Ugnė Janeliauskė

Rufus Wainwright koncertuos Lietuvoje!

Amerikoje kuriantis kanadiečių kilmės multitalentas Rufus Wainwright pavasarį atvyksta į Lietuvą!

Rufus Wainwright (nuotr. iš oficialios atlikėjo socialinio tinklapio paskyros)

 

Dainų atlikėjas, kompozitorius, puikus vokalistas, dešimties solinių albumų savininkas, dviejų operų autorius, prisidedantis prie filmuose skambančios muzikos („Brokeback Mountain”, „Moulin Rouge!“, „Shrek“, „Meet the Robinsons“ ir kt.), skaičiuojantis įvairių apdovanojimų (tarp jų – ir „Grammy“ už gyvo garso albumą „Rufus Does Judy at Carnegie Hall”), ir dar didesnį bendradarbiavimų skaičių su įvairiais muzikos pasaulio grandais („Sting“, Tori Amos, Ben Folds, „Antony and the Johnsons“ ir kt.), aktorius („The Aviator“ ir kt.), teatro, ir apskritai, Scenos Žmogus (didžiosiomis raidėmis) pirmą kartą Lietuvoje 2014 metų kovo 20-tąją dieną Vilniaus kongresų rūmuose, talpinančiuose vos 800 žmonių, surengs savo pasirodymą.

ManoMUZIKA.lt informuoja, kad išankstinė „Ticketpro“ bilietų  prekyba jau prasidėjo!

http://www.youtube.com/watch?v=iDVoLpDhvWk

manoTOPAS 2013: Ugnė

(nuotr. Mr Sith Zam)

ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.

manoALBUMAI
Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“,  „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“.  Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.

Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.

Lorde„Pure Heroine“

Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.

Devendra Banhart – „Mala“

Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai.  Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.

Villagers„{Awayland}“

Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.

Coco Rosie“ – „Tales of a GrassWidow“

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.

Rhye – „Woman“

Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.

Ane Brun – „Rarities“

Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.

Phoenix– „Bankrupt!”

Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.

London Grammar“ – „If You Wait“

Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.

Bastille“ – „Bad Blood“

Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai  – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.

Snakadaktal“ – „Sleep In The Water“

Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.

Everything Everything“ – „Arc“

Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai  „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį  elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.

Ólafur Arnalds – „For Now I Am Winter“

Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.

King Krule“ – „6 Feet Beneath The Moon“

Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.

Laura Marling – „Once I Was An Eagle“

Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.

Volcano Choir“ – „Repave“

Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.

 

manoSINGLAI
Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:

 

manoLIVE

Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:

 

Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.

„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.

 

Bad America

Tenka prisipažinti, kad muzikos klausytojai „lempa“ lygiai tokiais pačiais tempais, kaip ir bet kurios kitos gyvenimiškos srities atstovai – nebeįkandamas informacijos kiekis ir vis dar guminiu efektu nepasižymintis valandų skaičius paroje formuoja itin spartų žinių filtravimą ir kritišką reakciją. Neginčytino nykščio aukštyn susilaukia vis mažiau naujokų scenoje, nes, dažniau nei norėtųsi, nejučiom galva ir vėl nusivylusiai kinkuoja – tai „jau kažkur girdėta“ ir „jau kažkur matyta“. Tokios aplinkos kontekste manoMUZIKA šiandien labai džiaugiasi „manoATRADIMAS“ skiltyje pristatydama šviežutėlį ir išskirtinį „Witch House“ projektą pavadinimu „Bad America“, kuriame garsai gimsta tik vizualikos dėka.

Tai, kad „Bad America“ muzikos scenoje žengia pirmuosius žingsnius, išdavė ne tik 2013 metais sukurtas profilis, „laikų“ skaičius jų socialinio tinklapio paskyroje, bet ir šykštus paieškos sistemų pateiktas rezultatas. Suskubom tapti pirmuoju muzikos portalu, pakalbinusiu Kanadoje gyvenantį Dom Marx – šio projekto įkūrėją.

 

Sveikas, papasakok Lietuvos klausytojams apie „Bad America“ – kiek narių jungia projektas ir kaip kilo ši idėja.

„Bad America“ yra mano paties solinis projektas. Jau keletą metų kuriu muziką, tačiau iki šiol rezultatai dar nebuvo išvydę dienos šviesos – arba nusėsdavo į kompiuterį rinkti skaitmeninių dulkių, arba būdavo ištrinami. Muzikos kūrime esu itin didelis perfekcionistas , o tai, kaip žinia, turi dvi puses – viena vertus, užtikrina, kad tik kokybiški produktai pasieks klausytojų ausis, kita vertus, absoliučiai veda mane patį ir aplinkinius iš proto!

