Nors oras vis mainėsi ir darėsi sunku suprasti kada lyja, o kada pradeda vėl šviesti saulė, bet žmonės pamažu rinkosi į Kalnų parką pasimėgauti grįžtančiu vienos dienos festivaliu „Juodas Vilnius“. Apie tai buvo paskelbta jau prieš gerą pusmetį ir buvo parduota bene virš 10 000 bilietų. Net neabejojau, jog bus puikus renginys.
Tuo labiau, kad, jog vakarą pradėjo „SH“ – grupė, kuri buvo pralenkusi laiką bei savo „žydėjimo“ metu, 2000-ųjų pradžioje, sulaukusi nemažai dėmesio ir nominacijų įvairiuose muzikos apdovanojimuose. Visada išgirdęs jų dainas grįžtu į ankstyvą paauglystę, kai CD grotuve skambėdavo „Mes pagaminti Europoje“ ir visi tik kalbėdavo apie stojimą į Europos Sąjungą, laisvas keliones po užsienį ir panašius dalykus, kurie tuo metu atrodė tarsi iš fantastikos srities. Aišku, jog tam tikros romantikos prideda ir tai, jog „SH“ gana netikėtai po albumo „Supermeno užkandžiai“ nusprendė nutraukti veiklą ir iš Lietuvos muzikinės scenos dingo bene dvidešimčiai metų. Žmonės vis klausdavo ar jie nesirengia grįžti, kol galų gale svajonės tapo realybe ir praėjusiais metais kolektyvas atnaujino veiklą bei surengė keletą koncertų. Kadangi pats Benas iš grupės „ba.“ buvo užsiminęs, jog yra „SH“ gerbėįas, visai nenustebau, kad prasisklaidžius debesų šydui „Juodame Vilniuje“ kartu niūniavau jų ankstyvosios kūrybos dainas bei jau legendinėmis tapusias „Sulaužyk saulę“ ir „Sumaišyk mane su cukrum“, kurios jau įėjusios į lietuviškos muzikos metraščius. Grupė, kaip visada, buvo santūri, be didelės pompastikos atliko repertuarą ir davė puikią pradžią šiam vakarui. Kadangi šis sugrįžimas nėra vienadienis, ateityje norėtųsi sulaukti ir naujos šios grupės kūrybos, nes tikiu, jog jie tikrai dar gali nustebinti. (šypsosi)
Po to mažojoje scenoje pasirodė avangardinio repo projektas „Pilaitė“, kuris seniau dar buvo žinomas „IYE“ vardu. Pirmą kartą teko pamatyti juos gyvai ir tikrai nenusivyliau – įdomus duetas, kurio performansą žymiai įdomiau stebėti gyvai nei tiesiog klausytis namuose. Buvo daug elektronikos ir repo sintezės, kurią paryškino gana įvairūs kontekstai, persipinantys dainų tekstuose. Taip pat ir ekscentrika ir arogancija mojuojant netikru ginklu bei besipiktinant publika, kuri tik paskutinėms dainoms grojant susigriebia ateiti prie scenos. Įdomiausia, jog Pauliaus pasirodymą gana savotiškai papildo prie pulto ramiai „moksliuko“ įvaizdį turintis prodiuseris Vytautas, kuris lyg ir atrodo ne vietoje, bet tuo pačiu ir ten kur turėtų būti. Be jo visas pasirodymas netektų dalies žavesio. Kai kuriems žmonėms tokia muzika gali pasirodyti keistoka ar net atstumianti, bet aš jau su nekantrumu laukiu kitų jų pasirodymų ir įdomu ką ateityje dar iš jų išgirsime.
