Grupė “Dancing Crow” susikūrė 2008-aisiais metais, kai saujelė muzikantų nusprendė paeksperimentuoti ir sujungti kabareto bei tamsaus roko sąskambius. Šio eksperiment pasekmė – kūryba, kurią patys atlikėjai vadina“goth’n’roll” stiliaus muzika. Šiandien “Dancing Crow” pristato savo naujausią vaizdo klipą dainai „Wasteland”.
„Wasteland“ – tai ne tik daina, bet ir vizualinė patirtis,l eidžianti pasinerti į vidinę sumaištį, kur realybė susipina su iliuzijomis. Klipe persipina skirtingi herojų gyvenimai – jie blaškosi tarp dabarties šešėlių, klaidžioja savo pasauliuose, bando rasti atsakymus, kurie vis išsprūsta iš rankų. Vizualiai klipas kuria teatrališką, truputį melancholišką, bet ir kartu žaismingą atmosferą. Gyvenimas čia tarsi žaidimas su savo pakilimais ir kritimais. Klipo finale, kai krenta paskutinė korta su žodžiais „We are all mad here“, lieka tik vienas klausimas: ar tiesa yra tik dar viena iliuzija?
Grupė „Loverinth” „Paviljone” (manomuzika.lt nuotr.)
„HIM” muzikos klausausi jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl sužinojusi, kad grupė „Loverinth” atliks jų koverius „Paviljone” pasijaučiau kaip vėl keturiolikos. Jų koncertas vyko dieną po Valentino šventės ir suteikė puikią atmosferą ir progą pasidžiaugti meilės švente savaip – su muzika, kuri visada kirbina širdį.
Į „Paviljoną” atvykau gerokai vėliau nuo planuotos koncerto pradžios, tačiau nieko nepraleidau. Pirmasis ant scenos publiką džiugino „Recmydream” – nuostabaus balso savininkas iš Ukrainos. Jo pasirodymas – tikras įrodymas, kad gerai muzikai nereikia nieko įmantraus: tik gitaros ir balso, kuris skrodžia kiaurai per sielą. Kai atlikėjas atliko „Creed” koverį „My Sacrifice”, publika nuščiuvo iš džiaugsmo.
„Recmydream”
Po soundcheck’o ir nemenkos pertraukos, scenoje atsirado „Twin Peaks” atmosferą primenantis raudonas apšvietimas. Ant scenos užlipo „Loverinth” vokalistas ir keturi vietiniai muzikantai. Ši grupė iš Čilės, tad nenuostabu, kad į Lietuvą atvyko ne visi orginalūs nariai. Visgi panašu, kad susigrojimo šiam kolektyvui netrūko. Grupė atgrojo 10 „HIM” hitų ir po biso „ištaškė” publiką su Billy Idol’o „Rebel Yell” koveriu.
„Loverinth” setlistas
Nors koncerto vietoje buvo šalta ir žmonės pasirodymus stebėjo su striukėmis, „Loverinth” pakūrė pirtį ir privertė pajudėti, padainuoti ir pasidžiaugti meile. Džiaugiuosi, kad nepabūgau šaltuko ir skyriau šeštadienio vakarą senam geram gotiškam rokui.
Ar jau Kalėdos? Regis, iki jų dar toli, tačiau jaučiuosi taip, lyg būčiau radusi didžiausią dovaną po egle. JAV grupė „Deafheaven” išleido singlą ir vaizdo klipą. Nemeluosiu, paskutinysis jų albumas „Infinite Granite” mane nuvylė, nes jame nebuvo to scream vokalo, sunkumo ir aršumo, kuris puikiai derėjo su saldžiais shoegaze’o rifais „Sunbather” ar „Ordinary Corrupt Human Love”. Todėl peržiūrėjusi naujausią atlikėjų vaizdo klipą aš tiesiog netveriu savo kailyje iš džiaugsmo. Vokalistas vėl screamina! Būgnų partija taško. Šiurpas bėga kūnu.
Su „Ales Loverde” ir jo muzika susipažinau kiek netikėtai. Vyras grojo su juo Kauno bliuzo festivalyje, tad teko “iš vidaus” stebėti pasiruošimo procesą. Nieko apie jį nežinojau, tačiau perklausiau atlikėjo albumą ‘Love” ir EP “Ici ou alleiurs”. Soulas, funkas ir groove’as niekada nebuvo mano pirmo pasirinkimo muzikiniai stiliai, bet šio žmogaus muzika mane labai sudomino. Susitikome pokalbiui, kuris prabėgo kaip viena magiška akimika.
Kaip spėju, šiek tiek skaitei mano biografiją ?
Taip, skaičiau. Ir apie nelaimingą atsitikimą, įvykusį Alpėse, Šveicarijoje. Tiksliai nesupratau šios dalies. Kas ten nutiko? Sakei, kad tai buvo tarsi dvasinis dalykas. Ir šiaip tavo istorija keista. Esi sicilietis, o užaugai Šveicarijoje.
Taip – augdamas su šeima važinėjau pirmyn ir atgal. Visą vasaros laiką praleisdavome Sicilijoje, o kitu metu būdavome Šveicarijoje. Turėjome du namus.
Taigi, kai esi šveicaras, užaugi slidinėdamas. Mano atveju tai buvo snieglenčių sportas. Mums, vietiniams, snieglenčių sportas nėra toks pat kaip turistams buvimas slidinėjimo trasose. Kaip mes sakome, važinėjame laisvai. Taigi pažįstame savo kalnus. Mes žinome, kur esame. Visi keliai pažįstami, kaip ir sniego sąlygos.
Taigi kas man nutiko tuose kalnuose? Tuo metu išsiskyriau su savo gyvenimo meile. Mes gyvenome kartu. Iki tol Paryžiuje studijavau muziką, o paskui dirbau mados industrijoje. Mano draugas, mados fotografas, pajutęs, kad jaučiuosi prastai, tiesiog paskambino man ir pasakė: „Ei, aš atvažiuosiu pas tave ir mes čiuožinėsime snieglentėmis, kad pasijaustum geriau”. Tuo tarpu mano kitas draugas, dirbantis Šveicarijos televizijoje, pasakojo, kad žino tokią vietą kalnuose – savo „žaidimų aikštelę”. Jis man ir sako: „Sekite paskui mane, vaikinai, bus gražu”. Taigi, mes išvykome laisvai paslidinėti į vietą, apie kurią aš nieko nežinojau. Kai buvome trasoje, aš tik sekiau draugą. Čiuoždamas padariau didžiulį šuolį nuo kalno miške ir tuo metu niekaip negalėjau žinoti, kaip ir kur nusileisiu. Tai buvo gana didelis kalnas. Tai ne sniego parkas ar slidinėjimo trasos. Nusileidimo aikštelėje buvo medis, kurio nekaip negalėjau matyti. Visu greičiu besileisdamas atsirenkiau į medį. Bandžiau sušvelninti smūgį, bet man nepavyko. Medis visiškai sudaužė mano kelį.
