Kaip jau skelbėme anksčiau, islandų muzikos pasididžiavimas „Sigur Rós“ šį pavasarį ketina išleisti naują studijinį albumą. Savaitgalį grupė pagaliau atskleidė daugiau detalių apie būsimą įrašą.
Žurnalas „Q“ skelbia, jog naujasis studijinis diskas vadinsis „Valtari“ ir Didžiosios Britanijos muzikos prekių parduotuves pasieks jau gegužės 28 dieną. Pranešama, jog albumą prodiusavo grupės vokalistas ir lyderis Jónsi su Islandijoje gyvenančiu ir dažnai kartu kuriančiu bičiuliu, grupės „Parachutes“ nariu Alex Somers.
Sigur Ros (nuotr. iš grupės archyvo)
Šiuo metu patvirtinta, kad albume bus bent 7 kūriniai, kurių pilną sąrašą ir pateikiame, tačiau jis dar gali būti papildytas.
Ég Anda
Ekki Múkk
Varúð
Rembihnútur
Dauðalogn
Varðeldur
Valtari
Patys „Sigur Rós“ apibūdindami naujo albumo skambesį sako, jog jis bus artimas „ambient“ ir „minimal“ muzikai. Grupės lyderis Jónsi žurnalui „Q“ kalbėdamas apie albumą teigia: „Tai ir sunkus, ir tuo pat metu lengvas įrašas. Jame kur kas daugiau elektroninės muzikos garsų nei bet kada anksčiau. Bet nesijaudinkite – mes tikrai neįrašėme šokių muzikos albumo“. Beje, jau žinoma, kad naujajame įraše skambės tik islandų kalba, o angliškai atliekamų kūrinių nebus.
Portalas manoMUZIKA.lt primena, jog „Valtari“ bus jau šeštasis pilnas studjinis islandų muzikos genijų albumas ir pirmas grupės naujos muzikos leidinys nuo 2008 pasirodžiusio studijinio disko „Með suð í eyrum við spilum endalaust“. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje grupė išleido koncertinį albumą bei dokumentinį filmą pavadinimu „INNI“, kurį išvysti turėjo galimybę ir Lietuvos melomanai.
Ko gero tie, kas nuolat seka manoMUZIKOS gyvenimą, jau yra ne kartą priėję prie išvadų, kad šio portalo autoriai itin vertina Šiaurės šalių muziką. Esate visiškai teisūs. Mes tikrai akylai sekame tai, kas vyksta Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos muzikos industrijoje ir stengiamės kaip įmanoma greičiau Jums pateikti naujienas iš šios žemės rutulio vietos.
Šiandien į manoMUZIKOS akiratį pateko islandiškas vardas „Lockerbie„. Tai – Reikjaviko ketveriukė, kuri, kaip ir nemaža likusių Islandijos grupių dalis, įšoko į ugnikalnių šalies tapatumo vandenis – post roko erą, kurioje tarptautinių simpatijų vaisius skina jau ne vienas šios valstybės gyventojas.
Ar jiems pavyko? Tikrai TAIP.
Šiandien „Lockerbie” pasidalino pirmuoju vaizdo klipu savo karjeroje. Buvo ekranizuotas grupės kūrinys „Laut”.
Džiaugiamės už dar vieną atrastą mūsų mėgstamos šalies kolektyvą ir, žinoma, mėgstantiems Islandišką post roką, tikrai rekomenduojame išgirsti ne tik kūrinį „Laut”, bet ir likusią šios grupės kūrybą.
Kartą vienas mano bičiulis sako: „Žinai, turiu naują savo mėgstamiausią grupę – gusgus“. „Kokia, kokia? Kuskus?“ – pasitikslinu. „Ne, ne. Gus Gus! Nu ai, ten tokie iš Islandijos…“. Šis dviejų jaunų neva muzikos ekspertų pokalbis vyko apie 1998-uosius metus. Man tuo metu buvo 14 metų, mano pašnekovui 16, o mūsų (kasetiniuose) grotuvuose dažniausiai sukdavosi „Chemical Brothers“, „Daft Punk“, „Underworld“ ir kitos iš tikrųjų kietai besivadinančios grupės… Tiesa, dabar kaskart išgirdęs pavadinimą „Gus Gus“ su šypsena prisimenu tą paauglišką diskusiją, o ne taip seniai sužinojau, jog dėl grupės pavadinimo nebuvau jau toks naiviai netikslus.
Tiesą sakant, niekada nelaikiau savęs prisiekusiu šios grupės gerbėju skrupulingai sekančiu kiekvieną muzikinį ir ne tik kolektyvo žingsnį, tačiau nuo pat tos akimirkos kai išgirdau apie juos, pašėlę islandai mistiniu būdu vis atrasdavo šiek tiek vietos mano asmeniniame grojaraštyje, garsiakalbiuose ir ausinėse. Žinoma, pamatyti gyvą grupės pasirodymą mūsų šalyje progų tikrai buvo, tačiau tai įgyvendinti pavyko tik dabar.
Arena prieš koncertą (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Apniukęs, tačiau pavasarį pranašaujantis penktadienio vakaro Vilnius. Stabtelėjęs prie šviesoforo šalia Mindaugo tilto pamąsčiau, kad surinkti pilną areną grupei, kuri vos prieš pusmetį nemokamai koncertavo Vilniaus Katedros aikštėje, nemenkas uždavinys. Net žinant tai, kad tąkart publiką išretino kaip tik tuo metu vykusios krepšinio rungtynės, likę, pasirinkę muziką tautiečiai žemai nusilenkė šiems islandams, o mobiliaisiais telefonais filmuoti koncerto fragmentai internete iki šiol susilaukdavo aikčiojimų ir ilgesingų atodūsių iš ciklo „ech, na kaip tada buvo gerai“. Tokias mintis sustiprino apytuštė gatvelė arenos link, jokių eilių prie įėjimo ir labai malonus faktas, jog pavyko visai netoli surasti vietą automobiliui. Tikslumo vardan reikia paminėti, jog į koncerto vietą atvykau neįprastai anksti – likus pusvalandžiui iki oficialios pradžios. Žinant renginių lankytojų įprotį gurkšnoti pasiruošimą vakarėliui kur nors kitur, o apšildančių atlikėjų dėmesiu pernelyg nevarginti, ramios ir netriukšmingos Vilniaus Teatro arenos prieigos neatrodė tokios keistos. Viduje – taip pat dar gana ramu. Tyliai skamba muzika, sceną nutvieskę statiniai dekoratyviniai šviesų spinduliai, o už baro dirbantys žmonės viltingai laukia savo klientų.
