Kai būdama dvylikos ar trylikos metų pirmą kartą per televizorių pamačiau “The Funeral of Hearts” vaizdo klipą, mane sužavėjo paslaptingojo vokalisto akys, žemas balsas ir, tuomet, neįprasta muzika. Tada dar to nežinojau, bet Ville Valo ir “HIM” man kaip paauglei padarė milžinišką įtaką ir ženkliai prisidėjo prie muzikinio skonio susiformavimo. Valandų valandas gulėdama ant žemės klausydavau albumo “Razorblade Romance” per muzikinį centrą, ir, kaip ir daugelis kitų merginų, mėgavausi šio gražuolio suomio balsu.
Šiek tiek gailiuosi, kad nepamačiau “HIM” 2014 metais, kai jie paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, Karklės festivalyje. Šiandien šios grupės jau nebėra. Todėl vos tik pamačiusi, jog naujasis Ville Valo projektas “VV” šių metų balandžio 15 lankysis “Compensa” koncertų salėje, nedvejodama nusipirkau bilietus. Čia atlikėjas pristatys savo pernai išleistą albumą “Neon Noir” ir taip pat atliks ne vieną auksinį “HIM” hitą.
Kadangi “HIM” muzika mane lydi daugiau nei pusę gyvenimo, labai susidomėjau soliniu Valo projektu “VV”, ir kai „manoMuzika” kolektyvas sulaukė pasiūlymo pakalbinti atlikėją, nedvejodama sutikau pravesti šį pokalbį. Pokalbis su Ville Valo prabėgo kaip kelios sekundės, o pašnekesio metu pavyko sužinoti daug įdomių atlikėjo minčių apie naująjį albumą, kūrybinį procesą ir netgi mėgstamiausius gitarų modelius.
Su savo nauju soliniu projektu „VV” pernai išleidote albumą „Neon Noir”. Šiuo metu vyksta „Neon Noir” koncertinis turas, o balandžio 15 d. atvyksite į Vilnių, ir mes nekantriai to laukiame. Ko mes, klausytojai ir gerbėjai, galime tikėtis iš šio koncerto? Ir ar bus kokių nors staigmenų?
Žinote, iš anksto žadėti staigmenas nėra pats protingiausias dalykas, nes kas nors nusivils. Vis dėlto manau, kad tai bus tarsi amerikietiški kalneliai tarp praeities ir dabarties. Man niekada nepatiko, kai atlikėjas išleidžia solinį albumą, o koncertuodamas tik pačioje pabaigoje atlieka porą senų gerų dainų ir viskas. Mes stengiamės laviruoti tarp senosios ir naujosios kūrybos, taigi grosime naują kūrinį, tada grosime „HIM” kūrinį, tada grosime naują ir po to vėl „HIM”. Tai puikiai veikia! Jums nebūtina žinoti „Neon Noir“ dainų, kad jums patiktų bent pusė koncerte atliekamų kūrinių. Na, bet tai, žinoma, nepakenks.
Ar tai neturi įtakos jums kaip muzikantui, atlikėjui? Nes žmonės tikisi išgirsti senas dainas, „HIM” hitus. Žinoma, aš taip pat jų laukiu, bet mane taip pat domina jūsų naujoji muzika. Argi dėl to nesijaučiate šiek tiek nusiminęs?
Ne, esu laimingas! Juk tai aš ir parašiau „HIM” dainas. Tai – mano dainos. Kai kurias parašiau prieš daugiau nei 25 metus! Galų gale, šiandien sudainuoti tokią dainą kaip „When Love and Death Embrace”, kuri buvo sukurta 1996 ar 1997 metais ir vis dar patinka žmonėms, yra tiesiog nuostabu. Tad kodėl turėčiau dergtis iš senų savo paties dainų? Taip pat yra ir su „Join Me in Death”. Tais laikais tai buvo didžiulis hitas! Bet praėjo jau beveik 25 metai… Manau, kad visas tas praėjęs laikas suteikia man naują požiūrį, be to, vis dar jaučiuosi artimas toms dainoms, nes jos yra mano. Aš parašiau žodžius ir melodijas, ir tai yra didelė mano asmenybės dalis. Nenoriu deginti tiltų ar sakyti, kad praeitis man nesvarbi. Be abejo, ji svarbi. Nebūčiau čia su „Neon Noir”, jei nebūčiau sukūręs visų albumų, kuriuos išleidau su grupe „HIM”. Nebūčiau išmokęs visų gudrybių, kurių išmokau iš grupės narių, prodiuserių ir įrašų kompanijų, su kuriomis dirbome. Taigi, praėjo 25 svarbūs edukaciniai metai, kol aš pasiekiau šį tašką. Ir šia prasme jaučiu, kad tai vis dar ta pati mano kelionė.
