Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Andrius Mamontovas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurio pristatinėti tikrai nereikia. Daugiau kaip 30 metų matomas, girdimas, klausomas ir mėgiamas muzikantas savo kūryba jau pasistatė sau paminklą. Tvirtą, nepajudinamą, užtikrintą ir ypatingai muzikalų.

Nors nuo pirmųjų kultinės dainos “Kitoks pasaulis” įrašų Antakalnio vidurinėje mokykloje ar Palangos gelbėjimo stotyje sukurtos “Laužo šviesos” iki XXI a. moderniosios Lietuvos neoficialiuoju himnu tituluojamo kūrinio “Geltona. Žalia. Raudona” praėjo, regis, visas šimtmetis, A. Mamontovas sugebėjo išlikti aktualus, klausomas, gerbiamas ir mėgstamas. Tai rodo ne tik nuolat dalijami jo interviu, vis taip pat dažnai klausomi jo sukurti kūriniai įvairiose muzikos transliavimo platformose ar pasirodymų svarba įvairiuose muzikiniuose renginiuose, bet ir sausakimši soliniai koncertai didžiausiose šalies koncertų salėse.

Apie tai, kad penkiasdešimtmetį Andrius Mamontovas sostinės “Siemens” arenoje švęs drauge su savo gerbėjais, buvo pranešta dar praėjusiais metais. Šių metų rugpjūti muzikantas pridėjo dar vieną koncertą Kauno “Žalgirio” arenoje. Ir tai buvo viskas. Tačiau to “visko” pilnai užteko muzikanto ir grupės “Foje” fanų mobilizacijai – ant koncerto sostinėje likus daugiau kaip mėnesiui iki pasirodymo datos jau puikavosi užrašas “sold out”, o prieš Vilniaus koncertą į renginį Kaune buvo likę viso labo keliasdešimt bilietų. Didžioji dalis Lietuvos muzikantų apie tokį pasiekimą tegali pasvajoti.

Andriaus Mamontovo pasiekimai ir diskografija – tokia pati pavydėtina kaip ir jo gerbėjų gausa šių metų koncertuose. Drauge su 14 metų gyvavusiu kultiniu kolektyvu “Foje” buvo išleisti 9 studijiniai, 3 koncertiniai ir keli geriausių dainų albumai, dar 15 studijinių plokštelių Andrius pridėjo ėmęsis solinės veiklos. Jeigu į šį katilą sumestume laimėtus visus įmanomus muzikinius apdovanojimus, didžiausią visų laikų koncertą Lietuvoje (paskutinio “Foje” pasirodymo 1997-aisiais Vilniaus Vingio parke klausėsi 60 tūkstančių žmonių), tarpautinį apdovanojimą už garso takelį kino filmui, pagrindinį Hamleto vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje, labdaringą veiklą ir darbą su kitais Lietuvos atlikėjais – gautume pasakišką neįtikėtino prodyktyvumo rezultatą. Ir tai – viso labo per kiek daugiau nei 30 aktyvaus muzikinio gyvenimo metų…

Taigi, įvertinus visą istorinį ir muzikinį kontekstą, stebėtis dešimttūkstantinėmis miniomis, plūstančiomis į Andriaus Mamontovo koncertą, ko gero nereikėtų…

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Iki Kalėdų likus viso labo savaitei “Siemens” arena ir jos prieigos atrodėl gerokai pilnesnės nei kalėdinei apsipirkimo manijai pasiruošęs “Akropolis”. Nepaisant to, kad arena savo facebooko paskyroje ne kartą kvietė žmones į koncertą atvykti gerokai anksčiau, eilės prie įėjimų nusidriekė tokios, kad dalis nerimastingųjų ėmė abejoti, ar apskritai spės įeiti iki koncerto pradžios. Tačiau spėjo visi. Netgi ant scenos stovintis ir laiką skaičiuojantis atbulinis laikmatis buvo koreguojamas atsižvelgiant į nuolat pilnėjančią salę ir laiku susirinkti nespėjusius žmones.
O tada, kai visos sėdimos vietos jau buvo užimtos, o stovėti taip pat nebebuvo kur, prasidėjo tai, ko čia susirinkę tūkstančiai Andriaus Mamontovo gerbėjų taip ilgai laukė…

Koncertą nepretenzingai, tačiau kiek mistiškai pradėjo dar 1995 m. išleisto debiutinio A. Mamontovo albumo “Pabėgimas” daina “Jeigu aš numirsiu”. Tai buvo itin seniai grotas kūrinys, kuris, kaip pasirodė vėliau, buvo toks ne vienintelis. Atlikėjas stovėjo pačiame scenos priekyje, užuolaidų fone, o kūrinio metu degė Bikfordo virvė, kuri sulig antrąja pasirodymo daina – tituline prieš dvejus metus išleisto plokštelės “Degančios akys” kompozicija- susprogdino ant užuolaidų pakabintą ironišką sovietmetį primenantį simbolį, kuriame skaičius 50 padėtas ant rūtų šakelės. Klausant šių dviejų dainų neapleido nuojauta, kad muzikantas kažką mįslingai slepia už užuolaidų ir netrukus turėtų atsiverti visa pagrindinė renginio scena. Pasibaigus “Degančioms akims” tapo akivaizdu, kad nuojauta neklaidino…