Mis Sheep (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Tačiau palaipsniui viskas keičiasi ir neprabėgus nė 20 minučių koks trečdalis koncerto erdvės jau užpildyta. Nusileidus į arenos foje ir rūbinės patalpas ten sutinku dar antra tiek žmonių. Puikus laikas susipažinti su publika. Tiesa, bent dalis jos – kiek kitokia nei tikėjausi. Staigmena… Ne itin maloni. Taip, aplink sutinku labai daug smagių, gražių, pasipuošusių ir mielų, mandagių žmonių. Bet dar tiek pat yra tokių… Na tokių, kuriuos vadina įvairiais „šaltais“ žodeliais, o jie patys kitus dažnai pavaišina rusų kalbos nenormatyvinės leksikos perlais ir tardami žodį mėgsta paskutines raides pamiršt (čia ne tarmė ar tartis, čia gyvenimo būdas, pvz. „kas yr?“). Tarp jų kartais būna visai įdomių ir draugiškų personažų, bet čia labiau pastebėjau tokius, kuriems tinka apibūdinimas „be idėjos“. Nors iš esmės tai nesvarbu. Renginio, grupės, muzikos kokybės ir mano vakaro tai niekaip neįtakoja. Tiesiog papildomų vakaro spalvų daugiau…
Laikrodis rodo 20:30, muzika nutyla, trumpam prigesinamos scenos šviesos ir pasigirsta pirmieji plojimai. Scenoje metų debiutantais lyg ir oficialiai pripažinti „GeraiGerai & Miss Sheep“. Tikėjausi tradicinio 30-45 minučių trukmės apšildančios grupės statusą turinčio kolektyvo pasirodymo. Tačiau kai jau pačioje pradžioje išgirdau keletą žinomesnių grupės kūrinių, tuo suabejojau ir pamaniau, jog „Gus Gus“ sceną užims labai greitai. Stipriai klydau. „GeraiGerai & Miss Sheep“ su dviem papildomais muzikantais grojo gerokai ilgiau nei valandą ir tai turbūt buvo vienintelis jų pasirodymo trūkumas. Menkas, nežymus, nereikšmingas trūkumas ir tik todėl, jog jaunai grupei išlaikyti dėmesį, dinamiką ir turėti pakankamai auditoriją šildančių kompozicijų nėra lengva. Ritmo mašinai padedantys gyvi mušamieji ir nepailstantis viską persmelkiantis bosas švelniai įsiliejo į Dovilės vokalą ir pono „Gerai Gerai“ elektroninius eksperimentus bei trimito pasažus (už jį dar vienas rimtas ryškus pliusas). Po galais, jie skamba kelis kartus geriau nei klausant albumo grotuve ar per radiją. Tikrai taip. Ir tai ne tik mano nuomonė. Nežinau, ar dėl to reikia nusilenkti grupės būgnininkui ir bosistui, o gal arenos garsistui, bet buvo labai gerai ir užtikrintai. Gal tai tiesiog lauktas, džiugus ir daug žadantis kokybiškos lietuviškos muzikos progresas?
"GeraiGerai & Miss Sheep" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Atrodo, jog tokios mūsų šalies muzikos perspektyvos patinka ir publikai. Po grupės pasirodymo abipusiai dėkingumo ženklai skrieja vieni kitiems, o pagrindinė „Gerai Gerai & Mis Sheep“ vakaro užduotis įvykdyta su kaupu. Publika pasiruošusi pagrindiniam renginio įvykiui scenoje. Ir ji nekantrauja…
Arena susivienija į ritmingą ir balsingą skanduotę „gus-gus“, o ją nuspalvina mėlyni šviesų žybsniai scenos gilumoje.
Užkulisiuose jau matomi du siluetai, kurie netrukus užima savo vietas prie nemažo kiekio laidų ir aparatūros. Publika dar to nemato, tačiau būdamas prie pat scenos (foto technikos pilna kuprinė ant pečių suteikia akreditacijai savitų privalumų) jau iššifravau šešėliuose pasislėpusius grupės senbuvius Biggi Veira ir President Bongo. Ilgas kelių minučių gilus elektroninis intro beveik visiškoje tamsoje. Netrukus pasirodžius ir likusiems trims „Gus Gus“ nariams, publika dar labiau pagyvėja, o islandai jau pačioje koncerto pradžioje jai atsidėkoja neabejotinu pastarųjų metų savo hitu „Arabian Horse“.
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Grupės vokalistas Högni Egilsson nenustygsta vietoje ir viso koncerto metu laisvą akimirką demonstruoja ne tik vokalinius, bet ir subtiliai mistinio šokio sugebėjimus. Šiek tiek santūresni „Gus Gus“ nariai Daníel Ágúst Haraldsson bei Earth preciziškai tiksliai keičiasi vokalinėmis partijomis ir atrodo, kad visa kompanija puikiai valdo publiką, jos nuotaiką ir emocijas savo ritmingomis kompozicijomis. Gal net kiek per tvarkingai ir ritmingai… Šmėsteli mintis, jog būtent dabar būtų puiki proga šiek tiek sulėtinti tempą ir išgirsti ką nors ne tokio klubinio ir ne tokio tamsaus. Rašau „tamsaus“ visomis prasmėmis. Pirmasis koncerto pusvalandis skendėjo tamsoje ir šešėliuose. Ir ne tik todėl, kad mano fotoaparatas dažnai tinkamai nesuprasdavo jam parinkto vaizdo. Iš tikrųjų buvo tamsu, o trijų scenos priekyje įsitaisiusių vokalistų veidus įžiūrėti buvo įmanoma tik retais šviesos blyksniais. Ir tai jokiu būdu ne priekaištas koncerto organizatoriams, šviesos režisieriui ar, pagaliau, mūsų šalies energetinės nepriklausomybės nebuvimui. Manau, kad taip tiesiog turėjo būt. Tokia ta islandų šokių muzika iš ugnikalnių šešėlių. Šiuos apsvarstymus nutraukia jau girdimas asmeninis favoritas „David“ ir vėl matau publikos aukštai keliamas rankas. Taip, prabilęs apie savo favoritą, nebuvau originalus…
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Trumpas stabtelėjimas ir pasiūlymas išgirsti techno. Auditorija tai priima entuziastingai, taigi be didesnių užuolankų pradedama antroji koncerto dalis – dar energingesnė ir, reikia pripažinti, šiek tiek dinamiškesnė. Na, tikro, industrinio techno turbūt ten nebuvo, nes „Gus Gus“ niekada ir negrojo techno muzikos. Tačiau kokybiškos elektroninės muzikos ritmų tikrai netrūksta. Būtent šioje koncerto dalyje pričiupau save, jog nebekreipiu dėmesio į detales, nesistengiu atgaminti atskirų kūrinių ar jų fragmentų, o kartu su visa minia po truputį imu judėti į ritmą. Atrodo, jog gana ilgai užsitęsusią monotoniją islandai raižo skirtingais ritmų tempais ir išskirtinai daug laiko, lyginant su pirmąja koncerto dalimi, skirdami vokalinėms interpretacijoms. Beje, jos puikiai derėjo tiek tarpusavyje, tiek ir bendrame kontekste. Atmosfera po truputį kaista ir publika jau pasiruošusi finalui. O jis priklauso vienam pastarųjų metų grupės hitų – „Over“. Ilgas, galingai skambantis islandų paskutinio albumo perlas, kurio metu galutinai įsitikinu, kad koncertas tikrai vykęs, o susirinkusiems žmonėms jis pateisino visus lūkesčius.
