Po ketverių metų islandiškos tylos visi nekantriai laukiantys aštunto Björk albumo „Biophilia“ vakar gavo pirmąjį atlygį – šviežutėlį atlikėjos vaizdo klipą dainai „Crystalline“, režisuotą Michaelo Gondry.
Kol mėgaujatės vaizdu viršuje, manoMUZIKA primena, jog albumas turi pasirodyti rugsėjo 26 dieną.
Britas Tomas Vekas (tikrasis vardas Thomas Timothy Vernon-Kell) grįžo į muzikos sceną po 6 metų visiškos tylos. 2005-aisiais jis išleido debiutinį albumą „We Have Soul“, sukėlė didelį susidomėjimą jo kuriama indie electronic, muzika turinčia rock prieskonių ir dingo kaip į vandenį.
Viename interviu paklaustas, kurgi buvo pasislėpęs, atlikėjas beveik nustebęs atsakė, jog niekur nuo žemės paviršiaus dingęs nebuvo: gimtajame Londone darė tai, ką daro nuo 12 metų – kūrė muziką.
Šešerių metų kūrybos rezultatas pavadinimu „Leisure Seizure“ pasirodė praėjusio mėnesio pradžioje. Viršuje – prieš porą savaičių pristatytas vaizdo klipas dainai „Aroused“.
Niujorko Indie rokeriai „Clap Your Hands Say Yeah“ prieš šešerius metus išleido savo debiutinį albumą tokiu pačiu pavadinimu ir nuo to laiko gan sėkmingai skinasi kelią į pripažinimą.
Kolektyvas, susidedantis iš 5 narių, rugsėjį planuoja išleisti ketvirtą studijinį albumą, kuris vadinsis „Hysterical“.
Net dvi naujas dainas iš būsimojo įrašo grupė siūlo gerbėjams atsisiųsti nemokamai. Tą padaryti galite užpildę trumpas formas po tekstu – kiekvienu atveju tereikės nurodyti savo elektroninio pašto adresą.
Beje, prieš pasirodant žinioms apie šviežiausio albumo kūrimo planus, interneto erdvėje buvo pasklidę gandai apie grupės išsiskyrimą. Ko gero, geresnio būdo paneigti tokias paskalas nei paskelbimas apie naujo įrašo pasirodymą ir būsimo koncertinio turo datas, tikrai nesugalvosi.
Viršuje – vos prieš dieną pristatytas kūrinys „Maniac“ bei prieš mėnesį į pasaulį paleista daina „Same Mistake“. Abu darbai įtraukti į būsinomą įrašą „Hysterical“.
ManoMUZIKA, kažkada trumpai supažindinusi su kanadiečių duetu „Siskiyou“, džiaugiasi aptikusi žinių apie antrąjį daug žadančio indie folk‘o kolektyvo įrašą. Albumas „Keep Away the Dead“, kurį išleis „Constellation Records“ turi pasirodyti jau spalio pradžioje.
Vyrukai, besiruošdami albumo pasirodymui, pristatė pirmąjį singlą „Twigs and Stones“, kurį galite perklausyti viršuje.
Beje, dauguma albumo dainų buvo kuriamos žiemą ir, reiktų pripažinti, jog tai puikiai atsispindi kūrinių nuotaikoje: vėsus virpėjimas su tolumoj juntamu žiemišku sąstingiu ir tuštuma. Šių dainų bagažą kanadiečiai sukaupė dar iki galutinio grupės susiformavimo, mat mintis toliau tęsti dirbti kartu kilo tik po kurio laiko.
