It feniksas iš pelenų šiemet pakilusi Amerikos indie roko grupė „The Shins” žada ‘trankų’ sugrįžimą ir į koncertines sales. Ateinantį pirmadienį (kovo 19 dieną) išleisiantis savo naują (net penkerius metus laukiamą) albumą „Port Of Morrow” kolektyvas tikisi surengti ir nemenkas koncertines gastroles.
The Shins albumo "Port Of Morrow" viršelis
manoMUZIKOS skaitytojai jau turėjo progos ‘susipažinti’ su 1997 metais susikūrusių „The Shins” pirmuoju naujojo albumo singlu „Simple Song„. Tuo tarpu šiandien mes jums turime dar geresnių žinių: JAU DABAR GALITE NEMOKAMAI PERKLAUSYTI VISĄ KITĄ SAVAITĘ PASIRODYSIANTĮ GRUPĖS albumą!
Mes nemeluojame: tai – tikrai legalu ir sąžininga.
Vienas laukiamiausių šių metų sugrįžimų ir pilnas „The Shins” albumas jau dabar laukia Jūsų verdikto.
Apie grupę „The Ridges” kol kas žinoma tikrai nedaug. Ją sudaro trys nuolatiniai nariai ir būrys pagalbininkų. Visi grupės muzikantai yra iš Ohajo valstijos ir juos visus vienija meilė folk ir indie rock stilių muzikai. Būtent šiuos du muzikinius žanrus savo kūryboje ir stengiasi derinti „The Ridges”.
Prieš dvejus metus susibūrusi grupė pernai išleido savo pirmąjį EP, pavadintą taip pat kaip ir grupė. Jį galite išgirsti (o jei patiks – ir įsigyti) ČIA.
Vakar vakare „The Ridges” savo profilyje facebooke patalpino paprasta kamera nufilmuotą trumpą įrašą, kuriame muzikantai atliko dainą „Jackson Pollock”.
Labai paprastai, visai jaukiai ir, kas svarbiausia, visai mielai ausiai….
Bruklino indie roko grupė „Beach Fossils” – ne kartą manoMUZIKOJE aprašytas kolektyvas. Vieniems jis gali būti žinomas dėl savo stilingos ir netipiškos muzikos, tuo tarpu kitiems šis vardas gali kelti asociacijas su puikiu grupės nario Johno Pena soliniu projektu „Heavenly Beat„.
Bet kuriuo atveju, bent jau manoMUZIKAI, abu šie projektai yra mieli, tad vos tik išgirstame kažką įdomaus iš jų stovyklos – nedelsdami dalinamės su Jumis.
Šiandien aptikome „Beach Fossils” dainą „Shallow” ir jos vaizdo klipą. Tikrai puikus kūrinys, kurio ekranizacijoje – mieli ir jaukūs vaizdai iš grupės koncertinio turo užkulisių.
Po beveik dvejus metus užsitęsusios tylos į Lietuvos muzikos sceną sugrįžta grupė „Flamingo“. Tiesa, Anykščiuose susibūręs kolektyvas savo sugrįžimą paženklina ne tik mažesne sudėtimi, bet ir pasikeitusiu grupės pavadinimu. Kūriniais „Stargazing“ ir „Shutdown Baby“ išgarsėję Lietuvos indie roko atstovai nuo šiol vadinsis „Mark Fiction“.
„Per pastaruosius dvejus metus mus ir laidojo, ir gaivino, ir kvietė koncertuoti, ir peikė už tai, kad tylėjome. Tačiau pertrauka mums buvo gyvybiškai svarbi. Kurdami (kartais kartu, o kartais atskirai) suvokėme, kad ties grupe „Flamingo“ atėjo metas dėti brūkšnį ir žengti naują gyvenimo žingsnį. Taip gimė „Mark Fiction“ – kolektyvas, kuris išaugo flamingais papuoštus marškinius, kuriuos nuolat prisimins kaip sentimentalų, tačiau labai vertingą ir mielą savo vaikystės rūbą“. – sakė grupės „Mark Fiction“ vokalistas Žilvinas Sebeika.
Mark Fiction singlo "Perfect Song" viršelis
„Mark Fiction“ prisipažino, kad grupė per šiuos „tylos“ metus sukūrė visą albumą, kuris netrukus turėtų išvysti dienos šviesą. Paprašyti plačiau papasakoti apie debiutinį naujos grupės diską, vyrukai vienbalsiai kalbėjo, esą tai bus unikalus darbas, kurį turėtų įvertinti ne tik jų muzikos mylėtojai, bet ir muzikos kolekcionieriai bei melomanai. Daugiau žinių apie naujo studijinio darbo pavadinimą ir pasirodymo laiką naujos grupės nariai kol kas nepateikė.
Pristatę naują grupės pavadinimą, „Mark Fiction“ Lietuvos žiniasklaidos kanalams padovanojo ir pirmą savo naujojo albumo singlą. Ja tapo daina „Perfect Song“, kuri, pasak grupės narių, geriausiai atspindi naujojo kolektyvo požiūrį į muziką.
„Pačios gražiausios dainos visuomet būna arba apie meilę, arba apie nusivylimus. Šįkart norėjome paneigti stereotipus ir sukurti dainą, kuri būtų įkvėpta ne išgyvenimų ar emocijų bet būtent pačios muzikos. Ar mums tai pavyko? Tegul sprendžia klausytojai. Galime patikinti, kad „Perfect Song“ skambesys geriausiai atitinka naujųjų „Mark Fiction“ skambesį, todėl jei žmonėms patiks šis kūrinys – jie neturėtų likti abejingi ir mūsų naujai kūrybai“. – apie po dvejų metų pertraukos radijo stotis pasieksiantį singlą kalbėjo buvusios grupės „Flamingo“ nariai.
Puse lūpų užsiminę apie debiutinį diską, meilės indie rokui neslepiantys „Mark Fiction“ vyrukai prisipažino, kad neilgai trukus viešąją erdvę pasieks daugiau grupės naujienų.
manoMUZIKA dalinasi su Jumis nauja „Mark Fiction“ daina ir jau rytoj žada papildomą staigmeną iš šios grupės stovyklos.
Amerikos indie roko grupė „White Rabbit” savo trečiąjį albumą „Milk Famous” išleis tik kovo 6 dieną, tačiau jau dabar jį galite LEGALIAI ir NEMOKAMAI perklausyti NPR oficialioje svetainėje.
manoMUZIKA primena, kad „White Rabbit” – tai Bruklino kolektyvas, per savo karjerą koncertavęs ir apšildęs tokias grupes kaip „Kaisier Chiefs”, „Interpol”, „The Walkmen” ir pan. Paskutinis grupės diskas „It’s Frightening” pasirodė lygiai prieš trejus metus.
