Indie Folk

Pamatykite Ane Brun pasirodymą

Ane Brun albumo „It All Starts With One“ viršelis

Su norvegų kilmės indie folk atlikėja Ane Brun, kuri šiuo metu gyvena ir kuria Švedijoje, manoMUZIKA yra supažindinusi gana išsamiai.

Pristatydama savo ketvirtąjį studijinį albumą „It All Starts With One“ dainų kūrėja buvo pakviesta pasirodymui „2 Meter Sessie“. Jame Ane papasakojo apie savo naująjį įrašą ir atliko 8 kūrinius, iš kurių didžioji dauguma – naujojo albumo darbai.

 Pasakodama apie pavadinimą „It All Starts With One“ (liet. viskas prasideda nuo vieno) Brun atskleidė, jog žodis „vienas“ simbolizuoją kiekvieną individą. O kalbėdama apie įrašo turinį, atlikėja džiaugėsi  – jos manymu, tai geriausias iš visų keturių iki šiol pasirodžiusių albumų.

Visą Ane Brun pasirodymą sudaro 9 dalys: interviu, „Lifeline“, „Ten Seconds“, „Lamento Della Ninfa“, „Do You Remember“, „‘Du Gråter Så Store Tåra“, „The Puzzle“, „Lulleby for Grownups“ bei „Dirty Windshield“.

Kaip visada, baladžių karalienė Ane yra kupina nuoširdumo ir melancholijos.

Trečią albumą išleido Band Of Horses gitaristas Tyler Ramsey

Tyler Ramsey (nuotr. atlikėjo archyvo)

Lyriškasis Cincinačio dainius Tyleris Ramsey šiandien išleido trečią savo solinį studijinį albumą, pavadintą „The Valley Wind”. Ramių ir svajingų indie folko garsų kupiną įrašą tikrai vertėtų įsigyti tiems, kurie rudens neįsivaizduoja be taurės raudono vyno ir ramios muzikos už lango pliaupiant vėstančiam lietui.

Daugeliui Tyleris Ramsey asocijuojasi ne tik su soline kūryba, bet ir su grupe „Band Of Horses”, kurioje atlikėjas yra pagrindinis gitaristas.

Kad įsitikintumėte, jog XXI amžiaus romantiko muzika yra tikrai griebianti už širdies ir verta dėmesio, manoMUZIKA dalinasi dviem kūriniais iš minėto šiandien pasirodžiusio muzikanto įrašo (beje, juos nemokamai galite čia pat ir parsisiųsti).

VIDEO: Villagers – Cecelia & Her Selfhood

Grupė "The Villagers"

Airių indie folko žvaigždės „The Villagers” šiandien netikėtai nustebino savo gerbėjus.

Itin pamėgtas kolektyvas iš Dublino prieš valandą pristatė nuostabų vaizdo klipą kūriniui „Cecelia & Her Selfhood”.

Šviežios dainos, kuri nebuvo įtraukta į 2010 metų debiutinį „The Villagers” albumą „Becoming A Jackail” bet jau kurį laiką yra grojama grupės koncerte, vaizdo klipą kūrė Adrienas Merigeau. Nuostabi video animacija puikiai dera su pasakiška kūrinio lyrika.

Kol kas neaišku ar „The Villagers” daina „Cecelia & Her Selfhood” pateks į naujausią airių albumą ar ne.

Kol kas tiesiog pasimėgaukime dar vienu gražiu kūriniu ir nuostabia jo ekranizacija.

Indie folko grupės Blessed Feathers debiutinis albumas

Blessed Feathers (nuotr. CJ Foeckler)

„Teisingos indie folk muzikos grynuolis“ – tokia pirma mintis šmėstelėjo išgirdus „Blessed Feathers“ kūrybą.

Kažkokiu būdu keturių žmonių kolektyvas iš Amerikos sugeba užčiuopti pačią esmę ir kurti „neišlaižytą“ indie folką. Arba tiesiog – „be jokių E“.

Be viso kito, grupė dar ir labai šauniai vienas kitą pristato:
– Jacquelyn Beaupre’ groja viskuo.
– Donivanas Berube groja viskuo, kas liko.
– Jordanas Knowles groja perkusija ir verčia mus šypsotis. Daug.
– Steevas Bakeris, mūsų nenormaliai dailus draugas, kartais groja viskuo nuo būgnų iki gitaros, pučiamųjų ar ksilofono. Maža to, jis atrodo velniškai gerai tai darydamas.

