Wild Beasts: naujausias Coldplay albumas – katastrofa

2011-12-05Liudas Zakarevičius

Kai šiais laikais kalba pasisuka apie britiškos roko muzikos autentiką ir išskirtinumą, vardinant pastarojo penkmečio Didžiosios Britanijos roko scenos atributus, Kendalio trijulė „Wild Beasts“ tiesiog negali būti nepaminėta. Treji metai – trys studijiniai albumai, kritikų liaupsės, su niekuo nesumaišomas išskirtinis muzikinis skambesys, vieta „Mercury“ nominantų sąraše, nebylus ir švelniai pamišęs požiūris į muzikos rinką… ir tai – tik keletas apibūdinimų, kuriais galima pradėti pasakojimą apie kolektyvą, kuris šiemet išleido nuostabų albumą „Smother“.

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

Laukinių pabaisų muzika netelpa į paprasčiausio indie roko apibrėžties rėmus. Tai vientisas subtilios muzikos derinys, kuriame galima atrasti ne tik indie ar art roko, bet ir dream pop garsų. Jungtinės Karalystės alternatyvios muzikos vėliavą nešančios pabaisos tapo neatsiejama britų muzikos scenos dalimi, be kurios XXI amžius tiesiog negali (ir, neabejotinai, negalės) būti įsivaizduojamas.

Neneigsiu – esu muzikinis britofilas. Šalies, kuri pasauliu padovanojo „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Oasis“, „Blur“ ir dar visą tuziną nuostabių atlikėjų, muzikos sceną seku jau labai seniai. Todėl vien tik suvokęs, kad turėsiu išskirtinę progą pakalbinti „Wild Beasts“ lyderį Haydeną Thorpe, susimąstau ir pagalvoju, ar aš iš tiesų nesapnuoju… Mano gyvenime „Wild Beasts“ – tai šiandieninės britų roko kultūros vėliavnešiai. Tai muzikinis unikumas, priverčiantis širdį plakti kur kas smarkiau vien tik išgėrus pirmąjį jo gurkšnį.

Beje, pokalbio su Haydenu priešistorę esu aprašęs koncerto Hamburge recenzijoje. Būtent ten (po „pabaisų“ pasirodymo) susipažinau su grupės lyderiu, kuris prižadėjo duoti išskirtinį interviu manoMUZIKAI (o tuo pačiu ir visai Lietuvai). Taigi, praėjo beveik mėnuo nuo vieno nuostabiausių šių metų muzikinio įvykio, kai lietingą besibaigiančio rudens popietę sutartu laiku paskambinau Haydenui. Beveik valandą laiko šnekėjomės apie viską: apie šiemetinę „Mercury“ apdovanojimų neviltį, apie kūrybinį „Wild Beasts“ potencialą, apie grupės tikslus, koncertinį turą ir… naujausią „Coldplay“ albumą „Mylo Xyloto“.

Sveikas Haydenai. Kaip laikaisi?

Labas. Smagu, kad pagaliau pavyko susisiekti. Papasakojau vadybininkui susitikimą su tavim Hamburge ir jis patikino, kad jokių problemų dėl interviu neiškils.

Laikausi neblogai. Fiziškai esame išsekę, dvasiškai – laimingi. Todėl jausmas dviprasmis.

Džiaugiuosi, kad mūsų šiemetinį albumą klausytojai sutiko labai pozityviai. Būtent todėl vis dar aktyviai koncertuojame. Na, o koncertinio turo metu visąlaik jauties it būtum kažkur anapus kasdienybės ir realybės. Toks tas mūsų gyvenimas dabar.

Girdėjau, kad užbaigę turą ilsėsitės. Ar tai tiesa?

Tikrai taip. Pakankamai greit įrašėme tris studijinius albumus. Todėl iškart pulti į studiją ir įrašinėti kažką naujo būtų mažų mažiausiai baisu. Mūsų gerbėjų lūkesčiai auga, tad nenorime susimauti.

Ankčiau įrašinėdavome todėl, kad reikėdavo. Dabar kuriame muziką dėl to, kad norime tai daryti. Todėl konfrontacijos tarp „norėti” ir „privalėti” bent jau šiuo atveju būti negali.