Taigi, norintys išgirsti šviežiausią Bruklino rokerių darbą – spauskite ČIA ir mėgaukitės amerikietiško indie roko garsais.
Tris metus tylėjusi Kanados indie roko grupė „Metric” sugrįžta! Šiandien ryte paaiškėjo, kad itin populiarų diską „Fantasies” 2009 metais išleidę rokeriai vasaros pradžioje (birželio 12 dieną) pasauliui padovanos naują albumą „Synthetica”.
Grupė "Metric" (nuotr. Justin Broadbent)
” „Synthetica” – tai albumas apie nemigą; susimovimą; madą; visus su mūsų smegenimis susijusius prietaisus; apie laiko švaistymą, apie stebėjimą kaip miršta žmonės savose ir svetimose šalyse; apie poetinį teisingumą; stovėjimą už save, seksą ir apokalipsę; apie kvailų poelgių darymą, gailėjimąsi dėl jų, tačiau aiškinimą, kad būtent šie poelgiai mus padarė stipresniais; apie miesto palikimą argumentuojant, kad tai – vienintėlis galimas sprendimo būdas; apie mūsų veiksmus ir mūsų laiką” – taip teigia grupė savo oficialioje svetainėje.
manoMUZIKA primena, kad 1998 metais susikūrusi Kanados grupė „Metric” išleido 4 albumus ir ne kartą buvo nominuota prestižiniams šios šalies „Juno” apdovanojimams.
Jauna Amerikos grupė „Heyrocco” pradėjo groti tik 2010- iaisiais. Ir netgi nepaisant to, kad manoMUZIKAI jų pagrindinio vokalisto tembras kažkuo panašus į Antony Hegarty, jie patys, kaip vieną didžiausių įtakų padariusią grupę įvardina australus „The Temper Trap„.
Pasiklausius jų, tarp „Heyrocco” ir minėtos australų grupės šį tą bendro atrasti tikrai galima…
Šiandien ryte (Lietuvos laiku) facebook profilyje šis jaunas kolektyvas pristatė savo naują dainą, pavadintą „Boston Marathon”. Siūlome ją išgirsti ir Jums. Ypač jei mėgstate kokybišką melodingą ir lyrišką indie roką ir dramatišką „Wild Beasts” ar „Antony And The Johnsons” lyderių balsus primenantį vokalą.
Bruklino indie roko grupė „Beach Fossils” vakar pristatė naują kūrinį „Lessons”. Kol kas neaišku ar jis pasirodys, kaip tikimasi, dar šiemet dienos šviesą išvysiančiame grupės naujajame albume, tačiau žinopma tai, kad šią dainą galima bus rasti šviežiame (tik vinilo formatu) amerikiečių single „Shallow”.
manoMUZIKA primena, kad „Beach Fossils” – tai trejus metus kuriantis kolektyvas, kuris per savo muzikavimo laiką yra išleidęs vieną studijinį ir vieną nepilną albumą.
manoMUZIKA turi gerų žinių indie pop/rock muzikos mėgėjams.
„Tanlines“ – tai kol kas ne itin gerai žinomas amerikiečių duetas iš Niujorko.
Jesse Cohen‘as ir Erikas Emm kartu dirbti pradėjo dar 2008 metais (iškart po to, kai Erikas prisidėjo prie Coheno grupės „Professor Murder“ muzikos leidybos). Erikas taip pat yra dirbęs su grupėmis„Don Caballero“ ir „Storm & Stress”.
Duetas jau yra išleidęs du nepilnus albumus – „Settings“ ir „Volume On“. Tačiau pirmasis pilnas jų diskas, pavadintas „Mixed Emotions“ mus pasieks tiktai šių metų kovo 20 dieną.
Smalsiausiems ir nekantriausiems siūlome pasiklausyti dainos „Brothers“. Tikimės, kad tai tai bus gardus, netrukus patiekto „Mixed Emotions“ pyrago kąsnis .
Amerikos indie roko duetas „The Kills” švenčia mini egzistavimo dešimtmetį. Ta proga grupė savo gerbėjams dovanoja šviežią vaizdo klipą, sukurtą kūriniui „The Last Goodbye”.
„The Last Goodbye” – tai daina, kurią dueto gerbėjai gali rasti praėjusiais metais išleistame „The Kills” studijiniame albume „Blood Pressure”.
Vaizdo klipą, kurį režisavo Oskarui nominuota aktorė Samantha Morton, galite peržiūrėti čia
Death Cab For Cutie vaizdo klipo "Underneath The Sycamore" akimirka
Amerikos indie roko grupė „Death Cab For Cutie” šį rytą (Lietuvos laiku) pristatė nauja vaizdo klipą dar vienai dainai iš praėjusiais metais išleisto grupės albumo „Codes And Keys”.
Šį kartą ekranizacijos laikas atėjo kūriniui „Underneath The Sycamore”
Klipą, kurį režisavo „Walter Robot” komandą, galite peržiūrėti viršuje.
Geros žinios „The Shins” gerbėjams: grupė nutraukia tylą ir po ketverių metų pertraukos grįžta su nauja daina!!!
Kadangi liaudies išmintis byloja, kad geros žinios po vieną nevaikšto, manoMUZIKA, pritaria šios patarlės praktiniam įgyvendinimui ir adaptuodama ją realybėje prideda: „The Shins” ne tik grįžta į sceną su puikiu nauju kūriniu, bet ir netrukus išleis savo naują albumą.
Daina, kurią pristato manoMUZIKA vadinasi „Simple Song”, o albumas, kurį Amerikos indie rokeriai ileis dar šiemet, vadinsis „Port Of Morrow”.
Beje, nežinantiems priminsime, kad per savo 15 metų karjerą amerikiečiai iki šiol išleido 3 studijinius ir 4 nepilnus albumus.
Dar vienas visiškai nežinomas…visiškai akustinis….visiškai indie kolektyvas.
Gražus, gal kiek kanoniškas ir nuspėjamas, tačiau manoMUZIKAI taip pat neprasprūdęs pro akis (ir ausis).
Žodžiu, vertas jūsų kelių minučių mažai kam girdėto kolektyvo „Fanzine” (kuris, beje, apšuldė „Yuck”) kūrinys „Tough” ir jo (vos šiandien pasirodęs) vaizdo klipas
Nauja australietiško roko banga 2009- aisiais metais muzikos mylėtojus pradžiuginęs kolektyvas „The Temper Trap” ruošia naują albumą.