Muzikinio projekto idėja gimė šiais metais, kai 600-tajį kartą žiūrėjau Darren Aronofsky režisuotą filmą „Black Swan“. Dėl tikslaus peržiūrų skaičiaus, žinoma, juokauju, bet visiškai rimtai esu didelis kompozitoriaus Clint Mansell gerbėjas [Clint Mansell kūrė „Black Swan“ garso takelį – aut. past.]. Mane visuomet labai žavėjo partitūros menas, muzikos kūrimas filmams. Kažkas nepaprastai magiško yra tobuloje muzikos ir vaizdo santuokoje. Tai kaip universali kalba, ir, kai mažiausiai tikiesi, ji gali spustelėti giliai slepiamus mygtukus, paliesti labiausiai įsišaknijusias emocijas ir priversti mąstyti apie dalykus, kuriuos priešingu atveju būtum linkęs ignoruoti arba slopinti. Vaizdo ir garso samplaika turi tokią galią – mes permąstome save ir aplinką, kurioje gyvename – tai suvokęs aš pasakiau sau, jog turiu rasti būdų, kaip tapti šio meno dalimi.

Vadinasi, įkvėpimas muzikai gimsta iš filmų? Kaip atrodo kūrimo procesas?

Tiesą pasakius, nemoku rašyti muzikos tuo visiems įprastu būdu dėliojant natas, todėl idėja kurti savotiškus filmų įgarsinimus pradžioje buvo tikrai bauginanti – nežinojau, nuo ko pradėti. Tai nėra kažkas, ką galima savaime išmokti be tinkamos praktikos ir pasiruošimo. Žiūrėdamas filmą „Black Swan“, kuriame buvo tamsių, įtaigių scenų, pamaniau, kad galėčiau iš jų pasisemti įkvėpimo ir pabandyti perteikti savo kilusias emocijas. Tam tikra prasme, tai buvo atvirkštinis veiksmas nei filmo garso takelio kūrimas – jau sukurti vaizdai tapo mano muzikos inspiracijomis. Taip pradėjau naršyti internetą, ieškoti nepriklausomų filmų ir kurti muziką jų vaizdams.

Kai atrandu filmą, keliantį virpulius, užtildau garsą ir leidžiu patikusias scenas pakartojimui. Tuomet keliauju į savo studiją ir kuriu tiems vaizdiniams muziką. Taip vyksta kūrimo procesas.

Tiesą pasakius, manęs visiškai nejaudina kūrybos priskyrimas kokiam nors muzikiniam žanrui, visgi, paprastai, mano muzika yra atspindys tamsesnių filmų, todėl jeigu kas nors manęs klausia, atsakau, kad kuriu „Witch House“. Dėmesį telkiu į aštrias emocijas, tokias kaip meilė ir skausmas, bet stengiuosi jas perteikti visai kitokiame amplua, nei yra įprastai yra išreiškiama muzikoje.  Kai manęs teiraujasi, į ką panaši mano kuriama muzika, man yra tikrai sunku atsakyti, nes mažiausiai trokštu skambėti kaip kažkas kitas.

Na, ir tradicinis klausimas – papasakok apie savo artimiausius ateities planus. Ar galima tikėtis įrašo?

Kitų metų viduryje planuoju pristatyti debiutinį mini albumą (EP) pavadinimu „CULT“, tačiau vis dar ieškau filmų, iš kurių galėčiau semtis įkvėpimo. Kai išleidžiu dainą, vizualizaciją turiu įkelti drauge, nes tai neatsiejami dalykai, tačiau stengiuosi gerbti autorines teises, o tai neretai kelia sunkumų. Jeigu lietuviškų arba bet kurios kitos pasaulio šalies filmų kūrėjai nori pasidalinti savo darbais tam, kad galėčiau kurti muziką pagal jų filmo scenas, laukiu pasiūlymų!

Be to, ketinu pradėti planuoti savo gyvų pasirodymų koncepciją, kuri tikrai skirsis nuo tradicinio koncerto – tai bus audio ir video, jų bendrai kuriamos atmosferos visaapimanti patirtis. Pasirodymo idėja dar nėra išplėtota, tačiau jau dabar žinau, kad tai skirsis nuo to, ką esate įpratę matyti.

 

Dėkoju už pokalbį – atidžiai seksime tavosios muzikinės „stovyklos“ naujienas!

