Kelionė prasidėjo dar penktadienį (29 d.) važiuojant autobusu iš Vilniaus į Rygą. Penktadienio vakarą aplankėme „Depeche Mode“ barą Rygoje ir šiaip pasivaikščiojome po miestą. O šeštadienį,18 val. su fanų autobusu jau keliavome iš Rygos į Siguldą, pamatyti Jack White.

Nuvykome laiku. Siguldoje buvo ilgos eilės prie koncerto bilietų patikros, bet jos judėjo pakankamai greitai ir negadino nuotaikos.

Įėjus į kiemelį, mus pasitiko puikus oras, graži aplinka ir besirenkantys žmonės. Pirmoji apšildanti grupė smagiai nustebino – jauna „wanna be Jack White“ grupė. Klausant grupės iš Estijos „Echolove“, tikrai labai jautėsi „dievuko“ įtaka skambesiui ir vokalui, jo manierai, tačiau grupė labai džiugino.

Vyrukai dar jauni, ieško savo originalaus skambesio ir, panašu, kad drąsiai eksperimentuoja. Jie tikrai gali tapti puikia grupe. Klausant jų – koja trepsėjo, galva linksėjo ir tikrai ne man vienai. Džiugu buvo matyti, kaip šalia stovintis fanas smagiai judėjo pagal „99 Problems“ koverį… Džiugino ne tik „Echolove“, bet ir didėjantis publikos kiekis.

Braliukai latviai „Bēdu Brāļi“ buvo kiek ramesni ir mažiau sužavėjo. Taip pat jauni vyrukai, kurių kūryboje irgi jautėsi įvairių „dievukų“ įtakos. Tarsi kiekvieną dainą įkvėpė vis kita mylima grupė. Tačiau tikrai negali pasakyti nieko blogo – jauna grupė dar ieško savo išskirtinio skambesio. Bravo už paieškas ir skirtingus bandymus. Kojytės netrepsėjo, galvelė nelinksėjo, bet vyrukai pasirodė kokybiškai ir tvirtai.

Po apšildančių grupių, atėjo eilė pagrindiniam vakaro atlikėjui. Vos pasirodžius muzikantams, juos pasitiko ovacijos iš publikos, o Jack White su grupe atsakė sukeldami triukšmo atgal, tad vos prasidėjus koncertui, gavome energijos pliūpsnį.

Scenoje kartu su Jack buvo jau daugiau nei dešimtmetį, nuo solo karjeros pradžios, kartu grojantis bosistas Dominic John Davis. Taip pat kartu grojo būgnininkas Patrick Keeler iš dar vieno Jack White projekto „The Raconteurs“ ir Bobby Emmett už klavišinių.

Koncertą pradėjo energingai – „The White Stripes“ kūriniu „Dead Leaves and the Dirty Ground“, vėliau dar keletą dainų iš jo solo kūrybos. Visi džiaugėsi išgirdę „What’s Done Is Done“ ir „That’s How I’m Feeling“ akordus. Visgi grupė ilgai neužsibuvo ramesnėje nuotaikoje. Per „Hotel Yorba“ kojas country ritmu kilnojo visi, o „High Ball Stepper“ tęsė liniją. Buvo daug energijos, triukšmo ir tikrai „laukinė“ gitara.  Vėliau grįžta į ankstyvesnę kūrybą ir grupė sugrojo kelias ramesnes dainas, vėliau – dar kelias energingas dainas, skirtas publikai pajudėti.

Visi pašėlo, išgirdę „Steady, as She Goes“ – hito iš „The Raconteurs“ kūrybos akordus. Truputį išsigandau, kad koncertas jau eina į pabaigą, bet energijos ir man, ir publikai netruko. Visi buvo tame momente ir mėgavosi muzika. Dar keletas dainų ir suskambo paskutinė koncerto daina, be kurios negali praeiti nė vienas jo koncertas – „Seven Nation Army“. Visi šėlo ir jautėsi begalė energijos.

Po koncerto aptarinėjome jį ir sakiau, kad Jack White koncertai tikrai ne tiems, kas tikisi išgirsti dainas „kaip iš įrašo“. Jo koncertuose ne tik išskirtinė gitara, bet ir daug improvizacijos bei energijos. Tą ir patyrėme per koncertą. Truputį buvo gaila, kad tai festivalinė programa ir truko tik pusantros valandos, nes jo koncertai įprastai trunka daugiau nei dvi valandas, iki pustrečios. Visgi tikrai buvo labai smagu patirti ir šį jo koncertą.

Aš nesu objektyvi. Esu jo kūrybos gerbėja nuo 2012 m., t. y. solo kūrybos pradžios. Taip pat buvau keturiuose jo koncertuose (pirmųjų apžvalgą galite skaityti čia), bei aplankiau „The Raconteurs“ koncertą Berlyne(jo apžvalgą galite skaityti čia). Nepaisant to – o gal kaip tik dėl to – tikrai visiems rekomenduoju apsilankyti jo pasirodymuose.

Garantuoju daug nenuslūgstančios energijos, be proto profesionalų atlikimą su improvizacijomis ir pasirodymą, vertą išvysti bent kartą.