Grupė "The Temper Trap"
Kol kas grupė neatskleidžia nei kaip vadinsis antrasis studijinis jų diskas, nei kada jis išvys dienos šviesą, tačiau manoma, kad parduotuvių lentynas jis turėtų pasiekti kitų metų vasaros pradžioje.
Kol kas aišku tik tai, kad naują albumą Australai įrašinės Los Andžele, o pagrindinį prodiuserinį darbą atliks ilgą laiką su Becku dirbęs Tony Hofferis.
Beje, „The Temper Trap” jau oficialiai turi ir penktąjį narį. Juo tapo Josephas Greeras, jau kurį laiką grupėje grojantis klavišais ir gitara.
Jei kartais nežinote kas yra „The Temper Trap”, siūlome pasiklausyti jų kūrinio „Sweet Disposition”
Kai šiais laikais kalba pasisuka apie britiškos roko muzikos autentiką ir išskirtinumą, vardinant pastarojo penkmečio Didžiosios Britanijos roko scenos atributus, Kendalio trijulė „Wild Beasts“ tiesiog negali būti nepaminėta. Treji metai – trys studijiniai albumai, kritikų liaupsės, su niekuo nesumaišomas išskirtinis muzikinis skambesys, vieta „Mercury“ nominantų sąraše, nebylus ir švelniai pamišęs požiūris į muzikos rinką… ir tai – tik keletas apibūdinimų, kuriais galima pradėti pasakojimą apie kolektyvą, kuris šiemet išleido nuostabų albumą „Smother“.
Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)
Laukinių pabaisų muzika netelpa į paprasčiausio indie roko apibrėžties rėmus. Tai vientisas subtilios muzikos derinys, kuriame galima atrasti ne tik indie ar art roko, bet ir dream pop garsų. Jungtinės Karalystės alternatyvios muzikos vėliavą nešančios pabaisos tapo neatsiejama britų muzikos scenos dalimi, be kurios XXI amžius tiesiog negali (ir, neabejotinai, negalės) būti įsivaizduojamas.
Neneigsiu – esu muzikinis britofilas. Šalies, kuri pasauliu padovanojo „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Oasis“, „Blur“ ir dar visą tuziną nuostabių atlikėjų, muzikos sceną seku jau labai seniai. Todėl vien tik suvokęs, kad turėsiu išskirtinę progą pakalbinti „Wild Beasts“ lyderį Haydeną Thorpe, susimąstau ir pagalvoju, ar aš iš tiesų nesapnuoju… Mano gyvenime „Wild Beasts“ – tai šiandieninės britų roko kultūros vėliavnešiai. Tai muzikinis unikumas, priverčiantis širdį plakti kur kas smarkiau vien tik išgėrus pirmąjį jo gurkšnį.
Beje, pokalbio su Haydenu priešistorę esu aprašęs koncerto Hamburge recenzijoje. Būtent ten (po „pabaisų“ pasirodymo) susipažinau su grupės lyderiu, kuris prižadėjo duoti išskirtinį interviu manoMUZIKAI (o tuo pačiu ir visai Lietuvai). Taigi, praėjo beveik mėnuo nuo vieno nuostabiausių šių metų muzikinio įvykio, kai lietingą besibaigiančio rudens popietę sutartu laiku paskambinau Haydenui. Beveik valandą laiko šnekėjomės apie viską: apie šiemetinę „Mercury“ apdovanojimų neviltį, apie kūrybinį „Wild Beasts“ potencialą, apie grupės tikslus, koncertinį turą ir… naujausią „Coldplay“ albumą „Mylo Xyloto“.
Sveikas Haydenai. Kaip laikaisi?
Labas. Smagu, kad pagaliau pavyko susisiekti. Papasakojau vadybininkui susitikimą su tavim Hamburge ir jis patikino, kad jokių problemų dėl interviu neiškils.
Džiaugiuosi, kad mūsų šiemetinį albumą klausytojai sutiko labai pozityviai. Būtent todėl vis dar aktyviai koncertuojame. Na, o koncertinio turo metu visąlaik jauties it būtum kažkur anapus kasdienybės ir realybės. Toks tas mūsų gyvenimas dabar.
Girdėjau, kad užbaigę turą ilsėsitės. Ar tai tiesa?
Tikrai taip. Pakankamai greit įrašėme tris studijinius albumus. Todėl iškart pulti į studiją ir įrašinėti kažką naujo būtų mažų mažiausiai baisu. Mūsų gerbėjų lūkesčiai auga, tad nenorime susimauti.
Ankčiau įrašinėdavome todėl, kad reikėdavo. Dabar kuriame muziką dėl to, kad norime tai daryti. Todėl konfrontacijos tarp „norėti” ir „privalėti” bent jau šiuo atveju būti negali.
Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)
Jei jau prakalbome apie albumus, tuomet nenutoldamas nuo temos paklausiu paprasto klausimo. Klausydamas “Smother” bandžiau jį lyginti su prieš tai išleistais “Wild Beasts” albumais ir supratau, kad to daryti tiesiog neįmanoma. Paskutinis jūsų diskas – kur kas ramesnis, intymesnis ir netgi sakyčiau paslaptingesnis nei abu buvę prieš tai. Ar turėjote tokį tikslą?
Visiškai teisingai pastebėjai. Tačiau tai – natūralus procesas. Mes tiesiog pasikeitėme. 18 mėnesių koncertavome su savotiškai judriu albumu „Two Dancers”. Baigę turą supratome, kad norime sukurti kitokį diską – t.y. tokį, kuris atspindės mus kaip asmenybes.
Žinai, per šitiek muzikavimo laiko supratau, kad į pasaulį reikia „paleisti“ tokį albumą, kokį aš, kaip autorius, noriu girdėti.
„Smother” – tai įrašas apie grupę „Wild Beasts”. Čia sudėtos mūsų emocijos ir potyriai: ir liūdesys, ir įtampa, ir draugystė, ir išsiskyrimas. Tai – savotiška mūsų minčių ir išgyvenimų dokumentika.
Jeigu įprastose dainose apie meilę yra arba juoda, arba balta (kitaip tariant arba „Aš tave myliu”, arba „Aš tavęs nekenčiu”), tai šiuo atveju mes galvojome visiškai priešingai. Negali būti pasirinkimo „arba/arba”. Tai – kompromisas ir galimybė laviruoti.
O kodėl iš šio albumo dainų sąrašo „išmetėte” tokius gerus kūrinius kaip „Smother” arba „Thankless Thing”?
