manoMUZIKOS kolektyvas ir kokybiškų muzikinių renginių serija „Bushmills LIVE” praneša, kad visiems nusibodęs lapkr… oj, atsiprašau, birželio lietus netrukus turėtų pasitraukti, o šilti orai jau šį savaitgalį kvies visus kelionei į gamtą
Važiuojame?
Telydi kelią saulutė bei liūdesiui ir nuoboduliui nepakantūs muzikos garsai!
Indrės Gegeckaitės nuotrauka
Pokalbiui su Domantu Razausku susitikti sutariame vieną šiltą birželio vakarą „Baltuose Drambliuose”. Man tai savotiškai simboliška, nes būtent nuo kadaise šiame kiemelyje vykusio koncerto įrašo prasidėjo mano pažintis su Domanto muzika. Seniai tai buvo, kai pagalvoju, „anais laikais”, kuomet visi dar buvome dešimtmečiu jaunesni, o Domantas Vilniaus kavinėse grodavo improvizacijos kupiną muziką su savo bendraminčiu, aklu menininku Remigijumi Audiejaičiu, prieš keletą metų tragiškai išėjusiu anapilin. Šiomis dienomis jis koncertuoja su grupe, dėlioja paskutinius taškus ant naujojo albumo įrašų ir puikiai jaučiasi. Apie tai ir susitikome pašnekėti. Į susitikimą Domantas atmina dviračiu ir pasistato jį čia pat, kiemelyje. Užsisako bokalą nefiltruoto alaus, užsirūko ir gurkštelėjęs palaimingai nusišypso. „Och, koks geras būna tas pirmasis alaus gurkšnis, – sako jis man ir nusijuokia,– apie šį jausmą Philippe Delerm net knygą parašė! Ji vadinasi „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“. Knyga – popsas, tačiau pirmas gurkšnis alaus aprašomas gerai.”
Koks jis yra šiandien?
Vienu žodžiu pristatyti Domantą Razauską tikriausiai yra neįmanoma. Atlikėjas? Bardas? Poetas? Rašytojas? Į visus šiuos jam spaudoje taikomus epitetus jis linkęs tik kandžiai nusišypsoti. „Neįsivaizduoju. Kas toks nusprendžia, kad grupė „Antis” dainuojantys Gintaro Patacko parašytą tekstą nėra ‘dainuojamoji poezija’, o va Kernagio albumas „Akustinis” yra. Kadangi niekas man į šį klausimą negali deramai atsakyti, tai aš ir pankuoju prieš tą apibūdinimą. Aš nedainuoju poezijos. Aš dainuoju dainas. Vos išgirdus tą terminą prieš akis iškyla vynelis, žvakė ir sėdintys virtuvėje aktoriai. Aš jaučiuosi esantis truputį toliau nuo to stereotipo, tuo labiau, kad kiekvienas muzika besidomintis žmogus išgirdęs žodį „bardas” dažniausiai tik stveriasi už galvos”, – sako jis.
„Koks Domantas yra šiandien? – klausiu aš jo, – Kuo šiandien gyveni?”
„Dabar su grupe mes „primušinėjam” savo naują albumą”, – pasakoja Domantas.
Anot jo, šie dešimt „MAMA“ studijoje įrašytų kūrinių yra labai svarbi dabartinio jo grupės grojamo repertuaro dalis. „Išėjo pakankamai niūrus, grėsmingas albumas, – sako jis, – bet iš esmės tos dainos nėra piktos. Piktumas atėjo su aranžuotėmis prie kurių dirbo visa grupė. Šios dainos turi bendrą vardiklį, netgi akordiškai yra labai panašios. Tikriausiai nebūtų tikusios nei vienam kitam albumui. Bus aštru, pikta, bet ne emociškai, o dinamiškai. Keistai susiklostė, nes pirmoji mūsų mintis buvo įrašyti reggae muzikos albumą pavadinimu „Regis – tai tu”, bet išėjo visai kas kita. Nors bus matyti, sunku kalbėti apie tai, kas dar tik stalčiuose.”
Indrės Gegeckaitės nuotrauka
Birželio pradžioje Domantas ir grupė sugrojo du koncertus – Kaune, Ryšių Istorijos Muziejaus kiemelyje, bei Vilniuje, klube „Tamsta„. Koncertuose grotos ne tik visiškai naujos dainos, bet ir repertuaras iš albumų „Rodyklės„, „Lietaus kambarys„, „9 aitvarai„. „”Tamstai” tai buvo paskutinis renginys šį sezoną, bet mums tai tikrai nebuvo paskutiniai koncertai šią vasarą. Gal kaip tik atvirkščiai. Juk vasara – festivalių metas”, – sako jis. Domantas sakosi nesąs tas menininkas, kuris nori žūtbūt užsidirbti vien iš kūrybos. „Iš tikro man visad norėjosi turėti pastovų darbą ir fiksuotą algą, kuri man leistų mano muziką palikti nekomercine veikla, bet šiuo metu gyvenu praktiškai vien iš muzikos. Kol kas su grupe negalime sau leisti išvis nekoncertuoti, bet galime rinktis visiškai laisvai, kur ir kada norime groti. Stengiamės netapti muzikantais-amatininkais, privalančiais groti visur, kur siūlo, nes taip ‘reikia'”, – sako jis.
Kaip gimsta dainos?
Nuo pat pirmojo karto, kai išgirdau dinamišką ir jaunatviškai neprofesionalaus profesionalumo kupiną Domanto muziką, ji nepaliauja mane stebinti. Jo dainos nuolat skamba vis kitaip. Domantas yra vienas iš tų retų atlikėjų, kurių koncertus verta lankyti nuolat, nes du iš eilės vykstantys jo pasirodymai niekada nebūna tokie patys, o juose grojamos dainos kaskart suskamba lyg dar negirdėtos. Išgirdęs mano klausimą „Kiek dainų parašai per dieną?” Domantas nusikvatoja, ir sako, kad paskutiniu metu dainos jau gimstančios rečiau, nei anksčiau būdavo. „Kai manęs klausia kiek esu parašęs dainų, aš niekada nežinau, ką atsakyti. – sako jis man, – Dainos yra gyvos, kaip žmonės. Jos atsiranda, miršta, ateina, išeina… Yra labai daug dainų, kurios parašytos ir pagrotos atgyveno savo laiką, bet neįrašytos taip ir pasimiršo.” Į banalų mano klausimą „Kur prasideda daina ir kur ji baigiasi?” Domantas atsako sodriu juoku ir bandymu, kaip pats sako, sugalvoti tokią pačią banalią paralelę, kuri tiktų deramai tam apibūdinti. „Daina – kaip vėjas. – galiausiai sako jis, – Ji nei prasideda nei baigiasi, o tiesiog yra, ir tam tikru laiku tu ją pajunti eidamas gatve. Iš kur ir kaip ji ateina? Ėjai, klausei muzikos, matei filmus, mylėjai, išsiskyrei, kažkas mirė, gimė, vyko troleibuse, ant dviračio, namie, vonioj… Bet kur ir bet kada. Nėra nieko, kas negalėtų tapti daina.” Kaip tik todėl Domantas sakosi stipriai abejojantis autorinėmis teisėmis. „Taip manau todėl, kad niekada nesijaučiu esąs tikrasis dainų autorius, – sako jis, – tai šiais laikais yra tiesiog neįmanoma. Kiekviena mano sugrota akordų seka jau buvo sugrota iki manęs. Ne aš ją išradau. Ne aš sugalvojau natas ir žodžius. Net nesu tikras, ar jie susidėlioja į dainą būtent mano galvoje. Aš tiesiog juos užrašau. O kas padiktuoja? Kas pakužda? Tas, kuris yra autorius. Skamba perdėm sudvasintai? Galbūt. Bet aš meluočiau sau ir jums, jei muščiausi į krūtinę sakydamas „aš parašiau šitą dainą nuo A iki Z, tai mano kūrinys ir aš reikalauju už jį sumokėti!!!“
Santykis su poezija.
2010-aisiais leidykla „Baltos Lankos” išleido pirmąjį Domanto poezijos rinkinį „Takas į tylą” kartu su albumu „Lietaus kambarys“. Knygoje surinkti eilėraščiai, anot paties autoriaus, nuo paaugliškų, iki gimusių daug vėliau, bet poetu Domantas sakosi savęs nelaikantis.