Kadangi tai buvo mano pirmoji operacija gyvenime, po jos turėjau atkurti save ir fiziškai, ir emociškai. Operacijos metu mano širdis sustojo du kartus. Tada gydytojai du kartus mane atgaivino. Pasirodo, kad, greičiausiai, buvau alergiškas kažkokiems anestetikams ir apie tai nežinojau.
Kai pirmą kartą išėjau į lauką po operacijos, buvo saulėta diena, pavasario pradžia. Buvau privačioje klinikoje ir tiesiog išėjau į sodą. Pažvelgiau į dangų ir pamaniau, kad nuo šiol darysiu tik tai, ką turėčiau daryti savo gyvenime.
Kiek save prisimenu – visada buvau scenoje. Dalinausi gera muzika, meile ir tiesiog suburdavau žmones kartu švęsti gyvenimą. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas tai padaryti rimtai, nuoširdžiai, ir, kad niekas tam nesutrukdys. Ėmiau rašyti tas dainas, kurias praėjusį Gruodį atlikau koncerte Kaune „apšildant“ Freedonia. Pradėjau šią naują kelionę, šį naują gyvenimo skyrių, kuris šiandien yra mano pagrindinis skyrius. Jis atsirado dėl to, kad akis į akį susidūriau su mirtimi.
Taip, atgimei iš naujo. Tai – tavo antrasis gimtadienis.
Taip, būtent taip. Tai tikrai buvo pabudimas. Jei turi problemų su pinigais, gali rasti sprendimą. Tai ne pasaulio pabaiga. Dabar gyvename laikais, kai žmonės mano, kad negali sau leisti rizikuoti. Tai yra spąstai. Tai nėra gerai. Jūs turite rizikuoti, turite vadovautis savo instinktais. Iki to nelaimingo atsitikimo buvau tarsi neatidavęs savęs 200 procentų. O kai ateina laikas palikti šią planetą, supranti, kad tai buvo tik tavo paties minčių kalėjimas.
Kodėl groji būtent tokią muziką kaip soul, groove, funk?
Tai – mano vyresniųjų brolių įtaka. Nuo pat mažumės klausiausi soul, groove muzikos, Maiklo Džeksono ir t.t. Kai man buvo kokie treji metai, atsibusdavau savaitgaliais labai anksti ryte, maždaug aštuntą valandą. Nueidavau į svetainę, kuroje buvo didžiulė stereo sistema. Paleisdavau vinilines plokšteles, labai garsiai grojau muziką ir pažadindavau brolius po vakarėlių. Aišku, gaudavau pylos: „Ką tu, po velnių, darai?” Tada užsidėdavau ausines ir dainuodavau iš visų plaučių. Kiek save prisimenu, klausiausi soul muzikos ir ją dainavau. Paauglystėje į mano gyvenimą atėjo tikrasis rokenrolas. Vis dėlto mano muzikoje nėra jokių stiliaus ribų: tai yra mišinys to, kas man leidžia jaustis gerai. Kai augau, klijuoti etiketes ant muzikos stilių nebuvo taip svarbu, kaip šiandien. Daug grupių peržengė rokenrolo ir soulo muzikos ribas. Vienas pagrindinių mano įkvėpėjų augant buvo „Sly And The Family Stone”. Mano tėvas buvo klasikinės muzikos dainininkas, tenoras. Taigi aš klausiausi klasikinės muzikos, „Beastie Boys”, hiphopo, rokenrolo, soulo, disko ir funk muzikos. Augant mano draugai buvo džiazo muzikantai. Galbūt todėl ir kuriu tokią muziką.
Rašai dainas, kuri ir prodiusuoji savo albumus. Kaip ieškai įkvėpimo pačiai muzikai? Kaip ji gimsta?
Man tai tarsi maisto gaminimas. Tiesiog pradedi nuo gitaros rifo. Dažniausiai tai prasideda nuo to, kad prikišu nagus prie gitaros. Kartais tai būna pianinas. Ir duodu pirštams valią. Kuo labiau leidžiu savo energijai nekontroliuojamai išeiti iš kūno, tuo viskas paprasčiau. Melodija ateina pati. Ji kviečia žodžius ir tekstą, o aš seku šį procesą. Labai svarbu juo pasitikėti.
Vis dėlto, esu ir prodiuseris. Kai pradedi prodiusuoti ir aranžuoti, turi žengti žingsnį atgal ir pabandyti suvokti, kur eini. Kad suprastum, kur plauki kaip laivo kapitonas, turi patikrinti žemėlapius. Žengi žingsnį atgal, tada supranti, kad toks rifas jau buvo sukurtas. Tada tiesiog pasirenki naują maršrutą, kuris nuves į naują vietą.
Kas yra tavo muzikos variklis? Ar tai skausmas? Ką nori papasakoti pasauliui?
Tai yra magija. Kuriant muziką vyksta kažkas, ko negaliu kontroliuoti, bet kazkas, kas yra tikra. To negaliu gerai paaiškinti, bet tai tikrai vyksta. Nežinau, iš kur ta magija atsiranda. Staiga man atrodo, kad gitara tarsi šnabžda, tarsi sako: „Ateik pas mane”. Aš sakau: “Gerai”. Man taip nutiko prieš kelias dienas. Ji pasakė: „Ateik”. Tada tiesiog paėmiau gitarą ir staiga atsirado nauja daina. Nežinau kodėl.
Tai taip pat susiję su gebėjimu pasitikėti vidiniu procesu ir valdyti jį, kad galėčiau priimti šią gyvenimo magiją ir sakyti: „Gerai, dabar atėjo laikas paimti gitarą, nes kažkas mane kviečia arba kažkas kalba per mane”. Kai esi labai jautrus žmogus, gali transformuoti visas tas emocijas, kurias išgyveni. Gali jas paversti kažkuo apčiuopiamu ir galiausiai išlaisvinti.
Kuo labiau giliniesi į rašymo procesą, tuo labiau supranti, apie kokias emocijas iš tikrųjų nori kalbėti. Pavyzdžiui, paskutiniame savo albume „Love” supratau, kad rašydamas kalbėjau ne tik apie meilę. Kalbėjau apie įvairias situacijas, kurias galime išgyventi, kai įsimylime. Tai paskatino mane išreikšti meilę kitaip nei įprastose dainose apie meilę.
Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot
Kaip tavo daina „Besoin D’aimer”. Ji vis dar įstrigusi mano galvoje.
Tai geras pavyzdys, nes tai tiesiog nėra klasikinė meilės daina. Joje pabrėžiu, kad mes visi turime tą vidinį norą mylėti. Jei atkreiptum dėmesį į dainos tekstą, joje kalbu apie kūrybiškumą ir apie tai, kad įsimylėję staiga tampame kūrybingesni ir gebame daryti daugiau dalykų nei įprastoje būsenoje. Dainos pabaigoje sakau, kad mums visiems reikia būti įsimylėjusiems, būti geresne savo pačių versija. Štai kodėl mano koncertuose tai yra vienas iš svarbiausių pasirodymo akcentų, nes žmonės iš tikrųjų gali pajusti šio albumo žinutę.