Matyt todėl, kad kai kurie kūriniai tiesiog tampa kitų dainų sukūrimo varikliais. Rašai vieną dainą ir galvoji apie kitą, kuri galbūt turėtų tapti naujo kūrinio sukūrimo idėja. Kūryba – nuolatinis procesas.
Būtent taip atsitiko ir su „Smother” bei „Thankless Gig”. Žmonės klausėsi mūsų albumo ir gavę šias dvi dainas paprasčiausiai suprato, kodėl jos yra ir iš kur jos atsirado
Bet tai velniškai puikios dainos!
Ačiū. Mes tikrai didžiuojamės savo „b pusėmis” (aut. past. dainomis, nepatekusiomis į albumą). Mano mėgstama grupė „The Smiths” išleido atskirą „b-saidų“ albumą, kuriame esantys kūriniai yra netgi geresni už singlus.
Gimei ir augai Kendalyje – mieste, kuris neturėjo rimtos muzikinės scenos (kaip Liverpulis, Mančesteris ar Londonas). Kaip tokioje muzikai nederlingoje vietoje gimė „Wild Beast”?
Mes visuomet mylėjome muziką. Išsikėlėme sau tikslą kurti tokią muziką, kuri kalbės apie mūsų gyvenimus, mūsų kraštą, mūsų egzistenciją. Taigi, susitikome ir neilgai trukus mūsų pomėgis tapo pagrindine veikla, nuo kurios priklausome. Muzika tapo mūsų darbu ir gyvenimu. Mūsų siekis buvo daryti tai, ką norime daryti, ir daryti tai kaip įmanoma geriau.
Kol kas „Wild Beasts” mačiau vienintėlį kartą – t.y. Hamburge. Kai susitikome su tavimi ten, sakiau, kad mano akimis, viskas buvo puiku, išskyrus publiką… Žmonės stovėjo kaip statulos. Neįsivaizduoju, ar tai santūriųjų vokiečių būdo bruožas, ar mėnulio fazė… Prisipažink, ar labai sunku groti tokiai publikai?
Publika būna įvairi. Jei minia daugiau juda – daugiau ant scenos judame ir mes.
Muzika nebūtinai turi būti atlikta preciziškai tiksliai. Svarbu, kad ji tiesiog skambėtų taip, kaip turi skambėti tuo metu… Tai ir improvizacija, ir netikėtumai, ir dar daug dalykų, kuriuos sudėjus į vientisą visumą galime gauti koncerto grožį. Tad abu dalykai yra sąlygojami vienas kito – t.y. minia daro įtaką mūsų grojamai muzikai, o muzika – susirinkusiai publikai.
Tiesa, o kas koncerte nutiko su „Loop The Loop” (tai buvo vienintėlė daina, kurią „Wild Beasts” kažkodėl nutraukė ir pradėjo groti iš naujo)?
Mūsų koncertuose labai retai nutinka taip, kad dainą stabdytumėm ir pradėtumėm iš naujo. Visgi manau, kad tai yra pateisinama.
Kartais pradedi groti kūrinį, tačiau nepajunti jo dvasios. Tokiu atveju yra kur kas geriau ją pradėti iš naujo nei mechaniškai groti toliau.
Publika nusipelnė girdėti dainą su jos nuotaika, o ne automatinį jos atlikimo variantą.
Šio turo metu buvote ir Australijoje, ir Amerikoje, ir praktiškai visoje Europoje. Dabar esate Jungtinėje Karalystėje. Kaip apskritai praėjo turas? Gal galėtum išskirti geriausius jo koncertus?
Turas buvo tikrai puikus.
(mąsto). „Pitchfork” festivalis Paryžiuje buvo nuostabus. Visų pirma, tai – naujas įvykis. Amerikiečių indie muzikos portalo festivalis Paryžiuje. Minia buvo fantastiška, atlikėjų sąrašas – puikus. Regis, nieko netrūko.
Taip pat įstrigo pasirodymas „Glastonbury” festivalyje, kur „Park” (alternatyvios muzikos) scenoje buvome pagrindinė grupė. Tai buvo jaudinanti akimirka, kadangi nešėme atsakomybę – turėjome tarsi užbaigti visą vakarą.
Ar įmanoma palyginti pasirodymus čia – senąjame žemyne ir pasirodymus anapus Atlanto?
Sakyčiau, kad reiktų atskirti Europą nuo Didžiosios Britanijos. Taigi, likusioje Europos dalyje ir JAV mes atsipalaiduojame, koncertuojame vedini savotiškos misijos įrodyti, kad esame geri, kad nesame tiesiog indie grupė, kuri nusprendė pervažiuoti pasaulį. Mes norime įrodyti savo vertę.
Tuo tarpu čia, namuose, yra kitaip. Žmonės žino mūsų muziką, ją pažįsta, todėl ant scenos lipame su tikslu įrodyti, kad vis dar esame geri. Tai – kiek sunkiau, todėl priverčia mus jaudintis.
TREJI ALBUMAI PER TREJUS METUS
Per trejus metus išleidote tris albumus. Visi albumai susilaukė kritikų pripažinimo, žmonių meilės ir šlovės. Atskleisk paslaptį, kaip jūs galite būti tokie produktyvūs?
Industrija pati sukūrė nerašytą „ciklo“ taisyklę, esą albumas turėtų pasirodyti kas dvejus ar trejus metus. Rinka diktuoja savo nurodymus, mat tokio pobūdžio pauzės yra pamatuotos: reikia surinkti žmones, priversti juos groti kartu ir t.t.
Tačiau jei tu groji širdimi ir kuri (tikrąja to žodžio prasme) muziką – tau paprasčiausiai nereikia laiko rėmų. Tai svarbu. Tai įkvėpia. Tai skatina neužmigti ir kurti. Aš vadovaujuosi pastaruoju požiūriu, todėl man pakankamai paprasta ir lengva dirbti.
Manau, kad didžioji muzikantų dalis tiesiog praleidžia per daug laiko galvodami, ką jie turėtų pasakyti. Jie ieško didelių prasmių ir bando viską daryti išpūstai ir nenatūraliai (tarsi iš anksto tikėdamiesi šių pseudo minčių dėka užsitikrinti pripažinimą). Tačiau apie pripažinimą šioje stadijoje negali būti net kalbos: tu arba jauti tai, ką nori pasakyti, arba ne.
Manau didžiausia kūrėjų klaida yra pastangos nenatūraliai kalbėti apie didelius dalykus. Kam to reikia? Juk jei apie mažus dalykus kalbėsi nuoširdžiai ir tikrai, jie jau savaime taps dideli.
