Švedų kilmės jazz, cabaret, blues, pop atlikėją Miss Li galima būtų pavadinti tiesiog vijurku scenoje. Ekspresyvi vaikiškos šypsenos ir kiek pakimusio balso savininkė paperka nuoširdžiu artistiškumu, smagiai ironiškais dainų tekstais, neįpareigojančiomis melodijomis ir kokybišku vokalu. Miss Li kūryba visuomet šviesi, supakuota į nerūpestingumo skraistę, ir tik sąmoningai susimąsčius ir stabtelėjus į taktą kinkuojančią galvą suvoki, jog galų gale klausytojo ausį pasiekia tikrai kokybiškas ir vertas dėmesio produktas.

Pati Linda Carlsson, iki tampdama Miss Li, kiek tik save pamena, visuomet dainavo ir ieškojo saviraiškos muzikoje. Bandydama būti rimta vokaliste, įtikti būsimam klausytojui ir nuolat ieškodama tobulumų, Linda dainuodavo tai, kas pačiai būdavo ne prie širdies. O išbandžius buvo kone viską: roką, džiazą, bliuzą, operą, dainavimą teatro scenoje, net metalą. Tačiau vieną ankstyvą rytą 24 metų Linda nusprendė, jog tokiam blaškymuisi atėjo galas. Ji nusispjovė į tai, ką apie ją pagalvos kiti, susikūrė sceninį vardą Miss Li, užsisakė pianiną ir nusprendė išmokti groti.

Kai tik atlikėja nustojo stengtis būti tobula ir ėmė daryti tai, kas patinka pačiai, kūryba pasipylė kaip iš gausybės rago. Pirmasis atlikėjos albumas „Late Night Heartbroken Blues“ pasirodė vos po poros mėnesių nuo pianino atsiradimo namuose. Dar du albumai („God Put a Rainbow in the Sky“ bei „Songs of a Rag Doll“) buvo įrašyti netrukus, per pirmuosius savos kūrybos metus.

http://www.youtube.com/watch?v=KMRQ6mwqYo8

Skandinavų muzikos kritikai negailėjo gražių žodžių ir vadino Miss Li gaivos gurkšniu 21 amžiaus švedų muzikos padangėje.

Leidybinė kompanija, bendradarbiaujanti su Miss Li, išleido jos pirmųjų trijų albumų geriausių dainų rinkinį „Best of 061122 – 071122“, o tai vienas iš nedaugelių atvejų muzikos istorijoje, kai geriausių dainų rinkinys yra išleidžiamas praėjus vos pusantrų metų nuo atlikėjo debiutinio albumo pasirodymo.

Dar po poros metų pasaulį išvydo ketvirtasis studijinis albumas „Dancing the Whole Way Home“, atnešęs Miss Li daug ovacijų tiek publikos, tiek kritikų tarpe.

Visų nuostabai į švedę kreipėsi Amerikos korporacija „Apple“ ir paprašė dainą „Bourgeois Shangri-La” panaudoti jų 2009 m. Apple „iPod Nano“ reklamoje. Nuo to laiko susidomėjimas Miss Li gerokai išaugo už Skandinavijos ribų. Atlikėjos singlas „Oh boy“ buvo panaudotas Volvo reklamoje, atlikėjos dainos pasigirdo garsių serialų, tokių kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“, „Grei anatomija“ ir kt. fone.

Kartais muzika tave susiranda laiku ir vietoje. Būtent ji tave susiranda ir kitaip nė nepavadinsi. Ane Brun mane rado tada, kai labiausiai reikėjo, ir nuo pirmųjų akordų papirko, rodos, kone fiziškai apčiuopiamu tikrumu. Jos kuriama muzika tiek betarpiškai jungiasi su perduodamu jausmu, kad jos nesuprasti ir nepajusti tiesiog neįmanoma. Kiek slogi ir vietomis netekusi vilties, bet visuomet nesuvaidinta.