Indrės Gegeckaitės nuotrauka
„Aplink mane beveik visi draugai yra poetai, tik aš vienas ne, – juokiasi jis. Tada gurkštelėjęs alaus susimasto. „Neberašau eilių, – galiausiai sako jis, – Natūraliai jos man neateina, o jei ir ateina viena kita eilutė, tai jos ir lieka juodraščiais.” Poezija, kaip reiškinys, Domantą veikia kiek kitaip. Jis mėgstąs garsiai skaityti eiles, netgi jomis nuspalvinti vieną ar kitą savo koncertą. „Man patinka poezijos garsiniai, akustiniai, fonetiniai niuansai. Man tai yra net svarbiau nei semantika. „O plaučiuose plauko flotilijos / o pirštai pavirsta paparčiais” rašė viename eilėraštyje Tomas Venclova. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kad po plautį kažkas plauko, ir kaip ten pirštai tais paparčiais virsta. Tai ne taip svarbu. Bet kaip tai skamba! Kokias papildomas ir nenusakomas spalvas, prasmes, nuojautas sukuria skambesys! Ir nereikia čia jokių analizių.“
Dar kiek pasvarstęs apie poezijos reiškinį Domantas prisimena pokalbį su bičiuliu, poetu Aidu Marčėnu, kuriame jiedu aptarę dvi poezijos rūšis – amatą, bei poeziją plačiąja prasme. „Aš nesu geras poezijos amatininkas, nesergu ja taip, kaip turėtų sirgti poetas, nesirūpinu ja taip, bet plačiąja prasme poezija yra ir muzika, o gera muzika yra ir poezija. Ne sudainuoti eilėraščiai, bet to skylės, pro kurias pati poezija išlenda. Jų pasitaiko visur – bet kokiame žanre, bet kurioje gyvenimo detalėje. Ir specialiai jų nepadarysi. Štai todėl man pavyzdžiui Dylanas, Cohenas, Donovanas ar Bowie yra poezija. Netgi Jimas Morrisonas buvo poezija! Nors poetas jis buvo ne koks… Bet kaip reiškinys „Doorsai“ yra poezija. Net pati jos esencija! Galų gale, juk ir kai kurie prozininkai yra didesni poetai už tariamus poetus. ”
Muzika Jau Sukurta
Įsikalbėję apie poeziją ir jos reikšmę muzikoje paliečiame ir pačią muziką. Čia atsiveria nuoširdi Domanto meilė septintojo ir aštuntojo dešimtmečio garsams. „Mano galva visa geriausia muzika yra sukurta nuo… tarkim 1954-ų iki 1975-ų metų – tiek džiazas, tiek bliuzas, tiek roko muzika, rokenrolas, avangardas, visos įmanomos kryptys, visi eksperimentai, net elektronika, – sako jis, – viskas, kas dabar kuriama, tėra tik regimi atspindžiai to, kas jau buvo muzikoje. Po Doors’ų, po Led Zeppelin, Pink Floyd ir Bitlų. Po Dylan’o, po Bowie, Marley, krautroko, free-jazz, Cage’o, Reicho ir taip toliau. Štai, pavyzdžiui, daug kas dabar mėgsta „Daft Punk”, kurie kuria įvaizdį, slėpdami savo veidus po robotų šalmais. O juk „The Residents” tai daro jau 40 metų. Ir niekas ligi šiol nežino, kas jie tokie! Pridėkite dar vokiečių „kraut“ judėjimą, pasibaigusį „Kraftwerkais“, „The Beach Boys“ ir „Supertramp“ harmonijas, minimalistus… Štai ir visas originalumas. Tai nėra blogai. Tai kaip tik yra gerai. Kai suvoki. Šaknis, kilmę, kontekstus. Tų auksinių muzikos dešimtmečių tiesiog neįmanoma išsemti, juose yra viskas, kas muzikoje vyko per visą žmonijos istoriją, viskas, kas tebevyksta iki šiol.”
„Kaip manai, kodėl taip yra?”, – klausiu aš jo.
Indrės Gegeckaitės nuotrauka
„Matai, anksčiau nebuvo priemonių eksperimentui, žaidimui. Kurti tokiai muzikai, kokią imta kurti tada, – samprotauja Domantas, – atsirado „fūzas”, „distoršenas”, lempiniai stiprintuvai, daugiatakė muzikos įrašymo sistema. Galų gale atsirado radijas, TV! Muzika galėjo skambėt ne tik koncertų salėse. Atsirado erdvė jai vešėti ir skleistis. Tai buvo pakilimas, kai degalai buvo tik išrasti, o lėktuvai dar laukė ant žemės. Tada muzika prasidėjo, išgyveno, pasibaigė, lėktuvai pakilo, praskrido viršgarsiniu greičiu ir… liko tik dūmai iš jų uodegų. Nesakau, kad negalima tais dūmais džiaugtis, ir kad neverta užsiimti savo kūryba, bet įtakų išvengti jau nebeįmanoma.”
„Ar sunku tuomet kažką daryti savaip, jei tai jau padaryta?” – klausiu aš.
„Muzika, ir šiaip kūryba yra pokalbis. Galima dalyvauti tame pokalbyje savaip. Dalintis savaip. Ne vengti įtakos, konteksto, bet suvokti, pažinti jį ir būti jame, kalbėtis su tais lobiais, kurie yra likę. Literatūroje tai jau seniai žinomas dalykas, tokie genijai kaip Borgesas tai darė jau XX a. pradžioje. Muzikantai, deja, ne visada suvokia, kas tai yra. Tie, kurie suvokia, kurie neria į šį spiritizmo seansą su visa savo išmone, ir yra man patys svarbiausi, mieliausi”, – paprastai ir nuoširdžiai atsako jis.
Taip pabendravę ir pasėdėję prisiminimų kupiname „Baltų Dramblių” kiemelyje mes palinkime vienas kitam sėkmės ir išsiskiriame su galvoje ligi šiol skambančiais pokalbio pabaigoje Domanto perfrazuotais Frank’o Zapp’os žodžiais – „Music isn’t dead, it just smells funny.”
———
„Budejimas” (Gyvai Kauno Žalgirio arenos amfiteatre 2013 12 18)
„Rauda” (Iš albumo „Rodyklės”)
„Vėjas per tavo kelius” (iš albumo „Rodyklės”)
Mount Kimbie (Igno Bautrėno nuotrauka)
Mount Kimbie koncertas Mokytojų Namų Vasaros terasoje – svarbus šios vasaros pradžios akcentas. Viešėjęs Lietuvoje 2010-aisiais šis britų duetas tada tapo pagrindiniu Satta Outside festivalio vinimi, toje sovietinius laikus menančioje Šventosios estradoje vidury nakties pristatęs debiutinį savo albumą „Crooks & Lovers”. Taip buvo tada… Šiandien Mount Kimbie yra gerokai labiau subrendę kaip kūrėjai, užsiauginę dar didesnį būrį klausytojų, pasirašę sutartį su legendine elektroninės muzikos leidybos kompanija Warp Records ir pernai išleidę antrąjį savo albumą „Cold Spring Fault Less Youth“. Didžiąją dalį kūrinių iš šio albumo ir girdėsime šįvakar.
Nemokami renginiai Vasaros terasoje gali pasigirti spūstimis, ilgomis eilėmis prie baro, visais iki vieno rezervuotais staliukais ir chaosu. Kadangi šis koncertas, skirtingai nei dauguma Vasaros terasoje vykstančių renginių, yra mokamas (ir nepigus), tai ir tvarka gerokai griežtesnė, kas manoMUZIKOS kolektyvui labai patinka. Vartai į terasą atveriami lygiai 20-ą valandą vakaro, kaip ir buvo žadėta, ir būrelis iš anksto lauke jau lūkuriavusių klausytojų suleidžiami vidun. Čia mus pasitinka nedidelis prekystalis, už kurio stovinti maloni mergaitė prekiauja limonadu, pigesniais bilietais į šiemetinį Satta festivalį (mat koncertas vyksta būtent Satta festivalio organizatorių iniciatyva), bei Mount Kimbie šįvakar apšildysiančios jaunos, bet perspektyvios grupės Without Letters vinilinėmis plokštelėmis. Susigundę pigesnėmis kainomis nusiperkame bilietus ir užsidedame kalendoriuje pliusiuką – į Satta važiuosim!