Iš viso antrame „Siskiyou“ įraše bus 10 naujų kūrinių:
1. Keep Away the Dead
2. Where Does That Leave Me
3. Twigs And Stones
4. So Cold
5. Revolution Blues
6. Dear Old Friend
7. Not the Kind
8. Fiery Death
9. Sing Me to Sleep
10. Dead Right Now
Atsitiktinai išgirdus amerikietės Alex Winston kūrinio „Sister Wife“ studijinę versiją galima ir pasimesti: varpeliai, plojimai, blizgučiai ir kiek paviršutiniškas džiugesys. Tarsi vaikų gimtadienis, cirkas ir Kalėdos viename. Bet įsijungus viršuje esančią dainos „Choice Notes“ akustinę versiją visas tas „šaršalas“ lyg ranka nusibraukia: stiprus, gerai valdomas vokalas, saikingas ritmas, skoningas nuoširdumas ir gaivi melodija.
Beje, pats kūrinys yra iš Alex Winston EP „Sister Wife“, pasirodžiusio šių metų pavasarį. 23 metų atlikėja savo „sąskaitoje“ turi dar tris EP bei keturis singlus. Na, o naujausias atlikėjos darbas, viešai parodytas tik prieš 4 dienas – kūrinys „Velvet Elvis“ iš būsimo EP tokiu pačiu pavadinimu. Jame amerikietė grįžta į vaikiškų animacinių filmų veikėjos amplua.
Britų numylėtinė soul atlikėja Joss Stone šiandien pristatė penktąjį savo studijinį albumą pavadinimu „LP1“. Įrašas buvo išleistas bendradarbiaujant dviem leidybinėm kompanijom – pačiai Joss Stone priklausanti „Stone‘d Records“ bei nedidukė Kalifornijoje (JAV) veikianti „Surfdog“.
Nuo 2003-čiųjų aktyviai kurianti ir dainuojanti anglė sukaupusi krūvas apdovanojimų, tarp kurių „Grammy“, „Mercury Prize“, „BRIT Awards“, „MOBO Awards“ ir kiti.
Įrašinėdama naujausią albumą 24 metų atlikėja dirbo su Dave Stewart – prodiuseriu bei grupės „Eurythmics“ įkūrėju. O pats įrašas „gimė“ neįtikėtinai greitai – vos per 6 dienas.
Albume – 10 naujų dainų, o viršuje – trumpas pristatomasis vaizdo įrašas iš jo kūrimo darbų.
Britų atlikėjas Ben‘as Howard‘as, apie kurį rašė ir manoMUZIKA, šiuo metu ruošiasi savo debiutinio albumo „Every Kingdom“ pasirodymui, kurį spalio 3 dieną išleis įrašų kompanija „Island Records“. Tai tarsi išankstinis kokybės garantas, mat viena didžiausių leidybinių kompanijų, dirbusių su Tori Amos, P. J. Harvey, Amy Winehouse, „The Killers“, „Mumford & Sons“ ir begalę kitų, savo dėmesį, laiką ir, žinoma, pinigus investuoja tik į vertus dėmesio muzikantus.
Likus trims mėnesiams iki pirmojo pilno studijinio įrašo pasirodymo, Ben‘as dovanoja gerbėjams nemokamą EP, kuriame užfiksuotas atlikėjo gyvas pasirodymas. Atsisiųsti šį EP galima čia.
Na, o viršuje – dainų kūrėjo bei atlikėjo akustinis dainos „Diamonds“ atlikimas.
Šeštadienio vakarą žiniasklaidoje pasipylė žinios apie britės Amy Winehouse mirtį. Oficialiame policijos pranešime buvo teigiama, jog liepos 23 dienos popietę, apie 16 valandą Londono greitoji pagalba iškvietė policijos pareigūnus į atlikėjos namus, kur medikai jau buvo konstatavę 27 metų moters mirtį. Netrukus buvo nustatyta, jog ši moteris yra Amy Jade Winehouse – žymi britų dainininkė.
Tolimesnės atlikėjos mirties aplinkybės tebėra tiriamos ir kol kas nėra pateikta jokių oficialių išvadų. Kol nėra atliktas išsamus tyrimas, policija neigia gandus apie speliones dėl narkotikų perdozavimo. Pareigūnai ragina žiniasklaidą laikytis santūrumo, gerbti dainininkės šeimą ir neteršti atlikėjos vardo išankstiniais nepatvirtintais kaltinimais.
