Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Šią savaitę norvegų trijulė „a-ha“ padarė tai, ko per trisdešimt gyvavimo metų dar nebuvo dariusi. Lydima būrio kviestinių muzikantų Štutgarte pradėjo akustinį koncertų turą „MTV Unplugged“. Iš viso įvyks trylika šio turo koncertų – aštuoni Vokietijoje, du Norvegijoje, po vieną Austrijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Turas baigsis vasario 14 dieną O2 arenoje Londone.

1985 metais išpopuliarėjusi „a-ha“ yra viena įdomiausių populiariosios muzikos grupių. Jai teko įveikti ne vieną iššūkį. Pradedant tuo, kad keturių milijonų gyventojų Norvegija tais laikais negarsėjo savo muzikos eksportu (išskyrus devyniolikto amžiaus genijų Edwardą Griegą). Arba debiutinio grupės hito „Take On Me“ sulaukta pasaulinė sėkmė kėsinosi užgožti viską, ką šie muzikantai darė po to. Ir pagaliau, plačiajai auditorijai „a-ha“ leidėjų buvo tiražuojama (ir gana sėkmingai) kaip „berniukų grupė“, nors grupės dainos buvo gerokai įmantresnės už standartinę popmuziką.

Daugelį kūrėjų tokie iššūkiai palaužtų, tik ne vikingų palikuonis. Dainos „Take On Me“ kelias į sėkmę buvo ilgas ir atkaklus. Iš pradžių ją pavadinimu „The Juicy Fruit Song“ grojo grupė „Bridges“, iš kurios ir išaugo „a-ha“. Vėliau daina demo pavidalu transformavosi į „Lesson One“ ir pagaliau buvo išleista singlu kaip „Take On Me“, bet iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė. Tuomet dar kartą buvo perrašyta ir lydima inovatyvaus pusiau animacinio vaizdo klipo galų gale tapo vienu žinomiausių pophitų pasaulyje. Nepaisant rezervuoto santykio su šia daina patys muzikantai sako, kad visgi geriau tokią dainą kaip „Take On Me“ turėti, nei neturėti. Ilgainiui „a-ha“ muzikantams pavyko pabėgti (ar bent jau nutolti) ir nuo „berniukų grupės“ įvaizdžio.

„Boybandai“ paprastai nesuteikia galimybės stebėti tokio įdomaus ir turtingo kūrybinio kelio. Po skambaus debiutinio „a-ha“ albumo „Hunting High and Low“ (1985), sekė nuo stereotipų bėgantis „Scoundrel Days“ (1986), įvairialypis „Stay on These Roads“ (1988), su stadioniniu roku susidraugavęs „East of the Sun West of the Moon“ (1990), tamsus ir net šiek tiek alternatyvus „Memorial Beach“ (1993).

Po septynerių metų grupė optimistiškai sugrįžo su „Minor Earth | Major Sky“ (2000), ieškojo savęs su „Lifelines“ (2002), sugrįžimą įtvirtino su „Analogue“ (2005), susitelkė į tai, ką daro geriausiai, su „Foot of the Mountain“ (2009). Tada išsiskirstė, bet po penkerių metų išleido „Cast in Steel“ (2015) ir štai dabar komfortabiliai ir solidžiai suskambo naujame amplua su „MTV Unplugged – Summer Solstice“ (2017).

Grupės „a-ha“ pasirodymų esu matęs įvairių: ir atviruose stadionuose, ir uždarose arenose, ir dviejų tūkstančių vietų klube, ir iš žiūrovų salės, ir iš užkulisių. Nuo 2000-ųjų aplankiau vienuolika jų koncertų. Berlyne, Taline, Minske, Vilniuje, Osle, Lodzėje, Briuselyje, Rygoje ir Frankfurte teko matyti turus „Minor Earth Major Tour“, „Lifelines“, „Analogue“, „Foot of the Mountain“, „Ending on a High Note“, „Cast in Steel“ ir dabar „MTV Unplugged“.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Geriausias iš jų man buvo 2000-aisiais „Minor Earth Major Tour“, skirtas albumui „Minor Earth | Major Sky“. Po šešerių neturavimo metų grupė tuomet buvo išssiilgusi koncertinių salių, tad vis prasimušdavo nesuvaidintas entuziazmas, kokį retai kada pamatysi scenoje. Ypač iš skandinavų. Koncertas buvo toks geras, kad iki šiol jį prisimenu kaip vieną geriausių koncertinių patirčių savo gyvenime.