Scenos uždanga nukrito ir suskambus pirmiesiems grupės “Foje” dainos “Balsas” akordams publika galėjo pamatyti tai, kas artimiausias dvi valandas nuolat kaustys kiekvieno minios atstovo dėmesį. Scenos viduryje stovėjo didžiulis elektros stulpas, kurio papėdėje stovėjo ir visa A. Mamontovui akomponuojanti grupė.

“Balsą” keičia solinė A. Mamontovo “Ar tai būtum tu” bei beveik prieš ketvirtį amžiaus išleisto albumo “Vandenyje” kūrinys “Pėdos ant Drėgno akmens”. Tai, beje, buvo dar viena užtikrintai gardi „seniena”, kurios muzikantas jau seniai negrojo savo koncertuose. Ir čia ateina metas pirmam didžiajam nūdienos hitui – kūriniui “Geltona.Žalia.Raudona”. Kaip jau tapo įprasta atlikėjo koncertuose, šio kūrinio priedainį traukia visa minia. Akimirkomis, kai A. Mamontovas uždainuodavo “Tu mūsų vanduo ir duona, geltona, žalia”, o publika atsiliepdavo “raudona”, kūnu nubėgdavo šiurpuliukai.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Per trisdešimt metų A. Mamontovas sukūrė nesuskaičiuojamą galybę nuostabių dainų, todėl natūralu, kad ir šio koncerto metu buvo galima pasigesti ne vienos iš jų. Tačiau kad ir kaip bebūtų, muzikantas meistriškai konstravo vakaro setlistą, neleisdamas publikai užmigti, sentimentus derindamas su naujovėmis ir leisdamas susirinkusiems iki kaulų smegenų pajusti muzikos galią.

Ne ilgai trukus “Siemens” arenoje susirinkusių žmonių laukė dar vienas netikėtumas – 1990-ųjų metų albumo “Žodžiai į Tylą” daina “Mes Visi”. Ne viename interviu pats Andrius Mamontovas yra prisipažinęs, jog tai – vienas mėgiamiausių jo paties sukurtų kūrinių. Šios dainos metu ant scenos atsirado operatorius, filmuojantis kiekvieną muzikantų judesį ir tiesiogiai filmuojamą vaizdą projektuojantis į elektros bokšto papėdėje esančius ekranus. Pasibaigus šiam kūriniui vaizdo projekcija nenutrūksta ir minia ekranuose mato, kaip Andrius Mamontovas padeda instrumentus, ir arenos koridoriais išeina iš “Siemenso” į lauką. Pasimetusi minia stebi, kas vyksta ekranuose, o tuo tarpu atlikėjas, išėjęs į lauką keliauja dar vieno elektros stulpo link (esančio praktiškai šalia Kalvarijų gatvės), čia suranda įkištus storus laidus ir, prisipažinęs, kad tai – jau sena jo gyvenimo svajonė, kurią metas įgyvendinti, juos ima ir nutraukia…Staiga visoje “Siemens” arenoje dingsta elektra, o salė kelias minutes paskęsta visiškoje tamsoje.

Po kurio laiko, nuostabai ir nežiniai tamsoje paskendusioje publikoje paėmus viršų, scenoje stovinčio elektros stulpo viršuje pasirodo prie klavišinių sėdintis Andrius, grojantis dar vieną legendinę “Foje” dainą “Amžinas judesys”. Skambant paskutiniams šios, dar 1991- ųjų albume “Gali skambėti keistai” esančios dainos akordams, pagrindas, ant kurio sėdėjo atlikėjas, ima leistis žemyn ir kūrinys užbaigiamas drauge su visa grupe A. Mamontovui jau esant scenoje.

Dar vienas svarbus šio vakaro akcentas – drauge su “Lemon Joy” vokalistu Igoriu Kofu atlikta daina “Geltoni Krantai”. Būtent ši daina tapo lemtingu “publikos užvedimo” lūžiu, po kurios visas “Siemensas” nesustojo iki pat koncerto pabaigos.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Apskritai viso Andriaus koncerto metu žavėjo techniniai ir vizualiniai sprendimai, kurie dažnai versdavo pasijusti itin sentimentaliai, romantiškai ar net pilietiškai (“Geltona.Žalia.Raudona”, “Kai tu atversi man duris” ar “Paskutinis traukinys”), o kartais tiesiog nukeldavo į stebuklingų šviesų žaismo ir euforijos miestą (dainos “Meilės nebus per daug”, “Tušti delnai” ar tūkstančių telefonų švieselių jūroje skęstanti minia skambant “Marso kanjonams”) ir leido mėgautis skoninga muzikos ir šviesos sinteze.