ManoMUZIKA, neketindama veltis į diskusiją apie narkotinių medžiagų žalą ir britės skandalus, norėtų priminti, jog po debiutinio Winehouse albumo „Frank“ nominavimo „Mercury Prize“ apdovanojimui, Amy Winehouse šlovės viršūnę pasiekė sulig antruoju darbu „Back to Black“. 2007-aisiais ji tapo pirmąja moterimi Didžiojoje Britanijoje, gavusia penkis „Grammy“ apdovanojimus. Jos antrasis įrašas penkis kartus tapo platininiu Anglijoje ir tais pačiais metais užėmė perkamiausio metų albumo Didžiojoje Britanijoje vietą, o JAV šis įrašas pasiekė antrą geriausiai perkamų albumų topo vietą.
Tai toli gražus ne visi atlikėjos apdovanojimai, Amy lentynoje prestižiški „BRIT Award“, „Ivor Novello“, „Times“, ir kt. įvertinimai.
2008-aisiais buvo išleistas dokumentinis filmas apie dainininkės karjerą „Amy Winehouse – The Girl Done Good: A Documentary Review“.
Prieš įvykstant tragedijai, po penkerių metų kūrybinės pertraukos, Amy dirbo ties trečiuoju įrašu. Viename interviu dainininkė pasidžiaugė dviem naujomis dainomis – „Our Souls Ain‘t Sold“ bei „Gutter“.
Muzikos pasaulis gedi talentingo grynuolio, spėjusio padaryti milžinišką įtaką daugumai šiuolaikinių atlikėjų bei dainininkų.
Panašu, jog besiruošiant pokyčiams kūryboje bei naujam albumui, apie kurį rašė ir manoMUZIKA, Rufus Wainwright nusprendė išleisti milžinišką rinkinį pavadinimu „House Of Rufus“, kuris turėjo vainikuoti bene viską, ką iki šiol buvo sukūręs talentingasis amerikietis.
Rinkinį „House of Rufus“, kurį galima įsigyti nuo praeitos savaitės, sudaro šeši studijiniai albumai „Rufus Wainwright“, „Poses“, „Want One“, „Want Two“, „Release The Stars“, „All Days Are Nights: Songs for Lulu“, dviejų koncertų CD „Milwaukee at Last!!!” bei „Rufus Does Judy at Carnegie Hall“, šeši DVD bei trys trumpi dokumentiniai filmai.
Be to, komplekte bus galima rasti papildomai: neišleistų kūrinių, Rufus įrašytus filmų garso takelius, bendras dainas su draugais, pvz., Leonard‘u Cohen‘u, Teddy Thompson’u, „The Pet Shop Boys“ ir kt.
Visa tai bus supakuota į raudoną velvetinį dėklą kartu su 90 puslapių knyga, kurioje retos ir nematytos Rufus nuotraukos, seni ranka piešti plakatai, ranka rašyti dainos žodžiai ir kita vizualinė medžiaga, susijusi su atlikėju.
Belieka tikėtis, jog atsiradusi negera nuojauta dėl negrįžtamai užversto Rufus Wainwright kūrybos puslapio nepasitvirtins.
Vos 22 metų atlikėja Megan Henwood iš Švedijos, 2009-taisiais laimėjusi radijo stoties „BBC Radio 2“ apdovanojimą „Young Folk Award“, prieš mėnesį pristatė savo debiutinį albumą „Making Waves“. Įrašą išleido nedidukė Anglijoje veikianti leidybinė kompanija „Dharma Records“.
Pradėjusi dainuoti nuo devynerių, paauglystėje turėjusi kelias grupes, o nuo pilnametystės nemažai pasaulio apkeliavusi vien tik su gitara rankose, Megan kuria nebūdingai brandžią muziką.