Drįsčiau sakyti, kad „HIM” santykis su „VV” yra panašus į J.R.R. Tolkieno kūrybą. Šis autorius parašė ir „Žiedų valdovą”, ir „Hobitą”. Abu šie kūriniai gyvena tame pačiame pasaulyje. Jų identitetas panašus. Be abejo, „HIM” ir mano naujoji kūryba nėra tapatūs dalykai, bet jie abu iš tos pačios dainų knygos. „HIM” kūriniai, nors kilę iš to paties manojo pasaulio, bet yra šiek tiek kitokie. Kadangi albumą „Neon Noir“ įrašinėjau tik aš vienas, jis labiau bekompromisis ir labiau atitinka tai, kas man patinka muzikine prasme – šiek tiek daugiau 80-ųjų pop muzikos, šiek tiek daugiau „Depeche Mode”, nei buvo „HIM” muzikoje. Taigi, ne, nesijaučiu nusiminęs. Kai pradėjome koncertuoti, aš šiek tiek baiminausi, ar tai nebus tarsi senas muzikinis automatas kampe, grojantis auksines senienas. Džiaugiuosi, kad žiūrovai taip pat pamėgo ir naujus kūrinius. Tai geras derinys. Manau, kad ir viena, ir kita yra būdas priminti žmonėms, kad tebeegzistuoju.
Ar galėtumėte pasakyti, kurias dainas mėgstate groti labiau: senuosius hitus iš „HIM” ar dainas iš „Neon Noir”?
Na, naujesni kūriniai man, kaip asmenybei, yra arčiau prie širdies. Vis dėlto be senųjų „HIM” dainų nebūčiau ten, kur šiandien esu. Manau, kad grojant gyvai svarbiausia yra tai, kokios dainos yra viena šalia kitos, kaip jos vibruoja ir kokį jausmą sukelia klausytojams. Dinamiškai jos tarsi atšoka viena nuo kitos. Pavyzdžiui „Heart Full of Ghosts” yra mistiška ir keista daina: ji prasideda gana tyliai, kol galiausia virsta savotiška kakofonija, tampa labai triukšminga. Po šios dainos „Join Me in Death” tinka tiesiog idealiai, nes fortepijonas taip gražiai suskamba po viso to bjauraus pragaro peizažo, garsinio chaoso, kuris, mano manymu, taip pat yra šaunus dalykas, nes gali suteikti dainai naują prasmę arba naują jausmą, priklausomai nuo to, kokią dainą groji po jos ar prieš ją.
Jei pažvelgtume atgal į laikotarpį, kai nusprendėte įrašyti šį naują albumą, sukurti naują projektą. .. Kaip tai įvyko?
Man ir kitiems grupės „HIM” nariams buvo labai nelengva išsiskirti. Negana to, tai įvyko naujųjų metų išvakarėse tarp 2017 ir 2018 metų. Jei vieni santykiai sunkiai klostosi, nemanau, kad gera mintis pradėti galvoti apie naujus santykius. Pirmiausia reikia užbaigti tai, kas pradėta seniau, ir tik tada galvoti apie naują pradžią. Jaučiau, kad turiu pamatyti, kiek daug „HIM” gali pasiūlyti ir ką mes galime kartu padaryti. Tikėjausi, kad viską galėsime užbaigti draugiškai. Be to, po to norėjau šiek tiek atsikvėpti. Po „HIM” išsiskyrimo porą metų dirbau prie visai kito projekto, o paskui grįžau prie angliško tamsaus rokenrolo.