Without Letters (Igno Bautrėno nuotrauka)
Šįvakar eilės – tik prie merginų tualetų, ko išvengti tikriausiai niekada ir niekur nėra įmanoma, bet prie baro spūsčių nėra. Klausytojų irgi nėra itin daug, bet tame kažkaip įžvelgiame tik pliusą. Visi, kurie čia šįvakar atėjo, akivaizdžiai iš tikro nori čia būti ir nuoširdžiai domisi Mount Kimbie muzika, o ne šiaip atklydo alaus išgerti, nes po darbo vakare neturi ką veikti. Susiradę laisvą staliuką dešinėje scenos pusėje įsitaisome ir lygiai pusę devynių į sceną žengia Without Letters.
Jauna ir perspektyvi gitarinės elektronikos grupė pristato dainas iš savo šviežio (Gegužės 7-ąją pasirodžiusio) minialbumo pavadinimu „Self-Titled”, kurį, kaip minėjau, galima buvo įsigyti prie įėjimo. Without Letters jau gerokai nutolę nuo savo nuobodokų „indie” šaknų ir kuria tikrai labai įdomią, savitą elektronikos ir roko sintezę. Neilgas, bet smagus Without Letters pasirodymas abejingų nepalieka, tik kiek pakritikuojame grupės priešakyje grojančio Fingalick vokalą, kurio mūsų subjektyvia nuomone galėtų ir nebūti. Neturime visiškai nieko prieš šio jauno talento balsą, tiesiog instrumentinė Without Letters pusė mums ir anksčiau ir dabar atrodė gerokai įdomesnė už vokalinę. Nori nenori, tekstai įpareigoja, o klausytis tokios muzikos, kokią groja šis jaunimas daug smagiau tiesiog jaučiant ir įsisavinant garso vibracijas, o ne klausant ką būtent jie nori pasakyti. Na bet ne apie tai šis rašinys… Pagroję puikų pasirodymą ir tikrai nepadarę gėdos Without Letters atsisveikina, o prie scenos kaip mat susispiečia minia Mount Kimbie gerbėjų.
Instrumentų sujungimas, greitas garso ir šviesų patikrinimas ir Mount Kimbie jau scenoje!
Mount Kimbie (Igno Bautrėno nuotrauka)
Ta akimirka, kai besibaigiant ilgam ir ištvermingam reivui lauki bet kurią akimirką iš už horizonto pasirodysiančios saulės – tobula atmosfera Mount Kimbie muzikai. Tie, kas prisimenate Mount Kimbie pasirodymą 2010-aisiais, puikiai žinote, kokią magiją šie vyrukai geba sukurti scenoje. Šiandien viskas vėl kiek kitaip – ramiau, bet gyviau. Grupės branduoliui Dominic Maker ir Kai Campos talkinantis būgnininkas Tony Kus (koncertuose grojantis su duetu nuo 2012-ųjų Spalio) įkvepia šaltai elektronikai gyvasties. Dabartinė grupės muzika – gerokai nutolusi nuo šokių aikštelėse skambėjusių debiuto kūrinių. Ji didesnė, laisvesnė, pilnesnė, šiltesnė, žemiškesnė, ir su žymiai daugiau vokalo, kuris (skirtingai nei Without Letters) papuošia kūrinius. Gyvas tokių kūrinių, kaip „Before I Move Off”, ar pernai vasaros hito „Made to Stray” atlikimas – turtingas ir įtraukiantis. Tamsai vis labiau ir labiau gaubiant Vasaros terasą dūmų kamuoliuose skęstantys muzikantų siluetai atrodo mažų mažiausiai įspūdingai, o publika tiek senus, tiek ir naujesnius kūrinius priima su vienodu entuziazmu.
Deja koncertas trunka vos kiek daugiau nei valandą, ir nuvilia garsas. Jis kartais per aukštas, kartais per žemas, kartais pernelyg duslus, o kartais visai neblogas… Koncertui pasibaigus ilgai svarstome kieno čia kaltė. Garsisto? Mokytojų namų kiemelio akustikos? Abiejų šių faktorių? Neaišku. Kartais Vasaros terasoje vykstantys renginiai būna įgarsinti visai padoriai, o kartais… Na bet kaip ten bebūtų, pamatyti Mount Kimbie gyvai tokioje mažoje ir intymioje erdvėje po atviru Birželio nakties dangumi buvo nuostabu. Duetas vėl paliko neišdildomą įspūdį, kurio nesugadino net akustiniai pokštai. Tikimės, kad muzikantams čia lankytis patiko ir išvysime (išgirsime) juos dar ir dar kartą.
O tuo tarpu…varom į Sattą kartu? Laukti juk liko vos pora mėnesių.
Mount Kimbie (Igno Bautrėno nuotrauka)
Šiandien Škotijos post-roko inovatoriai Mogwai pasidalino nauju video klipu, skirtu dainai „Simon Ferocious”, iš šių metų pradžioje pasirodžiusio aštuntojo studijinio grupės albumo „Rave Tapes”. Antony Crook režisuotame klipe – kvapą gniaužiantys parašiutininkų šuoliai besileidžiančios saulės fone. Tai skamba primityviai ir nuvalkiotai, bet klipas netikėtai gražus ir deramai atspindintis Mogwai muzikos atmosferą.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Ilgai svarsčiau, nuo ko reikėtų pradėti šio ilgai laukto ir pagaliau sulaukto koncerto aprašymą. Gal nuo mano pirmosios pažinties su Moderat, kontekstui paaiškinti? O gal nuo to, kad šio vakaro renginys vyksta kažkokiuose apleistuose sandėliuose, nedraugiškame Brooklyno užkampyje, pusę dviejų nakties? Vis tik netradiciniam koncertui dera ir netradicinis pasakojimas apie jį, tokios taisyklės. O šis nuostabus elektroninės muzikos reiškinys tikrai yra pakankamai netradicinis. Nors pernai metais antrąjį albumą išleidęs bendras Apparat bei Modselektor kūdikis yra neblogai žinomas Europoje, deja Jungtinėse Valstijose dideliu dėmesiu pasigirti jis negali. Tai visiškai nenuostabu. Čionai juk vis dar populiarus vadinamasis EDM’as, su David Guetta, deadmau5 ir Avicii priešaky, o minios nuo amfetamino apspangusių paauglių, kurie paprastai šturmuoja šių savo dievukų pasirodymus, jokiu būdu nėra kokybės ženklas. Na, bet kad ir kokia būtų populiariosios elektroninės muzikos situacija JAV, į Moderat koncertą susirinkusi gausi minia besišypsančių ir iki paryčių kojas kilnojančių žmonių tik parodo, kad ne čartuose ir ne parduotų albumų kiekyje slypi esmė.
Koncerto vieta perkant bilietus nurodyta nebuvo. Prieš keletą savaičių mano pirktame biliete – tik abstrakčiai parašyta „Location: New York, Brooklyn”, kas jau savaime buvo šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu. Tokios taisyklės, kai vakarėlio vietą lankytojai sužino likus vos keletui valandų iki renginio pradžios, dažniausiai galioja reivams, o ne turiniams koncertams, bet ši naktis – ypatinga, tad priimu šią mistiką kaip dar vieną, savotišką prieskonį. Koncerto adresas, kartu su planuojama renginio eiga atkeliavo į mano emailą likus 24-ioms valandoms iki pradžios. Laiškas skelbė, kad vakaro kaltininkai savo pasirodymą pradės gerokai po vidurnakčio.