Šis žavus kolektyvas rugsėjo 20 dieną į pasaulį paleidžia pirmąjį savo „kūdikį“ – „From The Mouths Of The Middle Class“.

Viršuje esanti daina „By Song Through The Americas“ kartu su „Nettle, Honeysuckle“ gali nemokamai džiuginti spustelėjus burtažodžius „Download“ po tekstu.

Jenny and Johnny – Scissor Runner

Debiutinio dueto albumo viršelis

Jenny and Johnny yra duetas sudarytas iš amerikiečių aktorės bei dainininkės Jenny Diane Lewis bei škotų kilmės amerikiečių atlikėjo Johnathano Rice.

Ir kas svarbiausiai – jie pora. O ir daina kaip tik jiems.

Abu išleidę ne po vieną albumą. Abu groja indie folką bei roką. Ir jiems abiems tikrai tinka ši jaunyste spinduliuojanti daina.

Maždaug prieš metus abu išleido savo bendrą ir labai aukštai muzikos kritikų įvertintą albumą „I’m Having Fun Now”.

The Paper Kites – Featherstone

The Paper Kites (nuotr. iš grupės oficialaus Facebook puslapio)

„Sveiki, mes esame „The Paper Kites“ ir mes grojame dainas“ – grupė tepasako apie save, o daugiau apie šviežiai susikūrusį kolektyvą rasti žinių yra sunku.

Žinome, jog jie – penkiukė iš Australijos, susibūrusi kurti indie folk muziką prieš metus, prieš tris savaites išleidusi pirmąjį 6 dainų EP „Woodland“ skaitmeniniu formatu, mat dar nėra pasirašę sutarties su leidybine kompanija.

Žinome, jog vaizdo klipą dainai „Featherstone“, esantį viršuje, pristatė prieš tris mėnesius, o viso savo „sąskaitoje“ turi dar vieną video – „Bloom“.

Spėjame, jog „The Paper Kites“ kūrybos rezultatai turėtų sudominti „Angus & Julia Stone” ar „The Middle East“ gerbėjus.

Žinome, jog manoMUZIKA nekantriai lauks daugiau žinių iš šio kvinteto „stovyklos“.

VIDEO: Bon Iver – Holocene

Viena ryškiausių šių metų grupių – Viskonsino kolektyvas „Bon Iver” – prieš kelias akimirkas pasauliui pristatė vaizdo klipą kūriniui „Holocene”.

„Holocene” – tai antroji daina iš šiemet išleisto antrojo grupės albumo „Bon Iver”. Singlo pavidalu kūrinys dienos šviesą išvys  rugsėjo 5 dieną. Singlo B pusėje grupės gerbėjai ras Peterio Gabrielio dainos „Come Talk To Me” koverį.

Kolektyvo, kuris neoficialiai muzikos užkulsiuose jau dabar vadinamas šių metų grupe, dainos „Holocene” vaizdo klipe (kaip, beje, ir pirmajame single „Calgary„) nėra grupės lyderio Justino Vernono. Video klipe emocingai dera muzika ir Islandijos vaizdai, kurių centre – mažas keliaujantis berniukas.

Nuostabi muzikos ir vaizdo sintezė eilinį kartą įrodo tai, kad „Bon Iver” šedevrų kūrėjas Justinas Vernonas, mesdamas iššūkį populiariajai kultūrai, su savo muzika įsiskverbia iki pat gilumos…

 

VIDEO: Boy & Bear – Milk & Sticks

Boy & Bear (nuotr. iš grupės oficialaus Facebook puslapio)

Vyrukų kvintetas „Boy & Bear“ iš Australijos susikūrė 2009-aisiais. Pradžioje tai buvo Dave Hoskingo solinis projektas, bet vėliau lygiomis teisėmis prisijungė likę kolektyvo nariai. Beje, trys iš penkių muzikantų prieš tai turėjo savo grupes, todėl „Boy & Bear“ pavadinti visiškais naujokais yra sunku.