Sekantys pasirodė grupė iš Anglijos – „Ditz”. Asmeniškai labai laukiau šio pasirodymo, nes jau buvo tekę girdėti jų dainų „LRT Opus” eteryje, Beno vedamoje laidoje „Red Rose Radio“. Skambesys kiek priminė šiuo metu populiarus „Idles“ ir tikrai prikaustė mano dėmesį. Labai džiaugiausi, jog į festivalį pasikvietė ir šiuo metu vis labiau populiarėjančią grupę ir iš kitos šalies. Kolektyvas susikūrė 2016-aisiais Brighton mieste. Grupė jau spėjo išleisti du albumus, kuriuos puikiai įvertino kritikai ir, pamačius juos gyvai, visiškai nenustebau kodėl. Pasirodymas iš karto prasidėjo efektingai – vokalistas Cal Francis nušoko nuo scenos ir vaikščiodamas minioje atliko pirmąją dainą. Tai buvo geras pagrindas vėliau sekusiam laukinių gitarų ir energijos pliūpsniui, kuris nepaleido iki pat pabaigos. Matėsi, jog grupė mėgaujasi pasirodymu ir atiduoda visą save. Vokalistas toliau nestabdė ir karstėsi ant senos konstrukcijų atlikdamas vieną iš dainų, Iš tiesų buvo net gaila, jog pasirodymas truko nepilną valandą. Tikrai norėjosi žymiai daugiau ir tikrai, jeigu tik turėsiu progą, mielai nueisiu ir į pilną šios grupės pasirodymą. Baigus groti šioms trims grupėms atėjo metas persikelti prie pagrindinės scenos, kur jau gerokai seniau būriavosi nemažai gerbėjų skubėjusių užsiimti patogesnes vietas. Tai suprantama, bet manau, jog atvykus į festivalį vertėtų pasimėgauti visomis grupėmis, kurias siūlo organizatoriai (šypsosi).
Scena atrodė įspūdingai – kairėje pusėje puikavosi didelis vertikalus ekranas, puslankiu rikiavosi ekranai už grupių nugarų, o virš jų buvo pakibęs apskritimo formos „stogas“, kurį laikė šalia stovintis kranas. Pirmieji šią sceną užkariavo „ba.“, mano nuomone, puikiai sudėlioję programą nuo gerokai trankesnių senų gabalų iki jau naujesnių, gerokai ramesnio skambesio dainų, kurias gerbėjai taip pat jau spėjo pamilti. Net keista stebėti kaip užaugo šis solinis „ba.“ projektas – minios tiek jaunesnės, tiek vyresnės auditorijos dainuoja tas pačias dainas. Nors kai kurias dainas koncerte galėjome išgirsti suskambant visai kitaip, suteikiant joms kitokio atspalvio, bet… didžiausia euforija publiką apėmė išgirdus, jog iškart po koncerto visose platformose pasirodys naujas grupės albumas, apie kurio įrašinėjimą galima buvo išgirsti tik iš pavienių gandų ar informacijos nuotrupų. Ir nieko čia daugiau nepridursi – amžius pase didėja, o aš vis dar stoviu minioje ir jaučiu kaip „…spaudžia iš aplink Laisvė iš vidaus…“. Labai džiugu, jog grupė neieško lengvų kelių, eksperimentuoja ir nevaro ant to pačio veikiančio mechanizmo (nors tiesą pasakius, po paskutinio grupės interviu apie naująjį albumą esu suintriguotas, jog dar išgirsiu labiau rokavą albumą su Simono sukurtomis gitaros partijomis (juokiasi)
Na ir atėjo metas paskutinei koncerto grupei – „Solo Ansamblis“, kuri šiuo metu tikrai yra savo populiarumo viršūnėje. Gana simboliška, kad užgrojus dainoms „Baloje“ ir „Vandenyje“ gana smagiai įsilijo, tačiau įsijautusiai publikai tai visai netrukdė. Scenoje faktiškai be sustojimo veikė dūmų mašina (ne meilės, bet meilės tiek iš gerbėjų, tiek iš pačios grupės tikrai netrūko), debesis vis praskrosdavo šviesos žiburiai ir dainų žodžiai, tarsi burtažodžiai, keliavo per smegenų vingius bei hipnotizavo – tikrai galėjai pasijusti esąs iliuzinėje Trance Atlantoje.
Visi festivalio komponentai suveikė puikiai. Vis pasirodantis lietus visai netrukdė, netgi pridėjo daugiau romantikos, o paskutinė sugrota „Solo Ansamblis“ daina „Įstriži žiburiai“ puikiai tiko vakaro pabaigai:
Šiąnakt miestą delčia
Rašo klaidingai
Rodos, eitai iš čia
Vietoje dingtai…
Ir dingome lėtai besileisdami iš Kalnų parko į juodą Vilnių ir įprastą gyvenimą. Po tokių įspūdžių festivaliui belieka palinkėti tik sugrįžti prie Trijų Kryžių, gal jau net kitąmet.