Prie nurodytu adresu esančio sandėlio atkeliauju pusę dvylikos nakties. Už masyvių sienų aidintis ritmas girdėti toli, bet dėl didelio garso organizatoriai tikriausiai susitarė iš anksto. Prie įėjimo jau išsirikiavusi ne itin ilga, bet nuolat besipildanti eilutė lankytojų, o keletas policininkų atidžiai prižiūri tvarką. Koncertas skirtas tik asmenims vyresniems nei 21-eri metai, tad didžiulė dalis jaunesnių reiverių tikriausiai liko nusiminę, bet taisyklės griežtos, o krepšius, bilietus, ir pažymėjimus tikrinantys apsauginiai dar griežtesni. Netrukus mano kuprinė patikrinta, bilietas nuskenuotas, ant rankos atsiranda specialiai šiam turui pagamintas antspaudukas su Moderat logotipu, ir aš įleidžiamas sandėlio vidun.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Čia mane pasitinka tamsa ir blyškūs, joje klaidžiojančių lankytojų veidai. Iki Moderat pasirodymo likusi maždaug valanda. Minia nėra itin tiršta, ir nusigauti prie pat sandėlio pakraštyje sumontuotos scenos yra visiškai nesudėtinga. Scenos priekyje energingą house’o ir minimal techno kokteilį vynioja Nikola Baytala, o aplink jį šoka susispietęs būrelis atkaklesnių klausytojų. Kiti stoviniuoja atokiau, arba atsirėmę į nusilupusias sandėlio sienas stebi pro masyvius langus krentančios mėnesienos šuorus, besidriekiančius ant ne pirmos jaunystės akmeninių grindų.
Muzika aidi, o vietos lieka vis mažiau ir mažiau. Nors mano žiniomis bilietai į koncertą nebuvo išparduoti, bet lankytojų kiekis auga su kiekviena prabėgančia minute. Vos man pasidžiaugus, jog įsitaisiau visai neblogoje vietoje, nušvinta scenoje sustatyti ekranai, o juose užsižiebia žodžiai: „Moderat yra labai tamsus pasirodymas. Visų gerovės labui prašome nenaudoti blyksčių fotografuojant ar filmuojant.” Sumirkčioję prožektoriai keletui sekundžių apšviečia gausią minią, ir leidžia suprasti, kad renginys jau tuoj įsivažiuos, o tada visas sandėlys vėl paskęsta tamsoje.
Ir štai, laikrodžio rodyklėms rodant 1:34 ryto, Sascha Ring, Gernot Bronsert ir Sebastian Szary žengia į sceną. Juos pasitinka kurtinančios ovacijos, o muzikantai be jokių įžanginių kalbų pradeda savo pasirodymą. Ramiai, lėtai, pulsuojančiai… Pirmasis kūrinys – „This Time”, kurį nuspalvina baltų šviesų pliūpsniai. Jį keičia debiutinio albumo įžanginis kūrinys „A New Error”, o ekranuose už muzikantų nugarų šmėžuoja pilkų rankų vaizdai.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Minią drebinančias bosines linijas juntu visu savo vidumi. Nepaisant to, kurtinantis garsas – nei kiek neiškraipytas. Aiškiai girdėti kiekvienas šios įpatingos muzikos niuansas. Stebiu besišypsančius, linguojančius žmones aplink mane, ir negaliu patikėti, kad mums groja patys Moderat. Pamatyti šią Apparat ir Modselektor kolaboraciją norėjau labai seniai, bet kažkaip netikėjau, kad tai tikrai gali kada nors įvykti. Moderat susižavėjau prieš trejus ar ketverius metus, aptikęs debiutinį (ir tuo metu vienintelį) šio kolektyvo albumą. Svajinga Apparat muzika labai natūraliai praturtinta griežtesniais Modselektor eksperimentų garsais grupės debiute nuskambėjo šviežiai ir kabinančiai. Žaviuosi tokia elektronine muzika, labiau skirta klausymui, o ne šokiui (bet nepaisant to priverčiančia klausytoją nevalia linguoti į ritmą), tad Moderat pataikė tiesiai į dešimtuką. Tik man kažkodėl visad atrodė, kad šis projektas yra viso labo tik projektas, ir patenkinę savo poreikį groti kartu vyrai draugiškai išsiskirstė. Pernai gerokai nustebau ir dar labiau apsidžiaugiau sulaukęs antrojo kolektyvo darbo „II”, kuris dargi visa galva lenkia savo pirmtaką.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Padėkojęs visiems už tokį šiltą sutikimą Sascha Ring dar atsiprašo, kad jie taip retai aplanko Jungtines Valstijas. „Užtruko šiek tiek laiko, kol pagaliau atvažiavome čia, į Niujorką, bet ačiū jums labai, kad mūsų laukėte,” sako jis. Aidi plojimai, o muzika groja toliau. Koncerte Moderat atlieka dainas bei instrumentinius kūrinius iš abiejų grupės albumų. Skamba „Milk”, „Seamonkey”, „Versions”, „Damage Done”, ir „Les Grenades Machines”. Ovacijų susilaukia pirmojo albumo ikona „Rusty Nails„, bei Europoje pernai vasarą plačiai nuskambėjęs antrojo albumo singlas „Bad Kingdom„. Modselektor’iai Bronsert ir Szary neaušindami burnos sukioja pultų rankenėles ir maigo klavišus, o Apparat’as Sascha Ring nesitraukdamas nuo savo aparatūros arsenalo karts nuo karto dar paima į rankas ir gitarą. Svaiginantis jo balsas kūrinio „Last Time” metu priverčia šiurpti ne tik mane, bet ir visus jautresnius aplinkinius.
Pastebiu, kad grupė nelinkusi improvizuoti. Tiek instrumentiniai, tiek ir vokaliniai kūriniai skamba pažįstamai, būtent taip, kaip juos esame įpratę girdėti įrašuose, bet dėl to nesiskundžia niekas. Kolektyvui koncertuojančiam taip retai, kaip Moderat, priekaištai nesvaidomi, tuolab, kad ir prikibti nėra prie ko. Garsas – nepriekaištingas, vizualizacijos irgi užburiančios. Visa bendra koncerto atmosfera – tarsi nerealus, mistiškas, audiovizualinis sapnas. Pagroję kiek daugiau nei valandą, ir pirmosios dalies pabaigai pasilikę „No. 22”, pagražintą ekranuose mirguliuojančia sniego audra, Moderat pamojuoja miniai ir atsisveikinę pradingsta kažkur už ekranų. Laikrodis rodo keletą minučių po pusės trijų ryto, ir tam tikra minios dalis pradeda skirstytis, nes metas jau tikrai vėlus, bet atkaklesniems klausytojams koncerto pabaigoje žinoma paliktas skanus siurprizas. Juk visi žino, kad porą minučių pailsėję muzikantai sugrįš atgal ir padovanos dar keletą kūrinių. Taip ir atsitinka.
Nuotr. Ignas Bautrėnas
Moderat dar kartą padėkoja klausytojams ir atlieka tris, specialiai bisui pasiliktus kūrinius. „Gita” suskamba neįtikėtinai svajingai. Mano visą vakarą laukta „Let In The Light” paskęsta geltonoje prožektorių šviesoje. Grupei įpusėjus baigiamąjį kūrinį „Therapy” ant scenos staiga kažkaip užsiropščia jaunutė mergina, kuri šokdama sukasi tarp šiek tiek pasimetusių muzikantų. Vos apsaugai įsikišus ir pašalinus niekadėją nuo scenos jos vietą užima dar viena drasuolė, o grupės narių veiduose – su juoku sumišusi nuostaba. Apsauginiai nuveja ir ją. Daugiau norinčių pasišokti ant scenos neatsiranda. Pasirodymas baigiasi be didesnių incidentų, o muzikai nutilus, muzikantai apsikabina, ir pamojavę visiems atsisveikina. Šįkart laukti pratęsimo neverta, koncertas tikrai baigtas.
Nors koncertas ir baigtas, bet vakarėlis tęsiasi toliau. Trečią valandą ryto prie DJ pulto stoja Niujorko pogrindinio techno atstovai Taimur & Fahad, ir neabejoju, kad ne vienas lankytojas užsiliko šiame Brooklyno sandėlyje iki pat saulėtekio. Vis tik didžioji dalis publikos nuvargę patraukia link išėjimo, ir parūkę prie durų tamsiomis Niujorko gatvėmis keliauja namo su viltimi numigti bent porą valandų, kol saulė dar nepatekėjo. Moderat koncertas atmintyje išliks tarsi spalvotas sapnas, susapnuotas vidury šaltos nakties. Ar visas šis pasirodymas tikrai įvyko? Jei neturėčiau nuotraukų, tikriausiai galvočiau, kad mano pasąmonė mėgsta fantazuoti.
