Muzikos kūrėjas ir prodiuseris Adas Gecevičius gerbėjams gerai pažįstamas kaip „Sheep Got Waxed“, „Vilniaus energija“ ir Alinos Orlovos grupės narys. Savo solinę kūrybą jis pristato po paprastu pseudonimu – ADAS. Pasikviečiau Adą išgerti kavos ir pasikalbėti apie daugybę jo muzikinių darbų su savo ir kitų atlikėjų kūryba, svajonių projektus. Gėrėme kavą, džiaugėmės gražia saulėta diena ir taip pat aptarėme spalį pasirodžiusį jo naują solinį albumą „Playground“. Klausiausi Ado pasakojimų apie naujų kūrinių atsiradimą ir pasidžiaugėme jo kūrinio „Pasišildyti saulytėj“ sėkme.
Kviečiu pasileisti Ado žaismingą ir pozityvo kupiną albumą „Playground“ paskaityti pokalbį ir, pasikrovus geros energijos, pasimėgauti gera muzika.
– Pradėkime nuo tavo skirtingų projektų, prie kurių tikrai daug darbuojiesi… Turi „Sheep Got Waxed“, „Vilniaus energija“ projektus ir neseniai pristatei savo jau antrąjį solo albumą. Taip pat groji Alinos Orlovos grupėje ir daug prodiusuoji. Kokie tavo naujausi projektai/darbai į kuriuos fokusuojiesi?
Adas: Vienas iš tokių didesnių darbų – Jurgos Šeduikytės naujas albumas „Tik aš ir tu“, prie kurio dirbome metus. Iš Alinos Orlovos taip pat laukia nauji kūriniai, prie kurių daug dirbome. Turiu jau pabaigęs albumą su reperiu iš Amsterdamo. Bus gana įdomus, netipinis repo albumas anglų kalba. Jis kiek kitokio stiliaus, pakankamai eksperimentinis – toks, koks man ir šiam reperiu patinka. Taip pat išleidau ir pristačiau savo solo albumą „Playground“. Smagu ir kiek netikėta, kad M.AM.A. apdovanojimai pastebėjo ir mano, ir Jurgos albumą. Tuo pačiu tai įrodymas, kad nuoseklumas svarbiausia.
Būna kūrėjai kažką sukuria ir nepasiseka, tada nukabina nosį ir imasi kažko kito ir vėl nepavyksta ir vėl ir vėl… Ir taip pasimeta žmonės. Manau, jog taip blaškytis neverta, nes vėliau gali trūkti profesionalų, kurie kažką daro jau 20 metų ir su tuo pačiu užsidegimu. Reikia laiko pilnai įsigilinti į kažkokią sritį ir tik per laiką išbandai daug dalykų, ateina patirtis, įgūdžiai ir žinios.
Aš kaip japonai, visą gyvenimą vienoje srityje ir, kaip sakau, kad ir po tūkstančio metų pažiūrėjus negėda.
– Prisilieti prie daug skirtingų žanrų – džiazas, elektronika, repas… Kaip tau padeda darbas su skirtingais žanrais? Įsivaizduoju, kad, kaip prodiuseriui, labai naudinga tokia patirtis…
Adas: Ir kaip žmogui, ir kaip prodiuseriui man įdomūs visi muzikos žanrai, nes kiekviename yra kažkas gero. Jei nesi išbandęs ir nori tobulėti, visada gali išbandyti savo jėgas kitame žanre, bet reikia tuo domėtis ir tuo gyventi.
Daug stilių ir daug projektų, nes dirbu su žmonėmis, kuriuos labai gerbiu, myliu ir su jais labai smagu dalintis kūrybine energija, taip pat iš to atsiranda kažkas gražaus, ką kiti gali klausyti ir vertinti. Niekada nežinai, kas tavęs klausys, kaip, kokioj nuotaikoj… Sukuriame kūrinį iš širdies, mums jis gražus, išleidžiame ir niekada nežinai kada kažkam tas kūrinys gali pakelti nuotaiką ar pakeisti gyvenimą.
Muzika yra labai platus menas ir žiūrėti vienareikšmiškai, man yra neįdomu. Aš į muziką noriu žiūrėti plačiai. Taip pat skirtingi stiliai ir projektai man duoda motyvacijos. Aš vis dar tai darau ir man nenuobodu. Reikia perprasti ir save. Esu dirbęs ir standartiniuose darbuose, bet supratau, kad tą patį daryti kiekvieną dieną nuo 9 iki 5 aš negaliu. Kad ir kokio įdomumo tas darbas būtų, vis tiek man norisi naujumo, šviežumo, naujų idėjų, norisi tuo gyvent. Nežinau, gal čia tipinio menininko požymis, bet tokiu būdu aš randu save.