Žmonės Lietuvoje tavęs dar nelabai pažįsta. Ar gali papasakoti, kaip čia atsidūrei? Kas esi? Ir kodėl? Kokią žinią norėtumei perduoti čia esantiems klausytojams?
Dėl kovido anksčiau buvau įstrigęs Italijoje. Kadangi gyvenau prie jūros, laukiau, kada šalis vėl atsivers. Jis buvo uždaryta trejus metus iš eilės. Po pusantrų metų supratau, kad turiu rasti vietą, kur galėčiau susigrąžinti savo gyvenimo būdą ir įkvėpimą rašyti naują medžiagą. Šią vietą radau Lenkijoje, Krokuvoje.
Buvo sezono pabaiga. Galvojau: „Šūdas, man reikia rasti kitą vietą”. Ir štai ši mergina, kuri tuo metu viešėjo Italijoje, tarsi atsitrenkė į mane. „Esu iš Krokuvos”. Kur ji yra? Na ką gi, juk tai Lenkija. „Jei esi menininkas, tikrai turėtum ten nuvažiuoti. Krokuva yra Lenkijos meno centras”. Pasirašiau šiai avantiūrai ir išskridau į Lenkiją tiesioginiu skrydžiu už 7 eurus.
Krokuva man patiko, todėl nusprendžiau joje pasilikti. Radau sau butą. Paprašiau savo draugų Sicilijoje atgabenti mano aparatūrą mažai studijai įrengti ir pradėjau rašyti savo akustinį projektą „Axl Tales”. Tai solinis projektas, kuris mane paskatino pažvelgti į savo praeitį, pažvelgti į tuos lemtingus praeities momentus ir sudėti juos į dainas. Pasirodė, kad tai – daugiau nei dainos. Tai istorijos. Kiekvieną savaitę rengdavau solinius pasirodymus. Taip aš atradau šią Europos dalį.
Vienas mano bičiulius iš Paryžiaus, Borisas, gyvena Lietuvoje jau kelerius metus ir yra muzikinės scenos dalis. Jis yra muzikantas, dirbantis su Victoru Diawara. Borisas man pasakojo, kad Vilniuje vyksta kultūrinis sprogimas muzikos scenoje. Staiga man pasirodė, kad man vėl reikia gryno oro, pakeisti aplinką. Atvykau į Vilnių praėjusių metų rugpjūčio pradžioje ir likau sužavėtas. Čia daug grupių, kurios bando „prasimušti”, o tai yra teigiamas ženklas. Jos turi tam skirtas platformas. Supratau, kad kiekvienas muzikos verslo atstovas stengiasi būti įtrauktas į radarą. Kiekvieną vakarą, kuriame dalyvaudavau kaip atlikėjas, susitikdavau su žmonėmis iš nacionalinio radijo, režisieriais, fotografais, vietų savininkais, vadybininkais. Jie visi kuria erdves, kad galėtų jose pristatyti naujas grupes. Buvau tuom tikrai priblokštas.
Kiekviename didesniame mieste buvo toks muzikos ir kultūros, istorijos laikotarpis, savotiška revoliucija. Kai keliaudamas staiga supranti, kad esi ten, kur dabar vyksta kultūrinė revoliucija, tai geras ženklas. Svarbiausia būti ten, kur gali bendradarbiauti ir kurti istorijas, kur nesijauti vienišas. Tai yra puikus jausmas. Kiekvieną dieną stebiuosi, kad žmonės mane priima šioje mažoje šalyje. Mažoje, tačiau taip pat ir labai aktyvioje, kokios, tiesą sakant, nemačiau jau seniai. Galbūt tik tais laikais, kai gyvenau Kanadoje. Todėl nusprendžiau pasilikti. Turėjau porą pasirodymų su savo „Axl Tales”, o mano dainas pradėjo leisti per „LRT Opus”.
Bet tai yra projektas „Ales Loverde”. O su „Axl Tales” groji vien akustine gitara?
Taip. Axl sako: „Žinai ką? – Pasaulis griūva. Kas liko? Tu pats. Tavo balsas, pieštukas su popieriumi ir gitara”. Taip grįžtu prie šaknų.
Dabar suprantu, ką reiškia tavo projekto pavadinimas. Tu juk pasakoji istorijas.
Būtent. Kai buvau vaikas, meno mokykloje turėjau vieną mokytoją, kuris vadino mane Axl tam, jog suprasčiau, kad galiu žaisti raidėmis ir daryti gramatines figūras, amalgamas. Kadangi su šiuo projektu gilinuosi į praeitį, man pasirodė aišku, kad Axl galėtų būti tinkamas sceninis vardas. Tai kita mano asmenybės pusė. Žinoma, jei pamatysite mane scenoje su visa mano grupe ir „Ales Loverde”, pamatysite galingą ir kupiną energijos mano asmenybės pusę. Vis dėlto aš visada turėjau tų dainų, kurios buvo labai intymios ir asmeniškos. Ilgai nežinojau, ką daryti su šiomis dainų idėjomis. Ir staiga jos susikristalizavo. Viskas užsižiebė kaip Kalėdų eglutė.
„Ales Loverde” groji ne vienas. Ar visada groji su sesijiniais muzikantais? Ar ketini turėti pastovių grupės narių?
Nuotraukos aut. Jonas Kaminskas / Spot the Shot
Mano buvęs muzikos partneris yra man sakęs: „Aleksai, tau tikrai reikia būti frontmenu, būti scenoje ir sugebėti suburti žmones, nes tu turi beprotišką talentą”. Tad grįžau namo ir pradėjau rašyti dainas apie savo atgimimą po nelaimingo atsitikimo. Tas mano draugas taip pat patarė, ką turėčiau daryti, kad būčiau geresnis atlikėjas, spindėčiau ir galėčiau kuo geriau atsiskleisti, kad scenoje parodyčiau geriausius savo įgūdžius. Štai kodėl sukūrėme šį albumą tik dviese. Taigi tai reiškia, kad mes galėjome iš tikrųjų pereiti per visą procesą: nustatyti tikslus, pasirūpinti instrumentų išdėstymu ir kitais niuansais. Vis dėlto žinojau, kad turėsiu suburti didelę grupę. Plačiojoje muzikos pramonėje taip yra visada.Įrašų metu grojantys muzikantai nebūina yra tie, kurie groja gyvai. Kai esi didelėje įrašų studijoje ir tai daug kainuoja, reikia turėti itin įgudusius muzikantus, kurie nešvaisto laiko. Tačiau jie nebūtinai yra tie, kuriuos norėtum atsivesti į gyvo koncerto sceną.
