Kalbos apie naująjį „Arctic Monkeys“ albumą prasidėjo jau prieš kurį laiką – ir jas išprovokavo pati grupė, švelniai viliodama gerbėjus dizaino pasikeitimais jų socialinių tinklų paskyrose. Galiausiai pradėti skelbti koncertai – festivaliai ir pasirodymai Europoje, turas Šiaurės Amerikoje. Ir nė vienos užuominos apie naują skambesį ar naujo disko išleidimo datą.
Nenuostabu, kad grupės gerbėjai pradėjo medžioklę. Ir, atrodo, kažką sugavo – pagaliau, kebabinėje prigautas grupės būgnininkas Matthew Helders atskleidė, kad naujas „monkių” albumas pasirodys jau šių metų gegužę. Ką gi, laukiam.
Praėjusią savaitę albumą „Violence” išleidusi grupė „Editors” surengė išskirtinį koncertą Belgijos miestelyje Sint Treidene. Akustinis koncerto formatas kiek pakoregavo pasirodymo energetiką (šį kartą apsieita be šokių ant pianino), tačiau grupės lyderio Tomo Smitho balsas skambėjo kaip visada galingai. Beveik valandos trukmės koncerte netruko naujų kūrinių (buvo atliktas titulinis „Violence”, pirmasis naujojo albumo singlas „Magazine”,dainos „Cold”, „No Sound But The Wind”), ir senų hitų – „Papillon”, „Formaldehyde”, „Munich” bei, žinoma, „Smokers Outside The Hospital Doors”.
Airė Lisa Hannigan (ta pati iš gražiausio Damien Rice albumo „O”, nors tai jau praėjęs etapas) pasidalino pasakiško grožio dainos „We, The Drowned“ atlikimu su „The Colorist Orchestra“. Dainos originalą rasite 2016-asiais L. Hannigan albume „At Swim“, o šį įrašą – balandžio 6 dieną pasirodysiančiame bendrame jų EP.
Nuo paskutinio „Arcade Fire“ albumo „Everything Now” praėjo jau daugiau nei pusmetis, tačiau grupė akivaizdžiai nenori, kad apie jį lengvai pamirštume. Naujausias jų video darbas, Davido Wilsono režisuotas trumpametražis filmukas „Money + Love” pasakoja savo istoriją ir kartu pasitarnauja kaip vaizdinė medžiaga dviems albumo dainoms, “We Don’t Deserve Love“ ir “Put Your Money on Me.” Be grupės narių filmuke suvaidino ir aktorė Toni Collette.
65-metį pernai atšventęs ir net neketinantis išeiti į muzikinę pensiją David Byrne su būriu muzikantų gyvai atliko kūrinį „Everybody’s Coming To My House”. Pasirodyme jam talkino daugybė basų muzikantų ir pats laidos šeimininkas, Stephen Colbert.
Pažiūrėkite, kiek daug parako dar turi legendinis „Talking Heads” vokalistas!
O vasara, tu būsi nuostabi! Jau skelbėme apie daugybę įdomių koncertų, lauksiančių mūsų šį vasaros sezoną – nuo A-ha iki Tove Lo, ir ši marga kompanija ką tik pasipildė dar vienu vardu.
Pernai jis išleido puikiai įvertintą albumą „Aromanticism“, o vos prieš savaitę kartu su Sufjanu Stevensu pasirodė Oskarų teikimo ceremonijoje. Taip, tai Moses Sumney ir tai būtent jį rugpjūčio 7 dieną pamatysime Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Prekyba bilietais – jau nuo rytdienos. Nepražiopsokite.
Su nauju singlu „Sancfity” grįžta Years & Years. Vaizdo klipas – kaip visada meniškas ir labai seksualus. Ir tai ne visos naujienos – naujas albumas turėtų pasirodyti jau šią vasarą.
Kol albumo „Brighter Wounds” pristatymo turą Europoje ką tik baigę amerikiečiai „Son Lux“ keliauja atgal į Ameriką, mes turime progą pasimėgauti gyvu vienos naujausių jų dainų „Dream State“ atlikimu. Šį kartą grupės įkūrėjas Ryan Lott pasirodo be savo bendražygių, akustinę kūrinio versiją atlikdamas fortepijonu.
Oskarui nominuotas amerikiečių kompozitorius ir dainininkas Sufjan Stevens šiąnakt surengė ypatingą pasirodymą su rinktine muzikantų grupe – atliekant dainą „Mystery of Love” iš filmo „Call Me by Your Name” garso takelio ant scenos jį lydėjo St. Vincent, Moses Sumney, Chris Thile, Casey Foubert ir James McAlister. Ir nors apdovanojimas šį kartą skirtas ne jam – kviečiame dar kartą paklausyti šio švelnaus ir melodingo kūrinio.