 

 

SLK – Ride

Vienas iš lietuviškojo dueto „The Sneekers“ narių – Karolis Labanauskas ėmėsi prodiusavimo veiklos ir dabar yra atpažįstamas „Embody“ pseudonimu.

Siūlome išgirsti pirmąjį „Embody“ prodiusuotą kūrinį – tai kylančios Londono atlikėjos „SLK“ daina „Ride“, kurios premjera įvyko šią savaitę.

Ane Brun – Daring To Love

Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun lygiai prieš du mėnesius išleido savo septintąjį studijinį albumą „Rarities“, o šiandien pristatė premjerą – dainos „Daring To Love“ vaizdo klipą. Video yra matomos Eriko Poppe prodiusuoto filmo „A Thousand Times Goodnight“, laimėjusio specialų komisijos „Grand Prix“ prizą Montrealio Pasaulio filmų festivalyje, ištraukos. Beje, serialo „Sostų karai“ gerbėjai gali atpažinti vieną iš šiame filme vaidinančių aktorių – Nikolajų Coster-Waldau.

Lorde – Team

Vienas iš labiausiai džiuginančių šių muzikinių metų atradimų – septyniolikmetė Naujosios Zelandijos dainininkė Lorde (tikrasis vardas Ella Maria Lani Yelich-I‘Connor) savo debiutiniu albumu „Pure Heroine“ nustebinusi net pačius skeptiškiausius, šiandien pristatė naujausią vaizdo klipą dainai „Team“.

„Šio klipo idėja gimė iš mano sapno, kurį regėjau prieš porą mėnesių – apie paauglius ir jų savitą pasaulį. Pasaulį su hierarchijos sitema ir priėmimu į ją. Mano sapne berniukas, kuris buvo antrasis pagal rangą, turėjo jaunatviškų spuogų ant veido, jų turėjo ir mergina, kuri buvo karalienė. Sapnavau, jog tai visiškai kitoks pasaulis, kokio niekas niekada nėra matęs – kupinas tamsos, tropinių augalų, griuvėsių ir prakaito. Jame egzistuojantys testai ir jų neišlaikymas visiškai nereiškė, kad nesi priimamas. Kartais stipresnis yra tas, kuris yra paskutinis.“ – video idėją pristatė Lorde.

Perklausykite „Golden Parazyth“ mini albumą

Lietuviškasis Giedriaus Širkos muzikos projektas „Golden Parazyth“, kuris nuo 2009-tųjų prisijungus Aurimui Vilkišiui tapo duetu, pirmąją žiemos dieną išleido mini albumą (EP) pavadinimu „Unfinished Stories“. Šį  šešių dainų įrašą siūlome perklausyti apačioje.

„Naujas mini albumas jau čia. Iš mūsų rankų į Jūsų širdis. Mylėkit ir skleiskite žinią! ;)” – dalinantis naujo EP perklausa socialiniame tinkle pasidžiaugė „Golden Parazyth“.

 

Perklausykite naujausią ambient grupės „Hammock“ albumą

Kritikų vertinami amerikiečių ambient/post rock space vėliavnešiai „Hammock“ šiandien muzikos mylėtojams pristatė savo šeštąjį studijinį albumą, kurį pavadino „Oblivion Hymns“.

Marco Byrdo ir Andrew Thompsono duetas, kuriantis daugiau nei aštuonis metus, turtingu instrumentalu šįkart ir vėl pralenkė patys save: dvylikos dainų albume girdimas styginių kvartetas, vaikų choras, akordionas, valtorna, metalofonas ir kt.
Maloniai užsimiršti ir ištirpinti darbo dienos valandą galite ir manoMUZIKOJE.

Vancouver Sleep Clinic – Collapse

Išgirdus 17-mečio Timo Bettinsono iš Australijos šiais metais suburtą grupę „Vancouver Sleep Clinic“ nejučiom kyla asociacijos su genialiaisiais Viskonsino „Bon Iver“ – kūrinius puošia svajingos melodijos ir Timo falcetas.  Tiesa, šios sąsajos kyla tikrai ne veltui – tarp dažnai klausomų muzikos grupių australas išties įvardina „Bon Iver“, tačiau, toli gražu, vien tuo neapsiriboja.

Jaunuolis teigia, jog debiutinis EP buvo kurtas žiemą, kai širdyje karaliavo vėsi melancholija. Ar „Vancouver Sleep Clinic“ išlaikys savo „miego“ amplua – išgirsime tolimesniame muzikanto ieškojimų etape.