Kadangi kūrėme albumą dviese, galėjome iš pagrindų gilintis į šį procesą. Tad sukūriau visą spektaklį, transformuodamas dainas, suplanuodamas visas tas akimirkas, vykstančias koncerto metu su minia, visus tuos mažus mini vaidinimus. Todėl ne veltui visada turiu rasti muzikantus, kurie gali tikrai daugiau nei vien gerai groti. Jie turi suprasti mano požiūrį ir turėti tinkamą temperamentą. O atsakant paprastai, man visada tenka keisti muzikantus priklausomai nuo šalies, kurioje esu. Todėl besiruošiant koncertams mano pagrindinis tikslas – rasti bent porą muzikantų, kuriais galėtum pasikliauti, ir tiesiog pabandyti juos suburti.
Mano gyvi koncertai labai panašūs į saulės sistemą. Sistemoje vyksta daugybė dalykų. Kiekviena planeta, kiekvienas muzikantas yra tam tikras personažas. Tai tarsi pjesės aktoriai. Taigi, jei turiu aštuonis muzikantus, o iš jų su bent trimis ar keturiais galiu jaustis gerai, jei jaučiu, kad galime toliau dirbti, tai jau geras ženklas.
Kokia čia, Lietuvoje, visuomenė kaip auditorija? Kaip jauties, kai groji mūsų publikai?
Kai grojome Kauno bliuzo festivalyje, tai buvo beprotiška, nes žmonės tikrai pozityviai sureagavo. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis, nes dainuoju prancūzų kalba. Tačiau tuo pačiu metu aš bendravau su minia angliškai. Kartais net išverčiau kai kurias dainų dalis į anglų kalbą. Mano dainos iš tikrųjų yra apie tai, kaip mėgautis laiku, džiaugtis tuo, kad gyveni. Taigi, aš kiekvieno koncerto metu kaip tik tai ir darau – skleidžiu žinutes, kad klausytojai suprastų, kaip gera būti gyvam. O Kaune buvo gražu. Buvo gera skleisti žinią apie meilės svarbą.
Kada galėsime tave pamatyti scenoje kitą kartą?
Esmė ta, kad aš dirbu su naujais įrašais. Mes bandysime išleisti keletą įrašu čia, Lietuvoje, ir tikrai turėsime daugiau pasirodymų, galbūt vasarą surengsime turą.
Ar artimiausiu metu planuoji išleisti singlą?
Vasario pradžioje visose transliavimo platformose turėtų pasirodyti naujas singlas. Bet kol kas nenoriu nieko konkretaus pažadėti.
„The Darkness” šiemet su grįžta su nauju albumu. „Dreams on Toast” dienos šviesą išvys kovo 28 d.
Kartu pasirodo ir oficialus dainos „I Hate Myself“ vaizdo klipas. Šiame vaizdo įraše grupės lyderis Justinas Hawkinsas pavaizduotas kaip senstanti žvaigždė, kuriai buvo atlikta šiek tiek per daug plastinių operacijų. Vaizdo įrašas buvo nufilmuotas kaip vienas kadras, be jokių redagavimų ar pataisymų. Jį žiūrėti ir nepatogu, ir juokinga tuo pačiu metu. Ką jausite jūs – jau jūsų organizmo reikalas.
„Franz Ferdinand” grįžta su savo pirmuoju albumu per septynerius metus „The Human Fear“.
Tai pirmasis Franzo Ferdinando albumas, kuriame groja būgnininkė Audrey Tait ir gitaristas Dino Bardot. Be to, Julianas Corrie kartu su Kapranosu ir Bobu Hardy prisidėjo prie dainų kūrimo. Jie greit pradės savo albumo pristatymo turą Europoje.
Praėjus penkeriems metams po kritikų pripažinto albumo „Hospodi“ išleidimo, lenkų juodojo metalo ikonos „PATRIARKH” (seniau besivadinę „Batushka”) grįžta su nauju albumu ПРОРОК ИЛИЯ (angl. „Prophet Ilja:). „PATRIARKH yra vieni įdomiausių šių dienų juodojo metalo scenos atlikėjų ir šis albumas tą dar kartą įrode
Naujajame lenkų įraše išsamiai apdainuojama tikra istorija, nutikusi grupės gimtinėje Palenkėje, Grzybowszczyzna kaime, XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Albumas nukelia klausytoją į Eliaszo Klimowicziaus pasaulį ir jo neeilinę istoriją. Eliaszas titulavo save kaip Pranašą Ilją, nors buvo neraštingas valstietis. Jis vadovavo ortodoksų Grzybowska sektai, veikusiai iki septintojo dešimtmečio.
„Godflesh” yra industrinio metalo grupė iš Birmingamo, susibūrusi 1988 metais. Muzikos kritikų vertinami kaip vieni iš industrinio metalo įkūrėjų, atlikėjai perėjo nemažą kelią. Grupė iširo 2002 m, tačiau po nemenkos pertraukos 2010 m. vėl susibūrė. Britai pasirodė keliuose festivaliuose ir pradėjo kurti naują muziką.
Praėjusių metų pabaigoje jie išleido naują albumą „A World Lit Only By Dub”, kurį šiandien ir kviečiame perklausyti.
Dainininkas, poetas, dainų autorius, vaizdo menininkas, filmų prodiuseris, aktyvistas ir autorius Serj Tankian, „Grammy“ apdovanojimą pelniusios roko grupės SYSTEM OF A DOWN vokalistas ir tekstų autorius, ką tik išleido savo naujausią solinio projekto EP „Foundations.
Serj taip pat debiutavo naujame dainos „Cartoon Buyer“ vaizdo klipe, kuris prasideda tyliais, liaudiškais tonais: muzikantas groja akustine gitara, palaipsniui stiprindamas intensyvumą, kol sprogsta garsiniame ir dvasiniame katarsyje.
Jackas White’as pasidalino nauju savo dainos „That’s How I’m Feeling“ vaizdo įrašu. Klipe surinkti smulkūs kadrai iš jo turo koncertų, vykusių mažuose klubuose.
„No Name” yra šeštasis solinis White’o studijinis albumas, kuriame gitaristas grįžta prie siautulingo bliuzo panko, kuris padėjo muzikantui išgarsėti.
Nu-metal „tėvukai” išleido naują vaizdo klipą dainai „Turn It Up, Bitch“ iš 2021 m. albumo „Still Sucks“.
„Limp Bizkit” išleido dirbtinio intelekto sugeneruotą vaizdo įrašą, kuriame grupės nariai yra šiurpiai perdaryti į Majamio Vice stiliaus loterius, aštuntojo dešimtmečio plaukų augintojus ir visiškus rednekus.
JAV dainininkas Tomas Waitsas vaidins kartu su Cate Blanchett, Adamu Driveriu, Charlotte Rampling ir Mayimu Bialik naujajame Jimo Jarmuscho filme „Father Mother Sister Brother“.
Primename, jog Tomas Waitsas vaidino ir 2019 m. išleistame to paties režisieriaus filme „The Dead Don’t Die”.
Eminemas išleido savo naują dainą „Houdini“, kuri pateikiama kartu su vaizdo klipu.