Vakaro kulminacija tapo kultinė ir kartu viena pirmųjų Andriaus Mamontovo sukurtų dainų “Kitoks pasaulis”. Jos metu buvo pristatyta visa muzikantų komanda, kurios gretose debiutavo ir atlikėjo sūnus (beje, taip pat Andrius). Andrius jaunesnysis prestižinėje Berlyno muzikos akademijoje mokosi groti būgnais, todėl toks pirmasis išbandymas jam buvo tikrai ypatingas. Skambant “Kitokiam pasauliui” visi sėdintys atsistojo ir jau nebeprisėdo iki pačių paskutinių koncerto akimirkų.

Nepaisant to, kad po “Kitokio pasaulio” muzikantai, nusilenkę publikai, paliko salę, sausakimša “Siemens” arena, jusdama, kad bent jau kelių istorinių dainų dar tikrai trūksta, nė neketino palikti koncertų salės jų neišgirdusi. Grįžę ant scenos muzikantai pradžioje sugrojo “Krantą”, o po to… o po to atidavė duoklę sentimentams ir lyrikai.

Pirmasis sentimentas – vienu iš mūsų šalies laisvės muzikiniu simboliu tapusi “Laužo šviesa”, kuriai skambant publika pasipuošė tūkstančiais švieselių, o scenoje buvo uždegta tikra ugnis.

Paskutinis ilgai laukto vakaro akordas – daina “Saulės miestas”, kurią A. Mamontovas pradėjo groti vienas (visai taip pat, kaip ir debiutiniame jo soliniame, dar 1995-aisiais išleistame albume “Pabėgimas”), o užbaigė drauge su visa pritariančia grupe.

Ir tai buvo viskas.

Andriaus Mamontovo koncertas Vilniuje

Ilgai laukta šių metų gruodžio 17-oji buvo iš tiesų ypatinga. Tai buvo moderni kelionė sentimentaliais istorijos keliais. Dainos, kurios beveik trisdešimt metų nepasimiršta, buvo įvilktos į modernaus vizualinio pateikimo rūbą, todėl nė nebuvo kalbos ar abejonės, kad jos galėtų skambėti senoviškai ar tiesiog būti istoriškai pasenusios.

Prieš porą metų kalbėdamas su manoMUZIKA, Andrius Mamontovas sakė, jog jis nebenori niekam nieko įrodinėti, o jo tikslas – mėgautis gyvenimu. Stebint “AM50” tai buvo akivaizdu. Už jį kalbėjo jo muzika, jo aktualumą pagrindė visi išpirkti bilietai, o vis dar neblėstančią gerbėjų meilę įrodė minios kartu dainuojamos praktiškai visos jo dainos. Tai pasakiška svajonė, kurią įgyvendinti pavyksta tik ypatingiems žmonėms. Tokių yra vienetai.

Taip, koncerte buvo galima pasigesti ne vienos dainos. Ištikimiausieji “Foje” ir solinės A. Mamontovo kūrybos gerbėjai neišgirdo “Vaikystės stogo”, “Mėlynų plaukų”, “Pabėgimo”, “Saldžios Juodos Nakties” ir dar dešimčių žinomų jo dainų. Tačiau koncertas – tiesiog per trumpas, kad būtų sudainuotas visas geris, kurį sukūrė kultinės, prieš 20 metų išsiskyrusios grupės lyderis. Sukurta gerokai daugiau nei įmanoma išgirsti vieno koncerto metu.

Pasibaigus pasirodymui arenos koridoriuose žmonės dalijosi įspūdžiais. Nemažai buvo ir tokių, kurie, kviečiami bičiulių greičiau eiti automobilių link, atsakydavo maždaug taip: “palauk, perku bilietą. Trečiadienį važiuosiu į Kauną žiūrėti darkart”.

Taigi, gimtadienis pavyko. Penkiasdešimtmetis atšvęstas su kaupu. Ir jeigu visi penkiasdešimtmečiai būtų švenčiami taip – Lietuva taptų dar muzikalesnė. Kita vertus, tokias šventes gali rengti toli gražu ne kiekvienas.Todėl ir vėl grįžtu prie savo ankstesnio teiginio, kad tai pavyksta padaryti labai retai. Dažniausiai – tik išimtiniais atvejais.

Akivaizdu, kad Andrius Mamontovas ir yra tas išimtinis atvejis. Vienas iš nedaugelio. Nors ką čia vienas… Greičiausiai mūsuose jis tiesiog toks vienintelis.