Back in the Game” ir „This Conversation is Missing Your Voice”).
„Buvo laikai…” – taip savo naująją kūrinį pradeda Benjamin Clementine, ir tikrai, pastaruoju metu nebegirdime jo taip dažnai kaip anksčiau. Laikas bėga… Bet vis dar labai vertiname jo darbus ir džiaugiamės kiekvienu apsilankymu mūsų šalyje.
Trečiasis „Francis and the Lights” albumas, „Same Night Different Dream”, turėjo pasirodyti dar 2019-aisiais. Būtent tais metais, vasaros pabaigoje, ir buvo išleistas pirmasis albumo singlas – „Take Me to the Light”. Albumo vis dar neturime, ir singlas greičiausiai bus palaidotas – kas šiais laikais norėtų būti siejamas su dainoje pasirodančiu Kanye Westu (ar Ye)?
Bet turime naują dainą! Naują, gražią dainą ir… lauksime dar.
Smagu matyt, kad tradicija „slėpti” kūrinius vis dar gyva. Grupė „clipping.„, penktadienį išleidusi naują albumą „Dead Channel Sky”, irgi turi muzikinių paslapčių – bet tam, kad jas atrastumėte, reikia nusipirkti šį albumą fizinėje laikmenoje. Arba tiesiog nueiti į „Youtube”.
Tradiciškai savaitgalį (bet nebūtinai penktadienį) trumpai pažiūrime, kas įdomaus buvo išleistą šią savaitę. Taigi…
Playboy Carti – Music
Kiek neįprastai mums pradedame nuo hiphopo albumo. Ilgus penkerius metus lauktas naujas Playboy Carti darbas pasirodė, tik kaži, ar tikrai pateisino ilgą laukimą. Ir dar… 30 kūrinių???
clipping. – Dead Channel Sky
Tęsiame su hiphopu – ir šį kartą keliamės į Kaliforniją, iš kurios kilę industrinio eksperimentinio hiphopo atstovai, „clipping.”. Tamsiai, piktai, galingai.
BAMBARA – Birthmarks
Postpankas iš Amerikos – grupė „Bambara” išleidžia penktąjį albumą.
Throwing Muses – Moonlight Concessions
Mandrų albumų pasaulyje jums trūksta paprasto indieroko? Turim ir tokį.
Steven Wilson – The Overwiev
Progresyvaus roko atstovas, darbštuolis Steven Wilson išleidžia aštuntąjį albumą, o jame – tik du kūriniai (ir kiekvienas jų trunka apie dvidešimt minučių).
Courting – Lust for Life, Or: How to Thread the Needle and Come Out the Other Side to Tell the Story
Britai „Courting” išleido trečiąjį albumą – labai ilgu pavadinimu, bet jame vos 8 dainos.
„Sad dad” tituluojamas Matt Berninger šiemet grįš su antruoju soliniu albumu. Jo albumas „Get Sunk” turėtų pasiekti gerbėjus gegužės 30 dieną. Primename, kad pirmasis M. Berningerio solinis albumas, „Serpentine Prison”, pasirodė 2000-aisiais.
Albumą pristato grandiozinis (ir piktokas) naujasis singlas, „Bonnet Of Pins”.
„Florist” – tai ketveriukė iš Bruklyno, kaip grupė užgimusi visų pirma iš draugystės. Švelnūs vokalistės Emily Sprague vokalai negali nežavėti – tad labai laukiame jų naujo albumo ir kol kas mėgaujaės jau išleistais jo kūriniais. Dalinamės tiek šiandien išleistu „Moon, Sea, Devil”, tiek kiek ankstesniais kūriniais – būtinai pasiklausykite.
Vasaris pralėkė lyg viena akimirka, bet į tą akimirką sutilpo visa padorus gerų albumų skaičius. Čia – tie, kurių primygtinai rekomenduojame nepraleisti.
Doves – Constellations for the Lonely
Doves – britų indie roko trio, kuris užima unikalią vietą Didžiosios Britanijos muzikos scenoje. Grupę sudaro Jimi Goodwinas ir broliai Jezas bei Andy Williamsai. Po beveik dešimtmetį trukusios pertraukos, įvykusios po jų 2009 m. albumo „Kingdom of Rust“, o grupė sugrįžo 2020-aisiais su albumu „The Universal Want“. Visgi šis jų sugrįžimas nebuvo lengvas – dėl Goodwino psichikos sveikatos ir priklausomybių problemų teko atšaukti turus. Grupė taip pat paskelbė apie 2025 m. pradžioje vyksiantį koncertinį turą, tačiau Jimi Goodwinas jame nedalyvaus dėl savo tęstinės sveikimo kelionės.