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

Jei jau prakalbome apie albumus, tuomet nenutoldamas nuo temos paklausiu paprasto klausimo. Klausydamas “Smother” bandžiau jį lyginti su prieš tai išleistais “Wild Beasts” albumais ir supratau, kad to daryti tiesiog neįmanoma. Paskutinis jūsų diskas – kur kas ramesnis, intymesnis ir netgi sakyčiau paslaptingesnis nei abu buvę prieš tai. Ar turėjote tokį tikslą?

Visiškai teisingai pastebėjai. Tačiau tai – natūralus procesas. Mes tiesiog pasikeitėme. 18 mėnesių koncertavome su savotiškai judriu albumu „Two Dancers”. Baigę turą supratome, kad norime sukurti kitokį diską – t.y. tokį, kuris atspindės mus kaip asmenybes.

Žinai, per šitiek muzikavimo laiko supratau, kad į pasaulį reikia „paleisti“ tokį albumą, kokį aš, kaip autorius, noriu girdėti.

„Smother” – tai įrašas apie grupę „Wild Beasts”. Čia sudėtos mūsų emocijos ir potyriai: ir liūdesys, ir įtampa, ir draugystė, ir išsiskyrimas. Tai – savotiška mūsų minčių ir išgyvenimų dokumentika.

Jeigu įprastose dainose apie meilę yra arba juoda, arba balta (kitaip tariant arba „Aš tave myliu”, arba „Aš tavęs nekenčiu”), tai šiuo atveju mes galvojome visiškai priešingai. Negali būti pasirinkimo „arba/arba”. Tai – kompromisas ir galimybė laviruoti.

O kodėl iš šio albumo dainų sąrašo „išmetėte” tokius gerus kūrinius kaip „Smother” arba „Thankless Thing”?

Matyt todėl, kad kai kurie kūriniai tiesiog tampa kitų dainų sukūrimo varikliais. Rašai vieną dainą ir galvoji apie kitą, kuri galbūt turėtų tapti naujo kūrinio sukūrimo idėja. Kūryba – nuolatinis procesas.

Būtent taip atsitiko ir su „Smother” bei „Thankless Gig”. Žmonės klausėsi mūsų albumo ir gavę šias dvi dainas paprasčiausiai suprato, kodėl jos yra ir iš kur jos atsirado

Bet tai velniškai puikios dainos!

Ačiū. Mes tikrai didžiuojamės savo „b pusėmis” (aut. past.  dainomis, nepatekusiomis į albumą). Mano mėgstama grupė „The Smiths” išleido atskirą „b-saidų“ albumą, kuriame esantys kūriniai yra netgi geresni už singlus.

Gimei ir augai Kendalyje – mieste, kuris neturėjo rimtos muzikinės scenos (kaip Liverpulis, Mančesteris ar Londonas). Kaip tokioje muzikai nederlingoje vietoje gimė „Wild Beast”?

Mes visuomet mylėjome muziką. Išsikėlėme sau tikslą kurti tokią muziką, kuri kalbės apie mūsų gyvenimus, mūsų kraštą, mūsų egzistenciją. Taigi, susitikome ir neilgai trukus mūsų pomėgis tapo pagrindine veikla, nuo kurios priklausome. Muzika tapo mūsų darbu ir gyvenimu. Mūsų siekis buvo daryti tai, ką norime daryti, ir daryti tai kaip įmanoma geriau.

Kol kas „Wild Beasts” mačiau vienintėlį kartą – t.y. Hamburge. Kai susitikome su tavimi ten, sakiau, kad mano akimis, viskas buvo puiku, išskyrus publiką… Žmonės stovėjo kaip statulos. Neįsivaizduoju, ar tai santūriųjų vokiečių būdo bruožas, ar mėnulio fazė… Prisipažink, ar labai sunku groti tokiai publikai?

Publika būna įvairi. Jei minia daugiau juda – daugiau ant scenos judame ir mes.

Muzika nebūtinai turi būti atlikta preciziškai tiksliai. Svarbu, kad ji tiesiog skambėtų taip, kaip turi skambėti tuo metu… Tai ir improvizacija, ir netikėtumai, ir dar daug dalykų, kuriuos sudėjus į vientisą visumą galime gauti koncerto grožį. Tad abu dalykai yra sąlygojami vienas kito – t.y. minia daro įtaką mūsų grojamai muzikai, o muzika – susirinkusiai publikai.

YouTube Preview Image

Tiesa, o kas koncerte nutiko su „Loop The Loop” (tai buvo vienintėlė daina, kurią „Wild Beasts“ kažkodėl nutraukė ir pradėjo groti iš naujo)?