Prasčiausias man pasirodė 2016 metų turas „Cast in Steel“. Visiškai priešingas įspūdis. Jautėsi, kad grupė scenoje nebėra vientisas darinys. Nebuvo muzikantų bendrumo jausmo – scenoje jie išlaikė atstumą, nepriėjo vienas prie kito, nenusilenkė pabaigoje kartu. Viskas tarsi pabodę, neįdomu, nedžiugina. Jautėsi Morteno Harketo atskilimas nuo Magne Furuholmeno ir Pålo Waaktaaro-Savoy.

Atrodė, kad grupei jau nebeliko ką veikti – viskas tarsi padaryta, tarpusavio kombinacijos išsemtos. O jei muzikantams kartu nesibūna, tai kam kankintis? Bet šioje vietoje kažkam šovė puiki mintis – padarom akustinį turą! Atsižvelgiant į visą priešistorę, muzikantų tarpusavio santykius ir sudėtingą kūrybinį procesą – sumanymas idealus. Reikia atsirinkti dainas, perdaryti aranžuotes, ištraukti kai ką seno, sugroti kai ką naujo. Koncertus galima daryti sėdimus (tiek publikai, tiek muzikantams), nereikia blaškytis po sceną, glėbesčiuotis.

Atsispyrę nuo santykių krizės dugno „a-ha“ kibo į darbą ir pernai vasarą Giskėje ant Norvegijos jūros kranto esančioje salėje surengė du jaukius koncertus, kuriuos apsilankė vos po 250 žiūrovų. Tai buvo labiausiai kameriniai koncertai grupės istorijoje. Svečiuose sudalyvavo Ianas McCullochas (iš „Echo & the Bunnymen“), Alison Moyet (ex-„Yazoo“), Ingrid Helene Håvik (iš „Highasakite“) bei Lissie.

MTV irgi savo ruožtu kartas nuo karto vis įpūsdavo gyvybės savo vos alsuojančiai legendinei „unplugged“ serijai, kuri pasauliui kadaise davė tokio gėrio, kaip akustiniai „Nirvanos“ ar Erico Claptono pasirodymai. Ir, ko gero, pastarųjų metų sėkmingiausias šios serijos projektas būtent ir yra „a-ha“. Kaip juokauja patys norvegai, MTV trisdešimt metų juos kalbino šiam projektui, jau prarado visas viltis ir štai „here we are“.

Įrašyta medžiaga sugulė į pernai rudenį išleistą albumą „MTV Unplugged Summer Solstice“ (Nr. 3 Vokietijoje, Nr. 6 Jungtinėje Karalystėje). Grupė nustebino sugebėjusi atsitraukti ir į savo dainas pažvelgti visiškai naujai. Išrengti jas, sukurti naujas orkestrines aranžuotes, į programą įtraukė kelis singlais neišleistus kūrinius iš įvairių albumų, ir štai mes susitinkame koncerte Frankfurte.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Tai – antrasis turo koncertas po atidarymo Štutgarte. „a-ha“ dėmesys Vokietijai – ne atsitiktinis. Šioje šalyje grupei pastaruoju metu sekasi net geriau nei gimtojoje Norvegijoje. Albumai „Minor Earth | Major Sky“, „Lifelines“, „Foot of the Mountain“ Vokietijoje pasiekė pačią viršūnę. Žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose po pirmojo koncerto – puikūs, recenzijos geros. Grupė scenoje jaučiasi užtikrintai. Pastebėjusi kelis setlisto patobulinimus Štutgarte juos pakoreguoja Frankfurte. Koncertas vyksta labai įdomioje „Festhalle“ arenoje, kuri kažkuo man primena koncertams pritaikytą halės turgų. Tik kelis kartus didesnį ir su kupolu. Arena artipilnė, kartu su manimi apie 8 000 žiūrovų. Vieta tinka ir konceptualiai – čia 2001-ais ir 2012-ais vyko MTV Europos muzikos apdovanojimai.

Apšildantis atlikėjas Alexanderis Knappe, prieš septynerius metus išgarsėjęs vokiškame „X faktoriuje“, atliko apie dvidešimt minučių pasirodymą dviese formatu balsas+gitara ir užleido vietą norvegų grupei. Po pertraukėlės scenoje pasirodė dešimt muzikantų ir savo programą pradėjo iškart nuo vienos iš naujų dainų – „This Is Our Home“. Iškart po to publika sulaukė ir senesnės kūrybos „Lifelines“ bei „a-ha“ klasikos „I’ve Been Losing You“ su nuostabaus grožio outro.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Per pirmąsias dvi dainas sureguliavus garsą buvo malonu mėgautis nauju dainų skambesiu. Koncerto viduryje nuskambėjo ir dar vienas tik „unplugged“ albume išleistas kūrinys „Break in the Clouds“. Nieko nebuvo iš ankstesnio albumo „Cast in Steel“, tačiau jei naujesne kūryba laikysime antrąjį grupės aktyvumo etapą po sugrįžimo 2000 metais, iš jo klausytojai išgirdo „Summer Moved On“, „Lifelines“, „Forever Not Yours“, „Analogue (All I Want)“, „Over the Treetops“ ir „Foot of the Mountain“.