Šis kūrinys mums primenma apie 2002 m. Eminemo hitą „Without Me“. Klipe pamatysite Dr. Dre, Snoop Dogg, Pete Davidson, komiko Shane’o Gilliso ir kitų įžymybių epizodus. Taip pat Eminemas vilki Robino kostiumą iš vaizdo įrašo „Without Me“.
Kartu su singlu Eminemas taip pat užsimena apie naują albumą, kuris greičiausiai vadinsis „The Death of Slim Shady (Coup de Grâce)”.
Grunge stliaus ikonos „Pearl Jam” oficialiai paskelbė apie savo 12-ąjį studijinį albumą „Dark Matter“ – 2020 m. eksperimentinio „Gigaton“ tęsinį – ir išleido pagrindinį jo singlą – titulinį albumo takelį.\
„Dark Matter“ pasirodys balandžio 19 d. per „Monkeywrench Records“ / „Republic Records“.
Kai būdama dvylikos ar trylikos metų pirmą kartą per televizorių pamačiau “The Funeral of Hearts” vaizdo klipą, mane sužavėjo paslaptingojo vokalisto akys, žemas balsas ir, tuomet, neįprasta muzika. Tada dar to nežinojau, bet Ville Valo ir “HIM” man kaip paauglei padarė milžinišką įtaką ir ženkliai prisidėjo prie muzikinio skonio susiformavimo. Valandų valandas gulėdama ant žemės klausydavau albumo “Razorblade Romance” per muzikinį centrą, ir, kaip ir daugelis kitų merginų, mėgavausi šio gražuolio suomio balsu.
Šiek tiek gailiuosi, kad nepamačiau “HIM” 2014 metais, kai jie paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, Karklės festivalyje. Šiandien šios grupės jau nebėra. Todėl vos tik pamačiusi, jog naujasis Ville Valo projektas “VV” šių metų balandžio 15 lankysis “Compensa” koncertų salėje, nedvejodama nusipirkau bilietus. Čia atlikėjas pristatys savo pernai išleistą albumą “Neon Noir” ir taip pat atliks ne vieną auksinį “HIM” hitą.
Kadangi “HIM” muzika mane lydi daugiau nei pusę gyvenimo, labai susidomėjau soliniu Valo projektu “VV”, ir kai „manoMuzika” kolektyvas sulaukė pasiūlymo pakalbinti atlikėją, nedvejodama sutikau pravesti šį pokalbį. Pokalbis su Ville Valo prabėgo kaip kelios sekundės, o pašnekesio metu pavyko sužinoti daug įdomių atlikėjo minčių apie naująjį albumą, kūrybinį procesą ir netgi mėgstamiausius gitarų modelius.
Su savo nauju soliniu projektu „VV” pernai išleidote albumą „Neon Noir”. Šiuo metu vyksta „Neon Noir” koncertinis turas, o balandžio 15 d. atvyksite į Vilnių, ir mes nekantriai to laukiame. Ko mes, klausytojai ir gerbėjai, galime tikėtis iš šio koncerto? Ir ar bus kokių nors staigmenų?
Žinote, iš anksto žadėti staigmenas nėra pats protingiausias dalykas, nes kas nors nusivils. Vis dėlto manau, kad tai bus tarsi amerikietiški kalneliai tarp praeities ir dabarties. Man niekada nepatiko, kai atlikėjas išleidžia solinį albumą, o koncertuodamas tik pačioje pabaigoje atlieka porą senų gerų dainų ir viskas. Mes stengiamės laviruoti tarp senosios ir naujosios kūrybos, taigi grosime naują kūrinį, tada grosime „HIM” kūrinį, tada grosime naują ir po to vėl „HIM”. Tai puikiai veikia! Jums nebūtina žinoti „Neon Noir“ dainų, kad jums patiktų bent pusė koncerte atliekamų kūrinių. Na, bet tai, žinoma, nepakenks.
Ar tai neturi įtakos jums kaip muzikantui, atlikėjui? Nes žmonės tikisi išgirsti senas dainas, „HIM” hitus. Žinoma, aš taip pat jų laukiu, bet mane taip pat domina jūsų naujoji muzika. Argi dėl to nesijaučiate šiek tiek nusiminęs?
Ne, esu laimingas! Juk tai aš ir parašiau „HIM” dainas. Tai – mano dainos. Kai kurias parašiau prieš daugiau nei 25 metus! Galų gale, šiandien sudainuoti tokią dainą kaip „When Love and Death Embrace”, kuri buvo sukurta 1996 ar 1997 metais ir vis dar patinka žmonėms, yra tiesiog nuostabu. Tad kodėl turėčiau dergtis iš senų savo paties dainų? Taip pat yra ir su „Join Me in Death”. Tais laikais tai buvo didžiulis hitas! Bet praėjo jau beveik 25 metai… Manau, kad visas tas praėjęs laikas suteikia man naują požiūrį, be to, vis dar jaučiuosi artimas toms dainoms, nes jos yra mano. Aš parašiau žodžius ir melodijas, ir tai yra didelė mano asmenybės dalis. Nenoriu deginti tiltų ar sakyti, kad praeitis man nesvarbi. Be abejo, ji svarbi. Nebūčiau čia su „Neon Noir”, jei nebūčiau sukūręs visų albumų, kuriuos išleidau su grupe „HIM”. Nebūčiau išmokęs visų gudrybių, kurių išmokau iš grupės narių, prodiuserių ir įrašų kompanijų, su kuriomis dirbome. Taigi, praėjo 25 svarbūs edukaciniai metai, kol aš pasiekiau šį tašką. Ir šia prasme jaučiu, kad tai vis dar ta pati mano kelionė.
Drįsčiau sakyti, kad „HIM” santykis su „VV” yra panašus į J.R.R. Tolkieno kūrybą. Šis autorius parašė ir „Žiedų valdovą”, ir „Hobitą”. Abu šie kūriniai gyvena tame pačiame pasaulyje. Jų identitetas panašus. Be abejo, „HIM” ir mano naujoji kūryba nėra tapatūs dalykai, bet jie abu iš tos pačios dainų knygos. „HIM” kūriniai, nors kilę iš to paties manojo pasaulio, bet yra šiek tiek kitokie. Kadangi albumą „Neon Noir“ įrašinėjau tik aš vienas, jis labiau bekompromisis ir labiau atitinka tai, kas man patinka muzikine prasme – šiek tiek daugiau 80-ųjų pop muzikos, šiek tiek daugiau „Depeche Mode”, nei buvo „HIM” muzikoje. Taigi, ne, nesijaučiu nusiminęs. Kai pradėjome koncertuoti, aš šiek tiek baiminausi, ar tai nebus tarsi senas muzikinis automatas kampe, grojantis auksines senienas. Džiaugiuosi, kad žiūrovai taip pat pamėgo ir naujus kūrinius. Tai geras derinys. Manau, kad ir viena, ir kita yra būdas priminti žmonėms, kad tebeegzistuoju.