Ieškant analogijų, jaunosios švedės kūryba yra lyginama su Laura Marling, Kate Walsh bei Joni Mitchell skambesiu.
Viršuje rasite viso debiutinio 10 dainų albumo perklausą.
Jeigu kas nors jųsų paprašytų įvardinti ne itin žinomą indie folk‘o dainų kūrėją bei atlikėją, per 365 dienas su vaikiška gitara sukūrusį 365 dainas, žinokite, jog kalba eina apie „Paleo“ arba kitaip – trisdešimtįmetį David’ą Strackany iš Amerikos.
Tokį sceninį pseudonimą amerikietis pasirinko pagal graikų kilmės žodį „paleontologija“, kurio pirmasis dėmuo „paleo“ reiškia senas.
Nuo 2005-tųjų „Paleo“ yra išleidęs 6 albumus, iš kurių naujausias „Fruit Of The Spirit“ pasirodė vos prieš gerą mėnesį įrašų kompanijos „Partisan Records“ dėka.
Viršuje esanti daina yra iš pastarojo albumo. Vaizdo klipą režisavo Jon Burns.
„Poetique Electronique“ yra šviežutėlis duetas iš Vokietijos, susikūręs tik prieš tris mėnesius, susidedantis iš Leon Engler ir Moritz Gaudlitz. Per nesuvokiamai trumpą laiką jaunuoliai sugebėjo pristatyti savo pirmąjį vaizdo klipą ir paruošti nemažą bagažą kūrinių savo pirmajam būsimajam albumui.
Dienomis studijuodami Vienos universitete (Austrija), naktimis „Poetique Electronique“ užsidarydavo nedidukėje tamsioje vonioje, filmavo ir fotografavo medžiagą klipui, kurį galite pamatyti viršuje. Norintys nemokamai atsisiųsti dainą, gali tai padaryti čia.
Beje, kolektyvo vokalistas Leon Engler tuo pačiu metu kuria ir soliniame projekte, kur pasivadino Ben Auris. Jo debiutinis solo albumas „Bird“ turėtų pasirodyti netrukus. Moritz Gaudlitz neatsilieka kurdamas įvairius miksus.
„Loney, Dear“ yra aštuntus metus kuriančio švedų indie pop atlikėjo Emil Svanängen sceninis pseudonimas.
Emil‘is yra pats išleidęs keturis albumus, o paskutinysis, penktasis, dienos šviesą išvydo 2009 metais bendradarbiaujant su „Sub Pop“ įrašų kompanija.
Spalio mėnesį turėtų pasirodyti jau šeštasis švedo darbas, kurį išleis „Polyvinyl Record Co“ leidybinė kompanija. Albumas vadinsis „Hall Music“, jo pristatomąjį singlą galite rasti viršuje.
Būsimo albumo kūrinių sąrašas:
01 “Name”
02 “My Heart”
03 “Blues”
04 “Calm Down”
05 “Maria, Is That You”
06 “D Major”
07 “Largo”
08 “Young Hearts”
09 “Durmoll”
10 “I Dreamed About You”
11 “What Have I Become?”
Nenustebkite, jeigu dainos stilius pasirodys tarsi „kažkur girdėtas“, o ir vaizdo klipo stilius lyg „kažkur matytas“, mat Alex‘as Ebert‘as be savo solinio projekto kuria ir dainuoja „Ima Robot“ bei „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“ grupėse, o apskritai scenoje „vaidenasi“ jau daugiau nei dešimtmetį.
Amerikietis, kurio pilnas vardas yra Alexander Michael Tahquitz Ebert, šiemet išleido debiutinį solinį albumą pavadinimu „Alexander“, viršuje esanti daina yra būtent iš šio darbo. Beje, kūrinį galima nemokamai atsisiųsti čia.
Na, o supratusiems vaizdo klipo siužeto liniją, nuoširdžiai spaudžiame dešinę.