Rytoj, Balandžio 5-ąją sukaks lygiai dvidešimt metų nuo tragiškos grupės Nirvana sielos Kurt Cobain mirties. Paminėdami šią liūdną datą dalinamės visiškai nauju Nirvana dainos „Heart-Shaped Box” koveriu, kurį atlieka islandų folk pažiba Ásgeir.
Šis koveris, kartu su nauju Ásgeir singlu „Here It Comes” įrašų parduotuvių lentynas išvys Balandžio 19-ąją – Record Store Day dieną.
Nors nepailstančiojo The White Stripes, The Raconteurs, bei The Dead Weather lyderio Jack White pristatinėti tikrai nereikia, netrukus pasirodysiantis virtuozo albumas „Lazaretto” – tik antrasis solinis darbas gausioje atlikėjo diskografijoje. Sėkmingojo 2012-ųjų solinio debiuto „Blunderbuss” tesinys pasaulį išvys Birželio 9-tąją, o naująjį singlą atlikėjas ketina pateikti šio mėnesio bėgyje.
Iki tol pasiklausykime šviežio instrumentinio Jack White kūrinio „High Ball Stepper”.
„Adult Jazz“ – tai vieno konkretaus žanro rėmų nepaisantis kolektyvas. Keturių jaunų vyrukų iš Lydso, Jungtinės Karalystės, kuriama muzika yra artima džiazui ne daugiau, nei Stradivarijus yra artimas pianinams, bet tai anaiptol nėra blogai. Šie švelnūs, bet taiklūs garsai puikiai tinka ir vėlyvam spalio vakarui, ir saulėtam rugpjūčio vidurdieniui.
„Adult Jazz“ (nuotrauka iš oficialios grupės socialinio tinklapio paskyros)
Harry Burgess, Tom Howe, Steven Wells ir Tim Slater savo įkvėpėjais įvardija Joanna Newsom, bei Van Morrison, bet jų kuriamas indie-pop, hip-hop, ambient ir bass garsų kokteilis – daug ambicingesnis, nei minėtųjų atlikėjų darbai. „Adult Jazz“ kūryba tikriausiai bus artima tiems, kam nesvetimi „Wild Beasts“, „Washed Out“, ar „Dirty Projectors“.
2013-ųjų pabaigoje skaitmeniniu, bei vinilinės plokštelės formatais pasirodžiusį naująjį „Adult Jazz“ singlą „Am Gone/Springful” išleido grupei priklausanti leidybinė firma „Spare Thought“. Dviejų dalių singlas – puiki būsimojo debiutinio grupės albumo reprezentacija. „Mūsų dainos – nuolatinės du metus trukusios kūrybos rezultatas,“- sako grupės nariai. Dveji metai darbo neliko be vaisių. Vos pasirodžiusį „Am Gone/Springful“ britų dienraštis the „Guardian“ išrinko savaitės įrašu, o 2012-ųjų prestižinio „Mercury“ prizo laureatai „Alt-J“ pasikvietė jaunuolius savo turo apšildymui.
"Adult Jazz" singlo "Am Gone/Springful" viršelis
Nors ketvertuko populiarumas nenustoja augti, grupė negerkloja internete, ir nešoka stačia galva į jų laukiančią šlovę. Už juos kalba jų muzika, kuri savo paprastumu ir nuoširdumu pritraukia vis daugiau ir daugiau gerbėjų. Panašu, kad netrukus pasirodysiantis debiutinis „Adult Jazz“ albumas jau turi jo laukiančių klausytojų ratą.
Daugiau nei du dešimtmečius tylėję ir visai neseniai iš pelenų pakilę Amerikos alternatyvaus roko korifėjai Pixies šiandien pristatė naują vaizdo klipą.
Nors grupę neseniai paliko viena iš Pixies įkūrėjų ir idėjinių lyderių, bosistė Kim Deal, likusi trijulė net nesiruošia sustoti. Tai liudyja ir per pastarąjį pusmetį išleisti du nauji grupės EP, neišvengiamai šnabždantys apie artėjantį, ilgai lauktą, naująjį Pixies albumą.
Dainos „Greens and Blues” videoklipą režisavo Josh Frank, grupės biografijos „Fool the World: The Oral History of a Band Called Pixies” autorius.
2011-aisiais pasirodęs paskutinysis Coldplay albumas „Mylo Xyloto” susilaukė tiek pat pagyrimų kiek ir kritikos. „Galbūt tai ir bus paskutinis mūsų albumas”, anuomet kalbėjo grupės vokalistas Chris Martin Britų dienraščiui The Daily Mail. „Šis albumas – tai trijų metų darbo vaisius ir šiuo metu neįsivaizduoju dar vieno.”
Šiandien jau galime drasiai paskelbti, kad Coldplay savo veiklos nutraukti tikrai neketina. Anaiptol! Šiandien grupė pristato visiškai naują dainą „Midnight”, bei jai skirtą videoklipą, kurį režisavo Mary Wigmore. Šaltas, gerokai pakitęs Coldplay skambesys – tai džiuginantis ir lūkesčius žadinantis žingsnis į priekį.
Nei naujojo albumo pavadinimas, nei pasirodymo data kol kas dar neskelbiami.
Antradienio rytą leidžiame su vos prieš keletą valandų pasirodžiusiu elektroninės muzikos prodiuserės Maya Jane Coles kūrinio „Something In The Air” remiksu, kurį sukūrė Vasario 20-ąją sostinės Teatro arenoje savo naujausią albumą „The North Borders“ pristatęs Britų muzikantas, prodiuseris ir didžėjus Simonas Greenas, geriau žinomas Bonobo pseudonimu.
„Something In The Air” remiksas pateko į Maya Jane Coles trumpą vinilinį remiksų rinkinį „Don’t Put Me In Your Box: The Remixes”.
Elekroninės ir IDM muzikos prodiuseris Kieran Hebden, klausytojams žinomas pseudonimu Four Tet, netinginiauja. Praeitų metų Spalio mėnesį Four Tet išleido septintąjį studijinį albumą „Beautiful Rewind”, o vėliau prodiusavo naujausius Omar Souleyman ir Neneh Cherry darbus. Šiandien elektronikos atlikėjas pristato naują leidinį „Killer / Nasty” – dviejų kūrinių singlą, kurį įrašė kartu su grime muzikos prodiuseriu Terror Danjah.
Pirmojo singlo kūrinio „Killer” galite pasiklausyti paspaudę nuorodą viršuje, o antrąjį kūrinį „Nasty” išgirsite paspaudę ČIA.
Šie kūriniai jau netrukus pasirodys prekyboje viniliniu pavidalu.
Foto: Ignas Bautrėnas
Nors dar tik kelios minutės po dešimtos valandos vakaro, bet eilė prie įėjimo į Electric Brixton klubą jau siekia gatvės kampą. Lauke vėjuota, bet tai netrukdo daugeliui laukiančiųjų gurkšnoti šaltą alų ir trypčioti vietoje belaukiant, kol apsauginiai sustatys metalines pertvaras dalijančias eiles, ir pradės tradicinę kišenių bei krepšių tikrinimo procedūrą. Šiąnakt Electric Brixton salėje vyksta Electric Empire Escapade. Tai šią žiemą yra vienas didžiausių electro muzikos vakarėlių pietų Londone. Visą naktį truksiančius šokius siūbuos ODJBOX, Wicked City, The McMash Clan, Featurecast bei Krafty Kuts, o vakarėlio siela – pats Dub FX. Nenuostabu, kad prie įėjimo šurmuliuojantys lankytojai nekantrauja patekti vidun.