Prieš imdama kurti muziką ir persikraustydama į Švediją, norvegų kilmės indie folk atlikėja Ane Brun (tikrasis vardas Ane Brunvoll) studijavo ispanų filologiją, o muzikuoti pradėjo palyginus vėlai – būdama 25 metų, kai nusprendė pati išmokti groti gitara.

http://www.youtube.com/watch?v=1eYaq358LRQ&feature=player_embedded

Kelias iki plačiųjų muzikos vandenų nebuvo greitas ar staigus. Skirtingai nei daugelis atlikėjų, Ane Brun neturėjo ambicijų tapti koncertuojančia pasaulinio garso žvaigžde. Ji tenorėjo kurti ir įrašinėti savo pačios dainas. Tačiau Ane teko sąžiningai pereiti visą gyvenimo mokyklą nuo gatvės muzikantės, atliekančios koverius, iki solinės atlikėjos, sėkmingai kuriančios muziką ir turinčios savo nuosavą įrašų studiją. Beje, šiame kelyje Ane viską turėjo išmokti pati, mat draugų ir šeimos aplinkoje nebuvo nei muzikantų, nei, tuo labiau, įrašų kompanijos savininkų.

Pirmasis atlikėjos bandymas – debiutinis albumas „Spending Time with Morgan“ iš karto buvo įvertintas teigiamai. Tačiau didžiausių liaupsių ir apdovanojimų susilaukė antrasis jos studijinis įrašas „A Temporary Dive“. Ane buvo nominuota MTV muzikos apdovanojimuose kaip geriausia Norvegijos atlikėja, norvegų nacionalinis radijas jos dainą nominavo geriausios amžiaus dainos kategorijoje, švedų Grammy atitikmuo atlikėją nominavo geriausios Švedijos pop atlikėjos kategorijoje, o galiausiai Ane buvo apdovanota Norvegijos Grammy statulėle ir 2005 m. pripažinta geriausia moters atlikėjos kategorijoje.

Trečiasis jos darbas „Duets“ vėl neliko nepastebėtas, o albume esantis duetas su norvegų grupe Madrugada „Lift me“ parūpino Ane dar vieną Norvegijos Grammy statulėlę. Po jo sekė itin sėkmingas studijinis albumas „Changing of the Seasons“ ir albumo akustinė versija „Sketches“.

Visą muziką ir žodžius atlikėja kuria pati, remdamasi asmeniniais išgyvenimais, ir tai jai pavydėtinai gerai sekasi. Dainos yra kupinos jausmo ir tikrumo. Veikiausiai dėl to, jog dainas Ane rašo tik tada, kai panyra į melancholišką nuotaiką, mat kai širdy linksma, pasak atlikėjos, mūza paprasčiausiai nesilanko. Kurdama atlikėja „pasideda” protą ir racionalumą į šalį ir „išsitraukia“ emocijas. Ir išties, klausantis neretai aplanko jausmas, jog slapta skaitai kažkieno asmeninius prisipažinimus dienoraštyje.

Pompastiškų aikčiojimų apie atrastą tikrąjį gyvenimo kelią atlikėja nemėto ir tvirtina, jog muziką kurs tik tol, kol ši veikla ją nuoširdžiai džiugins. Toks pažadas netgi savotiškai ramina, kadangi, įsijungiant Ane Brun kūrybą, pirmiausiai tikiesi nesuvaidintų emocijų. Ir, kas svarbiausia, jų gauni su kaupu.

Romantiškas pasivaikščiojimas pasakoje, netikėtai peraugantis į panikos priepuolį. Mieganti gražuolė ir serijinis žudikas viename kambaryje. Trapus vaikiškumas ir jį supantis tirštas grėsmės rūkas. Tokia nesuderinamai suderinta yra St. Vincent muzika.

 Melodija dažnai keičia kryptį ir niekada nežinai, kas laukia už posūkio. Aišku tik viena – klausantis jos kūrybos niekaip nepalieka nelaimės nuojauta. Pati atlikėja su tuo visiškai sutinka ir tvirtina, kad toks ir yra visas gyvenimas: akimirkos šviesa nesitęs amžinai, o ją, norime mes to ar ne, pakeis tamsa, po kurios vėl išvysime šviesą. Būtent toks besikeičiantis ir kontrastingas gyvenimas natūraliai kuria kontrastingus žodžius bei melodiją.

