Gareth Campesinos! (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Praeitą savaitę aplankiau daug gyvos muzikos. Tiek apie „MGMT“, tiek apie Noelį Gallagherį jau parašyta, o vat rašinį apie „Los Campesinos!“ specialiai kurį laiką atidėliojau. Buvau truputį pavargęs nuo muzikos (ot, liaudiškai tariant, išpindėjimas, ar ne?), turėjau daug darbo, o be to norėjau, kad susigulėtų tam tikri įspūdžiai ir emocijos. Kas jau kas, o „Los Campesinos!“ tikrai nusipelno detalios ir išsamios koncerto recenzijos. Apie šią Welso indie pop grupę privalo sužinoti daug daugiau žmonių nei žino dabar.

„Los Campesinos!“ – net septynių jaunų muzikantų projektas. Jų muzika – gyvybinga, kabinanti ir kurtinanti. Be tradicinių instrumentų – gitaros, boso ir būgnų – čia dar išgirsite klarnetą, smuiką, ukelelę, metalofoną bei trimitą – susijungiančius į žaižaruojančią visumą. Grupės priešakyje – Gareth Campesinos! ištverminga greitakalbe tarsi pasiutęs orakulas beriantis apie ką yra viena ar kita daina. Jo tekstai – rašiniai, dažniausiai net nesirimuojančios dienoraščio nuotrupos, atsvertos lygiai tokiais pat palaidais priedainiais – jo lūpose virsta ritmingomis dainomis apie nusivylimą, vienatvę ir meilę. „Los Campesinos!“ man kažkuo primena „Arcade Fire“. Gal sugebėjimu sukurti kokybišką „garso sienos“ efektą? O galbūt todėl, kad jų scenoje tiek daug? Bet muzikos atžvilgiu „Los Campesinos!“ yra nepanašūs į jokią kitą man žinomą grupę. Nuo pat pernai metų pavasario, kuomet jų trečiasis albumas „Romance Is Boring” atsirado mano fonotekoje, „Los Campesinos!“ tapo vienu mano mėgstamiausiu paskutinio meto indie scenos atradimu, kurio paklausyti ateinu kiekvieną kartą, kai jie vieši Niujorke.

Šis kartas – jau trečias!

Dainų setlistas (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„Los Campesinos!“ gerbėjų skaičiumi tikrai negali galynėtis su „Arcade Fire“. Eilė prie Bruklino „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salės nepradėjo formuotis ligi pat 18-os valandos, nors durys atsivėrė 19-ą. Be to, šis klubas yra toks mažiukas, kad grupės nuo gerbėjų neskiria jokios barikados ar kampuoti apsauginiai. Prie scenos kaip mat susispietė ištvermingiausieji ir susidomėję stebėjo vakaro apšildančiuosius „Dinosaur Feathers“. Vietinės reikšmės kolektyvas man labai patiko ir puikiai derėjo prie „Los Campesinos!“ kuriamos nuotaikos bei bendros vakaro atmosferos. Ketveriukė per bemaž valandą sugrojo didžiąją dalį savo debiutinio albumo „Fantasy Memorial” dainų.

Kai darbininkai scenoje išklijavo „Los Campesinos!“ setlist’ą, tuoj pat ėmiau jį smalsiai apžiūrinėti. Programoje numatyta šešiolika dainų, bet jų pavadinimai – surašyti vien muzikantams suprantamomis santraukomis ir užkoduoti tokiems smalsuoliams kaip aš. Kai kuriuos kodus įmanoma iššifruoti. Pavyzdžiui, „BYH“ tai tikriausiai naujojo albumo „Hello Sadness“ įžanginė daina „By Your Hand“, o „101” – garantuotai „Straight In at 101“. Bet ką, po galais, reiškia „D 2“ arba „Y !“ nenumaniau nei aš, nei šalimais stovintieji.