Ar galėtumėte pasakyti, kurias dainas mėgstate groti labiau: senuosius hitus iš „HIM” ar dainas iš „Neon Noir”?
Na, naujesni kūriniai man, kaip asmenybei, yra arčiau prie širdies. Vis dėlto be senųjų „HIM” dainų nebūčiau ten, kur šiandien esu. Manau, kad grojant gyvai svarbiausia yra tai, kokios dainos yra viena šalia kitos, kaip jos vibruoja ir kokį jausmą sukelia klausytojams. Dinamiškai jos tarsi atšoka viena nuo kitos. Pavyzdžiui „Heart Full of Ghosts” yra mistiška ir keista daina: ji prasideda gana tyliai, kol galiausia virsta savotiška kakofonija, tampa labai triukšminga. Po šios dainos „Join Me in Death” tinka tiesiog idealiai, nes fortepijonas taip gražiai suskamba po viso to bjauraus pragaro peizažo, garsinio chaoso, kuris, mano manymu, taip pat yra šaunus dalykas, nes gali suteikti dainai naują prasmę arba naują jausmą, priklausomai nuo to, kokią dainą groji po jos ar prieš ją.
Jei pažvelgtume atgal į laikotarpį, kai nusprendėte įrašyti šį naują albumą, sukurti naują projektą. .. Kaip tai įvyko?
Man ir kitiems grupės „HIM” nariams buvo labai nelengva išsiskirti. Negana to, tai įvyko naujųjų metų išvakarėse tarp 2017 ir 2018 metų. Jei vieni santykiai sunkiai klostosi, nemanau, kad gera mintis pradėti galvoti apie naujus santykius. Pirmiausia reikia užbaigti tai, kas pradėta seniau, ir tik tada galvoti apie naują pradžią. Jaučiau, kad turiu pamatyti, kiek daug „HIM” gali pasiūlyti ir ką mes galime kartu padaryti. Tikėjausi, kad viską galėsime užbaigti draugiškai. Be to, po to norėjau šiek tiek atsikvėpti. Po „HIM” išsiskyrimo porą metų dirbau prie visai kito projekto, o paskui grįžau prie angliško tamsaus rokenrolo.
2019 m. pradėjau dirbti prie projekto „VV”, o „Run Away from the Sun” buvo pirmoji mano parašyta nauja daina. Tai buvo man svarbi daina, nes nežinojau, ar galiu sukurti kažką naujo nebebūdamas grupėje. Man pavyko. Buvo šiek tiek kitaip nei man įprasta, bet tai yra geras skirtumas. Taigi ir toliau rašiau dainas, kol galiausiai atsirado visas albumas. Neturėjau kažkokio grandiozinio plano. Taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kas su mumis nutiks, kada viskas baigsis, ir ar mes visi apskirtai išgyvensime. Aš mėginau išsaugoti sveiką protą dirbdamas prie albumo. Daugiausia dėmesio skyriau muzikai, tad tikiuosi, kad albume tai girdisi. Bent aš visa tai girdžiu!
Kiek anksčiau minėjote, kad į „Neon Noir” pateko nemažai ankstyvųjų „Depeche Mode” ir 80-ųjų popmuzikos elementų. Kokie buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai kuriant naująjį albumą?
Manau, kad daugelis muzikantų, kurdami muziką sąmoningai neklauso daug kitų atlikėjų ar grupių kūrinių. Jie koncentruojasi į savo muziką, kad kitų atlikėjų įtaka pernelyg neatsispindėtų jų kūryboje. Kadangi su muzikos pasauliu sąlytį turiu jau ilgai, čia daug „senosios mokyklos” įkvėpimo: senųjų „Depeche Mode” bei „Black Sabbath”. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane įkvėpė pats kūrybos procesas. Niekada nebuvau sukūręs albumo absoliučiai nuo nulio. Įrašinėti, groti visais instrumentais, kurti ir prodiusuoti viską pačiam vienam buvo įdomi patirtis. Įrašymo procesas buvo tarsi savotiška meditacija. Dirbdamas su muzika iš tiesų pasinerdavau į kūrybos procesą. To ypatingo jausmo niekada anksčiau nebuvau patyręs.
Kai pradedate rašyti naują dainą, kaip dabar atrodo kūrybinis procesas? Kaip tai vyksta?
Pirmąją savo dainą, akomponuodamas bosine gitara, parašiau būdamas turbūt 8 ar 9 metų. Aš taip išreiškiu save. Kai noriu pasakyti kažką, ko negaliu išreikšti žodžiais, tą darau per muziką. Kai kurie žmonės turi pomėgių. Jie turi aistrų. Pavyzdžiui, mano mama jodinėja žirgais. Kodėl? Niekas to nežino. Bet tai suteikia jai laisvės ir laimės pojūtį. Būtent tokį jausmą aš patiriu kurdamas muziką. Tai nėra protinis darbas. Aš iš anksto niekada negalvoju, kad dabar darysiu viena ar kita. Kūryba yra daugiau apie tai, kad man sunku yra iš esmės prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, susitaikyti su pasauliu, todėl paimu į rankas gitarą ir bandau tuos jausmus išreikšti per muziką. Tai nėra darbas. Tai yra kažkas, ką visada dariau, ir ką turiu daryti, kad išgyvenčiau. O kalbant apie kitas grupes, reikėtų kalbėti ne kiek apie įkvėpimą, kiek apie įtaką. Prieš pradėdamas dirbti su savo paties kūriniais, nenoriu klausytis vieno ir to paties albumo 20 milijonų kartų, nes tai pernelyg lengvai įsiskverbs į mano kūrybą. Man malonu viską pradėti nuo nulio. Aišku, neįmanoma įrašų pradėti nuo absoliučiai švaraus popieriaus lapo, nes daug kas mums daro įtaką, įkvepia. Na, bet aš specialiai tų įkvėpimo šaltinių neieškau.
Tikrai įdomu tai išgirsti. Man smalsu, ar būna akimirkų per dieną, kai tiesiog pasiimate gitarą ir grojate, vien tam, kad išreikštumėte save?
Taip, būtent taip ir gimsta mano dainos. Dažnai reikia sekti garsą. Pradedu groti, išgirstu, kad kažkas man patinka, ir tada noriu tęsti tai, ką darau. Tai ir yra svarbiausia. Tuo pačiu tai labai paprasta. Nėra taip, kad atsisėsčiau ir galvočiau, jog dabar parašysiu roko dainą, arba kad dabar turiu dvi su puse valandos per kurias galėčiau parašyti dainos tekstą ar dar ką nors. Tai gilesnė, didesnė mano esybės dalis. Tai yra mano darbas, aistra ir hobis tuo pačiu metu. Tai nuostabu.
Jūs jau šiek užsiminėte apie tai, bet aš labai noriu paklausti apie patį kūrybinį procesą, nes, kai viską įrašinėjote vienas, buvote užsidaręs namuose. Jūs taip pat minėjote, kad pats prodiusavote „Neon Noir” Ką jums reiškia ši patirtis? Kaip jautėtės, kai išleidote šį albumą? Sakėte, kad pirmą kartą tai padarėte savarankiškai.