Tad štai kodėl jums dabar reikia kūrybinės pertraukos.
Ne visai. Šįkart pertrauką mes suvokiame kaip tam tikrą iššūkį. Mes galėtumėm išleisti naują diską kitais metais, tačiau jaučiam, kad tam dar neatėjo laikas.
Tačiau ar jau turite kokių nors naujo albumo planų?
Žinoma. Žinau, kad tai bus tikrai labai pozityvus įrašas. Jis teigs gyvenimą. Manau, kad teigti liūdesį ir melancholiją muzikine prasme yra kur kas lengviau nei teigti džiaugsmą ir laimę. Todėl susidursim su rimtu iššūkiu, tačiau bandysime savo naujame albume teigti būtent pastarasias vertybes.
Jus pripažino prieš porą metų, kuomet antrasis „Wild Beasts” studijinis įrašas „Two Dancers” pateko į 2009 metų „Mercury” nominantų sąrašą. Su „Smother” situacija buvo kiek kitokia: melomanai ir muzikos kritikai jūsų šiemetinį albumą pasitiko kaip šedevrą, tačiau tarp kandidatų į „Mercury” mes jo nematėme. Po to, kai buvo paskelbti nominantai, bemaž visi vienbalsiai trimitavo, kad jūsų nepatekimas į šį sąrašą – viena didžiausių šių metų neteisybių britų muzikos padangėje. Į šį sąrašą pateko tokie atlikėjai kaip Tinie Tempah ar Katy B, tačiau „Wild Beasts“ čia nebuvo. Ką apie šią situaciją manai pats?
Tai buvo savotiška frustracija. Pasijutome apgauti. Manau, kad tai buvo neteisybė. Tačiau tokia „Mercury” politika.
Ir netgi nepaisant šio mūsų sielas kankinusio liūdesio, mes tikrai nesijautėme pralaimėtojais. Tai mūsų nesužlugdė. Priešingai – šiemetinė „Mercury“ situacija „Wild Beasts“ pavertė piktesniais ir tvirtesniais. Mes ir vėl sukursime ką nors gražaus, ko muziką mylintis žmonės tiesiog negalės ignoruoti.
Tačiau nusivylėte…?
Be jokios abejonės. „Mercury” mūsų gyvenimą paveiktų kur kas labiau nei Tinie Tempah. Jam – tai paprasčiausias žaidimas, kurį laimėjęs jis nusipirktų dar vieną treninginių kelnių porą. Tuo tarpu mums tai – geresnio gyvenimo galimybė. Taip mūsų muziką išgirstų dar daugiau žmonių
Visgi prisipažink – kas buvo tavo favoritai šiemetiniuose mercury?
Prisipažinsiu, kad tikėjau, jog laimės Adele. Šie metai priklausė jai.
Kas tave labiausiai priverčia didžiuotis, kai pagalvoji apie „Wild Beasts”?
Aš didžiuojuosi, kad mūsų muzika pralaužė sienas ir „išėjo į pasaulį“. Didžiuojuosi, kad neturime tikslo kurti „rožinės amerikietiškos muzikos“ ir praradę tapatumą orientuotis į mases. Džiaugiuosi, kad į JAV važiuojame pristatyti save – unikalią anglišką muziką.
Manau, kad nėra nieko baisesnio, nei anglų grupė dainuojanti su amerikietišku akcentu. Jei nekalbi savo gimtąja kalba, jei savo šnekoje neturi savo tikrojo dialekto, tai ko esi vertas? Ką tu tuomet turi? Apie ką kalbi? Žinai, aš labai mėgstu „Kraftwerk”, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kažkada pradėsiu dainuoti vokišku akcentu.
Grįžtant prie didžiavimosi galiu prisipažinti, kad didžiuojuosi dėl mūsų produktyvumo. Didžiuojuosi tuo, kaip mes kuriame ir įrašinėjame, paneigdami tas anksčiau mano minėtas muzikos rinkos nustatytas „ciklų taisykles“.
Didžiuojuosi ir dėl mažų dalykų… didžiuojuosi, kad nesiorientuojame į mases, kad nesiekiame masiškumo.
Jei tau reikėtų išvardinti tris geriausias „Wild Beasts” dainas. Ką pasakytum?
(mąsto). Iš kiekvieno albumo išskirčiau po vieną.
„Devil’s Crayon” iš „Limbo, panto”. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima sukurti gerą pop dainą. Iš „Two Dancers” rinkčiausi „This is our Lot”. Tai kūrinys, kuriame atradome ritmą, šokį ir jėgą.
Ir, žinoma, „Loop The Loop” iš „Smother”. Tai daina, kurioje neįmanoma suvaidinti jausmo (beje, būtent dėl to aš ir stabdžiau ją tame koncerte, kuriame tu buvai).
"Wild Beasts" lyderis Haydenas Thorpe
COLDPLAY ALBUMAS – VIDUTINIO AMŽIAUS KRIZĖS REZULTATAS
Skaičiau tavo interviu metų pradžioje ir tu sakei, kad tau labai patiko „Kate Bush” albumas „Director’s Cut”. Metai juda į pabaigą, todėl paklausiu paprasto klausimo: ar turi šių metų albumą – favoritą?
Negirdėjau daug naujų albumų. Didžiąją šių metų dalį praleidau keliaudamas iš koncertų į koncertus. O kelionėse ne visą laiką klausau muzikos. Kartais skaitau knygas, žiūriu filmus ir t.t.
Kita vertus, kai esu toli nuo namų (o toli nuo namų būnu dažnai), tada noriu klausytis tos muzikos, kuri man brangi – tos, kuri kažką primena. Kartais namus ir tas vietas, o kartais žmones kurių ilgiuosi. Tad jei atvirai, aš visuomet vėluoju su muzikinėmis naujienomis.
Ar kas nors tave muzikoje šiemet nuvylė?
(mąsto) Ko gero ne.
„X-Factor” auditorija mažėja, o tai yra nuostabi žinia. (juokiasi)
O šiaip jau muzikos industrija yra labai veržli. Joje yra tiek daug įvairių dalykų, kad sunku kažkuo pernelyg džiaugtis ar pernelyg skųstis. Tai – didžiulis į priekį judantis konvejeris.
Kaip tau „Coldplay” naujas albumas „Mylo Xyloto”? Ar jo jau klausei?
Žinoma. Manau, kad tai – viena didžiausių muzikinių šių metų nelaimių. „Mylo Xyloto“ – tai katastrofa. Šis diskas – tai vidutinio amžiaus krizės vaisius.