Australai praeitais metais išleido debiutinį EP „With Emperor Antarctica“, o per tą laiką spėjo muzikiniame ture „palydėti“ „Angus and Julia Stone“, „Hungry Kids Of Hungary“, Laura Marling, Lisa Mitchell bei „Mumford & Sons“.

Savo atliekamą muziką kolektyvas apibūdina kaip indie folk hibridą su tam tikrais roko elementais.

Na, o vos prieš kelias dienas grupė išleido pirmąjį pilną studijinį albumą „Moonfire“. Viršuje esantis dainos „Milk & Sticks“ vaizdo klipas buvo pristatytas vakar.

Nemokamai išgirskite Vašingtone šiąnakt įvykusį Bon Iver koncertą!!!

Bon Iver koncertas Vašingtone (nuotr. Kyle Gustafson/FTWP)

Šiąnakt Vašingtone įvyko dar vienas grupės „Bon Iver” koncertinio turo pasirodymas.

Šis įvykis Amerikos sostinėje sulaukė išskirtinio dėmesio, mat į du klube „9:30” įvykusius pasirodymus bilietai buvo išpirkti akimirksniu.

Šįkart apie koncertą ManoMUZIKA kalba ne veltui. Radijo stotis „NPR” maždaug 4 val. 30 minučių (Lietuvos laiku) prasidėjusį koncertą transliavo visiems savo klausytojams tiesiogiai.  Negana to, pilnas koncerto įrašas taip pat buvo patalpintas „NPR” svetainėje, todėl visi, norintys išgirsti ko gero geriausią albumą šiemet išleidusią grupę, turi puikią galimybę tai padaryti.

Norintys perklausyti koncertą spauskite čia.

Beje, ManoMUZIKA lapkričio mėnesį lankysis „Bon Iver” koncertuose Paryžiuje ir Hamburge. Ir nors gyvos transliacijos ar koncerto įrašo pažadėti negalime, įspūdžiais iš koncerto tikrai pasidalinsime su Jumis.

Drambliuko svajonės irgi pildosi arba Arcade Fire, Mumford & Sons, Beirut ir Vaccines vienoje scenoje

Ugnės įspūdžiai:

Geriausi dalykai ateina sunkiausiu keliu – privalai įrodyti, jog turi užtektinai noro ir „parako“ tuos norus įgyvendinti.
Apie „Arcade Fire“, „Mumford & Sons”, „Beirut” ir „The Vaccines” koncertą Londono „Hyde“ parke sužinojau gerą pusmetį prieš renginį, porą dienų po to, kai buvo iššluoti visi iki vieno bilietai. Pradžioje nesusikrimtau, nes nepatikėjau. „Ranka pasiekiamas“ Londonas, pigių lėktuvo bilietų „susižvejojimo“ galimybė ir net keturių indie dievukų koncertas viename! – maloniai spurdėjo dūšioj, kol atkakliai naršiau internete. Sulig kiekvienu pelės spustelėjimu internetiniai bilietų pardavimų portalai tirpo, o visur mane pasitiko viena ir ta pati žinia – „SOLD OUT“ (išparduota).
Apie milžinišką nusivylimo bangą pasakoti, ko gero, neverta: „Sveikinu, ką tik pražiopsojai metų koncertą“ palinksėjau pati sau. O tuomet, prisiekus visais šventaisiais, jog kitą kartą būsiu atidesnė ir laiku seksiu mėgstamų grupių skelbiamas koncertinio turo datas, nuleidau rankas.
Dabar galiu šyptelti, jog tai buvo daugiau nei kvaila. Jeigu egzistuoja renginys, į kurį nesvietiškai norisi patekti, išparduoti bilietai tėra mažas nepatogumas, bet ne kliūtis.
Likus mėnesiui iki koncerto netikėtai atsirado galimybė: nedidelių pokyčių atostogų maršrute dėka galiu atsirasti Londone reikiamą dieną. Vėl geras pusdienis su interneto paieškos sistemomis ir kelios apibendrinančios išvados apie pasirinkimą: 1) bilietų perpardavinėtojai, susiperkantys bilietus pradinėmis kainomis, o parduodantys su dvigubu antkainiu; 2) žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali nueiti į planuotą renginį ir parduodantys bilietus internetu paprastai paskutinę minutę; 3) važiavimas tiesiai prie renginio vartų ir bandymas nusipirkti bilietą tiesiogiai iš rankų; 4) važiavimas į koncertą ir bilieto pirkimas kasoje už trigubą sumą nuo pradinės kainos.
Apsvarsčius visų pasirinkimų niuansus, likau prie antrojo. Po 5 dienų naršymo užsienietiškuose forumuose, skelbimų portaluose, populiariuosiuose aukcionuose, socialiniuose tinklapiuose ir pan. gavau 2 bilietus su maždaug 15 procentų antkainiu. Liko kelios „smulkmenos“: nusipirktus bilietus gauti laiku ir įsitikinti jų validumu.
Nebesiplečiant prisipažinsiu, jog tris savaites trukęs laukimas pražildė porą sruogų, mat tuos aukso vertės popierėlius gavom neprotingai arti išvykimo dienos, o su palengvėjimu atsidusti galėjome tik perėjusios parko vartus. „Nieko nėra neįmanomo“ – ko gero, vienintelis bilietų istorijos moralas.