Geras klausimas. Nesu tikras, kaip dėl to jaučiuosi. Manau, kad daugiau žinosiu, kaip jaučiausi, kai baigsis paskutiniai turo koncertai, nes visa tai nėra tik apie albumą. Aš taip pat sau noriu parodyti, kad vis dar galiu kurti muziką. Tai svarbus dalykas pats savaime. Tada darbas prie albumo, tada grupės subūrimas, repeticijos turui, tada albumo išleidimas ir, žinoma, koncertinis turas. Šioje dėlionėje yra tiek daug judančių dalių, kad aš vis dar stebiuosi, jog tai mane atvedė taip toli ir kad tai vis dar veikia.
Dėl kūrybinės dalies: manau, kad visada naudinga turėti didelių vilčių ir nerealių tikslų. Manau, kad svarbu save šiek tiek paspausti. Man visai patinka užsispeisti į kampą. Ir taip kilo idėja sukurti solinį albumą. Man patinka muzika. Mane domina muzikos įrašai. Aš groju įvairiais instrumentais, netgi turiu sukaupęs instrumentų kolekciją. Kodėl gi man nepadarius įrašo pačiam? Panaudosiu viską, ką turiu, išgirsiu, kaip tai skamba, ir spręsiu, ar tai apskritai turi prasmę. Viduje galima su savimi diskutuoti be atvangos, bet tas vidinis dialogas neturi prasmės, kol jo neišsakome garsiai. Visa tai neturi prasmės, kol nepasiimu gitaros ir nepradedu groti.
Ir dainos pasipylė be didžiulių kančių. Tiesiog pradėjau groti ir dainuoti – žodis po žodžio, melodija po melodijos. Pradėjau viską įrašinėti, ir mano galvoje susiformavo vaizdas. Žinojau, kokio jausmo ir nuotaikos noriu ir ko reikia, kad to pasiekčiau. Tai ne taip jau ir skiriasi nuo darbo su ankstesnėmis grupėmis. Tiesiog vienas pats negali “brainstorminti”. Neturi su kuo pajuokauti. Štai ko pasigendu grodamas vienas – brolybės, bičiulystės ir draugystės.
Man kūryba susijusi su išgyvenimu. Tai tiesiog yra kažkas, ką darau. Man reikia tai daryti, kad išlikčiau sveiko proto. Tai tarsi senas geras Šekspyras, laikantis kaukolę ir garsiai tariantis žodžius „būti ar nebūti”. Kiekviena daina – tai klausimas, ar ji pakankamai gera ir ar sugebėsiu ją atlikti. Manau, kad kiekviena daina turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Esu įsitikęs, jog į šį procesą reikia žiūrėti rimtai. Tačiau taip pat manau, kad labai svarbu nežiūrėti į save patį pernelyg rimtai. Reikia suprasti, jog esu tik keistas meniškas, pačiuožęs vyrukas, kažkur grojantis akustine gitara. Įsisąmoninti, kad nesu pasaulio centras ir neišradinėju dviračio iš naujo. Kūrybinis procesas yra apie saviraišką, apie palengvėjimo jausmą ir komfortą, apie galimybę sau leisti atsikvėpti.
Vis dar turiu klausimų dėl techninės dalies. Taigi viską įrašėte karantino metu savo namuose. Ar turite įrašų studiją?
Turiu namų studiją. Turiu būgnus, kelias gitaras ir sintezatorius, taip pat įrašymo sistemą. Pamažu, bet užtikrintai mokausi apie šiuos dalykus dar nuo 2000-ųjų pradžios, kai skaitmeninės įrašų studijos tapo prieinamos ne tik profesionalams. Jau seniai galime įrašinėti medžiagą nešiojamaisiais kompiuteriais ir kt. Be to, mane labai domina muzika kaip reiškinys: esu muzikos gerbėjas, klausausi grupių, atlikėjų ir domiuosi, kaip kuriama muzika. Todėl man atrodo savaime suprantama pabandyti ką nors įrašyti pačiam.
Ar jūs „Neon Noir” taip pat atlikote ir prodiuserio rolę?
Aš parašiau dainas, sugalvojau dainų žodžius, aranžuotes, nusprendžiau, kaip tas dainas įrašyti. Kadangi tai vyko COVID-19 pandemijos metu, šalia neturėjau jokių pagalbininkų. Taigi paspaudžiau įrašymo mygtuką, užsidėjau ausines ir grojau būgnais. Viską dariau pats. Tačiau labai svarbu paminėti, kad turėjau pagalbos iš išorės. Timas Palmeris sumiksavo albumą ir dirbo prie jo kaip ko-prodiuserius. Timas ir seniau prisidėjo prie didelės dalies „HIM” albumų įrašų. Negano to, jam teko dirbti su „Pearl Jam”, Davidu Bowie, Ozzy Osborne’u ir „Tears for Fears”. Jis pats yra atlikęs daug įvairios muzikos, o tai yra puiku, nes man patinka įvairūs muzikos žanrai ir kategorijos. Kai jausdavausi pabaigęs dainą, nusiųsdavau savo pirminę idėją Timui, o jis sakydavo: „Skamba puikiai. Leisk man pradėti dirbti prie mikso”, arba sakydavo, kad dar kažko trūksta, galbūt galėčiau kažką padaryti geriau ar pan. Taigi, jis buvo man tarsi patarėjas. Jis buvo ta grupė, kurios neturėjau. Jis atliko darbą, kurį paprastai atlieka kiti grupės nariai, kai kuriame ir įrašinėjame muziką.
Muzika – tarsi maisto gaminimas. Perskaitai receptą, o tada bandai gaminti pats. Panašiai yra ir su muzika. Yra mikrofonai ir sistemos, kurios laikomos klasikinėmis. Tai tarsi gamybos įrankiai. Jei virtuvėje turi puikią orkaitę, pusė darbo jau atlikta. Tai įdomus procesas. Be to, juk beprotiška yra sukurti visą albumą vienam! Bet aš dirbau prie jo daina po dainos. Todėl visada pradėdavau nuo nulio, be nieko. Per du mėnesius padarydavau visą dainą, įskaitant ir jos prodiusavimą.
Manau, kad tai buvo dalykas, kurio man reikėjo. Man reikėjo parodyti sau, kad galiu. Nenorėjau kurti kitos grupės. Jaučiau, kad jau taip ilgai grojau grupėje, kad norėjau išbandyti kažką kito. Dabar koncertuodamas turiu puikių muzikantų, bet jie yra sesijiniai atlikėjai – jie groja su skirtingomis grupėmis. Ir tai nebūtinai yra grupė, kuri išliks daugelį metų. Ji juk buvo sukurta tik šiam turui. Tai taip pat daro ją ypatingą. Mes visi žinome, kad tai nesitęs amžinai.