Britai „The Kooks“ kurį laiką buvo užsiėmę savo trečiojo pilno studijinio albumo įrašo darbais. Neseniai paaiškėjo, jog albumas vadinsis „Junk Of The Heart“, pasirodys rugsėjo 12-tąją ir bus išleistas įrašų kompanijos „Virgin“, kaip, beje, ir pirmieji du grupės įrašai.
Nekantriausieji albumą iš anksto gali užsisakyti oficialiame grupės puslapyje jau dabar.
Su pirmuoju pristatomuoju singlu „Is It Me“, kurį rasite viršuje, kolektyvas gerbėjus supažindino vos prieš 5 dienas. Įdomu, jog žymus BBC radijo „Radio 1“ laidos vedėjas Zane Lowe, išgirdęs šį kūrinį, kaip mat įtraukė jį į savo BLOG‘o rubriką „Hottest Record In The World“ („Karčiausias įrašas pasaulyje“).
Belieka palaukti viso britų naujo albumo pasirodymo ir tuo įsitikinti.
Naujausias Sufjan Stevens darbo rezultatas – kūrinio „Get Real, Get Right“ vaizdo klipas. Sufjan, grojantis nuo elektronikos iki lo-fi folk‘o ir visuomet sugebantis nustebinti, neatsilieka ir šį kartą.
Viršuje esanti daina yra iš paskutiniojo atlikėjo albumo „The Age Of Adz“, pasirodžiusio praeitais metais, o ką tik viešai pristatytas vaizdo klipas buvo animuotas paties Stevens‘o.
Beje, susidomėję neįprastu eksperimentiniu Sufjan‘o stiliumi ir norintys perklausyti daugiau, gali susipažinti su minėtu šviežiausiu atlikėjo albumu iš karto po tekstu – kūriniai automatiškai keičia vienas kitą.
Ugnės įspūdžiai:
Geriausi dalykai ateina sunkiausiu keliu – privalai įrodyti, jog turi užtektinai noro ir „parako“ tuos norus įgyvendinti.
Apie „Arcade Fire“, „Mumford & Sons”, „Beirut” ir „The Vaccines” koncertą Londono „Hyde“ parke sužinojau gerą pusmetį prieš renginį, porą dienų po to, kai buvo iššluoti visi iki vieno bilietai. Pradžioje nesusikrimtau, nes nepatikėjau. „Ranka pasiekiamas“ Londonas, pigių lėktuvo bilietų „susižvejojimo“ galimybė ir net keturių indie dievukų koncertas viename! – maloniai spurdėjo dūšioj, kol atkakliai naršiau internete. Sulig kiekvienu pelės spustelėjimu internetiniai bilietų pardavimų portalai tirpo, o visur mane pasitiko viena ir ta pati žinia – „SOLD OUT“ (išparduota).
Apie milžinišką nusivylimo bangą pasakoti, ko gero, neverta: „Sveikinu, ką tik pražiopsojai metų koncertą“ palinksėjau pati sau. O tuomet, prisiekus visais šventaisiais, jog kitą kartą būsiu atidesnė ir laiku seksiu mėgstamų grupių skelbiamas koncertinio turo datas, nuleidau rankas.
Dabar galiu šyptelti, jog tai buvo daugiau nei kvaila. Jeigu egzistuoja renginys, į kurį nesvietiškai norisi patekti, išparduoti bilietai tėra mažas nepatogumas, bet ne kliūtis.
Likus mėnesiui iki koncerto netikėtai atsirado galimybė: nedidelių pokyčių atostogų maršrute dėka galiu atsirasti Londone reikiamą dieną. Vėl geras pusdienis su interneto paieškos sistemomis ir kelios apibendrinančios išvados apie pasirinkimą: 1) bilietų perpardavinėtojai, susiperkantys bilietus pradinėmis kainomis, o parduodantys su dvigubu antkainiu; 2) žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali nueiti į planuotą renginį ir parduodantys bilietus internetu paprastai paskutinę minutę; 3) važiavimas tiesiai prie renginio vartų ir bandymas nusipirkti bilietą tiesiogiai iš rankų; 4) važiavimas į koncertą ir bilieto pirkimas kasoje už trigubą sumą nuo pradinės kainos.