Vėl būsiu nepadoriai atvira – „The Vaccines“ pražiopsojom. Koją pakišo aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklausė, bet atmetus visus banalius pasiteisinimus ir atmetus tai, jog iš visos ketveriukės „The Vaccines“ prioriteto eilutėje atsidūrė paskutiniai, visgi, buvo gaila.
Sparčiai kelią besiskinantys britai šiuo metu tikrai nėra savo šlovės viršūnėje, tačiau pirmieji darbai kolektyvą užrekomendavo kaip pasiutusiai potencialius muzikantus. Po grupės debiutinio albumo „What Did You Expect From The Vaccines?“, pasirodžiusio vos šių metų kovą, abejonių, kad vaikinai paliks ryškią žymę britų muzikos padangėje,  neliko. „The Vaccines“ susilaukė pagyrų iš autoritetingų muzikos apžvalgos žurnalų bei radijo stočių, vaikinai MTV muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti „Geriausi metų naujokai“ kategorijoje.

Taigi, kaip priklauso, atsikankinom besiveržiančioje į koncertą eilėje, o kai įžengėm, tiksliau – įbėgom į parką, mus pasitiko „Beirut“ melodija. Pradžioje sunerimome, jog einant link scenos duslus garsas, sklindantis iš ten, neartėjo, tačiau po keliolikos žingsnių, tarsi užmynus nematomą gero ir kokybiško garso zonos ribą, jau išsišiepėm iki ausų: „Geras!”

Amerikiečiai scenoje nerodė net menkiausio nerimo. „Beirut“ idėjinis vadas  ir vokalistas Zach’as Condon’as ramiai ir su šilta šypsena veide grojo savo dainas, kol žmonės vis dar rinkosi į koncertą. Suprantama, nerimauti prieš publiką nebėra ko: Zach‘as, 2006-aisiais subūręs grupę „Beirut“, prieš tai kone dešimtmetį grojo įvairiuose projektuose, todėl dabar scenoje pelnytai jaučiasi „kaip namie“. Tiesa, kažkuriuo metu Condon‘as susirinkusiems prisipažino, jog „Hyde“ parkas yra viena didžiausių erdvių, kurioje jiems kada nors teko koncertuoti. Iš karto galvoje viskas susidėliojo į vietas – štai kodėl parko teritorijoje, talpinančioje apie 70 tūkstančių žmonių, neambicingi „Beirut“ garsai kažkur tarsi ištirpo. Mintyse juos visuomet puikiai įsivaizduodavau nedidelėje akustinėje salėje ir jaukioje, intymioje aplinkoje – šiems indie folk‘o „pionieriams“ blizgučių ir didžiųjų raidžių nereikia. „Beirut“ visuomet paperka tikrumu, paprastumu, nuoširdumu ir be galo žaviu „gatvės berniuko“ įvaizdžiu.