– Kaip gimė naujausias tavo solo darbas „Playground“?
Adas: Išleidus „Mikroritmiką“, jau buvo sukurta pusė „Playground“ albumo. Daugiau nei pusė jo ilgai gulėjo stalčiuje ir vis galvojau, kad ta kūrybą nedingtų. Pavyzdžiui, kūrinys „Pasišildyti saulytėj“ gal penkerius metus buvo stalčiuje, bet nebūtų smagu kurti ir niekam neparodyti. Mane tai taip pat inspiravo išleisti šį albumą, nors buvo minčių, kad bus nesąmonė ir visi juoksis iš manęs, mano dainavimo…
Nepretenduoju būti vokalistu, bet turime akademinę bendruomenę, kuri maniau, jog mane išjuoks. Visgi gavosi atvirkštinis efektas – LRT Opus pripažino savaitės albumų, albumas grojamas ir klausomas, o „Pasišildyti saulytėj“ kūrinys tapo tam tikru hitukų. Susitikus Darių Užkuraitį, jis dainuoja tą „…pasišildyti saulytėj…“ ir labai smagu. Turėjau solo koncertą „Estada“ dainykloje, kur grojau „Playground“ albumą. Buvo labai smagu, visi atsipalaidavo, šoko… Nieko gražiau negali būti nei groti savo muziką žmonėms, kuriems tai nuoširdžiai patinka. Tai yra siekiamybė ir didžiausias malonumas.
– Kaip gimė „Playground“ ir kaip atrodė jo kūrybinis procesas?
Adas: Albumą pavadinau „Playground“, nes man muzika yra kaip žaidimų aikštelė. Albumas taip pat buvo žaidimų aikštelė išbandyti savo idėjas – padainuoti, sukurti dainą apie džintoniką ir pan. Albumo pagrindinė mintis kilo, kai pasižiūrėjau video apie mumble rap‘o istoriją. Mumble rap žanras yra, kai mumblinį ir niekam neaišku, ką repuoji. Tada pagalvojau – kas būtų post mumble? Kilo mintis, tiesiog, kartoti tą patį sakinį, kuris turi prasmę. Pavyzdžiui, „… pasišildyti saulytėj…“, yra vienintelis viso gabalo tekstas. Arba kūrinio „5in1“ idėja buvo padaryti jam sesiją pačiam su savimi – pačiam įgroti kiekvienu instrumentu – trimitu, gitara, klavišais, būgnais, ir lipdyti, nekopijuoti, o įgroti tarsi pats su savimi džeminčiau.
Tai albumo kūrybinis procesas buvo fainas, įdomus ir visiškas pasidavimas minčių srautui, negalvojimas kas ar kam patiks. Man šis albumas skleidžia vasarišką energiją ir šviesą, jame daug linksmumo ir žaismingumo. Kaip jau minėjau, muzika yra žaidimo aikštelė – smėlio dėžė, kur paimi ir kombinuoji, kažką statai, darai…
– Taip, kaip sakei, albumas labai vasariškas… Ką planuoji vasarą? Bus koncertų?
Adas: Taip, bus pasirodymų ir albumas dar keliaus. Noriu jį groti, bet neturiu didelių ambicijų užkariauti Europą. Norisi atsidurt reikiamoj vietoj, reikiamų laiku ir pagroti savo kūrybą. Jau nebesiveržiu koncertuoti kaip anksčiau.
– Daug dirbi ir su kitais atlikėjais.. Turbūt skiriasi darbas su atlikėjais ir savo solo kūryba?
Adas: Man tai nėra labai skirtingi dalykai. Labai stengiuosi orientuotis ne į rezultatą, o į procesą. Taip pat noriu, kad man ir kitiems tas procesas būtų maksimaliai malonus – visa įranga veikianti, visada pajungta, kad jei kyla įkvėpimas iškart gali įrašyti.
Viskas prasideda nuo susitikimo studijoje, kavos puodelio ir pokalbio, o tada jau seka idėjų generavimas ir įgyvendinimas. Viskas vyksta paprastai, bet kai yra geras vaibas / gera atmosfera, tada didesnė tikimybė, kad ir gera muzika gims. Neturime tikslo, kad dabar reikia hito. Darome tai, ką mylime, kas galvoje ir kas nuoširdu.
– Kaip atrodo stadijos ar taisyklės, kuriomis vadovaujiesi dirbant su atlikėjais?