Gus Gus (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Grupė dingsta užkulisių tamsoje, savaime suprantama tikėdamiesi sulaukti kvietimo sugrįžti. Kvietimas buvo. Nuoširdus ir tikras, tačiau nutiko kiek keistas dalykas – labai nemaža dalis publikos ėmė judėti link išėjimo lyg nestovėti eilėje prie rūbinės ir kuo greičiau palikti areną būtų šio vakaro tikslas… Bet turbūt tai buvo ta auditorijos dalis, apie kurią jau rašiau ir jie gyvena pagal savo susikurtas taisykles. „Gus Gus“ užkulisiuose užtrunka.
Pagaliau scenoje pasigirsta jau pačioje pradžioje girdėti intro garsai, minimalistinis apšvietimas lygiai toks kaip pirmosiomis minutėmis. Tačiau scenoje dabar tik vienintelis Biggi Veira, o netrukus pasirodęs jo kolega President Bongo užima vietą jau nebe prie garso įrangos, o mikrofono ir bando įrodyti, jog pagrindinis vokalistas dabar bus būtent jis. Dar po kelių minučių sugrįžta ir likusioji grupės dalis, o ilgaplaukis Högni Egilsson surengia mini spektakliuką neva juokdamasis iš kolegos vokalinių sugebėjimų. Publikai tai patinka, ji dėkoja gausiais plojimais ir priverčia pagaliau ryškiai užsidegusių prožektorių šviesoje islandus pagarbiai ir žemai nulenkti galvas. Viskas.
Ieškodamas kelio link išėjimo svarsčiau, kad koncertas buvo tikrai geras ir „Gus Gus“ mūsų šalyje turi tikrai stiprias pozicijas, tačiau kažkas buvo truputį ne taip… Ugnikalnių šalies šokių muzikos kolektyvas grojo tiksliai ir ritmingai tarsi po truputį pulsuojantis taikus ugnikalnis, tačiau to laukiamo išsiveržimo šiandien taip ir nebuvo. Be to, dabartinė jų programa bent man pasirodė kiek per daug klubinė. Bet tai kokybiška klubinė, šokių muzika ir jei visi mūsų šalies baltuose takeliuose paskendę „purefuturewhite“ renginių lankytojai bei David Guetta gerbėjai klausytų būtent tokios šokių muzikos – pasaulis (mano neabejotinai labai subjektyviu požiūriu) būtų teisingesnis. Ir dar – norėjau pamatyti kitokius „Gus Gus“. Paprastesnius, tikresnius ir gal net pusiau akustinius. Kad jie tai irgi moka – šią savaitę jau įrodė pasaulines muzikinių video idėjas sėkmingai besiskolinantys ir Vilniaus temperatūrą vis matuojantys kolegos.
"Gus Gus" (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Pasistengiant būt objektyvesniu ir galvojant apie kokybę – muzikai, pasirodymui, garsui ir techniniam pasiruošimui aukščiausi balai. Ir atrodo, kad Lietuvoje tai po truputį jau tampa įprasta. Lygiai taip, kaip įprasta yra jausti magišką ryšį su Islandija, šalimi svarbia mūsų istorijai, o „Gus Gus“ mūsų klubuose, arenose ir aikštėse matyti labai dažnai. Ir tuo tereikia džiaugtis.
Apie islandus „Gus Gus“ pastaruoju metu mūsų portale informacijos galite rasti labai daug. Ir visai ne atsitiktinai. Praėjusio penktadienio vakarą ši kultinė šokių muzikos grupė sausakimšoje Teatro Arenoje Vilniuje surengė dar vieną pasirodymą. Įspūdžiai iš koncerto teksto pavidalu nuguls į skaitmeninius portalo puslapius jau artimiausiomis dienomis, o kol kas dalinamės trumpu fotoreportažu.
Norėdami pamatyti visą galeriją tiesiog spauskite ant nuotraukos apačioje.
„Gus Gus” – puikiai pažįstamas ir Lietuvoje ypatingai mylimas vardas. Per septyniolika savo gyvenimo metų islandai ne tik išleido 8 albumus, bet ir spėjo tapti savotišku elektroninės muzikos kultu visame pasaulyje.
Kovo 16 d. „Gus Gus” ir vėl sugrįžta į Lietuvą. Teatro arenoje Vilniuje vienintėlį koncertą Baltijos šalyse surengsiantys šokių muzikos dievai pasirodymo metu žada sugroti ne tik pernai metais išleisto kritikų puikiai įvertinto albumo „Arabian Horse” dainų, bet ir kūrinius, kurie milijonams žemės rutulio mindytojų tapo pirminiais meilės grupei „Gus Gus” impulsais.
manoMUZIKAI pavyko pakalbinti pagrindinį grupės „Gus Gus” narį ir idėjinį lyderį Birgirą Þórarinssoną, plačiajai masei geriau pažįstamą Biggi Veira vardu.
Biggi, Į Lietuvą atvažiuojate anaiptol ne pirmą ir ne antrą kartą. Kas jus nuolat atgina į mūsų šalį?
(juokiasi). Priežastis paprasta – lietuviai nori išgirsti mūsų muziką gyvai. Jūsų publika yra tikrai puiki. Mums smagu žinoti, kad lietuviai mėgsta „Gus Gus”.
Kai paskutinį kartą koncertavote mūsų šalyje, jūsų pasirodymo laikas sutapo su Lietuvos krepšininkų pasirodymu Europos čempionate. Tuomet mūsų rinktinė žaidė su turkais, o jūs koncertavote katedros aikštėje. Akivaizdu, kad „Gus Gus” koncerto nepamatė tiek žmonių, kiek norėjo….
Žinau jūsų pamišimą dėl krepšinio, tačiau net ir tada žmonių susirinko labai daug. Sugrojome puikų koncertą, o tiems keliems tūkstančiams katedros aikštėje susirinkusių žmonių, regis, mūsų pasirodymas patiko.
Ar apskritai yra publika, kuriai „Gus Gus” groti smagiausia?
Neskirstau publikos į „gerą” ir „blogą”. Tačiau jei reikėtų atsakyti konkrečiau, galiu prisipažinti, kad mieliausia groti tiems žmonėms, kurie šoka ir įsijaučia į mūsų muziką.
Per „Gus Gus” gyvavimo laiką publika mus visada priimdavo nuoširžiai. Galbūt todėl, kad kiekviename koncerte atiduodame viską, ką galime.
Žinoma, publika skiriasi jei grojame festivaliuose, tik savo koncertuose ar keistuose vakarėliuose (kaip kad grojome praėjusį savaitgalį), tačiau kiekvieno pasirodymo metu mes mėgaujamės savo darbu. Pasitikime savimi, žinome, ką darome.
Gus Gus (nuotr. facebook profilio)
Per septynioliką „Gus Gus” gyvavimo metų, grupė ne kartą buvo susidūrusi su rimtomis problemomis: 2000 – aisiais grupę paliko net septyni nariai, o po septynių metų „pabėgo” ir „Earth” – pagrindinė grupės vokalistė. Ar tokių išgyvenimų metų nekilo noras mesti muziką šalin?