Kažkada „Coldplay” buvo nuostabūs kūrėjai. Jie man reiškė labai daug. Tačiau jie užstrigo gyvenimo filme…
Gaila, tačiau Chrisas Martinas ir kompanija tiesiog įsėdo į tą patį automobilį kaip ir „Black Eyed Peas”…
KALĖDOS – IŠSKIRTINIS APMĄSTYMŲ METAS
Netrukus Kalėdos. Ką jos reiškia tau?
Tai susitaikymo metas. Tai laikas, kai norisi būti drauge su artimais žmonėmis, sužinoti apie jų gyvenimą daugiau ir leisti laika šventiškai. Kalėdų metu „perkratau” savo gyvenimą. Prisimenu, kas įvyko per metus ir pasiruošiu kitiems metams
Ar „Wild Beasts” kada nors įrašys Kalėdų dainą?
(Juokiasi) Visko gali būti. Man patinka Kalėdos. Ir Kalėdinės dainos taip pat… Žinoma, yra tragiškų kūrinių, tačiau yra ir labai gražių.
Ką norėtum pasakyti Lietuvai?
Labai džiaugiuosi, kad turiu progą kalbėtis su tavimi ir žinoti, kad mūsų pokalbis pasieks Lietuvos žmones. Apima neįtikėtinas jausmas, kai suvokiu, kad mūsų muzika keliauja toli, kad žmonės klausosi mūsų ir „maitinasi“„Wild Beasts” kūriniais. Tai – nuostabus ir galingas reiškinys. Muzika – tai stebuklas…
Jauna anglų indie roko grupė „The Vaccines” pastaraisiais metais su rimtu trenksmu įžengė į Didžiosios Britanijos muzikos sceną. Prieš metus išleidę debiutinį albumą „What Did You Expect From The Vaccines”, jaunieji rokeriai nelaukia ir jau pradeda kalbėti apie naują studijinį diską.
Šiandien manoMUZIKĄ pasiekė puiki žinia: „The Vaccines” pristato naują vaizdo klipą. Šįkart video eilė atėjo kūriniui „Tiger Blood”.
Daina, kurią prodiusavo „The Strokes” narys Albertas Hammondas Jr., bus išleista gruodžio 4 dieną kartu su singlu „Wetsuit”.
Beje, kalbėdami apie antrąjį savo studijinį albumą, „The Vaccines” nariai prisipažino, jog jau turi daug idėjų ir pažadėjo, kad naujasis diskas bus „tikras rokenrolo įrašas”.
Velso indie pop grupė „Los Campensinos!” vakar išleido savo naują studijinį albumą . Įrašas, pavadintas „Hello Sadness” – jau ketvirtasis jaunų britų diskografijoje.
Albumo pasirodymo proga „Los Campensinos!” savo gerbėjams dovanoja ir titulinės disko dainos „Hello Sadness” vaizdo klipą (viršuje).
manoMUZIKA.lt primena, kad per penkerius gyvavimo metus „Los Campensinos!” išleido ne tik keturis albumus, bet ir 2 EP bei 11 singlų.
1998 metais susikūrusi Teksaso grupė „Okkervil River” vakar pristatė naują vaizdo klipą. Šįkart ekranizacijos laikas atėjo kūriniui „Your Past Life Is A Blast”.
Klipas, kurį režisavo Isaacas Ravisharanka, per vieną naktį buvo nufilmuotas Niujorke.
manoMUZIKA.lt primena, kad daina „Your Past Life Is A Blast” yra įtraukta į naujausią (šių metų gegužės mėnesį) išleistą „Okkervil River” albumą „I Am Very Far”, kurį, kaip beje ir didžiąją dalį grupės įrašų, išleido mūsų labai mėgiama leidybinė kompanija „Jagjaguwar„
Kitais metais dešimtmetį švęsianti Amerikos indie roko grupė „The Walkmen” dar šį mėnesį ketina užsidaryti studijoje ir pradėti naujo albumo įrašus.
Kolektyvas neskelbia jokios informacijos apie būsimojo disko pavadinimą ar pasirodymo laiką, tačiau jau dabar aišku, kad įrašą prodiusuos Philas Ekas (anksčiau dirbęs su „Fleet Foxes„, „The Shins„, „Modest Mouse” ir kitais).
Beje, 2012 metais „The Walkmen” ne tik surengs išskirtinius koncertus dešimtojo grupės gimtadienio proga, bet ir vinilo formatu išleis savo debiutinį albumą „Everyone Who Pretended To Like Me Is Gone”. Tiesa, plokštelės tiražas bus labai ribotas (vos 1000 kopijų), todėl rokerių gerbėjai turės labai pasistengti norėdami įsigyti debiutinį įrašą vinilo formatu.
Wild Beasts lyderis Haydenas Thorpe (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Jeigu didžioji Lietuvos gyventojų dalis lapkritį galėtų vadinti niūriausiu metų mėnesiu, tai man lapkritis antrus metus iš eilės tampa „svajonių periodu“. Lygiai prieš metus važiavau į „The National“ ir „Foals“ koncertus Paryžiuje, tuo tarpu šiemetinis lapkritis yra paženklintas „Wild Beasts“, „Bon Iver“ ir „Fink“ vardais. Žinoma, visomis mintimis apie visus atlikėjus pasidalinsiu (netolimoje) ateityje, tačiau pradėti reiktų nuo „Wild Beasts“, mat būtent „laukinės pabaisos“ pradėjo mano „šventojo trejeto“ maratoną.
Pamatyti „Wild Beasts“ skridau į Hamburgą – miestą, kuriame po dviejų dienų ant scenos turėjo užlipti mano muzikinis dievas – „Bon Iver“ vokalistas Justinas Vernonas. Bene didžiausiu metų nusivylimu iki šiol laikęs „pabaisų“ albumo „Smother“ nepatekimą į 12 „Mercury“ nominantų sąrašą, labai apsidžiaugiau gavęs bilietus į grupės, be kurios neįsivaizduočiau savo 2011 metų, koncertą.
Į Hamburgą atvykome penktadienį (važiavau su savo geru draugu, kuriam muzika reiškia taip pat kur kas daugiau nei vien tik garsus, sklindančius iš protu nesuvokiamo aparato). Turiu prisipažinti, kad miestas, kuriame prostitucija ir marihuanos dūmas yra legalu taip pat kaip ir Amsterdame, mus pasitiko svetingai. Jei pamanėte, kad svetingumas pasireiškė dėl pastarųjų dviejų veiksnių – smarkiai suklydote. Kalbėdamas apie svetingumą mintyse turiu būtent muziką.