„Los Campesinos!“, kaip ir reikėjo tikėtis, koncertą pradėjo nuo „By Your Hand“. Puikią įžangą palydėjo lygiai tokia pat puiki „Romance is Boring“ ir „Death to Los Campesinos!” (tai štai ką reiškė tas paslaptingas „D 2”).

Niujorko hipsteriai per kiekvieną „Los Campesinos!“ koncertą šėlsta vis smarkiau ir smarkiau. Šis kartas – ne išimtis! Minia nors ir nedidelė, bet siuto, lyg scenoje būtų buvę kokie nors metalurgai „Slayer“, o ne indie pop rokeriai. Jie šokinėjo išskėstomis rankomis, šėlo ir visu balsu traukė Gareth Campesinos! tekstus. „Kaip džiugu matyti tiek daug besišypsančių veidų,“ – nuo scenos sakė jis. –  „Gerai, kad jūs visi šypsotės. Mes juk dainuojame apie tokius liūdnus dalykus…“ Tikra tiesa. Štai pavyzdžiuj „You know it starts pretty rough and ends up even worse/ And what goes on in between – I try to keep it out of my thoughts“ – sekančios dainos „Life is a Long Time“ priedainis.

„WAB?“, Gareth nustebęs kasėsi pakaušį. „What the fuck is „WAB“?“ jis nustebęs atsisuko į savo kolegę Kim Campesinos!. Ši trūktelėjo pečiais.

Aš sukikenau. Ot būtų juokinga, jei patys muzikantai neperskaitytų savo kodų.

„Los Campesinos!“ (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„WAB“, pasirodo, buvo antrojo grupės albumo titulinė daina „We are Beautiful, We are Doomed.“ Senų kūrinių išsiilgusieji dar gavo „A Heat Rash in the Shape of the Show Me State; or, Letters from Me to Charlotte“ (paslėptą po vienui vienu žodeliu „Letters“), „Straight In at 101”, „There Are Listed Buildings”, „Documented Minor Emotional Breakdown #1”, „You! Me! Dancing!” ir „The Sea is a Good Place to Think of the Future”. Naująjį albumą pristatė dainos „To Tundra“, „The Black Bird, The Dark Slope“, „Baby I Got the Death Rattle“ ir, žinoma, „Hello Sadness“, kurios priedainį „It’s only hope that spring‘s eternal and that’s the reason why/This dripping from my broken heart is never running dry“ dainavo visi iki vieno.

Setlist‘o šarados baigėsi, ir muzikantai atsisveikinę nulipo nuo scenos. Bet, žinoma, tai buvo tik pertraukėlė ir riaumojantys gerbėjai greit iškvietė grupę atgal. Pabaigai suskambėjo pora senų kūrinių – „Miserabilia“ bei „Sweet Dreams, Sweet Cheeks“. Pastarosios metu Gareth, tarsi Mozė, gestais praskyrė klausytojų jūrą ir stryktelėjo į jos vidurį. Jie tik to ir telaukė. Rankų bangos kaipmat nusinešė tiek jo balsą, tiek ir mikrofono laidą.

Tai štai tokie yra „Los Campesinos!“.

Jie nusipelno daug didesnio dėmesio nei jo gauna, bet tuo pačiu jie mane tuo ir žavi. „Los Campesinos!“ – populiarumo dar nesugadintas talentingas jaunimas. Tuo įsitikinti galėjo kiekvienas norintis. Praleidę vos keletą minučių užkulisiuose „Los Campesinos!“ kartu su savo kolegomis „Dinosaur Feathers“ stoviniavo prie atributikos stalelio, gurkšnojo vandenį ir noriai bendravo su publika, o Garethas droviai dalino šypsenas fotoaparatams. Aš nusipirkau alaus, persimečiau pora žodžių su muzikantais ir pažadėjęs aplankyti jų koncertą sekantį kartą, kai jie bus čia, šaltuko spaudžiamomis Bruklino gatvėmis patraukiau metro link.

Pažadą tesėsiu.