Apsvarsčius visų pasirinkimų niuansus, likau prie antrojo. Po 5 dienų naršymo užsienietiškuose forumuose, skelbimų portaluose, populiariuosiuose aukcionuose, socialiniuose tinklapiuose ir pan. gavau 2 bilietus su maždaug 15 procentų antkainiu. Liko kelios „smulkmenos“: nusipirktus bilietus gauti laiku ir įsitikinti jų validumu.
Nebesiplečiant prisipažinsiu, jog tris savaites trukęs laukimas pražildė porą sruogų, mat tuos aukso vertės popierėlius gavom neprotingai arti išvykimo dienos, o su palengvėjimu atsidusti galėjome tik perėjusios parko vartus. „Nieko nėra neįmanomo“ – ko gero, vienintelis bilietų istorijos moralas.
Vėl būsiu nepadoriai atvira – „The Vaccines“ pražiopsojom. Koją pakišo aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklausė, bet atmetus visus banalius pasiteisinimus ir atmetus tai, jog iš visos ketveriukės „The Vaccines“ prioriteto eilutėje atsidūrė paskutiniai, visgi, buvo gaila.
Sparčiai kelią besiskinantys britai šiuo metu tikrai nėra savo šlovės viršūnėje, tačiau pirmieji darbai kolektyvą užrekomendavo kaip pasiutusiai potencialius muzikantus. Po grupės debiutinio albumo „What Did You Expect From The Vaccines?“, pasirodžiusio vos šių metų kovą, abejonių, kad vaikinai paliks ryškią žymę britų muzikos padangėje, neliko. „The Vaccines“ susilaukė pagyrų iš autoritetingų muzikos apžvalgos žurnalų bei radijo stočių, vaikinai MTV muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti „Geriausi metų naujokai“ kategorijoje.
Taigi, kaip priklauso, atsikankinom besiveržiančioje į koncertą eilėje, o kai įžengėm, tiksliau – įbėgom į parką, mus pasitiko „Beirut“ melodija. Pradžioje sunerimome, jog einant link scenos duslus garsas, sklindantis iš ten, neartėjo, tačiau po keliolikos žingsnių, tarsi užmynus nematomą gero ir kokybiško garso zonos ribą, jau išsišiepėm iki ausų: „Geras!”
Amerikiečiai scenoje nerodė net menkiausio nerimo. „Beirut“ idėjinis vadas ir vokalistas Zach’as Condon’as ramiai ir su
šilta šypsena veide grojo savo dainas, kol žmonės vis dar rinkosi į koncertą. Suprantama, nerimauti prieš publiką nebėra ko: Zach‘as, 2006-aisiais subūręs grupę „Beirut“, prieš tai kone dešimtmetį grojo įvairiuose projektuose, todėl dabar scenoje pelnytai jaučiasi „kaip namie“. Tiesa, kažkuriuo metu Condon‘as susirinkusiems prisipažino, jog „Hyde“ parkas yra viena didžiausių erdvių, kurioje jiems kada nors teko koncertuoti. Iš karto galvoje viskas susidėliojo į vietas – štai kodėl parko teritorijoje, talpinančioje apie 70 tūkstančių žmonių, neambicingi „Beirut“ garsai kažkur tarsi ištirpo. Mintyse juos visuomet puikiai įsivaizduodavau nedidelėje akustinėje salėje ir jaukioje, intymioje aplinkoje – šiems indie folk‘o „pionieriams“ blizgučių ir didžiųjų raidžių nereikia. „Beirut“ visuomet paperka tikrumu, paprastumu, nuoširdumu ir be galo žaviu „gatvės berniuko“ įvaizdžiu.