Bastėmės po Hamburgą laukdami „vakaro išganymo“ ir netyčia praeinant centrinį miesto „starbucksą” mūsų ausis pasiekė žavūs indie folko garsai. Pasisukę į dešinę pamatėme gitarą brazdinantį „Simply Red“ vokalistą Micką Hucknallą primenantį vyruką. Jo grojama muzika buvo savotiškas „aukso vidurys“ tarp „Fleet Foxes“, „Damian Rice“ ir „Mumford And Sons“ . Jeigu ieškočiau gryniausio akustinio indie folko atitikmens – šis sėdintis raudonplaukis galėtų būti pačiu geriausiu pavyzdžiu.
Jis vieną po kito „pylė“ savo geriausius kūrinius, o mes „atkabinę žabtus“ stovėjome, klausėmės ir negalėjome patikėti, kad prieš mus – gatvės muzikantas, kuris, vargu bau sudurdamas galą su galu, ieško vietos po vokiška saule. Paklausęs šalia sėdinčio ir į paprastus popierinius vokus įpakuotus kompaktinius diskus pardavinėjančio žmogaus, kas jis per „muzikinis vienetas“, sulaukiau atsakymo, jog mus muzikaliai apžavėjęs vyrukas – mažos Mančesterio grupės „Rory Charles“ lyderis, tokiu būdu pristatinėjantis savo muziką Hamburge.
Tai buvo puiki „Wild Beasts” koncerto įžanga…
Taigi, muzikaliai kiek pakylėti ir „aplengvinti“ vokiško alaus, atradome „Kampnagel“ klubą – vietą, kurioje neilgai trukus turėjo išsipildyti mūsų muzikinė penktadienio svajonė. Verta paminėti, kad „Kampnagel“ – puiki vieta, kuriai tiktų „meno ir pramogų“ statusas. Be kelių barų buvusiame fabrike įsikūręs kompleksas gali pasigirti berods 4 specialiai renginiams skirtomis salėmis. Tiesa, vos įžengę į jį net nesupratome, kad atėjome į koncerto vietą, kadangi informacijos apie tai, kad už poros valandų prasidės vienos geriausių šių laikų Didžiosios Britanijos grupių pasirodymas, net ir su žiburiu nebūtumėme radę: nebuvo jokių plakatų ar skrajučių, ir, kas be ko, „pabaisų” muzikos taip pat nesigirdėjo. Pastato foje kažkoks autorius pristatinėjo savo naują knygą, o žodžio „Wild Beasts” tarp apsilankiusiųjų nebūtų įmanoma išgirsti net ir geriausią klausą pasaulyje turinčiam žmogui. Prisipažįstu – pasimetėm ir sutrikom. Mat juokai apie tai, kad koncertą nukėlė ir priešistorė su užmirštais bilietais (kurios nepasakojau, nes būtų labai… gėda…) galėjo priversti patikėti fraze, kad „likimo už ūsų tampyti neverta”. Vis dėlto, visas mūsų abejones neilgai trukus išsklaidė rūbininkė, kuri, nuraminusi ir patikinusi, kad koncertas tikrai įvyks, parodė kryptį, kuria reikia eiti salės link.
Vieta, kurioje tą vakarą vyko britų supergrupės pasirodymas, iškart nustebino savo talpa. Maždaug du kartus mažesnė salė nei mūsų „LOFTAS” talpino (mūsų paskaičiavimu) apie 600 žmonių. Ėmėme skaičiuoti: bilietas į koncertą kainavo viso labo nepilnus 16 eurų. Padauginome iš maksimumo (t.y. 600 žmonių) ir gavom palyginus menką sumelę, kuri tokiai grupei kaip „Wild Beasts”, mūsų akimis, buvo neįtikėtinai maža. Tačiau matematiką metę velniop ir supratę, kad mums šiuo atveju visiškai nusispjaut, kiek kainuoja „laukinės pabaisos”, nusprendėme nueiti ten, kur prieš koncertus eitų kiekvienas tūlas muzikos mylėtojas – t.y. alaus. Šio proceso metu labiausiai nustebino ne tik tai, kad už du butelius alaus iš mūsų paprašė arba 5, arba 6 eurų (dar niekada manęs kas nors nėra prašęs mokėti „arba tiek, arba tiek”), bet ir tai, kad vokietukai (kurie vėliau pasirodė ypatingai mieli žmonės) negalėjo savo akimis patikėti, kad mes atskridome tūkstantį (su kapeikom) kilometrų tam, kad pamatytumėme „Wild Beasts”.
Prisėdome, gurkštelėjome alaus ir pradėjome stebėti labai iš lėto pilnėjančią salę. Atėjus numatytai koncerto valandai salė dar buvo apytuštė (tai truputėli kirtosi su iš anksto suformuota nuomone apie vokiečių precizišką punktualumą).
Ant scenos užlipo apšildanti grupė „Dutch Uncles”. Tai buvo daugiau negu gera pradžia, mat Mančesterio indie rokeriai trinktelėjo su kaupu. Taip, grupės vokalistas kartkartėmis„pjovė” pro šalį, o garsas jų pasirodymo metu nebuvo toks ypatingas, tačiau matant jų jaunus veidus imi suvokti, kad nė mokyklos baigti nespėję „Dutch Uncles” vyrukai tikrai turi ne tik parako, bet ir šviesią ateities perspektyvą. Žodžiu, tiems, kas myli britišką indie roką, jų paklausyti tikrai verta.
Artėjo vakaro kulminacija ir nulipus Mančesterio jaunuoliams, scenoje vyko rimtos pertvarkos: prieš tai buvusios grupės rakandai buvo stumiami lauk, o juos keitė jau „įspūdingesni” ir „inovatyvesni” prietaisai. Galiausiai scena buvo paruošta, ir tik tada apsidairęs supratau, kad visa nedidukė mūsų dvasinės palaimos prieglobsčiu tapusi arena jau buvo sausakimša. Fone baigė groti kažkuris Bruce Springsteeno kūrinys, užgeso šviesos, nutilo minia, įsijungė foniniai balti žibintai ir it iš niekur nieko pasirodė „Wild Beasts”. Be jokių fanfarų ar arogancijos jie, regis, tiesiog išdygo scenoje ir, neištarę nė žodžio, pradėjo savo pasirodymą kūriniu „Bed Of Nails” iš šiemet pasirodžiusio albumo „Smother”. Po dainos grupės lyderis Haydenas Thorpe pasisveikino su publika ištardamas tiesiog „good to be back in Hamburg” ir žybtelėjo ankstesniąją „The Devil’s Crayon”. Nuskambėjus dar keliems darbams iš „Smother” manyje nebekirbėjo nė vieno klausimo, kodėl britų salyno muzikos kritikai šį kolektyvą vadina viena geriausių Jungtinės Karalystės grupių. Puikus, kartais legendinio „Antony And The Johnsons” lyderio Antony Hegarty vokalą primenantis Haydeno Thorpe balsas, mįslingas gitarų ir mušamųjų skambesys sukuria tokią atmosferą, kad atrodo, jog palaimą garantuojanti „Wild Beasts” muzika turi vienintėlį trūkumą: ji kartais baigiasi…
O jos norisi klausytis amžinai.