Įžengus „Mumford & Sons” ketveriukei kontrastas buvo akivaizdus. Vyrukai puolė energingai šėlti, tiesiog „netilpti“ aikštelėje ir netverti savo kailyje, atrodė, jog britai tiesiogine to žodžio prasme buvo išsiilgę scenos, o pakoncertuoti nekantravo ne mažiau nei publika norėjo juos pamatyti. Žiūrovai atkuto, pritariamai plojo, juokėsi iš neperdėtų muzikantų maivymųsi ir vienbalsiai dainavo žinomiausius „Mumford & Sons“ kūrinius.
Tiesa, kolektyvas skyrė deramą dėmesį prieš tai koncertavusiems „Beirut“ ir nuoširdžiai padėkojo už jų muzikinę veiklą ir įtaką grupei „Mumford & Sons“, mat Zach‘as Condon‘as „sukosi“ scenoje populiarindamas indie folk‘ą gerokai anksčiau už juos.

Kai kvartetas nesitaupydami atidavė paskutiniąsias jėgas ir baigė savo pasirodymą, vokalistas Marcus‘as Mumford‘as atsisveikindamas pranešė, jog grupė kurį laiką aktyviai nebekoncertuos, mat nori pabaigti antrojo studijinio albumo įrašus, iš kurio koncerto metu sugrojo keturias naujas dainas.
Deja, nei albumo pavadinimo, nei planuojamos išleidimo datos Marcus‘as neatskleidė, todėl visiems šių nepakartojamų vyrukų gerbėjams lieka atidžiai sekti muzikines naujienas.

Na, o tuomet į sceną įžengė patirtis. 10 metų muzikos „padangėje“, 6 metai aktyvios koncertinės veiklos ir beveik mistinis intuityvus 8 žmonių susigrojimas mano galvoje suformavo vienintelę mintį: harmonijos meistrai.
Pavydėtina darna, jokio chaoso, jokio pasimetimo, jokios natos ar vokalo nukrypimo į šoną. Profesionalai, kurie pačioje pirmoje dainoje pateisino savo šių metų „Grammy“ statulėlę už geriausią albumą „The Suburbs“.
„Arcade Fire“, grojantys 16 instrumentų, pasirodymo metu nuolat keitėsi muzikos įnagiais ir sudarė įspūdį, jog visi grupės nariai yra multiinstrumentalistai.
Begaudydama kiekvieną garsą, sklindantį nuo scenos, spėjau pagalvoti: „Gerai, jog nesilažinau dėl kūrinių eiliškumo“. Įsitikinimas, jog kanadiečiai pasirodymą užbaigs hitu „Wake Up“ dingo per antrąją dainą. Įdomu, bet tarsi atspėjęs ne vieno klausytojo nustebimą, grupės vokalistas Win‘as Butler‘as šyptelėjęs tarė: „Nors kartą norėjome atlikti šią dainą nesutemus – kad matytumėm jūsų veidus“.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog publika šėlo, o iš šono žiūrint galima buvo prisiekti, jog kiekvienas atėjęs moka atmintinai visų trijų albumų dainas.
Kanadiečiai susirinkusius žiūrovus nudžiugino keliais naujais kūriniais, o atsisveikindami teištarė: „Pasimatysime po poros metų“.

Na, o aš… ar bereikia kartotis, kaip labai norėjau dar?

 

Rasos įspūdžiai:

Keista, bet prognozei išpranašavus lietų Londone, koncerto dieną maloniai švietė saulė. Po grūsčių metro ir susimaišymo tarp Baker ir Bond street stotelių bei pasiklaidžiojus po išėjimus į dienos šviesą, galiausiai atsidūriau eilėje Hyde parke ir su kitais būsimais šėlsmo draugais įplaukiau į teritoriją.

Dainavo Zach‘as. Neprisimenu, kokią dainą, bet taip ir išlėkė žodžiai: „O taip, dainuok forever!“. Aišku amžinai jis nedainavo, gal net buvo kiek per mažas ir per daug paprastas tai didelei erdvei, bet oh well. Sušildė!

Toliau oras vėso (negaliu nekalbėti apie orą – visgi Anglijoj muzikos klausiau), o žmonės pamažu baigė gerti alų ir paprastą parkelį priminusi sausakimša pievutė piknikaujančių žmogystų ėmė transformuotis į tikrą muzikos klausytojų lauką. 

Mumford‘us klausiau ir mėgau. Iki kol jie išlėkė į sceną ir atsidavė muzikai… Karts nuo karto šelmiškai paflirtuodami su publika… Ne, neužkniso net naujos negirdėtos dainos…Na, trumpai tariant, likau pakerėta.