Nepaisant šių sunkumų, Doves judėjo į priekį ir 2025 m. vasarį išleido savo šeštąjį studijinį albumą „Constellations for the Lonely“. Grupės nariai apibūdina „Constellations for the Lonely“ kaip „tamsų“ albumą, atspindintį sudėtingus laikus, kuriuos išgyveno. Jezas Williamsas paaiškino, kad albumas siekia perteikti pasaulio niūrumą ir kartu suteikti vilties. Visi trys grupės nariai prisidėjo prie albumo kūrimo, tačiau įdomiausia tai, kad visi trys nariai albume atliko lead vokalo partijas. Pavyzdžiui, būgnininkas Andy Williamsas pirmą kartą nuo 2005 m. albumo Some Cities vėl atliko pagrindines vokalo partijas tokiose dainose kaip „Cold Dreaming” ir „Last Year’s Man”.
Muzikine prasme albumas sujungia progresyviojo roko ir folk muzikos elementus, pasiūlydamas sudėtingas ir apmąstymams skirtas kompozicijas. Nors albume netrūksta melancholijos ir vidinių išgyvenimų, tačiau Doves sukūrė įrašą, kuris turėtų patikti tiek ištikimiems gerbėjams, tiek naujiems klausytojams. Jame išlaikyti grupės skambesio pėdsakai, bet kartu tyrinėjamos ir naujos garsinės kryptys. Tikrai verta paklausyti ir pasinerti į lyrines nuotaikas…
Dream Theatre – Parasomnia
Naujausias progresyviojo metalo grupės „Dream Theater” albumas „Parasomnia“ sukuria įtraukiančią atmosferą, kuri kaip inkaras verčia klausytoją būti “čia ir dabar”. Kitaip tariant, grupei pavyko sukurti filmą vien iš garsų, be jokio vaizdo. Nuo pradžios iki pabaigos albumas nepaiso griežtų dainų struktūrų ir skatina klausytojus plėsti savo supratimą apie pasaulį. Tai nesunku pasiekti, kai kiekvienas muzikantas yra tikras atlikimo meistras.
Tematiškai šešioliktasis studijinis šių atlikėjų albumas apdainuoja šiurpius su miegu susijusius dalykus. „Parasomnia“ kaip terminas apima visetą su miegu susijusių sutrikimų, įskaitant lunatikavimą, mieguistumą, miego paralyžių ir naktinį siaubą. Nors visi šie dalykai skamba kraupiai, albumas tokios nuotaikos man nesukūrė. Priešingai, prieš akis siūbavo įvairiausi siaubo filmų vaizdai, tačiau jie nekėlė siaubo pojūčio. Atrodė, kad esu panirusi į sapną, iš kurio negaliu ištrūkti. O ir nenoriu. Gera būti toje tėkmėje, gera girdėti tuos keistus progresyvaus roko ir metalo rifus.
Nors tai nėra stipriausias “Dream Theatre” albumas, tikrai rekomenduoju jo pasiklausyti – vien dėl tos keistos atmosferos. Rekomenduoju albumą klausytis su ausinėmis, tamsoje, be aplinkinių triukšmo.
The Lumineers – Automatic
„Automatic“ – tai penktasis studijinis „The Lumineers” albumas, kuriame grupė ne tik išlaiko savo tradicinį folk skambesį, bet ir drąsiai eksperimentuoja su šiuolaikiniais garsais.
Albume susijungia akustiniai instrumentai ir subtilūs elektroniniai elementai, kuriuos lydi gilios, introspektyvios lyrikos. Tai tamsesnis ir brandesnis albumas nei ankstesni jų darbai, kuriame nagrinėjamos tokios temos kaip meilė, praradimas, saviraiška ir vidinės kovos.
Kiekviena daina kuria unikalų emocinį pasaulį, nuo jautrių akustinių momentų iki stipresnių, dinamiškesnių garsų, kurie kartu sukuria visumą, atspindinčią tiek asmeninius išgyvenimus, tiek platesnį socialinį kontekstą.
Singlai kaip „Same Old Song“, „Asshole“ ir „Strings“ tapo puikiais pavyzdžiais, kaip grupė sugeba suderinti melodijas, kurios yra įsimintinos ir tuo pačiu emociškai įkvepiančios. Nors grupė išlieka ištikima savo stiliui, „Automatic“ įneša šviežumo, atveriant naujas kūrybines kryptis. Tai albumas, kuris kviečia klausytoją ne tik klausytis muzikos, bet ir gilintis į jos prasmę, kuri veda į asmeninius apmąstymus apie gyvenimą ir santykius.