„Fever Ray“ koncertas Vilniuje (koncerto organizatorių nuotrauka)
– Vilniuje dar yra subkultūrų? – pašaipiai klausia mano draugė, vos tik mums įžengus į spindinčią „Compensą“. Pasirodo, yra. Merginų makiažai šiandien ryškesni, drabužiai – drąsesni (bet ne ta banalia nuogumo prasme). Daliai šių žmonių – tai pirmas kartas šioje koncertų salėje. Ir jie, kaip ir pagrindinė šio vakaro kaltininkė, Švedijos elektronikos diva „Fever Ray“, ne itin dera prie krištolinių šviestuvų.
Šis koncertas – neabejotina organizatorių „8 Days A Week“ sėkmė, net jei ir ne visi bilietai šį vakarą buvo išparduoti. Jau vien tai, kad pernai po 7 metų pertraukos į muzikinę sceną grįžusi dainininkė Karin Dreijer į albumo „Plunge“ pristatymo turą įtraukė ir Vilnių – vertas pasididžiavimo faktas. Tai, kad norintys jos paklausyti greičiausiai būtų tilpę ir į „Loftą“ – smulkmena.
Daugybė koncertą reklamuojančių straipsnių žadėjo vakarą, „susprogdinsiantį tikrąją seksualumo bombą“. Ir atrodo, kad visi sprogstamojo užtaiso komponentai buvo paruošti: publika, kurioje šį kartą tikrai nebuvo daug atsitiktinių užklydėlių; iš stereotipų išsilaisvinusi ir „queer“ karaliene tapusi „Fever Ray“ su grupe; net užrašai ant durų, skelbiantys apie tam tikrą šio vakaro tvarką – prašymas kameras ir telefonus palikti kišenėse, o moteris ir žemaūgius praleisti į priekį, o kur dar tai, kad visi „Compensos“ tualetai vienam vakarui tapo „trans-friendly“. Viskas žadėjo išskirtinį vakarą.
Bet bomba nesprogo.
Ir sunku pasakyti kodėl. Gal dėl to, kad net ta rinktinė publika buvo sunkiai išjudinama. Ir tame nėra nieko blogo, aš irgi ateinu į koncertus labiau žiūrėti ir klausytis, nei išsitaškyti. Bet. Kai grupė scenoje net nesistengia užmegzti kontakto su publika, o publika „pati iš savęs“ nėra labai aktyvi, bendras rezultatas yra kaip tik toks – prėskas.
Ir atrodo, kad scenoje vyko tikrai įdomių dalykų: pradedant iš Geteborgo kilusią ir šiuo metu Berlyne kuriančia Tami T, grojusią, nepabijokime to žodžio, savadarbiu elektriniu strap-onu iki spalvingos merginų iš Irano, Kolumbijos, Argentinos ir Švedijos grupės, lydėjusios „Fever Ray“ scenoje. Ir muzika šįvakar skambėjo geriau nei gerai – net geriau nei įrašuose. Ir buvo sugrotos visos svarbiausios dainos – teturint 2 išleistus albumus, kitaip ir neįmanoma. Tik visa tai nešokiravo taip, kaip buvo žadėta. Nes už lango XXI amžius, o mus, užaugusius ant Koršunovo spektaklių, jau mažai kas gali šokiruoti.
Bet labiausiai šitam queer paradui trūko vado(vės) – stiprios asmenybės, kuri nesislėptų už šiurpių kostiumų ar spalvingų savo bendražygių. Ne, Karin Dreijer aš nevadinu silpna – taip pavadinti plaukus nusiskutusios androginiškos atlikėjos, išsiskyrusios 2 vaikų motinos, dainuojančios „This contry makes it hard to fuck“ man neapsiverstų liežuvis. Tiesiog lūkesčiai buvo per dideli. Tad tikėjausi asmenybės, kuri ne tik kurtų taisykles, bet ir bent jau atkreiptų dėmesį, kai jos yra laužomos – taip, kalbu apie tuos žiūrovus, kurie nepaisant atlikėjos prašymo, negalėjo palikti savo telefonų ramybėje. Kiekvieną kartą šviečiantiems aparatams pakilus į viršų, norėjau, kad nuo scenos pasigirstų bent pastaba. Deja.
Todėl labiausiai Karin Dreijer koncerte aš pasigedau pačios Karin Dreijer. Ir tai neturėtų stebinti, žinant jos istoriją: juk dar tuomet, kai ji buvo „The Knife“ dalimi, ji, kartu su broliu, slėpė savo veidus ir nedalino interviu. Naujausias „Fever Ray“ albumas, „Plunge“ yra kitoks tik savo skambesiu. Ji atsiskleidė, pagaliau parodė savo veidą, savo queer pusę, ji dainuoja apie seksą, bet noras likti pasislėpusiai liko. Ir koncerto metu tai labai trukdė skelbti tą seksualinės laisvės manifestą – trūko asmeninio santykio, kuris man gyvuose pasirodymuose dažniausiai nulemia viską.
Todėl šis vakaras, nepaisant to, kad iš visos širdies remiu jo idėjas, man buvo kažkoks „meh“.
PS. Nuotraukų iš koncerto nebus. Nes taisyklės ne visada yra tam, kad jas laužytume.