Mūsų koncertuose labai retai nutinka taip, kad dainą stabdytumėm ir pradėtumėm iš naujo. Visgi manau, kad tai yra pateisinama.

Kartais pradedi groti kūrinį, tačiau nepajunti jo dvasios. Tokiu atveju yra kur kas geriau ją pradėti iš naujo nei mechaniškai groti toliau.

Publika nusipelnė girdėti dainą su jos nuotaika, o ne automatinį jos atlikimo variantą.

Šio turo metu buvote ir Australijoje, ir Amerikoje, ir praktiškai visoje Europoje. Dabar esate Jungtinėje Karalystėje. Kaip apskritai praėjo turas? Gal galėtum išskirti geriausius jo koncertus?

Turas buvo tikrai puikus.

(mąsto). „Pitchfork” festivalis Paryžiuje buvo nuostabus. Visų pirma, tai – naujas įvykis. Amerikiečių indie muzikos portalo festivalis Paryžiuje. Minia buvo fantastiška, atlikėjų sąrašas – puikus. Regis, nieko netrūko.

Taip pat įstrigo pasirodymas „Glastonbury” festivalyje, kur „Park” (alternatyvios muzikos) scenoje buvome pagrindinė grupė. Tai buvo jaudinanti akimirka, kadangi nešėme atsakomybę – turėjome tarsi užbaigti visą vakarą.

Ar įmanoma palyginti pasirodymus čia – senąjame žemyne ir pasirodymus anapus Atlanto?

Sakyčiau, kad reiktų atskirti Europą nuo Didžiosios Britanijos. Taigi, likusioje Europos dalyje ir JAV mes atsipalaiduojame, koncertuojame vedini savotiškos misijos įrodyti, kad esame geri, kad nesame tiesiog indie grupė, kuri  nusprendė pervažiuoti pasaulį. Mes norime įrodyti savo vertę.

Tuo tarpu čia, namuose, yra kitaip. Žmonės žino mūsų muziką, ją pažįsta, todėl ant scenos lipame su tikslu įrodyti, kad vis dar esame geri. Tai – kiek sunkiau, todėl priverčia mus jaudintis.

YouTube Preview Image

TREJI ALBUMAI PER TREJUS METUS

Per trejus metus išleidote tris albumus. Visi albumai susilaukė kritikų pripažinimo, žmonių  meilės ir šlovės. Atskleisk paslaptį, kaip jūs galite būti tokie produktyvūs?

Industrija pati sukūrė nerašytą „ciklo“ taisyklę, esą albumas turėtų pasirodyti kas dvejus ar trejus metus. Rinka diktuoja savo nurodymus, mat tokio pobūdžio pauzės yra pamatuotos: reikia surinkti žmones, priversti juos groti kartu ir t.t.

Tačiau jei tu groji širdimi ir kuri (tikrąja to žodžio prasme) muziką – tau paprasčiausiai nereikia laiko rėmų. Tai svarbu. Tai įkvėpia. Tai skatina neužmigti ir kurti. Aš vadovaujuosi pastaruoju požiūriu, todėl man pakankamai paprasta ir lengva dirbti.

Manau, kad didžioji muzikantų dalis tiesiog praleidžia per daug laiko galvodami, ką jie turėtų pasakyti. Jie ieško didelių prasmių ir bando viską daryti išpūstai ir nenatūraliai (tarsi iš anksto tikėdamiesi šių pseudo minčių dėka užsitikrinti pripažinimą). Tačiau apie pripažinimą šioje stadijoje negali būti net kalbos: tu arba jauti tai, ką nori pasakyti, arba ne.

Manau didžiausia kūrėjų klaida yra pastangos nenatūraliai kalbėti apie didelius dalykus. Kam to reikia? Juk jei apie mažus dalykus kalbėsi nuoširdžiai ir tikrai, jie jau savaime taps dideli.

Tad štai kodėl jums dabar reikia kūrybinės pertraukos.

Ne visai. Šįkart pertrauką mes suvokiame kaip tam tikrą iššūkį.  Mes galėtumėm išleisti naują diską kitais metais, tačiau jaučiam, kad tam dar neatėjo laikas.

Tačiau ar jau turite kokių nors naujo albumo planų?