Tikrai ne. Sutinku, kad „Gus Gus” gyvenime buvo pavojų (o tie, kuriuos tu paminėjai, buvo išties labai rimti), tačiau niekada nemaniau, kad išgyvenimai gali mus paskatinti mesti muzikuoti. Man patinka muzika ir aš visą laiką norėjau ją kurti. Muzika yra mano savirealizacija.
Žinoma, jei rinkoje pasikeistų situacija ir dėl vienų ar kitų priežasčių mūsų muzika taptų nebereikalinga, tuomet kažką galvočiau. Tačiau kol kas tikrai neįsivaizduoju savęs veikiančio ką nors kitą.
Biggi, tu „Gus Gus” narys esi nuo pat pirmos grupės įsikūrimo akimirkos. Prisipažink, ar per tuos septynioliką metų įvyko kokių nors esminių permainų (neskaitant minėtų kolektyvo išgyvenimų)?
Ko gero, esmines permainas galima įvardinti žodžiu „branda”. Mes suaugome ir sukaupėme kur kas daugiau patirties.
O kas nors liko nepakitę lyginant šiandieną ir „Gus Gus” gimimą 1995- aisiais?
Tikrai taip. Tiek prieš septyniolika metų, tiek dabar mes žinome pačius geriausius būdus, kaip groti gyvai.
Ar „Gus Gus” turi savo mėgstamiausią muzikos sceną?
Geriausia vieta, kurioje man yra tekę koncertuoti – tai „Flex” klubas Vienoje. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertinu vietas – tai garso kokybė. „Flex” klube ji – neįtikėtina.
Ko niekada nepadarytum (net jeigu tau sumokėtų milijardą)?
Nežinau (mąsto).
Nors visgi žinau: aš negalėčiau ko nors nužudyti.
Tačiau tai nesusiję su muzika.
(juokiasi) tuomet nežinau. Matyt, kad muzikoje galėčiau padaryti bet ką.
GusGus (nuotr. H. Ragnarsson ir B. Kristjánsson)
Netgi sukurtum dainą Enrique Iglesias?
Aišku, o kodėl gi ne. Galėčiau sukurti dainą net ir Julio Iglesias (juokiasi)
Jeigu turėtum galimybę čia ir dabar išpildyti vieną su muzika susijusią svajonę – ko panorėtum?
Na ir paklausei… (mąsto). Ko gero, aš nebeturiu didelių muzikinių norų… (ilgai mąsto).
Norėčiau, kad į topus patektų įvairesnė muzika. Kaip ankstyvaisiais aštuoniasdešimtaisiais. Dabar topai yra labai monotoniški ir pernelyg komerciški.
Tai kilni ir globali svajonė.
Tikrai taip. Man tai tiesiog rūpi. Būtų įdomu, jei visos komercinės grupės padarytų metų laiko pertrauką ir užleistų vietą mažiau žinomiems kolektyvams topų sąrašuose.
Jei jau prakalbome apie muzikos industriją, tai papasakok, kokia buvo tavo reakcija į pokyčius muzikos rinkoje. Kalbu ne tik apie pasikeitusias muzikos distribucijos formas, bet ir apie muzikos komunikaciją, piratavimą ir kitus dalykus.
Geras klausimas. Žinai, man atrodo, kad tie pokyčiai vis dar vyksta. Reikia dar šiek tiek palūkėti ir pamatyti, koks bus galutinis šių pokyčių evoliucijos taškas.
Be abejo, visoms grupėms dėl akivaizdžiai nukritusių pardavimų atėjo ne patys lengviausi laikai. Man kaip muzikantui yra skaudu, kad žmonės siunčiasi muziką nelegaliai ir taip vagia iš savo mėgstamų atlikėjų, kurių fanais jie dedasi esą. Kita vertus, tokie muzikos vartojimo pokyčiai pastumėjo grupes rengti daugiau koncertų.
Na ir galiausiai – komunikacija. Net neabejoju, kad tiesioginė rinkodara – tai nebetolima, bet pamatinė muzikos komunikacijos ateitis.
Paminėjai muzikos piratavimą. Ar pats siuntiesi muziką nelegaliai?
Tikrai ne. Aš perku muziką. Žinoma, atsitiktiniais būdais esu gavęs ‘nelegalios muzikos’, tačiau pats sąmoningai tikrai to nedarau. Kas mėnesį išleidžiu maždaug 100 eurų legaliai produkcijai. Manau, kad visi muziką mylintis žmonės turėtų turėti bent jau minimalų biudžetą, skirtą savo mėgstamai muziką įsigyti. Mane, kaip muzikantą, tikrai liūdina požiūris, kad muzika turi būti visiškai nemokama.
Šiuo klausimu esu velniškai laimingas, kad gyvenu Islandijoje. Mano šalies gyventojai visada mylėjo muziką, o pernai metais čia buvo nupirkta daugiau albumų nei bet kuriais kitais metais. Tai buvo rekordinis kompaktinių diskų pardavimo metas.
Keista… Juk Islandija, kaip ir didžioji dauguma pasaulio valstybių, susidūrė su nemaža finansine krize…
Esi teisus. Tačiau vogti iš kaimynų..? Ne. Tai ne islandų bruožas.
Jei jau prakalbome apie Islandiją, tuomet paklausiu tavęs apie šios šalies fenomenalumą: iš kur tokioje mažoje šalyje tiek daug nuostabių grupių? Nuo „Sigur Ros” – iki „Agent Fresco”, nuo „Gus Gus” iki „Feldberg”. Galima vardinti ir vardinti… Šalies, kurioje gyvena tik 300 tūkstančių žmonių, muzikos scena gali didžiuotis nesuskaičiuojama gausa dėmesio vertų atlikėjų.
Islandija – puiki terpė kūrybai. Kodėl? Net neįsivaizduoju. Galbūt dėl to, kad esame atskirti nuo likusios žemyno dalies… Mums reikia kažkokiu būdu realizuoti savo menines svajones ir savo tikslus (juokiasi).
Tu kalbi tik apie muziką, tačiau aš galiu pasakyti, jog Islandija gali didžiuotis savo literatūra ir kitomis meno šakomis.
Mano šalis yra tikrai labai kūrybinga ir kūrybiška, tačiau vieno universalaus atsakymo į klausimą „kodėl” – tikrai neturiu.
Lietuva Islandijai visuomet ne tik puoselės šiltus jausmus, bet ir bus dėkingi už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Jūs buvote pirmieji, kurie tai padarė tarptautinėje erdvėje. Ar atsimeni tuos laikus, kai tai įvyko?
Žinoma atsimenu. Nors tada buvau jaunas ir dar mokiausi universitete, jau sekiau sovietų imperijos žlugimą. Vyko dideli ir įsimintini įvykiai. Atsimenu, kad islandai jautėsi labai pakiliai… Juk mes buvome vienu žingsniu priekyje ir pirmi pasaulyje pripažinome Lietuvą. Tai buvo svarbu ne tik jums, bet ir mums.