Pernai grupės gyvavimo penkiolikmetį šventę „The Kills“ ta proga išleido akustinių dainų EP „Echo Home Non-Electric“ – jame be „The Kills“ kūrinių vietą sau rado ir Rihannos dainos „Desperado“ koveris. Ir atrodytų, kad grupei pats laikas jau būtų užsiimti naujų dainų kūrimu – bet „The Kills“ turėjo kitokių planų: šiemet jie grįžta su dar vienu koveriu.
„List of Demands“ – amerikiečių reperio, poeto ir aktyvisto Saul Wiliams kūrinys. „The Kills“ versija skamba visiškai neatpažįstamai, bet šviežiai ir…tiesiog labai gerai.
„Hot Chip“ narys Alexis Taylor, kurio užėmę žadą klausėmės pernai Vilniuje, ką tik paskelbė apie naujojo albumo išleidimą. „Beautiful Thing“ – trečiasis solinis A. Tayloro albumas – pasirodys balandžio 20 dieną. Jį pristato titulinė daina ir jai skirtas vaizdo klipas.
Praėjus dviem metams nuo paskutiniojo savo albumo „The Hope Six Demolition Project“ britų muzikos karalienė PJ Harvey dalinasi nauja daina.
Tiesa, greičiausiai tai nėra pirmoji naujojo disko kregždė – kūrinį „An Acre of Land“, liaudies dainos koverį, Polly Jean paruošė netrukus pasirodysiančio filmo „Dark River” garso takeliui.
Nors Nilüfer Yanya vardas skamba egzotiškai lietuviškai ausiai, ši 22 metų mergina (turinti turkiško, airiško ir net barbadosietiško kraujo) iš tiesų gyvena Vakarų Londone. Kaip ir visų naujų atlikėjų, jos kūryba yra dažnai lyginama su jau įsitvirtinusiais muzikos grandais – Nilüfer atveju kritikai girdi Nina Simone, Amy Winehouse ir Pixies atgarsius, kartais pridedami dar King Krule ar Kate Tempest nateles. Puiki kompanija, ir Nilüfer Yanya kūryba jai tikrai nedaro gėdos. Čia – naujausias jos darbas, „Thanks 4 Nothing”. Būtinai paklausykite.
Džiugi naujiena pasiilgusiems hipnotizuojančio Radiohead lyderio Thom Yorke balso – naują jo kūrinį galima išgirsti mados ženklo iš Niujorko, „rag & bone” trumpametražiniame filmuke „Why Can’t We Get Along “. Ir šios muzikos apibūdinti kitaip nei „vaiduokliška” ar „hipnotizuojanti” tiesiog neįmanoma, įsitikinkite patys.
Nors nuo paskutiniojo Lykke Li albumo „I Never Learn“ išleidimo praėjo jau 4 metai, ji nesnaudžia – pernai su kolegomis iš Miike Snow ir Peter Bjorn and John ji pristatė supergrupę LIV, su kuria įrašė keletą dainų.
Šiemet melancholijos karalienė grįžta su koveriu – 70-aisiais populiaraus amerikiečių folk dainininko Jimo Croce daina „Time in a Bottle“, kuri Lykke Li dėka sušvinta naujomis spalvomis.
Panašu, kad 2018-ieji bus paženklinti dar vienu muzikiniu sugrįžimu – gegužę pasirodys naujas grupės „Snow Patrol“ albumas. Daugiau detalių kol kas nebuvo atskleista, tačiau albumo gimdymas, panašu, nebuvo lengvas – grupės lyderis Gary Lightbody keletą kartų yra užsiminęs apie sunkumus kuriant naują muziką.
Hitais „Run“ ar „Chasing Cars” išgarsėjusi grupė paskutinį savo albumą, „Fallen Empires”, išleido dar 2011-aisiais – prieš 7 metus. Naujas jų diskas, „Wildness”, pasirodys gegužės 25 dieną.
Įspūdingais vaizdo klipais jau spėjęs pagarsėti Oren Lavie (turbūt visi pamena jo darbą dainai „Her Morning Elegance”), grįžta su nauja daina ir naujais vaizdais. Kaip sako pats dainininkas, šį klipą jis kūrė visus metus, o dainą rašė visą gyvenimą. Jūsų dėmesiui – titulinė antrojo O. Lavie albumo daina, „Second Hand Lovers”.
„La Blogotheque”, kurių rengiamus gyvus pasirodymus labai mylim ir kuriais be proto žavimės, prisikvietė airių dainininką Damien Rice. Jaukioje erdvėje jis surengė išskirtinį pasirodymą rinktinei publikai „La Blogotheque” projektui „Soirée de Poche”. Jam talkino Greta Zuccoli ir keli choro „Cantus Domus” nariai iš Berlyno. Vaizdo įrašu galėsite mėgautis visą pusmetį, iki liepos 23 dienos.
Šiandien iš naujo atrandame Manu Delago – Londone kuriantį austrų kompozitorių ir perkusininką, o to priežastis – su kameriniu orkestru įrašytas jo kūrinys „A Step”. Visumą papildo švelnus Pete Josef vokalas ir hangu grojantis pats M. Delago. Paklausykite – tikrai žavu ir melodinga.