Po to, kai pasirodysite Londone, „VV“ kaip projektas bus baigtas. Ar taip?
Manau, jog esu pakankamai senas tam, kad pradėčiau rengti atsisveikinimo turus, todėl visi mano turai yra atsisveikinimo turai. To išmokau iš geriausių muzikantų, tokių kaip Ozzy Osbourne’as ir Bobas Dylanas. Tai yra šio ciklo pabaiga, ir aš nežinau, kas bus toliau. Dirbti vienam yra laisvė. Nėra nustatyto tvarkaraščio. Nėra jokių terminų. Po to, kai Londone sugrosime paskutinę natą, po dviejų savaičių man pasidarys neramu ir turėsiu pradėti kurti naujus dalykus. Man prastai sekasi atostogauti. Manau, kad pradėsiu kurti muziką, bet kaip tai vyks – neįsivaizduoju. Nereikia apie tai žinoti per daug. Reikia negalvoti į priekį ir nevaržyti savęs dėl ateities.
Pamatysime. Laukiu su nekantrumu. O kokia gi jūsų paties mėgstamiausia daina iš „Neon Noir”?
Yra kelios, kurios man patinka, ypač dabar, vertinant iš koncertinio turo perspektyvos. „Run Away From the Sun” man labai svarbi emociškai, nes tai buvo pirmoji daina, kurią parašiau „Neon Noir” albumui. Taip pat svarbi yra ir „The Forever Lost“. Tai šiek tiek greitesnis roko kūrinys. Daina, kuri labai gerai skamba. Atrodo, kad ji tarsi gyva, kai ją atliekame koncertuose. Bet ne tik tai suteikia jai tokią prasmę. Tai buvo paskutinė daina, su kuria užbaigiau „Neon Noir”. Negana to, tai sutapo su pandemijos pabaiga, todėl pradėjo atrodyti, kad pasiekėme tašką, kai reikalai ėmė gerėti. Taigi, šios dvi dainos yra tarsi knygos pradžia ir pabaiga.
Pabaigoje noriu paklausti gan nestandartinio klausimo: ar turite mėgstamiausią gitaros modelį?
Man patinka „Gibson” gitaros. Elektrine gitara groju nedaug, nes esu labiau dainų autorius. Taigi, man svarbiausios yra akustinės gitaros. Šiuo metu turiu jų 3 ar 4. Stengiuosi groti su jomis visomis tiek, kiek tik išgaliu, nes jos visos vertos tokios pačios meilės ir susidomėjimo. Tai nėra vintažiniai modeliai, bet su jomis grojau koncertiniuose turuose. Turiu J-200, pagamintą pagal 1937 m. modelį, kurį gavau 2009 m. Taip pat turiu Western Sheryl Crow 2006 m., o gal 2008 m. gitarą, sukurtą pagal 64-ųjų modelį. Tai puikios gitaros, su kuriomis kuriu dainas. Tačiau taip pat turiu ir gražią rožinę „Gibson Es-335” gitarą iš ankstesnių gastrolių JAV, ir šiuo metu tai yra mano mėgstamiausia elektrinė gitara. Tai viena iš tų gitarų su F formos skylutėmis, pusiau akustinė, panaši į tas, su kuriomis groja Dave’as Grohlas.
Puiku. Daugiau klausimų neturiu, todėl labai ačiū už pokalbį.
Labai ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus pamatyti ir tikiuosi, kad galėsite atvykti į koncertą.
Bilietus į koncertą, kuris vyks balandžio 15 dieną “Compensa” koncertų salėje, galite įsigyti čia.
Postroko titanai „Mogwai” išleido pirmąjį treilerį iš jų būsimo dokumentinio filmo „If the Stars Had a Sound.
Dokumentinio filmo premjera įvyks kovo mėnesį, o grupė ką tik išleido pirmąjį. Filmas dokumentuoja jų kilimą iš kuklios garažo grupės iki sertifikuotos postroko institucijos.
„Be galoi džiaugiamės, kad žmonės pamatys Antony filmą „Jei žvaigždės skambėtų“. Iš pradžių tai norėjome sukurti trumpametražį filmą apie išvykimą iš Škotijos įrašinėti Niujorko valstijoje 2020 m. pradžioje, tačiau kilus pandemijai viskas pasikeitė. Ir mes, ir Antony atkakliai nenuleidome rankų per visą pandemiją, o filmas brendo per visą karantiną“, – sako Stuartas Braithwaite’as pranešime spaudai.
Kanados rokeriai „Sum 41“ išleido naujausią savo singlą „Rise Up“ . Tai būsimo albumo „Heaven and Hell“. Šį įrašą planuojama išleisti 2024 m. kovą ir tai bus dvigubas albumas.
Brazilijos metalo legendos „Sepultura” paskelbė, kad po 40 metų nutraukia savo muzikinę veiklą. Metalistai išsiskirstys po 2024 m. Europos koncertinio turo, kuris tuo pačiu pažymės ir jų 40-ies metų veiklą. „Jinjer”, „Obituary” ir „Jesus Piece” apšildys šią legendinę grupę turo metu.
Koncertinis turas vyks Brazilijoje, likusioje Lotynų Amerikoje ir Europoje.
Europos turo grafikas:
30/10 Paris, FR – Zenith Paris – La Villette 31/10 Offenbach am Main, DE – Stadthalle 01/11 Hamburg, DE – Edel Optics Arena 02/11 Cologne, DE – Palladium 03/11 Den Bosch, NL – The Rock Circus 05/11 Brussels, BE – Ancienne Belgique 06/11 Esch-sur-Alzette, LU – Rockhal 08/11 Manchester, UK – Manchester Academy 09/11 Dublin, IE – Olympia Theatre 10/11 Belfast, UK – Telegraph Building 11/11 Glasgow, UK – Barrowland Ballroom 12/11 London, UK – Hammersmith Apollo 14/11 Zurich, CH – The Hall 15/11 Ludwigsburg, DE – MHP Arena 16/11 Munich, DE – Zenith 17/11 Budapest, HU – Barba Negra 19/11 Leipzig, DE – Haus Auensee 20/11 Vienna, AT – Gasometer 21/11 Katowice, PL – Spodek 22/11 Berlin, DE – Columbiahalle 23/11 Prague, CZ – O2 Universum
Gotikos dainų atlikėja Chelsea Wolfe išleido dar vieną singlą „Tunnel Lights“. Tai – jau trečiasis daininkės singlas iš jos septintojo studijinio įrašo „She Reaches Out to She Reaches Out to She“
„Tunnel Lights“ yra apie realų gyvenimą, o ne tiesiog pragyvenimą, tai apie tai, kaip reikia pabusti suvokus, kad merdėjai tamsoje, suprasti, laikas pradėti žengti žingsnius link šviesų, kurios padės išeiti iš tunelio“. – taip Wolfe apibūdina šį kūrinį.
„She Reaches Out to She Reaches Out to She“ išleidžiamas 2024 m. vasario 9 d.