Netrukus ir vėl apsilankysi Lietuvoje, kur „Gus Gus” pasitiks tūkstantinė jūsų muziką dievinančių žmonių minia. Turi puikią progą perduoti savo fanams mūsų šalyje linkėjimus…
Pasakysiu labai paprastai: bičiuliai, RUOŠKITĖS puikiam vakarui!!! Aš jam jau ruošiuosi. Labai laukiame susitikimo su jumis.
Islandijos kompozitorius, muzikantas ir multiinstrumentallistas – tai tik keli iš galybės pavadinimų, tinkamų genialaus islando Ólafuro Arnaldso apibūdinimui.
Filmo "Another Happy Day" garso takelio viršelis
Pradėjęs savo solinę karjerą prieš keletą metų ir jau spėjęs sudalyvauti kultinės ‘kraterių šalies‘ grupės „Sigur Ros” koncertiniame ture, Arnaldsas nespjauna ir į muziką spektakliams bei kino filmams. 2009 m. jis sukūrė muziką baletui „Dyad“, o šiandien internete islandas pasidalino sukurtu kino dilmo „Another Happy Day” garso takeliu.
Juostos, kurioje vaidina Demi Moore ir visa likusi galybė puikių aktorių, garso takelį jau dabar galite įsigyti ČIA.
Na, o jei norite LEGALIAI pasimėgauti nuostabiais (kiek liūdnokais) islandiško prieskonio kupinais muzikos garsais – tai galite padaryti paspaudę ČIA.
Jau kovo 16 d. Vilniaus Teatro arenoje vienintelį koncertą Baltijos šalyse surengs puikiai pažįstama ir mūsų šalyje itin daug gerbėjų turinti islandų elektroninės muzikos grupė „Gus Gus“. Sudrebinę Vilniaus Katedros aikštę praėjusį rugsėjį jie grįžta dar vienam elektroniniam šturmui…
Portalas manoMUZIKA.lt džiaugiasi galėdamas savo lankytojams padovanoti 2 bilietus į šį koncertą ir skelbia KONKURSĄ!
KONKURSO TAISYKLĖS
Jums tereikia atsakyti į klausimą:
Vienas dabartinių grupės „Gus Gus“ narių, turbūt dar neatradęs dabartinės elektroninės ir šokių muzikos klodų, kaip solo atlikėjas prieš daugelį metų dalyvavo… Eurovizijos dainų konkurse! Taip, istorija tikrai nemeluoja.
KLAUSIMAS: kelintais metais tai buvo, kuris tai grupės narys ir kaip vadinosi konkurse atlikta daina (galimas ir angliškas variantas)?
KONKURSAS BAIGĖSI!
Netrukus skelbsime laimėtoją!
Laimingasis ar laimingoji bus išrinkti burtų keliu iš visų teisingai atsakiusių.
Primename, kad išskirtinis „Gus Gus“ koncertas vyks jau kovo 16 dieną Vilniaus Teatro arenoje.
Įsigyti bilietus ir daugiau informacijos apie renginį galite rasti paspaudę ČIA.
„Gus Gus“ koncertą Lietuvoje organizuoja:
Belaukiant koncerto, siūlome pasižiūrėti gyvą beveik 23 minučių „Gus Gus“ pasirodymą gimtosios Islandijos didžiausio muzikos festivalo „Iceland Airwaves“ metu Sietlo radijo stoties „KEXP“ surengtame specialiame renginyje.
ManoMUZIKA.lt autoriai dar gerokai iki portalo atsiradimo giliai įsitikino, jog mažytė galingais ugnikalniais pulsuojanti šalis (ne)slepia ir neišsemiamų muzikinių klodų. Net nereikia vardinti grupių ir atlikėjų iš šio krašto, apie kuriuos mūsų portale informacijos rasti galite labai daug. Taip, mes nuoširdžiai žavimės Islandija ir jos žmonių muzikalumu. Taip, kiekvieną kartą atradus naujus muzikinius garsus iš ugnikalnių ir geizerių krašto jau beveik žinome, kad tai bus kažkas kokybiško, savito ir labai mielo mūsų, tikimės ir Jūsų, ausims.
Šį kartą rubrikoje manoATRADIMAS elektroninės ir akustinės muzikos trio „Samaris“, beje patys savo muziką priskiriantis trip hop krypčiai. Grupę sudaro trys dar nė dvidešimties metų neturintys nariai iš Reikjaviko – vokalistė Jófríður Ákadóttir, kuri su seserimi dvyne yra įkūrusi ir grupę „Pascal Pinon“, elektroniniais instrumentais ir sempleriais muzikuojantis Þórður Steinþórsson ir klarnetininkė Áslaug Magnúsdóttir. Kartu kolektyvas muzikuoja šiek tiek daugiau nei metus, o garsiau apie juos gimtojoje šalyje pradėta kalbėti po to, kai grupė pernai laimėjo kasmet Islandijoje rengiamą konkursą „Músíktilraunir 2011“ (aut. past. muzikinių eksperimentų ir grupių dvikovų konkursas).
"Samaris" (nuotr. iš grupės Facebook profilio)
Kolektyvas teigia, jog jų muzikai didžiulę įtaką padarė tokios grupės kaip „Massive Attack“, „The Knife“ ir „Portishead“. Be viso to, bent jau mes jų kūryboje girdime ir tėvynainius „Sigur Rós“, kas kalbant apie Islandijos muziką, neretai yra neišvengiama. Verta pažymėti, jog itin savito skambesio „Samaris“ muzikai suteikia klarnetas. Nustebsite, kaip puikiai jis gali skambėti su elektroniniais dub ritmais ir puikiu vokalu.
Prieš daugiau nei pusę metų grupė išleido debiutinį EP „Hljóma Þú“. Jį sudaro 3 kūriniai ir 3 remiksuotos šių kūrinių versijos. Būtent „Hljóma Þú“ ir patraukė mūsų dėmesį. Visą šį nepilną albumą galite išgirsti puslapio viršuje.
Nepaisant jauno amžiaus ir neilgos muzikinės karjeros, trijulė jau sulaukė ir tarptautinio dėmesio. Apačioje galite išvysti grupės pasirodymą specialiai Sietlo radijo stoties KEXP video rubrikai, kuris buvo nufilmuotas praėjusių metų spalį festivalio „Iceland Airwaves 2011“ metu.
Prieš keletą dienų internete buvo paskelbtas 40 minučių dokumentinis filmas apie didžiausią Islandijos muzikinį renginį – „Iceland Airwaves“ festivalį. Tai nuostabus pasakojimas apie svarbiausią mažytės ugnikalnių šalies muzikinį įvykį, vykstantį kiekvienais metais.