Įžengus „Mumford & Sons” ketveriukei kontrastas buvo akivaizdus. Vyrukai puolė energingai šėlti, tiesiog „netilpti“ aikštelėje ir netverti savo kailyje, atrodė, jog britai tiesiogine to žodžio prasme buvo išsiilgę scenos, o pakoncertuoti nekantravo ne mažiau nei publika norėjo juos pamatyti. Žiūrovai atkuto, pritariamai plojo, juokėsi iš neperdėtų muzikantų maivymųsi ir vienbalsiai dainavo žinomiausius „Mumford & Sons“ kūrinius.
Tiesa, kolektyvas skyrė deramą dėmesį prieš tai koncertavusiems „Beirut“ ir nuoširdžiai padėkojo už jų muzikinę veiklą ir įtaką grupei „Mumford & Sons“, mat Zach‘as Condon‘as „sukosi“ scenoje populiarindamas indie folk‘ą gerokai anksčiau už juos.
Kai kvartetas nesitaupydami atidavė paskutiniąsias jėgas ir baigė savo pasirodymą, vokalistas Marcus‘as Mumford‘as atsisveikindamas pranešė, jog grupė kurį laiką aktyviai nebekoncertuos, mat nori pabaigti antrojo studijinio albumo įrašus, iš kurio koncerto metu sugrojo keturias naujas dainas.
Deja, nei albumo pavadinimo, nei planuojamos išleidimo datos Marcus‘as neatskleidė, todėl visiems šių nepakartojamų vyrukų gerbėjams lieka atidžiai sekti muzikines naujienas.
Na, o tuomet į sceną įžengė patirtis. 10 metų muzikos „padangėje“, 6 metai aktyvios koncertinės veiklos ir beveik mistinis intuityvus 8 žmonių susigrojimas mano galvoje suformavo vienintelę mintį: harmonijos meistrai.
Pavydėtina darna, jokio chaoso, jokio pasimetimo, jokios natos ar vokalo nukrypimo į šoną. Profesionalai, kurie pačioje pirmoje dainoje pateisino savo šių metų „Grammy“ statulėlę už geriausią albumą „The Suburbs“.
„Arcade Fire“, grojantys 16 instrumentų, pasirodymo metu nuolat keitėsi muzikos įnagiais ir sudarė įspūdį, jog visi grupės nariai yra multiinstrumentalistai. 
Begaudydama kiekvieną garsą, sklindantį nuo scenos, spėjau pagalvoti: „Gerai, jog nesilažinau dėl kūrinių eiliškumo“. Įsitikinimas, jog kanadiečiai pasirodymą užbaigs hitu „Wake Up“ dingo per antrąją dainą. Įdomu, bet tarsi atspėjęs ne vieno klausytojo nustebimą, grupės vokalistas Win‘as Butler‘as šyptelėjęs tarė: „Nors kartą norėjome atlikti šią dainą nesutemus – kad matytumėm jūsų veidus“.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog publika šėlo, o iš šono žiūrint galima buvo prisiekti, jog kiekvienas atėjęs moka atmintinai visų trijų albumų dainas.
Kanadiečiai susirinkusius žiūrovus nudžiugino keliais naujais kūriniais, o atsisveikindami teištarė: „Pasimatysime po poros metų“.
Na, o aš… ar bereikia kartotis, kaip labai norėjau dar?
Rasos įspūdžiai:
Keista, bet prognozei išpranašavus lietų Londone, koncerto dieną maloniai švietė saulė. Po grūsčių metro ir susimaišymo tarp Baker ir Bond street stotelių bei pasiklaidžiojus po išėjimus į dienos šviesą, galiausiai atsidūriau eilėje Hyde parke ir su kitais būsimais šėlsmo draugais įplaukiau į teritoriją.