Žinoma. Žinau, kad tai bus tikrai labai pozityvus įrašas. Jis teigs gyvenimą. Manau, kad teigti liūdesį ir melancholiją muzikine prasme yra kur kas lengviau nei teigti džiaugsmą ir laimę. Todėl susidursim su rimtu iššūkiu, tačiau bandysime savo naujame albume teigti būtent pastarasias vertybes.

 

Grupė "Wild Beasts" (nuotr. grupės archyvo)

ŠIEMETINIS „MERCURY“ NOMINANTŲ SĄRAŠAS – NETEISYBĖ

 

Jus pripažino prieš porą metų, kuomet antrasis „Wild Beasts” studijinis įrašas „Two Dancers” pateko į 2009 metų „Mercury” nominantų sąrašą. Su „Smother” situacija buvo kiek kitokia: melomanai ir muzikos kritikai jūsų šiemetinį albumą pasitiko kaip šedevrą, tačiau tarp kandidatų į „Mercury” mes jo nematėme. Po to, kai buvo paskelbti nominantai, bemaž visi vienbalsiai trimitavo, kad jūsų nepatekimas į šį sąrašą – viena didžiausių šių metų neteisybių britų muzikos padangėje. Į šį sąrašą pateko tokie atlikėjai kaip Tinie Tempah ar Katy B, tačiau „Wild Beasts“ čia nebuvo. Ką apie šią situaciją manai pats?

Tai buvo savotiška frustracija. Pasijutome apgauti. Manau, kad tai buvo neteisybė. Tačiau tokia „Mercury” politika.

Ir netgi nepaisant šio mūsų sielas kankinusio liūdesio, mes tikrai nesijautėme pralaimėtojais. Tai mūsų nesužlugdė. Priešingai – šiemetinė „Mercury“ situacija „Wild Beasts“ pavertė piktesniais ir tvirtesniais. Mes ir vėl sukursime ką nors gražaus, ko muziką mylintis žmonės tiesiog negalės ignoruoti.

Tačiau nusivylėte…?

Be jokios abejonės. „Mercury” mūsų gyvenimą paveiktų kur kas labiau nei Tinie Tempah. Jam – tai paprasčiausias žaidimas, kurį laimėjęs jis nusipirktų dar vieną treninginių kelnių porą. Tuo tarpu mums tai – geresnio gyvenimo galimybė. Taip mūsų muziką išgirstų dar daugiau žmonių

Visgi prisipažink – kas buvo tavo favoritai šiemetiniuose mercury?

Prisipažinsiu, kad tikėjau, jog laimės Adele. Šie metai priklausė jai.

Kas tave labiausiai priverčia didžiuotis, kai pagalvoji apie „Wild Beasts”?

Aš didžiuojuosi, kad mūsų muzika pralaužė sienas ir „išėjo į pasaulį“. Didžiuojuosi, kad neturime tikslo kurti „rožinės amerikietiškos muzikos“ ir praradę tapatumą orientuotis į mases. Džiaugiuosi, kad į JAV važiuojame pristatyti save – unikalią anglišką muziką.

Manau, kad nėra nieko baisesnio, nei anglų grupė dainuojanti su amerikietišku akcentu. Jei nekalbi savo gimtąja kalba, jei savo šnekoje neturi savo tikrojo dialekto, tai ko esi vertas? Ką tu tuomet turi? Apie ką kalbi? Žinai, aš labai mėgstu „Kraftwerk”, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad kažkada pradėsiu dainuoti vokišku akcentu.

Grįžtant prie didžiavimosi galiu prisipažinti, kad didžiuojuosi dėl mūsų produktyvumo. Didžiuojuosi tuo, kaip mes kuriame ir įrašinėjame, paneigdami tas anksčiau mano minėtas muzikos rinkos nustatytas „ciklų taisykles“.

Didžiuojuosi ir dėl mažų dalykų… didžiuojuosi, kad nesiorientuojame į mases, kad nesiekiame masiškumo.

YouTube Preview Image

Jei tau reikėtų išvardinti tris geriausias „Wild Beasts” dainas. Ką pasakytum?

(mąsto). Iš kiekvieno albumo išskirčiau po vieną.

„Devil’s Crayon” iš „Limbo, panto”. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima sukurti gerą pop dainą. Iš „Two Dancers” rinkčiausi „This is our Lot”.  Tai kūrinys, kuriame atradome ritmą, šokį ir jėgą.