Iceland Airwaves (nuotr. iš organizatorių archyvo)
Festivalis pirmą kartą buvo surengtas 1999 metais Islandijos sostinės Reikjaviko oro uosto lėktuvų angare. Nuo tos akimirkos kiekvienais metais renginys sulaukia vis didesnio populiarumo ir milžiniško Europos ir JAV muzikos žurnalistų dėmesio, o vos 300 000 gyventojų turinčios šalies sienas peržengė jau seniai. Kasmet trečiąjį spalio savaitgalį penkias dienas Reikjaviko koncertų salės, barai ir visos muzikai bent minimaliai tinkamos vietos prisipildo muziką, kurią skleidžia daugiau nei 150 koncertuojančių grupių ir atlikėjų. Festivalis ypatingą dėmesį skiria naujos Islandijos ir tarptautinės muzikos pristatymui ir populiarinimui.
Kai muzikinėse diskusijose kalba pasisuka Islandijos link, ko gero didžioji dalis diskusijos dalyvių mintyse ištaria Björk ir „Sigur Rós“ vardus. Tačiau tie, kuriems ugnikalnių ir mistikos šalis asocijuojasi ne tik su nuostabia gamta, unikalia kalba ir nuoširdžiais žmonėmis, puikiai žino, kad viso labo apie 300 tūkstančių vietinių gyventojų turinti valstybė garsėja unikalia muzika ir…. Puikių grupių kiekiu. Fenomenalu, tačiau šalis kurioje gyvena mažiau žmonių nei Kaune, pasauliui dovanoja tokią galybę geros muzikos, kuria sunku būtų pasigirti net ir gilias muzikines tradicijas turinčiai tautai. Žinoma, toks Islandų produktyvumas, pasak mano pašnekovo, taip pat turi pagrindimą: ilgos naktys ir pakankamai atšiaurus mikroklimatas verčia žmones ieškoti laisvalaikio ir “šildymosi” būdų. O Juk ne daug kas šildo geriau negu muzika…
"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)
Būtent todėl Islandų nestebina faktas, kad vienas atlikėjas gali groti dviejose, o kartais net ir trijuose kolektyvuose. Šalyje, kurioje ‘visi vieni kitus pažįsta’ muzika tapo ne tik kultūriniu varikliu, bet ir gyvenimo būdu, neatsiejamu nuo šviesiaplaukių ir nuoširdžių Atlanto vandenyno šalies žmonių kasdienybės.
Šiandien, kalbėdami apie Islandijos muzikinę sceną ir vardindami šios šiaurės šalies muzikinius pasidižiavimus, tikrai nuošalyje negalime palikti grupės “Feldberg” , praėjusio dešimtmečio pabaigoje tapusios ryškia Islandijos muzikos dalimi.
Einaro Tönsbergo ir Rósos Birgittos duetas 2009 metais išleido savo debiutinį albumą “Don’t Be A Starnger”. Po metų “Feldberg” nominuojami net trims prestižiniams Islandijos muzikos (IMA) apdovanojimams, o už daina “Dreaming”atsiima statulėlę “Geriausio metų kūrinio” kategorijoje. Jau netrukus “Dreaming” tampa neoficialiu Islandijos himnu, mat būtent šis kūrinys yra pirmasis, suskambantis “Icelandic Airways” lėktuvuose šiems nusileidus Reikjavike, o duetu pradeda domėtis įvairios leidybinės kompanijos už šalies ribų. 2011- ųjų metų pradžioje “Felbderg” pasirašo sutartį su nedideliu Airijos leiblu “Smalltown Records”, kuris išleidžia debiutinį dueto diską Jungtinės Karalystės, o tuo pačiu ir viso senojo žemyno rinkai.
Taip grupė tampa vis labiau žinoma ir, be jokios abejonės, mylima…
Lyrišką, kokybišką ir labai mielą ausiai pop/dream pop muziką kuriančios grupės idėjinį ir kūrybinį vadą Einarą Tönsbergą užklupau dirbantį prie naujų jo ir Rosos dainų, kurios bus įtrauktos į dar šiemet pasirodysiantį antrą “Feldberg” studijinį albumą. Dar kartą pagrindęs “nuoširdžių ir mielų islandų” mitą, muzikantas su manoMUZIKOS skaitytojais mielai sutiko pasidalinti mintimis apie savo šalį, muziką, polėkį ir …. Ir nepabijojo pademonstruoti savo istorinių, su Lietuva susijusių žinių.
Sveikas gyvas, Einarai, kaip laikaisi?
Puikiai. Esu studijoje (Reikjavike). Bandau užbaigti du naujus ateinančio albumo kūrinius. Visada smagu sukurti, įrašyti ir sudėlioti taškus ant naujos muzikos “i” (juokiasi).
Gal jau žinai kada pasirodys naujas “Feldberg” albumas?
Ketiname albumo įrašus užbaigti birželį. Tada jau viskas priklausys nuo mūsų leidėjų. Tikiuosi, kad rudens pradžioje albumas bus padėtas muzikos parduotuvėse (tiek Islandijoje, tiek ir Didžiojoje Britanijoje).
Pasirašėte sutartį su airių leidybine kompanija “Smalltown Records”, kuri jūsų debiutinį albumą “Don’t Be A Stranger” Jungtinėje Karalystėje išleido praėjus dviems metams ( 2011 m. vasarą) nuo jo oficialios pasirodymo datos jūsų gimtinėje. Ar nebuvo nuobodu tiek laiko dainuoti tas pačias dainas?
Logikos klausime yra (juokiasi)
Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl man taip patinka nauja muzika (juokiasi).
O jei rimtai, pasakysiu tik tiek, kad jeigu žmonėms tos dainos patinka ir jie jų tikisi, manau, kad nėra nieko blogo jeigu jas dainuojame vėl ir vėl…
Kurią “Feldberg” dainą labiausiai pamilo Jungtinės Karalystės gyventojai?
Vasarą leidotės į pirmą rimtą Europinį turą. Kaip sekėsi?
Buvo puiku. Koncertavome Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.
Ko gero pats geriausias koncertas įvyko Paryžiuje, mat tame pačiame renginyje pasirodė dar kelios Islandų grupės. Kartu pristatėme savo šalies muziką.
Prisipažink, ar sunku būti muzikantu Islandijoje? Juk ši šalis – absoliutus fenomenas: joje viso tik trys šimtai tūkstančių gyventojų, o pasauliui jau esate pristatę tiek daug geros muzikos…
Žinai, islandai turi tokią nerašytą taisyklę… Mūsų šalyje labai ilgos žiemos, vėjuotos dienos ir tamsios naktys…todėl dar mokyklose besimokantys vaikai turi sugalvoti kaip praleisti savo laisvą laiką. Taip išeina, kad negalėdami žaisti lauke jie susirenka, muzikuoja kartu ir “pagimdo” naujas grupes.
Beje, yra visiškai normalu, kad Islandijoje tas pats asmuo groja net keliuose skirtinguose kolektyvuose.
Visai kaip ir tu?
Matau, kad puikiai viską žinai apie mane (juokiasi). Taip, visai kaip aš.
"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)
Jei jau prakalbome apie kitą tavo projektą, tuomet paklausiu ar ketini išleisti kažką naujo su “Eberg” (aut. past. – solinio Einaro projekto pavadinimas)?