Grupė subalansavo programą, kad užtektų ir hitų, ir mažai žinomų kūrinių. Nuskambėjo singlais neišleistos dainos „This Alone Is Love“ (iš „Stay on These Roads“), jau minėtas „Over the Treetops“ (iš „Analogue“), „Living A Boy’s Adventure Tale“ (iš „Hunting High and Low“) ir tituliniai albumų „Scoundrel Days“ bei „Memorial Beach“ kūriniai. Dar viena staigmena – grupė akustiniame albume įrašė ir koncerte atliko jau šiame rašinyje minėtos grupės „Bridges“, kurioje prieš „a-ha“ grojo Magne Furuholmenas ir Pålas Waaktaaras, dainą „Sox of the Fox“. Ją Mortenas Harketas pristatė kaip kūrinį, kai suprato, jog su „šitais dviem“ reikia susidėti ir iš to gimė „a-ha“.

Galbūt Mortenas Harketas koncerte per dažnai užsižaisdavo savo aukštu vokalu, tačiau jis išlieka vienu geriausių vokalistų popmuzikoje. Moteriškus pritariančius vokalus jam koncerte pridainavo ne kas kitas, o smuikininkės. Kartais aktyviau pasireikšdavo ir žiūrovai, ypač per hitus „The Living Daylights“, „Hunting High and Low“. Ne vienam šiurpuliukus sukėlė „Stay on These Roads“.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)

Tačiau publiką iš kėdžių pakėlė „The Sun Always Shines on TV“ – puikiai perdirbta daina su nauja aranžuote (beje, ši versija yra ir manoMUZIKOS geriausių praėjusių metų kūrinių grojaraštyje). Ir, žinoma, antro biso metu nuskambėjusi „Take On Me“, atlikta minimalistiškai tik trijų „a-ha“ muzikantų, bet nei kiek nepraradusi savo žavesio. Grupė atrado naują santykį su šia daina ir džiaugiasi ją atlikdama. Ji puikiai tiko „užglostyti“ publiką, kad trečio biso nebereiktų. Žiūrovai dainavo kartu, kai kas braukė ašaras. Tiesa, vokiškas „Bild“ savo apžvalgoje šmaikštavo, jog kad išklausytum naują šios dainos versiją reikia sugerti bent du energetinius gėrimus 🙂

Koncertas truko beveik dvi valandas. Bet galėjo tęstis ir gerokai ilgiau. Puikios aranžuotės, neperkrautos instrumentais, pakeista kai kurių dainų nuotaika, gražios melodijos, skoningos šviesos. Programoje galėjo atsirasti tokios dainos kaip „Crying in the Rain“ (iš albumo „East of the Sun West of the Moon“), „Angel in the Snow“ (iš „Memorial Beach“) ar „Mother Nature Goes to Heaven“ (iš „Foot of the Mountain“), tačiau visų kūrinių iš ilgo „a-ha“ katalogo į vieną programą nesudėsi.

Koncerto energetika buvo pozityvi ir be jokio ankstesnio slogučio. Norvegų trijulė sukūrė šiuo metu jiems bene labiausiai tinkantį projektą, kuris įkvepia grupei naujos jėgos. Vasarą „a-ha“ koncertuos jau su elektrine programa „Electric Summer“, liepos 16 dieną apsilankys Trakų pilyje. Tai bus kitas turas, greičiausiai ir kita programa. Grupė atrado save naujai ir pelnytai mėgaujasi populiarumu bei parduotais bilietais. Galime pagrįstai tikėtis pavykusio vakaro vasarą. Juolab, kad nuo ankstesnės grupės viešnagės mūsų šalyje bus praėję beveik aštuoneri metai. Per juos daug kas nutiko, tačiau „a-ha“ įrodė, kad šiuo metu yra puikios formos ir klausytojams gali suteikti daug gerų emocijų.

Akimirka iš „a-ha“ koncerto Frankfurte (nuotr. Vaidas Stackevičius)