Apie iš Melburno kilusio balso instrumentalisto Dub FX (tikrasis atlikėjo vardas – Benjamin Stanford) sugebėjimus manoMUZIKOJE kalbėjome jau ne kartą. Šis gatvės muzikantas keliauja po pasaulį kartu su savo mergina Flower Fairy. Jie koncertuoja didmiesčių gatvėse, parkuose, klubuose, vasaros festivaliuose, ir visur kitur, kur yra žmonių, norinčių išgirsti Dub FX dainas. Organiška, gyva ir pulsuojanti Dub FX muzika – tai analogų neturintis reggae, dub, electro, hip hop, beats ir bass žanrų mišinys, kurį atlikėjas kuria instrumentuotėms naudodamas vien savo paties manipuliuotą balsą. Dub FX yra vienas iš pačių įspūdingiausių atlikėjų, kuriuos man teko išgirsti paskutinio penkmečio bėgyje. Pernai vasarą pats galėjau įsitikinti, kad šimtus kartų Youtube peržiūrėti koncertiniai vaizdeliai nemeluoja. Jo muzikos jėga bei nuoširdumas sugeba išjudinti klausytojus tiek gatvėse, tiek ir klubų salėse. Anąkart Niujorke stebėtus pasirodymus atminsiu ilgam. Nors visi šįvakar Electric Brixton šturmuojantys atlikėjai ir kolektyvai yra verti dėmesio,vistik Dub FX ir buvo tas vardas, kuris atviliojo mane čia į Brixton’ą vidury nakties. Tad teneįsižeidžia nei Krafty Kuts, nei The McMash Clan trijulė, bet šis rašinys bus dedikuotas būtent Dub FX pasirodymui. Juk jei bandyčiau išsamiai papasakoti apie visą šį renginį, rašinys pavirstų į knygą, kurios niekas neperskaitytų iki galo, tad kam to reikia.
Foto: Ignas Bautrėnas
Durys atvertos, kišenių turinys apžiūrėtas, pažymėjimas patikrintas, štampukas ant rankos uždėtas. Electric Brixton vidus lankytojus pasitinka kol kas tuščia šokių aikštele ir įrašus sukiojančiu ODJBOX. Vakarėlis prasideda ramiai, bet netrunka įsivažiuoti, o prie barų nusidriekia eilės. Susiradęs patogią vietą balkono pakraštyje susidomėjęs stebiu gausėjančias lankytojų gretas ir beprasidedančius šokius. ODJBOX keičia Wicked City, o šiuos – Featurecast. Muzika aidi, o scena mirga šviesomis ir vizualizacijomis. Nors vakarėlis tesis ligi ryto, organizatoriai tikriausiai nusprendė Dub FX gerbėjų už ūsų netampyti. Vakaro žvaigžė scenoje pasidodo kiek po pirmos.
Džiugu matyti, kad jis toks pat, kaip visada. Paprastas, žvaliai besišypsantis, vilkintis cargo šortus ir pablukusius melsvus marškinėlius. Pasisvekina, prisistato. „Jei kartais nežinote kas aš toks ir ką gyvenime veikiu – aš esu Dub FX. Kiekvienas garsas, kurį girdite yra kuriamas gyvai, čia ir dabar.” Ilgai nedelsiant introdukcinė beatboxo instrumentacija išsivysto į pirmąją pasirodymo dainą „Listen Here”, pasakojančią apie atlikėjo keliones, kūrybos pradžią ir nenorą paklusti tradiciniam įrašų kompanijų brukamam muzikos industrijos supratimui.
„Too many MC’s take the street to the stage,
But I would rather take the stage to the street,” dainoje sako jis.
Ryški gatvinė Dub FX dvasia anaiptol nepaskesta Electric Brixton šviesų gausoje.
„Aš tik visai neseniai atskridau į Londoną,” sako jis. „Čia negrojau jau ilgą laiką. Esu labai pavargęs po kelionės, ir kol kas dar nesigaudau vietiniame laike, bet jūs man suteikiate neįsivaizduojamai daug energijos.” Jį palaikyti scenoje pasirodo jo bičiulis, bei nuolatinis pasirodymų dalyvis, reperis CAde. Kartu jie atlieka porą dar negirdėtų, ir gausiai improvizuotų kūrinių.
„Šiandien mano gyvenimo meilės Flower Fairy su manimi nėra,” guodžasi Benjamin’as klausytojams. „Ji liko Australijoje, tad būtų smagu nusiūsti jei šiek tiek meilės. Nagi, pasistenkime visi kartu!” Suskamba Flower Fairy skirtos dainos „Sooth Your Pain”, bei „Love Me Or Not”. Romantiškąją pasirodymo dalį lydi sunkesni kūriniai – „Society Gates”, „Wandering Love”, ir keletas kitų.
Foto: Ignas Bautrėnas
2013-ųjų viduryje Dub FX savo tinklalapyje paskelbė renkąs lėšas naujojo albumo prodiusavimui, leidybai, bei platinimui. Socialinės medios tinklalapius apskriejusi rinkliava neliko be atsako ir daugelis klausytojų nepagailėjo šlamančiųjų muzikanto veiklai paskatinti. Gana greitai surinkęs reikiamą sumą Dub FX metų pabaigoje pamalonino klausytojus albumu „Theory Of Harmony” – šūsnimi naujų, puikiai aranžuotų kūrinių. Koncerte naujasis albumas nelieka užmirštas. Apie jį primena daina „Don’t Give Up”.
„Dabar dar pagrosiu vieną kūrinį, o tada kilstelsime energijos lygmenį vienu laipteliu aukščiau, kaip manot?” klausia Dub FX minios. Klausytojams neprieštaravus suskamba pirmieji kūrinio „Made” garsai ir kumščiai kaip mat kyla viršun.
„It’s times like this you need to lose your inhibitions,
Raise your fist and forget about decisions.”
Štai taip simboliškai baigiasi pirmoji pasirodymo dalis.
„Nors ir esu pavargęs, o Australijoje šiuo metu yra aštuonios valandos ryto, bet vis tiek manau, kad mums reikia dar daugiau,” sako Dub FX. Jo žodžius palydi pritariančios ovacijos. „Iki šiol aš beatbox’inau ir junginėjau šituos aparatus, grojau jums dainas. Bet dabar noriu padovanoti dar daugiau energijos.”
Scenoje pasirodo juodu saksofono dėklu nešinas žmogus.
„Štai čia su manimi yra Mr. Woodnote,” sako Dub FX. „Dabar aš pagrosiu jums šia ritmo mašina, ir mes kartu su juo pagaminsime drum’n’bass’o!”
Foto: Ignas Bautrėnas
Mr. Woodnote – tikrai įpatingas svečias Dub FX koncertuose. Bendri šių atlikėjų pasirodymąi apskriejo pasaulį Youtube kanalais, o ugningosios šio saksofonisto atliekamos partijos skambėjo dar ir pirmąjame studijiniame Dub FX albume „Everythinks a Ripple”. Rodos tik to minia ir telaukė. Užgesus šviesoms plojimų lydima ilga improvizuota instrumentuotė atveda klausytojus į kūrinį „Flow”. Greitas ritmas ir svaiginantys saksofono garsai – tarsi dinamitas ir degtukai. Daina nesuvaldomai virsta sprogimu.
Scenoje vėl pasirodžius CAde jie tryse atlieka „Supernova Pilots”, o Dub FX įsismaginus ritmo improvizacijose Mr. Woodnote į jas įpainioja savas soluotes. Muzikantų siluetai skesta raudoname scenos apšvietime.
Nežinau kiek laiko tesėsi tas siautulys panaikinęs laiko nuovoką. Aplinkui besišypsantys veidai, šokantys kūnai, scenos šviesos ir tamsa. Sunku ir patikėti, kad Dub FX scenoje jau beveik dvi valandas. Jis ir pats tai pastebi.
„Labai gaila,” sako jis, „bet atėjo tas laikas. Tik naktis dar nesibaigia, tai nepabėkit. Krafty Kuts gros už kelių minučių, o aš susirinkęs daiktus noriu pasiausti su jumis ten, aikštelėje. Taip, kad dar viena daina ir gero vakaro jums visems.”
Na ir kokia gi dar daina galėjo vainikuoti vakarą simboliškiau, nei bene žymiausias Dub FX kūrinys „Love Someone”. Abėjingų ji nepalieka, o koncertas pasibaigia meilės ir pozityvumo gaidele.
Vakarėlis pačiame įkarštyje! Dub FX scenoje keičia Krafty Kuts. Bet laikrodžio rodyklė jau rodo pusę keturių ryto, ir didelė dalis klubo lankytojų pajuda laukan. Viduje pasilieka ištvėrmingi klubinėtojai,o aš, kartu su visais tais, kuriuos čia pritraukė būtent Dub FX, patenku į tamsią ir šaltą Brixton’o gatvę. Belieka tik sulaukti reikiamo autobuso ir stebint tamsiu lango stiklu viens kitą lenkiančius stambius lietaus lašus riedėti tamsiomis pietų Londono gatvėmis brėkštančio ryto link.