Žinoma. “Eberg” taip pat nuolat juda pirmyn. Netrukus islandijoje pasirodys naujas šio mano projekto EP.
Na o jei paprašyčiau palyginti šiuos du projektus ir įvertinti jų svarbą tau, kaip kūrėjui. Kuri būtų svarbesnė?
Sunku atsakyti. Tiek “Eberg”, tiek ir “Feldberg” yra dvi neatskiriamos mano sielos dalys. Tai tarsi du skirtingi vaikai, kuriuos abu vienodai myliu.
“Feldberg” – labiau komercinis projektas, prie kurio dirba nemažai žmonių. Su juo, kaip žinai, mums pavyksta save pristatyti pasauliui. Tuo tarpu “Eberg” – daugiau eksperimentinis darinys, kuris man taip pat labai rūpi.
Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgai klausiausi ir “Feldberg”, ir “Eberg”. Klausydamasis bandžiau jas palyginti ir man nepavyko. Toks jausmas, kad tai – du visiškai skirtingi kolektyvai. “Eberg” tikrai turi tą “specifinį” islandiško muzikinio tapatumo prieskonį. Tuo tarpu ”Feldberg”, bent jau mano akimis, linksta skandinaviškos pop muzikos link.
Esi visiškai teisus. “Feldberg” turi ne islandiškos, o skandinaviškos muzikos prieskonį, “atkeliavusį” į mūsų muziką iš Švedijos ir Norvegijos.
Kai tik nusprendėme imtis “Feldberg” veiklos, klausėmės “Cardigans”. Todėl nepaisant to, kad norėjome būti absoliučiai unikalūs, tikrai negalime paneigti, kad ta grupė mums padarė nemažą įtaką.
Kol kas nesate ypatingai populiarūs Lietuvoje. Tačiau jei paprašyčiau tavęs trumpai pristatyti savo grupę, kokia būtų ta prezentacija?
…Na ir užklausei (galvoja ir juokiasi)…
Sakyčiau, kad “Feldberg” – tai šiek tiek susukta šampaninė pop muzika
Tai yra pirmas toks “Feldberg” muzikos apibūdinimas, kurį esu girdėjęs!!!
(juokiasi)
Rimtai… Muzikos kritikai ir žinovai jūsų grojamą stilių apibūdina labai įvairiai – nuo dream pop ir pop rock iki skandipop, tačiau niekas nesakė, kad tai – “susukta šampaninė pop muzika”.
(juokiasi). Tu mane prigavai, tad toks apibūdinimas buvo mano spontaniška improvizacija.
Iš tiesų mūsų muzika turi galybę apibūdinimų. Kai kuriems žmonėms apskritai nesvarbi stilistika. Jie tiesiog vadovaujasi “patinka/nepatinka” kriterijumi.
Beje, o kaip tu? Kaip tu apibūdintum “Feldberg” muziką?
O dabar tu prigavai mane…
(juokiasi)
Tiesą sakant vieningo apibrėžimo rasti negalėčiau. Sakyčiau, kad tai gražus pop roko ir dream pop mišinys, pagardintas skandinaviškos pop muzikos prieskoniu.
Skamba gerai (surimtėjęs). Tai – gan tikslus mūsų muzikos apibūdinimas.
Žinau istoriją kaip jūs su Rosa pradėjote muzikuoti kartu. Tačiau prisipažink, ar tada, kai kūrei savo pirmą dainą (jau kaip būsimo projekto “Feldberg” siela) ir supratai, kad kūriniui reikės moteriško vokalo, Rosos balsas buvo toks, apie kurį tu ir svajojai?
Tiesą sakant visiškai nežinojau Rosos iki tol, kol man jos prireikė. Kurį laiką gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir grįžęs į Islandiją težinojau tris vokalistes, kurios galbūt būtų galėjusios man padėti. Tačiau visos trys to padaryti tiesiog negalėjo (viena buvo išvykusi į laidotuves, kita atostogavo kažkur Islandijos salose, o trečia tiesiog dirbo). Supratau, kad turiu vienintelę išeiti – paskambinti savo bičiuliams ir paprašyti rekomendacijos. Visi, kuriems skambinau, ištarė tik vieną vardą. Ir tas vardas buvo Rosa.
Rosa turi nuostabų, neįtikėtiną balsą, todėl vos tik jai pabandžius padainuoti, apniko jausmas, kad ta daina sukurta kaip tik jai.
Todėl į tavo klausimą galiu atsakyti vienareikšmiškai TAIP. Rosos vokalas buvo toks, apie kurį buvo galima tik pasvajoti.
„Gauti” Rosą buvo laimingas ir netikėtas atsitiktinumas.
"Feldberg" (nuotr. grupės archyvo)
Beje, o Rosa vis dar yra elektro dj?
Žinoma. Tai jos aistra.
Kaip ji reagavo į tokius gyvenimiškus pasikeitimus, kai grojant elektro tenka dainuoti lengvuose lyriškuose kūriniuose (kurie neabejotinai skiriasi nuo jos grojamos muzkos)?
Matai, ji yra melomanė. Ji myli muziką, ja domisi, ja gyvena ir ją puikiai išmano. Ji nėra įnikusi vien tik į elektro. Rosos idealė – Billie Holiday.
Manau, kad tai yra nuostabu. Jos muzikinis akiratis yra labai platus ir džiaugiuosi, kad ji savo muzikiniais atradimais pasidalina pavyzdžiui su manimi.
O tu pats ar turi muzikinių idealų?
Vaikystėje buvau apsėstas “Depeche Mode”. Juos tiesiog dievinau. Ir, turiu prisipažinti, kad jie ir dabar yra mano muzikiniai autoritetai.
Papasakok šiek tiek plačiau apie savo ateities planus. Pokalbio pradžioje minėjai apie šiemet pasirodysiantį albumą. Gal jau žinai ką darysi po to?
Norėčiau leistis į koncertinį turą ir reklamuoti naują diską. Tačiau kol kas stengiuosi susikoncentruoti į naujo albumo dainas ir negalvoti apie pašalinius dalykus. Noriu, kad mūsų naujas įrašas būtų kaip įmanoma geresnis.
Bet koncertuoti būtų smagu…norėčiau apvažiuoti Europą ir užsukti į Lietuvą.
Beje, kažkada vienas mano geras bičiulis parodė vieno Lietuvos miestelio nuotrauką (nepyk, bet tikrai neatsimenu miesto pavadinimo). Vaizdas buvo nuostabus. Todėl tikrai labai norėčiau apsilankyti jūsų šalyje ir ne tik surengti koncertą, bet ir ją pamatyti.
Beje, o ar žinai kad Lietuviai turi sentimentų ir silpnybių Islandijai?
Nejaugi?
Tikrai taip. Beveik prieš 22 metus mes tapome nepriklausomi….
(Einaras mane nutraukia ir greitakalbe išpyškina). Taip taip, jūs išsivadavote iš sovietų sąjungos, o mes buvome pirma valstybė, kuri pripažino jūsų nepriklausomą šalį.