St. Vincent (tikrasis atlikėjos vardas Annie Erin Clark, gim. 1982 m.) užaugo Tekase, JAV. Nuo 12 metų Annie ėmė groti gitara, o paauglystės metais pradėjo keliauti po pasaulį su džiazo grupe „Tuck & Patti”, kurioje grojo ir būsimos atlikėjos dėdė. Iš pradžių, tuomet dar nenujautusi ateities, būsimoji St. Vincent tapo kolektyvo kelionių vadybininke, o vėliau scenoje pasirodydavo jau kaip apšildanti atlikėja. Neilgai trukus buvo žengtas rimtas žingsnį į muzikos pasaulį: 2003 metais ji prisijungia prie grupės „The Polyphonic Spree“, o 2006 m. tampa Sufjan Stevens komandos nare.

Tais pačiais metais, kai prisijungė prie Sufjan Stevens, 24 metų amerikietė, ėmė įrašinėti savo pirmąjį studijinį albumą. Tiesa, jau kaip solinė atlikėja, „pasislėpusi“ po sceniniu pseudonimu St. Vincent. Kalbėdama su spaudos atstovais ir nuolat klausiama apie tokio pseudonimo pasirinkimą, muzikantė  prisipažino, jog šį vardą pasirinko pagal vietos, kurioje 1953 m. mirė Valų romantinės poezijos atstovas Dylan (Marlais) Thomas, pavadinimą. Vienas mėgstamiausių Annie Erin Clark poetų mirė Šventojo Vincento (angl. St. Vincent) katalikiškoje ligoninėje. Kiek vėliau dainininkė atskleidė dar vieną įdomų faktą: pasirodo, St. Vincent buvo jos proproprosenelės vienas iš vardų. Tačiau prašoma išskirti esminę pasirinkimo priežastį, Annie galiausiai nusprendė, jog arba visi šie motyvai, arba nė vienas iš jų lėmė tokį sceninio vardo pasirinkimą.

Debiutinis St. Vincent albumas „Marry Me“, dienos šviesą išvydęs 2007 m., iš karto susilaukė galybės pozityvių kritikų atsiliepimų. Atlikėja imta lyginti su tokiais muzikos grandais kaip Kate Bush ir David Bowie. Praėjus metams po „Marry Me“ Annie atsiėmė nepriklausomų muzikos mylėtojų „PLUG Independent Music Awards“ statulėlę, geriausios metų moters atlikėjos kategorijoje.

Antrasis jos studijinis įrašas „Actor“, klausytojus pasiekęs 2009 m., kritikų buvo išliaupsintas dar labiau. Pačių geriausių žodžių jam negailėjo nei „Pitchfork“, nei „Spin“, nei kitų įtakingiausių leidinių muzikos apžvalgininkai. Beje, kūriniai, kurių pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo tokie animaciniai filmukai, kaip „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Ozo šalies burtininkas“ ir kiti, buvo įrašinėjami tik kompiuteriu. Kodėl? Ogi pasirodo, kad kaimynai nuolat skųsdavosi pernelyg dideliu triukšmu.
Atlikėja, kalbėdama apie albume „Actor“ esančias dainas, viename interviu prisipažino, kad nemaža jų dalis – tai jos vaizduotėje sukurti kai kurių animacinių filmukų tęsiniai.

Po pastarojo albumo prasidėjo St. Vincent aktyvus pripažinimo periodas. Atlikėja buvo pakviesta kartu su „Bon Iver“ įrašyti dainą „Roslyn“, kuri tapo filmų trilogijos „Twilight“ antrosios dalies („New Moon“) garso takeliu. Koncertuodama Annie dalinosi viena scena su tokiais muzikos vardais kaip „Television“, „Arcade Fire“, Andrew Bird, Jolie Holland, John Vanderslice, ”Xiu Xiu“, „Death Cab for Cutie“, Cristina Dona, Grizzly Bear ir kitais.

Apibūdinti St. Vincent muzikos stilių yra sunku, kadangi jos kūryba sunkiai telpa į bet kokius muzikos rėmus. Kritikai tai dažniausiai vadina kamerinio roko, pop, indie roko ir kabaretinio džiazo mišiniu.