O sutemus į sceną subėgo minia Arcade‘ų ir tai buvo laiko jausmo praradimas. Kai kas šoko rateliu rankas užsidėję priešais einančiam ant užpakalio, kai kas nugriuvo užkliuvęs už mano didžiulės kuprinės,  kai kas vis dar turėjo alaus ir plėšė dainas iš širdies. Dabar jau nebepasakysiu, kas vyko, tik tiek, kad spoksojau čia į ekraną, čia į už gero puskilometrio esančią sceną ir negalėjau suprasti, kiek daug jų groja kaip vienas. Ausys buvo tokios pamalonintos…

Pasirodžius žvaigždėms labai nenorom išplaukėm atgal iš teritorijos. Su visais ir visais uuuuu-uuuuu-uuuuu-

Bon Iver triumfas Amerikoje

Panašu, kad ne tik Europa, bet ir JAV vertina unikalią muziką. Tokias išvadas galima daryti po to, kai tapo aiškus šios savaitės perkamiausių Amerikos albumų sąrašas, kurio antroje vietoje atsidūrė grupės „Bon Iver” albumas „Bon Iver”.

„Billboard” paskelbus topo vietas, paaiškėjo, kad Viskonsino grupės albumo per pirmąją jos pardavimų savaitę buvo nupirkta 104 000 vienetų ir to pakako, kad kolektyvas užkoptų ant antrojo laiptelio.

ManoMUZIKA primena, kad Jungtinėje Karalystėje „Bon Iver” antrasis albumas šią savaitę debiutavo ketvirtoje vietoje.

UK TOP 40 bręsta muzikinė sensacija

Panašu, kad tai, ko muzikos mylėtojai laukė trejus metus – ne tik pateisino, bet ir pranoko visus įmanomus lūkesčius.

Didžiojoje Britanijoje bręsta ko gero didžiausia sensacija per pastarąjį dešimtmetį. Paskelbus preliminarius perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų topo savaitės vidurio duomenis, dėl geriausio šio savaitės albumo kovoja Lady Gaga ir…..„Bon Iver”. Vos antradienį išleisto antrojo „Bon Iver” įrašo vakar dienos duomenimis buvo nupirkta tik tūkstančių kopijų mažiau nei naujausio Lady Gaga darbo.

ManoMUZIKA primena, jog nepaisant to, kad debiutinis Viskonsino grupės „Bon Iver” darbas per kelerius metus tapo „auksiniu”, Didžiojoje Britanijoje jis netgi nebuvo patekęs tarp savaitės keturiasdešimties perkamiausių albumų. Panašu, kad tiek Justin’as Vernon’as, tiek ir kiti grupės nariai yra linkę šią istoriją keisti…

Na o kol ManoMUZIKA laukia sekmadienio – dienos, kai bus paskelbtas visas UK TOP 40, siūlome pamatyti užvakar JAV laidoje „Late Night With Jimmy Fallon” įvykusį „Bon Iver” gyvą pasirodymą, kuriame Justin’as Vernon’as su grupe atliko dainą „Halocene”, įtrauktą į prieš kelias dienas išleistą antrąjį studijinį grupės darbą „Bon Iver”. Norintiems peržiūrėti – spauskite čia

VIDEO: Ben Howard – Wolves

Ko gero ne daug kas drįstu nuginčyti faktą, kad bent jau pastarųjų kelerių metų dėka į muzikos pasaulį vėl sugrįžo indie folkas. Žinoma, tam tikra prasme galima būtų leistis į polemizuotas diskusijas ir ginčyjantis teigti, jog per pastaruosius keliasdešimt metų visada buvo Bob Dylan’as, todėl tokio pobūdžio folkas savaime mirti paprasčiausiai negalėjo. Tačiau šiuo atveju minty turimas būtent tas folkas, kuris atgimė populiariojoje kultūroje drauge su „I Am Kloot„, „Mumford And Sons„, „The Villagers” ir kitais panašaus pobūdžio atlikėjais, kurių dėka šis stilius šiandien turi „užsiėmęs” itin rimtas pozicijas po muzikos saule.