Setlistas buvo „sukonstruotas” taip tobulai, kad netgi tie, kurie nebuvo girdėję trečiojo šiemetinio kolektyvo disko, negalėjo likti nepatenkinti: grupė be naujų savo dainų sugrojo visus savo žinomiausius kūrinius nuo senųjų „The Devil’s Crayon” iki „Mercury” nominuoto įrašo „Two Dancers” pažibos „All The King’s Men”. Britiška ramybė, kuria scenoje tiesiog spinduliavo visi grupės nariai, anaiptol nepriminė kai kurių žinomų „veikėjų” arogancijos. Net jeigu pradžioje buvo galima pasigesti ryšio su publika, tai ilgainiui, ko gero, visi sausakimšai “Kampnagel” klubą užpildę žmonės suprato, kad žodis tą užsimezgusį grupės ir publikos nebylųjį ryšį tiesiog sugadintų. Legendinis posakis „mažiau kalbų – daugiau darbų” šiam koncertui tiko su kaupu. „Wild Beasts” dirbo kaip jaučiai, darbą atliko tobulai, o publika jiems dovanojo savo ovacijas ir širdį.
Tiesa, koncertui judant pabaigos link, Haydenas atsisėdo prie klavišinių ir pradėjo groti „Loop The Loop”. Dėl nesuprantamų ir niekam nežinomų priežasčių maždaug po minutės daina buvo nutraukta, o nutraukimą palydėjo grupės lyderio frazė „We fucked up… sorry. Let’s begin it once again”. Ar tai galima pavadinti koncerto klaida? Ko gero tikrai ne, mat nuoširdžiai Haydeno ištartas „We are sorry…” publiką „nupirko” dar labiau.
Vienintėlis priekaištas kurį aš, kaip grupės gerbėjas, turiu koncertui, yra skirtas tikrai ne muzikantams, o publikai…Visi buvo pakankamai ramūs ir nejudrūs. Norėjosi šiek tiek daugiau judesio, kuris, bent jau užgrojus legendinį “Hooting And Howling”, tikėjausi, prasiverš net ir iš punktualumo ir precizikos mitą sugriovusių vokiečių…Tačiau kur ten…Prieš mane stovėjęs pilietis stovėjimo pozos, regis, taip nė karto ir nepakeitė (kiek primindamas Petro Cvirkos statulą iš Pylimo ir Jogailos gatvių sankryžoje Vilniuje esančio parkelio), o kairėje nuo manęs koncerto klausęsis paauglys taip ir liko stovėti apkabinęs per pečius savo jauną ir meilės ištroškusią merginą, nė karto net nepajudinęs kojų.
Kita vertus, man jau buvo nė motais. Išgirdęs „Hooting And Howling”, nebemačiau nei santūrių (bent jau šiuo klausimu savo apibūdinimą pagrindusių) vokiečių, nei sausakimšai užsipildžiusios salės. Nebereikėjo nieko, tik į ekstazę taip tvirtai nešančios muzikos, kuri finišo tiesiąją pasiekė taip greitai, kad buvo sunku patikėti… Pusantros valandos praėjo kaip 15 minučių, o „Wild Beasts” muzika (klausant jos gyvai) įstrigo ir pasiliko kažkur labai labai giliai širdy.
Be abejo, grupė buvo iškvieta bisui. Pagroję porą dainų, jie visą pasirodymą užbaigė kūriniu „End Come To Soon”. Su šiuo kūriniu jie užbaigia visus savo koncertus šiemetinio turo metu. Išgirdęs ją Hamburge supratau kodėl. „Wild Beasts” šią dainą pavertė imrpovizuotu shoegazo ir „sigurrosiškos” muzikos mišiniu. Tai buvo tobulumo viršūnė, po kurios neliko jokių abejonių kas yra šiandieninės mistinės indie/art roko muzikos genijai „Wild Beasts”.
Pabaiga, kaip, beje, vadinosi ir paskutinė grupės daina, atėjo tikrai labai greitai. Pernelyg greitai, kad užmirštum ir įspūdžius „padėtum į stalčiuką” ir pernelyg skambiai, kad būtų galima nustoti girdėti magišką „pabaisų” muziką savyje.
Haydenas Thorpe ir kompanija – tai aukščiausios prabos subtilaus, melancholiško, užvedančio ir, kas svarbiausia, kokybiško indie roko garantas. Neužtenka juos tiesiog girdėti per radiją ar matyti per televizorių. Tik pabuvus koncerte galima suprasti, kodėl inteligentiškosios ir (gerąja prasme) rafinuotos laukinės pabaisos jau dabar vadinami viena iškiliausių Anglijos grupių.
Pasibaigus koncertui nuėjome į tą patį „arba/arba” barą. Šįkart alų gavome nemokamai. Barmenė pagalvojo, kad reikia mums padovanoti alaus už tai, kad skridome iš taip toli pažiūrėti tooookio koncerto. Kiek vėliau, pabendravę su vietiniais barmenais, buvome pakviesti vakarėlį pratęsti būtent ten, kur ir buvome – mūsų pamėgtame „arba/arba” bare… Po trečio (taip pat nemokamo) alaus į salę grįžo ir pats Haydenas. Žinoma, nepraleidome progos šnektelti su juo. Tiek apie koncertą, tiek apie Lietuvą, tiek apie ateitį…
Po maždaug dvidešimties minučių pokalbio charizmatiškasis „Wild Beasts” lyderis galiausiai prisipažino: „Jei mus kas nors kvies į Lietuvą – mes būtinai atvažiuosime”.
Bent jau mane ir mano bičiulį tai tikrai įkvėpė… Labai tikiuosi, kad koncertų organizatorius, kurie skaito šį rašinį, Haydeno frazė sugebėjo įkvėpti taip pat….