Adas: Dažniausiai yra naujas tekstas ar harmonija, man ją pagroja arba pradedame kartu groti ir įsirašom, po kurio laiko perklausome. Kiekvieną kartą atlikėjais iš studijos išsineša audio failą, kurio klausant namuose gali ramiai daryti sprendimus, į kurią pusę nori judėti. Pas mane kūryba vyksta labiau on the spot – kyla idėją kažkam ir iškart darom, kyla kita – irgi darom, o vėliau jau bus apmąstymai ir tobulinimas. Kad nebūtų – „Ai, gal vėliau padarysiu“ ir neužpūsti tos ugnies.
Nėra jokio forsavimo ir skubėjimo, kaip tik daug apmąstymo. Stengiuosi, kad procesas būtų maksimaliai malonus ir visi iš studijos išeitų laimingi.
– O kaip derinate kūrybines nuomones ir jų išsiskyrimus? Juk kartais nuomonės skiriasi…
Adas: Man visada pirmoje vietoje yra atlikėjas. Jei jis klausia mano nuomonės, tada ją pasakau, bet stengiuosi nekišti savo požiūrio. Kaip aš sakau, noriu, jog atlikėjas būtų savimi, tik HD, tai yra maksimaliai kokybiškai. Mano nuomonė gali užblokuoti kūrybą, o to niekas nenori. Visą laiką reikia būti atviram.
Savo nuomonę reiškiu, kai kuriu sau. Kai dirbu su atlikėju ir jis pasimeta ties vienu ar kitu klausimu, tada nuomonės natūraliai atsiranda ir padedu išsakant savo mintimis. Labai vertinu ir gerbiu atlikėjo pasirinkimą, savitumą ir noriu, kad jis būtų savimi, o ir tuo pačiu aš galėčiau būti savimi.
– Tau svarbu procesas kūryboje, bet kaip apie rezultatus? Kaip vertini kada tas albumas geras ir jau gali būti pristatytas klausytojams? Kokius kriterijus turi?
Adas: Dažniausiai nusprendžiame visų bendrų sutarimu, kai kelintą kartą perklausę nebeturime prie ko prisikabinti / ką keisti. Yra labai gera frazė, jog menas nėra baigiamas, menas yra metamas. Kiekvienas kūrėjas gali tobulinti kūrinį amžių amžius ir dalis taip daro, bet mano nuomone, jei jau nebeturi arba nebesupranti ką padaryti geriau, tada kūrinys gali būti baigtas.
Laikausi minčių higienos. Stengiuosi nedaryti tik tam, kad daryti, o daryti tik tada, kai suprantu ką galiu padaryti geriau. Pirmiausia turiu suprasti ką padaryti ir tada daryti, o ne daryti ir galbūt kažkas pavyks. Dažnai žmonės sako – „sėdžiu“ keturias valandas prie muzikos per dieną ir nesiseka… Ar tu išgirsti ką reikia padaryti ir keturias valandas tą darai, ar sėdi tam, kad sėdėtum? Čia didelis skirtumas. Dažnai žmonės pavargsta, nes daro tam, kad darytų.
Jeigu turi idėją, techniką, įrankius ir visa patirtis yra šalia, tai viskas greitai ir gerai gaunasi.
– Ar kada skaičiavai prie kiek projektų / kūrinių dirbai?
Adas: Jau reikia Wikipedijos puslapio, nes tuoj pasimesiu kiek prie ko dirbęs. (Juokiasi) Gal ir gerai. Kitiems tokie dalykai labai svarbu, bet man svarbiausia procesas. Kai klausosi paliestų į pasaulį kūrinių yra gera, bet jei galvosiu, kad prieš du metus išleidau gerą albumą ir vaikščiosiu pakėlęs nosį, bet toliau nieko nebedarysiu… Aš netoks ir stengsiuosi niekada tokiu nebūti. Vėlgi, man yra smagu tą daryti – smagu klausytis, smagu kurti ir tai yra mano gyvenimas.
– Turbūt šis tavo požiūris ir duoda energijos prie tiek projektų dirbti…
Adas: Reikia laikytis ir tam tikros minčių higienos, kad neužsiparinti. Tikrai sudėtinga ir daug kas nusivilia. Man taip pat būna momentų, kai galvoju, jog viskas ką darau yra bereikšmiai dalykai ir niekam neįdomu. Pavyzdžiui, prieš koronos bangą buvo vidutiniškai dešimt šalių per metus aplankoma, o dabar tik viena ar dvi šalys per metus. Galiu nervuotis, kodėl tiek stengiausi ir vėl viskas iš naujo, bet reikia pailsėti, paveikti kažką kito, pasidžiaugti, vat, saulyte ir kavyte, ir vėl grįžti prie darbo, nes viskas iš tikro yra gerai. Svarbiausiai požiūris.