ManoMUZIKA tiki, kad XXI amžiaus antrojo dešimtmečio muziką nagrinėjantys muzikologai, kalbėdami apie indie folką negalės nepaminėti jaunos britų muzikos žvaigždės Ben’o Howard’o, su viesulu įsiliejusios į muzikos pasaulį. Vos 1988- aisiai gimęs atlikėjas savo itin nuoširdaus ir įtaigaus kūrinio „Old Pine” (apie kurį esame rašę anksčiau) dėka sugebėjo suburti įspūdingą klausytojų auditoriją ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Vakarų Europoje.

Šiandien turime puikią progą pasidalinti su Jumis dar vienu šio jauno atlikėjo kūriniu. Tai daina „Wolves” ir jos vaizdo klipas.

Labai primenantis „Mumford And Sons”, tačiau dėl to netampantis nė kiek prastesniu, jis užduoda puikų toną artėjančiui savaitgaliui ir, kas be ko, priverčia dar labiau domėtis Ben’o Howard’o muzika.

Ne veltui įtakingasis „The Guardian” praėjusių metų rudenį pasirodžius atlikėjo EP, rašė: „Jo muzika ataidi „Bon Iver„, „Fink” ir Bonnie „Prince” Billy, tačiau Howard’o gitaros garsai neabejotinai į tokio pobūdžio muziką įneša labai šviežią oro gūsį.

Taigi, Jūsų dėmesiui Ben Howard daina „Wolves”

VIDEO: Ane Brun – Do You Remember

ManoMUZIKA jau minėjo apie naujo Ane Brun singlo „Do You Remember“ pasirodymą, kuris buvo oficialiai pristatytas prieš daugiau nei mėnesį.

Vakar švedė pateikė dar vieną desertą – minėtos dainos vaizdo klipą, kurį režisavo Magnus Renfors. Beje, šis video yra pirmoji dalis Magnus’o kuriamo trumpametražio filmo “ONE”.

Norintiems daugiau sužinoti apie skandinavų indie folk atlikėją, primename, jog tai galima padaryti manoISTORIJA archyvuose.

Russian Red – I Hate You But I Love You

Vos ją išgirdus – prieš akis iškyla nuostabi kanadiečių atlikėja Feist. Klausantis daugiau ir gilinantis į jos vokalines galimybes, kažkodėl prisimenama Ellie Goulding ir Katie Melua. Žiūrint į ją, greta norėtųsi matyti Florence Welsch iš „Florence & The Machine„. Ir tai – anaiptol ne vienintėlės asociacijos, kurios sukyla girdint ispanę Lourdes Fernandez, besislepiančią po „Russian Red” pseudonimu.

Labai poetišką ir kartu nuostabiai lyrišką indie folk muziką atliekanti 1986 metais Madride gimusi atlikėja, duodama vieną interviu, prisipažino: „Niekada netikėjau, kad išsipildys mano svajonė ir galėsiu gyventi iš muzikos”.

Pasirodo, svajonės gali tapti realybe, o nuoširdumas (kad ir kur jis bebūtų) visada tampa nugalėtoju.

Taigi, ManoMUZIKA šiandien siūlo išgirsti nuoširdžią, paprastą, mielą, neįpareigojančią, bet labai gražią jaunos ispanės „Russian Red” dainą „I Hate You But I love You”.

Beje, šį kūrinį atradome lietuviško portalo „g-taškas” dėka, už ką, žinoma, tariame nuoširdų AČIŪ,

Honig – New Blood

Honig yra vieno asmens – vokiečio Stefan Honig – solinis projektas.  Tiesa, nuo 2004-ųjų jis buvo subūręs vokiečių indie folk grupę „Benevolent“, kuri nacionaliniu mastu buvo gana sėkminga, tačiau ilgainiui Stefan‘as pajuto, jog atėjo metas solinei kūrybai.

Prieš tris metus dainų kūrėjas ir atlikėjas išleido debiutinį albumą „Treehouse“, o štai prieš porą mėnesių pristatė naujausią savo darbą – „Contraband“, kurį perklausyti galima čia.

Viršuje – daina iš naujausio albumo pavadinimu „New Blood“.