Pasiklausykime visiškai naujo elektroninės bass muzikos prodiuserio SBTRKT kūrinio, vakar nuskambėjusio BBC Radio 6 programos eteryje.
Instrumentinė kompozicija „Hold The Line”, tai pirmasis iš vinilinių singlų serijos, kurią SBTRKT (tikrasis vardas – Aaron Jerome) žada išleisti prieš šių metų bėgyje pasirodant ilgai lauktam naujam atlikėjo albumui.
Gitarų efektų meistras, downtemp projekto DARKSIDE narys Dave Harrington, yra ne tik puikus multiinstrumentalistas, bet ir puikus didžėjus. Tuo galite įsitikinti pasiklausę jo naujojo podcast’o kurto specialiai Australijos įrašų kompanijos Modular Recordings tinklapio skyreliui Modcast.
Podcast’o pradžioje DARKSIDE klausytojų laukia malonus siurprizas – Nick Drake dainos „Things Behind The Sun” koveris, kurį duetas įrašė kartu su kviestine vokaliste Tamara. Kūrinį nemokamai atsisiųsti galite paspaudę ČIA.
Pilnas beveik valandos ilgio garso mozaikos kūrinių sarašas paskelbtas žemiau.
Nick Drake – Things Behind the Sun (Tamara cover)
The Range – Everything But
Terje Rypdal – Silver Bird is Heading for the Sun (DH remix)
Metrika – Jeel K’eex (DH instrumental edit)
Laurie Anderson – Commencement Address (DH cut-up)
Empress Of – Realize You (DH edit)
Gang Gang Dance – House Jam (Benoit & Sergio remix)
Sun Glitters – Mouth (Shigeto remix)
Braids – Amends (DH remix)
The Knife – Without You My Life Would Be Boring (DH instrumental edit)
Sex Mob – Quiet (DH edit)
Ricard Villalobos – Ichso
Frankie Rose – Pair Of Wings
David Lynch – In Heaven Everything is Fine
DH – Holidays
Bendras Apparat ir Modselektor projektas Moderat šiandien švenčia naujojo vinilinio singlo „Last Time” pasirodymą.
Leidybinės firmos Monkeytown Records išleistame single be dainos originalo dar rasite instrumentinį kūrinio variantą, kitą kūrinio versiją, ir Jon Hopkins kurtą remiksą.
Bet tai dar ne viskas! Šiandien grupė savo gerbėjus pamalonino ne tik viniline plokštele, bet ir naujuoju dainą „Last Time” iliustruojančiu videoklipu. Klipo siužete pasakojama istorija apie kasdieninį priemiesčių jaunimo nuobodulį, draugystę, ir norą pabėgti kuo toliau nuo realybės.
Klipą, kuris 2013-ųjų rudenį buvo filmuotas Berlyno priemiesčiuose, prodiusavo ir filmavo kūrybinė grupė Pfadfinderei.
Vakar svečiuodamasis BBC RADIO 1 muzikinis stebukladarys James Blake pristatė naują, niekur neskelbtą kūrinį pavadinimu „40455”.
Pasak jo paties, 2013-ųjų Mercury prizo laureatas šiuo metu kuria naują muziką kartu su savo bičiuliu Chance The Rapper. James Blake yra nominuotas Sausio 26-ąją vyksiančių Grammy apdovanojimų „Best New Artist” kategorijoje.
Trumpą interviu apie jo meilę muzikai ir DJ kultūrai galite pasižiūrėti ČIA.
Jack White vadovaujama alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather paskelbė naują kūrinį pavadinimu „Rough Detective”. Šis kūrinys – tai antroji daina iš neseniai dienos šviesą išvydusio vinilinio grupės singlo „Open Up (That’s Enough)/Rough Detective”.
Jack White priklansančios leidybinės kompanijos Third Man Records planuose esantis naujasis The Dead Weather albumas pasirodys tik 2015-aisiais metais, bet iki tol ištikimiausius gerbėjus lydės trumpų vinilinių leidinių serija.
Primename, kad alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather, kurioje Jack White užima būgnininko pareigas, sudaryta iš The Kills vokalistės Alison Mosshart, Queens of the Stone Age gitaristo Dean Fertita bei Raconteurs bosisto Jack Lawrence.
Džiugi naujiena Jack White gerbėjams! Muzikantui priklausančios indie muzikos leidybinės kompanijos Third Man Records planuose – trečiasis kolektyvo The Dead Weather albumas. Nors albumas pasirodys tik 2015-aisiais, klausytojai bus lepinami vinilinių singlų serija, kurių pirmasis – „Open Up (That’s Enough)/Rough Detective” jau prekyboje.
Primename, kad alternatyvaus roko supergrupė The Dead Weather, kurioje Jack White užima būgnininko pareigas, sudaryta iš The Kills vokalistės Alison Mosshart, Queens of the Stone Age gitaristo Dean Fertita bei Raconteurs bosisto Jack Lawrence.
Būsimojo albumo pavadinimas dar neskelbiamas.
Nors prie manoMUZIKOS komandos prisijungiau prieš porą metų, šis manoTOPAS yra pirmasis, kuriuo dalinuosi su jumis. Per šį laiką manoMUZIKA portalas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o muzika lydinti mane visur ir visada man tapo dar svarbesnė nei bet kada anksčiau. manoMUZIKOJE atradau platformą, kurioje galiu pasidalinti savo muzikiniais atradimais ir įžvalgomis su kitais, tokiais pat pamišėliais kaip aš, ir už tai esu dėkingas kiekvienam prie šio portalo plėtros ir puoselėjimo prisidedančiam komandos nariui.
Na bet užteks apie mane…
Sunku patikėti kaip greitai 2013-ieji metai priartėjo prie pabaigos ir kiek daug jie atnešė kiekvienam melomanui. Praėjus dar dešimtmečiui tikriausiai prisiminsime 2013-uosius su pačiais šilčiausiais sentimentais. Šie metai tapo neabejotinais atgimimų ir atradimų metais. Nepamenu kada paskutinį kartą teko matyti tiek daug iš naujo atgimstančių legendų, sugrįžtančių su naujomis idėjomis ir naujais kūriniais. Taipogi šie metai buvo gausūs naujos, dar negirdėtos ir nepažintos muzikos, kurios didžioji dalis turi stiprų potencialą atlaikyti laiko patikrinimą. Žinoma, buvo ir nusivylimų, nepavykusių eksperimentų, muzikinių nuopuolių… Bet ne apie tai reikia galvoti kurpiant geriausiųjų darbų penkioliktuką, tuolab, kad rinktis tikrai buvo iš ko.
Kiekvienas asmeninis topas yra kažkuo subjektyvus ir neteisingas. Toks yra ir manasis. Neišvengiamai už borto teko palikti didelę dalį man svarbių albumų, bet anot patarlės – „visiems geras nebūsi”. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti tų grupių ir atlikėjų, kurie nepateko į šį sarašą, tad visų pirma norėčiau paminėti keletą vardų, kuriuos dėl vienos ar kitos priežasties teko išbraukti.
Albumų saraše nerasite nei Nick’o Cave’o, nei Depeche Mode, nei Trent’o Reznor’o šiais metais pristačiusio ne tik ilgai lauktą Nine Inch Nails albumą, bet ir savo naujojo projekto How To Destroy Angels debiutą. Nebus ir galybės itin kokybiško post-roko – Pelican, God Is An Astronaut, Russian Circles, Earthless, 65daysofstatic – grupių, skeptikams praktiškai įrodžiusių savo ilgaamžiškumą. Nors alternatyvaus roko ir indie scena šiais metais žibėjo dar labiau nei pernai, išbraukti teko ir tokius vardus kaip Editors, Foals, Arcade Fire, Yeah Yeah Yeahs, Kings Of Leon, Phoenix, The National, Vampire Weekend, ir daugelį kitų. Kodėl? Savo asmeninį topą rinkau iš mano metų klausomiausių, labiausiai man įstrigusių ir daugiausiai man šiais metais įtakos padariusių albumų bei kūrinių. Man ir mano…o pasirinkimas buvo begalinis. Skaudančia širdimi suglamžytame popieriaus lape surašytus pavadinimus ilgai braukiau, kol jų beliko tik penkiolika.