Oho…tavo istorinės žinios tikrai puikios.
(juokiasi) šiek tiek domiuosi istorija. Tačiau, jei atvirai, labai didžiuojuosi, kad mano šalis buvo pirmoji, pripažinusi tavo šalį.
Mes irgi labai didžiuojamės ir labai džiaugiamės, kad Jūs buvote tie pirmieji, kurie padėjo mums pralaužti istorinius ledus.
2008 metais Islandijoje susibūrė „Agent Fresco“ – dar vienas pasakų, mistikos ir, be jokios abejonės, muzikos šalies šedevras. Grupė susiformavo likus vos keliom savaitėm iki konkurso „Músíktilraunir“, kurį, beje, neilgai trukus ir laimėjo. Pirmasis atlikėjų EP – „Lightbulb Universe“ pelnė „Kraumur Award“ apdovanojimą, o 2009 metais Islandijos prestižiniuose muzikiniuose apdovanojimuose jie buvo nominuoti „ metų debiuto“ kategorijoje.
Agent Fresco ingridientai: vokalas – Arnór Dan Arnársson‘as, bosinė gitara – Vignir Rafn Hilmarsson‘as, būgnai – Hrafnkell Örn Guðjónsson‘as, ir pianinas bei gitara – Þórarinn Guðnason‘as.
Grupės atliekama muzika turi jazz, pop, rock ir hardcore elementų.
manoMUZIKOS pristatoma daina „Implosions“ – tai kūrinys iš debiutinio disko, išleisto 2010 –ųjų lapkritį. ManoDAINOJE „Agent Fresco“ savo energija įkvepia tos jėgos, kurios reikia prasidedant metams ir planuojant naujus žygius. Taigi, jei dar jų negirdėjote – būtinai išgirskite. Dalinamės mistiška Islandų daina „Implosions”
Jau ne kartą rašėme apie tai, kad islandų super grupės „Sigur Rós“ lyderis Jónsi sukūrė garso takelį filmui „We Bought A Zoo“.
"Jonsi"
Įrašą sudaro ne tik jau žinomi paties atlikėjo ir jo grupės kūriniai, tačiau ir keletas visiškai naujų dainų. Vieną iš jų, pavadinimu „Gathering Stories“, pristatėme prieš tris savaites, o dabar atėjo metas išgirsti dar vieną negirdėtą Jónsi kompoziciją.
Kūrinys mums lietuviams beveik neištariamu pavadinimu „Ævin Endar“ taip pat jau pasiekiamas visų mūsų ausims. Labai ramų ir lyrišką naujausią Islandijos muzikanto darbą išgirsite paspaudę čia.
Visai neseniai Lietuvoje viešėjusi ir nemažą būrį gerbėjų mūsų šalyje turinti Islandijos electro pop grupė „FM Belfast“paskelbė naują vaizdo klipą. Šįkart vizualizuota daina „Vertigo“. Kūrinys yra iš antrojo, šių metų vasarą pasirodžiusio grupės albumo „Don’t Want To Sleep“.
"FM Belfast"
Video klipą „Vertigo“ sukūrė taip pat islandų videomenininkas Máni M. Sigfússon. Naujausią grupės vaizdo darbą išvysti ir įvertinti galite puslapio viršuje.
ManoMUZIKA.lt jau skelbė, kad genialiai muzikalūs islandai „Sigur Rós“ išleidžia dvigubą albumą ir DVD filmą „INNI“ su gyvu grupės pasirodymu 2008 metais. Laukti liko labai nedaug – pirmadienį įrašas pasirodys Europoje, o po savaitės ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vakar internete paplito dar niekur neskelbtas islandų kūrinys „Lúppulagið“, kurį bus galima atrasti tik specialioje riboto tiražo albumo versijoje. Grupės gerbėjai šiame leidime taip ras dar negirdėtų faktų apie koncertą, vinilinę plokštelę, blu-ray diską, 2 CD, 4 fotografijas ir dar daug kitų melomanams svarbių grupės atributų.
Labai „sigurrosiškas“, nuostabia instrumentine harmonija ir fortepijono garsais papildytas kūrinys su neprilygstamu, šį kartą tyliu Jónsi falcetu tiesiai į Jūsų ausis… Ir širdį.
Islandiškas prieskonis populiariojoje muzikoje dažniausiai būna su dideliu „pliuso” ženklu.
Ir netgi nežiūrint į tai, kad paprašius įvardinti mėgstamiausias Islandijos grupes dažnas paminėtų Bjork ir „Sigur Ros„, vos 300 tūkstančių gyventojų turinti pasakų šalis savo įnašu į muzikos pasaulį (tiek naujovėmis, tiek ir unikaliais atlikėjais) tikrai gali didžiuotis.
Vienas iš kolektyvų, kuris galbūt Lietuvoje (nepelnytai) nėra susilaukęs dėmesio – tai Reikjaviko duetas „Feldberg„.
Grupės nariai Ebergas (Einaras Tönsbergas) ir Rósa Birgitta jau dabar tikrai turi kuo didžiuotis: prieš dvejus metus buvo išleistas puikus jų albumas „Don’t Be A Stranger”, iškart po įrašo pasirodymo grupė buvo nominuota net trims prestižiniams Islandijos muzikos apdovanojimams , o daina „Dreaming” ten buvo pripažinta geriausiu metų kūriniu. Kiek vėliau albumas buvo perleistas ir Japonijoje, o duetas jau kurį laiką yra labai mylimas ir klausomas visame pasaulyje.
Minėtas kūrinys „Dreamin’ ” ir yra ta daina, kuria šiandien ManoMUZIKA norėtų pasidalinti su Jumis. Įtelpantis į „vasariškų” dainų rėmus, „Dreamin’ ” yra tapusi savotiška Islandijos svečių pasitikimo daina, mat kaskart, kai lėktuvai nutūpia Reikjaviko oro uoste, lainerių salonuose pasigirsta būtent šio kūrinio garsai.
Tad jei kažkas iš jūsų abejoja Islandijos krašto grožiu ir ypatingumu, užsimerkite ir išgirskite kaip sentimentaliai ir romantiškai svajoja Islandai…
Jeigu žavitės islandų muzika, klausotės puikiai pažįstamų atstovų Sigur Rós, o Björk jus kas kartą maloniai nustebina, slinkite arčiau kėdes – šiais metais išleistas puikus dokumentinis filmas apie kitus vulkanų saloje kuriančius muzikantus, pavadintas „Iceland: Beyond Sigur Rós“.
Beje, Serious Feather produsiuotame ir Brett Gregory režisuotame darbe gražūs ne tik garsai, bet ir vaizdai, ne veltui ši dokumentika sulaukia itin teigiamų vertinimų visame pasaulyje.
Filmą galima pamatyti oficialiame Serious Feather interneto puslapyje čia.
Islandiškas prieskonis populiariojoje muzikoje dažniausiai būna su dideliu „pliuso” ženklu.
Jeigu žavitės islandų muzika, klausotės puikiai pažįstamų atstovų