Ir, žinoma, „Loop The Loop” iš „Smother”. Tai daina, kurioje neįmanoma suvaidinti jausmo (beje, būtent dėl to aš ir stabdžiau ją tame koncerte, kuriame tu buvai).

"Wild Beasts" lyderis Haydenas Thorpe

COLDPLAY ALBUMAS – VIDUTINIO AMŽIAUS KRIZĖS REZULTATAS

Skaičiau tavo interviu metų pradžioje ir tu sakei, kad tau labai patiko „Kate Bush” albumas „Director’s Cut”. Metai juda į pabaigą, todėl paklausiu paprasto klausimo: ar turi šių metų albumą – favoritą?

Negirdėjau daug naujų albumų. Didžiąją šių metų dalį praleidau keliaudamas iš koncertų į koncertus. O kelionėse ne visą laiką klausau muzikos. Kartais skaitau knygas, žiūriu filmus ir t.t.

Kita vertus, kai esu toli nuo namų (o toli nuo namų būnu dažnai), tada noriu klausytis tos muzikos, kuri man brangi – tos, kuri kažką primena. Kartais namus ir tas vietas, o kartais žmones kurių ilgiuosi. Tad jei atvirai, aš visuomet vėluoju su muzikinėmis naujienomis.

Ar kas nors tave muzikoje šiemet nuvylė?

(mąsto) Ko gero ne.

„X-Factor” auditorija mažėja, o tai yra nuostabi žinia. (juokiasi)

O šiaip jau muzikos industrija yra labai veržli. Joje yra tiek daug įvairių dalykų, kad sunku kažkuo pernelyg džiaugtis ar pernelyg skųstis. Tai – didžiulis į priekį judantis konvejeris.

Kaip tau „Coldplay” naujas albumas „Mylo Xyloto”? Ar jo jau klausei?

Žinoma. Manau, kad tai – viena didžiausių muzikinių šių metų nelaimių. „Mylo Xyloto“ – tai katastrofa. Šis diskas – tai vidutinio amžiaus krizės vaisius.

Kažkada „Coldplay” buvo nuostabūs kūrėjai. Jie man reiškė labai daug. Tačiau jie užstrigo gyvenimo filme…

Gaila, tačiau Chrisas Martinas ir kompanija tiesiog įsėdo į tą patį automobilį kaip ir „Black Eyed Peas”…

YouTube Preview Image

 

KALĖDOS – IŠSKIRTINIS APMĄSTYMŲ METAS

 

Netrukus Kalėdos. Ką jos reiškia tau?

Tai susitaikymo metas. Tai laikas, kai norisi būti drauge su artimais žmonėmis, sužinoti apie jų gyvenimą daugiau ir leisti laika šventiškai. Kalėdų metu „perkratau” savo gyvenimą. Prisimenu, kas įvyko per metus  ir pasiruošiu kitiems metams

Ar „Wild Beasts” kada nors įrašys Kalėdų dainą?

(Juokiasi) Visko gali būti. Man patinka Kalėdos. Ir Kalėdinės dainos taip pat… Žinoma, yra tragiškų kūrinių, tačiau yra ir labai gražių.

Ką norėtum pasakyti Lietuvai?

Labai džiaugiuosi, kad turiu progą kalbėtis su tavimi ir žinoti, kad mūsų pokalbis pasieks Lietuvos žmones. Apima neįtikėtinas jausmas, kai suvokiu, kad mūsų muzika keliauja toli, kad žmonės klausosi mūsų ir „maitinasi“„Wild Beasts” kūriniais. Tai – nuostabus ir galingas reiškinys. Muzika – tai stebuklas…

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

  1. Edvinas Gogelis pakomentavo:

    Šauni grupė, kaip tik šiuo metu mėgaujuosi jų nauju įrašu.

  2. Edita pakomentavo:

    o man Mylo Xyloto patinka :>

  3. Tomas pakomentavo:

    Ačiū autoriui už interviu, malonu matyti, kad ir mūsų Lietuvoj yra žmonių, klausančių Wild Beasts ir vertinančių tikrą muziką.

  4. Puikus interviu. Tik nelabai suprantu kodėl taip akcentuojamas tas „Mylo Xyloto“ albumas? Na faktas, jog Wild Beasts yra įtakoti senosios Coldplay ar Radiohead muzikos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>