Dainavo Zach‘as. Neprisimenu, kokią dainą, bet taip ir išlėkė žodžiai: „O taip, dainuok forever!“. Aišku amžinai jis nedainavo, gal net buvo kiek per mažas ir per daug paprastas tai didelei erdvei, bet oh well. Sušildė!
Toliau oras vėso (negaliu nekalbėti apie orą – visgi Anglijoj muzikos klausiau), o žmonės pamažu baigė gerti alų ir paprastą parkelį priminusi sausakimša pievutė piknikaujančių žmogystų ėmė transformuotis į tikrą muzikos klausytojų lauką.
Mumford‘us klausiau ir mėgau. Iki kol jie išlėkė į sceną ir atsidavė muzikai… Karts nuo karto šelmiškai paflirtuodami su publika… Ne, neužkniso net naujos negirdėtos dainos…Na, trumpai tariant, likau pakerėta.
O sutemus į sceną subėgo minia Arcade‘ų ir tai buvo laiko jausmo praradimas. Kai kas šoko rateliu rankas užsidėję priešais einančiam ant užpakalio, kai kas nugriuvo užkliuvęs už mano didžiulės kuprinės, kai kas vis dar turėjo alaus ir plėšė dainas iš širdies. Dabar jau nebepasakysiu, kas vyko, tik tiek, kad spoksojau čia į ekraną, čia į už gero puskilometrio esančią sceną ir negalėjau suprasti, kiek daug jų groja kaip vienas. Ausys buvo tokios pamalonintos…
Pasirodžius žvaigždėms labai nenorom išplaukėm atgal iš teritorijos. Su visais ir visais uuuuu-uuuuu-uuuuu-
Psichodelinio roko atstovai iš Amerikos „Portugal. The Man“, grojantys septintus metus, liepos 19 dieną išleidžia savo septintąjį studijinį albumą „In The Mountain, In The Cloud“.
Įrašas bus išleistas vienos didžiausių leidybinių kompanijų „Atlantic Records“.
Kolektyvas gerbėjams ne tik leidžia iš anksto perklausyti jų būsimąjį albumą, bet ir oficialiame interneto puslapyje pateikia įvairių specialių pasiūlymų, susijusių su grupės atributikos įsigijimu.
Viršuje – visų 11 naujų dainų išankstinė perklausa.
Al Lewis iš Velso muzikuoja nuo 2007-tųjų, iki šiol turi nemažą rinkinį EP bei singlų ir vieną pilną studijinį albumą „In The Wake“. Tiesa, prieš tai gimtąja valų kalba yra pasirodę net keletas dainų kūrėjo bei atlikėjo studijinių įrašų, puikiai įvertintų ne tik Velse.
Viršuje esanti daina yra iš jau minėto debiutinio albumo, išleisto anglų kalba. Klausantis jos, ko gero, nebekeista, jog Al Lewis įkvėpimo šaltiniu tapo tokie dainų kūrėjai bei atlikėjai kaip John Mayer, Neil Young, Ryan Adams ir kt.
Šį rudenį Al Lewis planuoja pradėti dirbti ties antruoju albumu, kuris bus išleistas anglų kalba.
Darbštuolis Chazwick Bundick, besislepiantis po „Toro y Moi” sceniniu pavadinimu, reiškiančiu „Bulius ir aš”, šių metų pradžioje išleido savo antrąjį studijinį albumą „Underneath the Pine“, apie kurį rašė ir manoMUZIKA.
Negana to, visai neseniai amerikietis pristatė 5 dainų EP pavadinimu „Freaking Out“, kurio dainą „Saturday Love“ galite atsisiųsti užpildę trumpą formą po tekstu.
Be viršuje esančios „Saturday Love“ į mini albumą yra įtraukti tokie nauji kūriniai kaip „All Alone“, „Freaking Out“, „Sweet“ bei „I Can Get Love“. Beje, įrašas išleistas „Carpark Records“ leidybinės kompanijos.