DARKSIDE – Nothing
Buvau jau pradėjęs galvoti, kad projektas „DARKSIDE“ taip ir liks vieno albumo reiškiniu, mat antrasis Nicolás Jaar ir Dave’o Harrington‘o dueto albumas mane, tiesą sakant, kiek nuvylė. Bet štai ilgai lauktas trečiasis darbas pavadinimu „Nothing“ nenuvilia. Netgi atvirkščiai! Panašu, jog duetą papildęs naujasis kolektyvo narys – būgnininkas Tlacaelis Esparza – papildė ir šio projekto skambesį. Naujieji kūriniai skamba šviežiai, subtiliai hipnotizuoja, laviruoja tarp improvizacijos ir preciziškai išdėliotų garsinių tekstūrų, kuriose susilieja elektronika, bliuzas ir minimalistinis funk. Skambesyje atsirado daugiau ritmo ir savotiško išbaigtumo. Klausantis albumo ima atrodyti, jog naujieji kūriniai ne „skamba“, o „sklando“ ore ir būtent tai suteikia naujajam „DARKSIDE“ skambesiui išskirtinumo.
Squid – Cowards
Kur gali tave nuvesti albumas, prasidedantis daina apie kanibalizmą? Prisisekite diržus, varom!
Trečiasis „Squid” darbas, nors ir pavadintas „Cowards”, galvos smėlyje tikrai neslepia. Iš Braitono kilę vyrukai drąsiai eksperimentuoja tiek skambesiu, tiek temomis. Energingesni, krautrokiniai kūriniai, tokie kaip jau minėtasis „Crispy Skin”, įkvėptas Agustinos Basterricos romano „Mes, gyvūliai”, priverčia akimirkai suabejoti, ar tai vis dar yra postrokas. Ne, greičiausiai nėra. Bent jau ne visada. Taip, albumas stilistiškai albumas nėra vientisas – pirmasis jo kūrinys nutolęs nuo paskutinio lyg Žemaitaitis nuo Niujorko.
Bet ar tai svarbu? Turim itin įdomų albumą, kupiną įdomių įžvalgų. Ne tik apie įdomesnes „dietas” ar keliones, bet ir, pavyzdžiui, mūsų visuomenę, pateisinančią ar net romantizuojančią nusikaltėlius („Blood on the Boulders”). Turim albumą, kuri galima klausytis tyloje – ir kartais – pasitaškyti taip, lyg niekas į mus nežiūrėtų.
Penktadiėnio albumai šį kartą atkeliauja sekmadienį – pavasaris, Kaziukas, viską ten, tikimės, kad suprasite ir atleisite 🙂 Bet žiūrim, ką turim.
Lady Gaga – MAYHEM
Lady Gagos sugrįžimo į šokių aikšteles tiesiog negalėjome ignoruoti.
JENNIE – Ruby
K-pop grupės „Blackpink” narė išleido žvaigždžių prikimštą solo albumą – čia ir Dua Lipa, ir šiuo metu labai trendinanti Doechii, ir Childish Gambino.
SASAMI – Blood on the Silver Screen
Amerikiečių dainininkė ir muzikantė, anksčiau koncertavusi su visa galybe grupių ir atlikėjų – nuo Mitski iki Yeule, išleidžia dar vieną solinį albumą.
Divorce – Drive To Goldenhammer
Iš Notingemo kilę vyrukai „Divorce” debiutuoja su albumu „Drive To Goldenhammer”. Ir iš aplink girdimų atsiliepimų atrodo, kad šį vardą teks įsiminti.
Vundabar – Surgery and Pleasure
Dar viena indierock grupė, tik šį kartą – iš Amerikos, ir albumas nebe pirmas. „Vundabar” grįžta po 3 metų pertraukos.
Dan Bejar, arba „Destroyer” – vienas tų dainų kūrėjų, užimančių ypatingą vietą mūsų širdyse ir playlistuose. „Catatact Time” – tai visos aštuonios minutės gėrio, o dainą šį kartą lydi vaizdo klipas su degančiu dangumi ir lauželiu.
Naujasis Destroyer albumas, „Dan’s Boogie”, pasirodys jau šio mėnesio pabaigoje.
„Black Country, New Road” kelias tikrai buvo duobėtas – likus kelioms dienoms iki antrojo albumo „Ants From Up There” pasirodymo, grupę paliko pagrindinis vokalistas Isaac Wood. Grupei teko greitai permąstyti savo ateitį – ir šių sprendimų pasekme buvo tai, kad „Ants From Up There” albumo dainos taip ir nenuskambėjo gyvai.
Tačiau tai jau istorija. Pagrindinio grupės vokalisto pareigas pasidalino trys jos nariai – Tyler Hyde, Lewis Evans ir May Kershaw. Šiek tiek pasikeitė ir muzikinis stilius – visą tai išgirsime trečiajame grupės albume, „Forever Howlong”, pasirodysiančiame lygiai po mėnesio, balandžio ketvirtą.
Kviečiame pasiklausyti antrosios atskleistos dainos iš šio albumo, „Happy Birthday”.