Daug galvojam apie kritiką, kaip ir aš galvojau, jog dėl vokalo pasijuoks, kritikuos ir tai stabdė. Visgi parodžiau draugams, kurie myli muziką ir žinojau, kad pasakys tiesiai, jei nesąmonė. Labai džiaugiuosi draugais, kurie gali prieiti, padėti ir pasakyti kažką atvirai.
Pavyzdžiui, prie „Playground“ man padėjo Andrius Kauklys iš „Happyendless“ ir Domas Strupinskas. Tai labai įdomūs žmonės, geri draugai ir aš taip pat prašau, kad jie parodytų savo kūrybą, tad mes turim tą „draugo – profesionalo“ ranką, jeigu jos reikia.
Svarbu aplink save susikurti tokių draugų ir kolegų ratą, kurie galėtų padrąsinti arba pasakyti nuomonę ir patarti. Reikia bendrauti, traukti iš stalčiaus muziką ir rodyti. Tai labai svarbu ir suteikia daugiau jėgų bei pasitikėjimo savimi.
– Esi dirbęs su daug projektų ir daug albumų išleidęs, gal buvo kurie išskirtiniai? Gal kažkokie iššūkiai kankino?
Adas: Visi turi savo iššūkių. O išskirtinio? Gal visi išskirtiniai? Tiek „Vilniaus energija“ yra išskirtinė – pats procesas, idėjos… Alina Orlova irgi išskirtinė Lietuvos scenoje. Negalėčiau pasakyti vieno. Stengiuosi būti su tais žmonėmis, kurie siekia aukščiausio rezultato, bet per procesą.
Kiekvienas projektas turi savų iššūkių, kurie padaro tą projektą išskirtinių. Tarkime, Alinos Orlovos albume „Laumžirgis“, norėjau panaudoti visas įmanomas žinias ir techniką, kad būtų labai geras įrašas. Su „Vilniaus energija“ norėjausi labiausiai crazy instrumentalų kokius imanoma padaryti. O su savo muziką norėjosi į darbą pajungti minčių srautą.
Tai visame kame yra idėjų, kurios tą projektą daro išskirtinį, o ne darome dabar taip, nes dabar tas populiaru.
– Ką patartum jauniesiems kūrėjams?
Adas: Galiu pasakyti – būk savimi ir būk savimi ilgai. Nesitaikykit, būkit gerais žmonėm, darykit tai ką mylit ir darykit tai pastoviai. Tas pastovus darymas atneša rezultatus. Šlovė, pinigai – šitie dalykai ateina ir praeina.
– Kokie tavo svajonių projektai? Pavyzdžiui, kurti muziką teatrui, kinui… Apie ką esi pasvajojęs?
Adas: Esu truputėlį kūręs muzikos filmams ir labai patinka tą daryti. Žinoma, norėčiau ir yra kontaktų, su kuriais palaikome ryšį. Pavyzdžiui, neseniai dirbau prie vieno ukrainiečių filmo „Little People“. Kartu dirbo ir ukrainiečių kompozitorius, o aš dar kartą peržiūrėjau garsą ir padėjau kaip muzikos režisierius. Buvo labai įdomu. Filmo režisierius taip pat buvo ukrainietis, kartu sėdėjome pas mane studijoje ir dirbome prie filmo.
O norėčiau sukurti muziką žaidimui, kurį galėčiau pažaisti per PlayStation konsolę. Bet rimtam / kokybiškam žaidimui ir padaryti tai savitame stiliuje, su savo idėjom ir kurti kartu su kūrėjais, kurie irgi būtų saviti. Žaidimų industrija tokia didelė, kad ten kopijuoti kažką yra beprasmiška, nes geriau nepadarysi, nebent turi daug didesnį biudžetą. Manau tas pats ir su filmais.
Dar kažkodėl norėčiau įrašyti bent vieną dainą su Andriumi Mamontovu. Nežinau… Būtų labai įdomu, nes manau, kad jis turi savo nuomonę, daug perėjęs visko…
Bet, žinoma, pagrindinė svajonė – tai kurti savo muziką, ją rodyti, groti ir džiaugtis gyvenimu.
– Kokie dabar tolimesni planai?
Adas: Albumas su vienu reperiu, tada naujienos iš Alinos, vėliau iš manęs ir iš „Vilniaus Energijos“ dar irgi turėtų būti naujienų… Vis naujų dalykų vyksta ir norisi išleisti.
Vienas momentas yra sukurti muziką ir ją išbaigti, ką galiu padaryti tikrai gerai ir gana greitai, bet kitas dalykas yra išleidimas, marketingas ir visa kita. Šioje vietoje norėtųsi tobulėti ir ne vienam tą daryti, nes viską vienam – sudėtinga. Yra žmonių, kurie padeda, bet norėčiau stabiliai turėti kūrybos namus.