Vasaros pabaigoje pasirodysiantis Beirut albumas vadinsis „The Rip Tide”

Amerikiečių indie folko grupė „Beirut” paskelbė oficialią savo trečiojo albumo išleidimo datą.

Įrašas, kuris vadinsis „Tide The Rip” muzikos parduotuvių lentynose turėtų atsidurti pačioje vasaros pabaigoje – rugpjūčio 29 deiną. Jau aišku, kad kūriniai „East Harlem” ir „Goshen”, kurie yra įtraukti į riboto tiražo naująjį singlą (pasirodžiusį praėjusį pirmadienį), taip pat atsidurs naujojo albumo dainų sąraše.

Albumą „The Rip Tide” išleis pačios grupės įkurta nepriklausoma leidybinė kompanija „Pompeii Records”.

ManoMUZIKA pateikia visą, ketverius metus laukto „Beirut” albumo „The Rip Tide” dainų sąrašą

A Candle’s Fire
Santa Fe
East Harlem
Goshen
Payne’s Bay
The Rip Tide
Vagabond
The Peacock
Port of Call

Laukiamo albumo „apšilimui“ – naujas Beirut singlas

ManoMUZIKA jau minėjo, jog indie folk atlikėjai „Beirut“  ketina išleisti ketvirtąjį studijinį albumą. Pritilus pažadams apie naujojo įrašo pasirodymą dar šią vasarą, Beirut savo gerbėjams pateikė gerą naujieną – dvi naujas dainas „East Harlem“ bei „Goshem“, išleistas singlo pavidalu.

Tiesa, kūrinį „East Harlem“ galima būtų pavadinti nauju tik sąlyginai, mat grupės lyderis bei vokalistas Zach Condon jį sukūrė būdamas septyniolikos metų.

Beje, primename, jog grupė „Beirut“ savo gyvavimo pradžioje būtent ir buvo Condon‘o solinis projektas, kuris tik vėliau išaugo į 12 muzikantų kolektyvą.

Viršuje – seniai sukurtas, bet tik šiandien oficialiai išleistas „East Harlem“.

Seabear – I‘ll Build You a Fire

Ne paslaptis, jog islandų muzika paprastai susilaukia deramo dėmesio, ne išimtis yra ir iš Reikjaviko kilę „Seabear“.

Vienuoliktus metus gyvuojantis šešių žmonių kolektyvas kuria indie folk priskiriamą muziką, o jų skambesys neretai apibūdinamas kaip Sufjan Stevens  bei „Arcade Fire“ mišinys.

Kolektyvo siela yra Sindri Már Sigfússon, kuris scenai pasirinko trumpinį Sin Fang. Beje, jis pats yra išleidęs ir du labai vykusius solinius albumus. Paskutinysis yra pasirodęs vos mėnesį, vadinasi „Summer Echoes“, o jo pristatomąjį singlą „Because of the Blood“ galima išgirsti čia.

Visai nepelnytai nei „Seabear“, nei Sin Fang nėra atpažįstami Lietuvoje, todėl manoMUZIKA skuba taisyti padėtį. Susipažinimui ir Jūsų įvertinimui pristatome vieną iš „Seabear“ kūrinių.

Beirut žada ateinančią vasarą išleisti naują albumą

Amerikiečių balkan folk grupės Beirut lyderis Zachary Francis Condon prasitarė, jog dar šių metų vasarą planuoja išleisti naują albumą.

Nors tikslios datos bei pavadinimas dar nėra aiškūs, atlikėjas teigia, kad šis įrašas bus labai „saulėtas ir maloniai nuteikiantis”. Zachary Condon taip pat prideda, jog „yra linkęs rašyti liūdnas dainas, kai už lango puikus oras, bet taip pat linksmas, kai tris mėnesius yra įklimpęs šalto sniego pusnyse „.

Be to, Beirut kartu su muzikos grandu Bob Dylan savo naujais ir jau anksčiau išleistais kūriniais prisidėjo prie dokumentinio filmo „Bombay Beach” garso takelio kūrimo. Filmo „trailerį” galite peržiūrėti viršuje.

Apačioje – vienas naujausių Beirut darbų, bossa nova grando, brazilo Ceatano Veloso kūrinio „O Leãozinhointerpretacija.

http://www.youtube.com/watch?v=9m11l5TTZ8Q