Tad atleisk man, David’ai Bowie, bet tavęs šiame saraše irgi nėra.
GERIAUSI 2013-ŲJŲ METŲ ALBUMAI
1. Bonobo „The North Borders”
Po neilgų dvejonių metų albumu man vistik tapo naujasis netrukus Lietuvą aplankysiančio Bonobo darbas. Be šiame albume skambančių kūrinių neapsiėjo nei vienas pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, išvažiavimas į gamtą ar pasibuvimas prie jūros. Tobula muzika bet kuriam metų laikui ir bet kuriam paros metui.
2. Mazzy Star „Seasons Of Your Day”
Mazzy Star sugrįžo su tokiu kerinčiu albumu, kad rodos, jog tos 17 metų trukusios pertraukos net nebūtų buvę. Hope Sandoval balsas per beveik du dešimtmečius nei kiek nepakito, o psichodelinė albumo atmosfera užburia lygiai taip pat, kaip užbūrė ankstesnieji šio dreampop dueto darbai.
3. DARKSIDE „Psychic”
Nicolas Jaar ir multi-instrumentalisto Dave Harrington bendras projektas DARKSIDE hipnotizuoja ir nukelia klausytoją į kitą erdvę ir kitą laiką. Ši mistiška muzika skamba tarsi Mike Oldfield ir Pink Floyd mišinys dvidešimt pirmojo amžiaus fone.
4. Daft Punk „Random Access Memories”
Neabejotinas 2013-ųjų vasaros favoritas! Iš Thomas Bangalter ir Guy-Manuel de Homem-Christo tikėtasi visko, bet tuo pačiu visiškai ne to, ką jie pasiūlė klausytojams. Prancūzų duetas nestokoja inovatoriškumo ir nebijo laužyti savo pačių sukurtų rėmų. Šaunuoliai!
5. My Bloody Valentine „m b v”
Beveik toks pats malonus ir netikėtas sugrįžimas, kaip ir Mazzy Star. Juk nuo kultinio grupės albumo Loveless praėjo net 22 metai! Nepaisant to My Bloody Valentine gerbėjams pateikė ilgai brandintą, bet nei kiek Loveless nenusileidžiantį savo kūrybos tesinį.
6. Sigur Ros „Kveikur”
Nors grupę metų pradžioje paliko vienas iš kertinių grupės narių, ketvertukas patapęs trijule net nesiruošia sustoti. Anaiptol! Nežinau kaip šie islandai tai sugeba, bet naujasis jų darbas (ir vėl) yra vienas iš labiausiai įkvėpenčių metų albumų.
7. James Blake „Overgrown”
Pagyrimus ir epitetus James’ui Blake’ui galima žarstyti saujomis – Mercury prizo laureatas, muzikinis stebukladarys, galbūt netgi genijus… Antrasis šio unikalaus jaunuolio darbas, kuriame svečių vaidmenis atliko Brian Eno ir RZA, tai dar vienas platus žingsnis į priekį.
8. Fuck Buttons „Slow Focus”
Trečiasis noise roko ir elektroninės drone muzikos projekto albumas – šiek tiek prieinamesnis ir struktūriškai pranašesnis už ankstesnius Fuck Buttons darbus. Nepaisant to šiame įraše gausu tos pačios, natūralios pirmykštės jėgos, kuria spinduliuoja visa ankstesnė dueto kūryba.
9. Moby „Innocents”
Moby yra vienas iš tų retų atvejų, kai kūryboje nuolat atsispindintis kūrėjo braižas su prabėgančiais metais netampa nuobodus ar nuvalkiotas. Labai džiugu, kad šis plikagalvis muztikantas kartu su būriu draugų (tarp kurių yra Wayne Coyne, Cold Specs, Mark Lanegan, ir kiti) sugebėjo atrasti ir pateikti savo muziką iš naujo, dar kart įrodant, kad apie jį pamiršti kol kas nederėtų.
10. Boards Of Canada „Tomorrow’s Harvest”
Štai ir dar vienas netikėtas sugrįžimas! Šis škotų IDM duetas prieš septynerius metus dingęs kaip į vandenį sugrįžo su vienu iš stipriausių šių metų albumų, menančių šalto brėkštančio ryto grožį.
11. Arctic Monkeys „AM”
Šiek tiek sunku patikėti, kad nuo Arctic Monkeys debiuto praėjo jau septyneri metai, o per tą laiką šie kandūs Šefieldo vaikinukai išaugo į vieną iš sėkmingiausių Didžiosios Britanijos roko grupių. Panašu, kad šiemet driokstelėję kol kas brandžiausią savo darbą Arctic Monkeys dar tik apšilo kojas roko muzikos industrijoje, ir su laiku iš jų sulauksime to, ko dar nesame net sapnavę.
12. Moderat „II”
Ar tik man vienam atrodė, kad Moderat tebuvo vieno albumo projektas? 2009-aisiais Apparat ir Modselektor bendradarbiavimas sužavėjo savo spontaniškumu ir prieinamumu, bet tesinio laukti atrodė bergždžia. Ir štai, po keturių metų pertraukos daug žadantis antrasis projekto albumas gan ženkliai lenkia savo pirmtaką.
13. MGMT „Mgmt”
Vieni klausytojai smerkia Andrew VanWyngarden’ą ir Benjamin’ą Goldwasser’į už savo tobulų pop muzikos hitų apleidimą, o kiti garbina MGMT kaip naujos kartos psichodelinės muzikos genijus. Neaišku kuri argumento pusė yra teisingesnė, bet akivaizdu, kad MGMT sugeba iš klausytojų išspausti stiprias emocijas. Su kiekvienu nauju albumu šio dueto muzika tampa vis keistesnė ir nenuspėjamesnė, o jie patys nevengia pažvelgti į savo kurybą per naują, dar neregėtą prizmę.
14. The Knife „Shaking The Habitual”
Ši švedų dueto drone/dark ambient sintezė žavi, gasdina ir stebina tuo pačiu metu. Tai tarsi savotiška muzikinė mozaika, siekianti supurtyti klausytojo mastymą, pasaulėžiūrą ir ideologiją.
15. Queens Of The Stone Age „…Like Clockwork”
Legendinis dykumų roko projektas pateikė dar vieną kraują stingdantį albumą, smarkiai pranašesnį už jo pirmtaką Era Vulgaris. Projektu šį reiškinį vadinu todėl, kad naujojo albumo kūryboje ir atlikime dalyvavo ne tik projekto ašis Josh’as Homme su nuolat besikeičiančia komanda, bet ir krūva garbės svečių, kurių gretose figūruoja Nirvana būgnininkas Dave Grohl, Josh Homme kolega Nick Oliveri iš Kyuss, Screaming Trees vokalistas Mark Lanegan, Nine Inch Nails siela Trent Reznor, Arctic Monkeys lyderis Alex Turner, ir net pats seras Elton’as John’as!
GERIAUSIOS 2013-ŲJŲ METŲ DAINOS
65daysofstatic „The Undertow”
http://www.youtube.com/watch?v=8JdO4yg0_8U
Arctic Monkeys „Do I Wanna Know”
Boards Of Canada „Come To Dust”
Bonobo „Emkay”
Daft Punk „The Game Of Love”
http://www.youtube.com/watch?v=ZlruAIr_H28
DARKSIDE „Golden Arrow”
Dub FX „Listen Here”
How To Destroy Angels „Ice Age”
James Blake „Digital Lion”
Mazzy Star „In The Kingdom”
http://www.youtube.com/watch?v=ryhXfAdU8VI
Moby (feat. Cold Specs) „A Case For Shame”
Phaeleh „Never Fade Away”
Queens Of The Stone Age „I Sat By The Ocean”
http://www.youtube.com/watch?v=gOXaUjGk-yY
Shpongle „How The Jellyfish Jumped Up The Mountain”
Sigur Ros ” Brennisteinn”
Metai baigiasi, o muzika skamba toliau. Artėjančių 2014-ųjų proga linkiu Jums visiems tyloje praleisti kuo mažiau laiko. Gerų švenčių!