2019 m. pradėjau dirbti prie projekto „VV”, o „Run Away from the Sun” buvo pirmoji mano parašyta nauja daina. Tai buvo man svarbi daina, nes nežinojau, ar galiu sukurti kažką naujo nebebūdamas grupėje. Man pavyko. Buvo šiek tiek kitaip nei man įprasta, bet tai yra geras skirtumas. Taigi ir toliau rašiau dainas, kol galiausiai atsirado visas albumas. Neturėjau kažkokio grandiozinio plano. Taip pat daug prisidėjo ir COVID-19 pandemija. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kas su mumis nutiks, kada viskas baigsis, ir ar mes visi apskirtai išgyvensime. Aš mėginau išsaugoti sveiką protą dirbdamas prie albumo. Daugiausia dėmesio skyriau muzikai, tad tikiuosi, kad albume tai girdisi. Bent aš visa tai girdžiu!
Kiek anksčiau minėjote, kad į „Neon Noir” pateko nemažai ankstyvųjų „Depeche Mode” ir 80-ųjų popmuzikos elementų. Kokie buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai kuriant naująjį albumą?
Manau, kad daugelis muzikantų, kurdami muziką sąmoningai neklauso daug kitų atlikėjų ar grupių kūrinių. Jie koncentruojasi į savo muziką, kad kitų atlikėjų įtaka pernelyg neatsispindėtų jų kūryboje. Kadangi su muzikos pasauliu sąlytį turiu jau ilgai, čia daug „senosios mokyklos” įkvėpimo: senųjų „Depeche Mode” bei „Black Sabbath”. Vis dėlto manau, kad labiausiai mane įkvėpė pats kūrybos procesas. Niekada nebuvau sukūręs albumo absoliučiai nuo nulio. Įrašinėti, groti visais instrumentais, kurti ir prodiusuoti viską pačiam vienam buvo įdomi patirtis. Įrašymo procesas buvo tarsi savotiška meditacija. Dirbdamas su muzika iš tiesų pasinerdavau į kūrybos procesą. To ypatingo jausmo niekada anksčiau nebuvau patyręs.
Kai pradedate rašyti naują dainą, kaip dabar atrodo kūrybinis procesas? Kaip tai vyksta?
Pirmąją savo dainą, akomponuodamas bosine gitara, parašiau būdamas turbūt 8 ar 9 metų. Aš taip išreiškiu save. Kai noriu pasakyti kažką, ko negaliu išreikšti žodžiais, tą darau per muziką. Kai kurie žmonės turi pomėgių. Jie turi aistrų. Pavyzdžiui, mano mama jodinėja žirgais. Kodėl? Niekas to nežino. Bet tai suteikia jai laisvės ir laimės pojūtį. Būtent tokį jausmą aš patiriu kurdamas muziką. Tai nėra protinis darbas. Aš iš anksto niekada negalvoju, kad dabar darysiu viena ar kita. Kūryba yra daugiau apie tai, kad man sunku yra iš esmės prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo, susitaikyti su pasauliu, todėl paimu į rankas gitarą ir bandau tuos jausmus išreikšti per muziką. Tai nėra darbas. Tai yra kažkas, ką visada dariau, ir ką turiu daryti, kad išgyvenčiau. O kalbant apie kitas grupes, reikėtų kalbėti ne kiek apie įkvėpimą, kiek apie įtaką. Prieš pradėdamas dirbti su savo paties kūriniais, nenoriu klausytis vieno ir to paties albumo 20 milijonų kartų, nes tai pernelyg lengvai įsiskverbs į mano kūrybą. Man malonu viską pradėti nuo nulio. Aišku, neįmanoma įrašų pradėti nuo absoliučiai švaraus popieriaus lapo, nes daug kas mums daro įtaką, įkvepia. Na, bet aš specialiai tų įkvėpimo šaltinių neieškau.
Tikrai įdomu tai išgirsti. Man smalsu, ar būna akimirkų per dieną, kai tiesiog pasiimate gitarą ir grojate, vien tam, kad išreikštumėte save?
Taip, būtent taip ir gimsta mano dainos. Dažnai reikia sekti garsą. Pradedu groti, išgirstu, kad kažkas man patinka, ir tada noriu tęsti tai, ką darau. Tai ir yra svarbiausia. Tuo pačiu tai labai paprasta. Nėra taip, kad atsisėsčiau ir galvočiau, jog dabar parašysiu roko dainą, arba kad dabar turiu dvi su puse valandos per kurias galėčiau parašyti dainos tekstą ar dar ką nors. Tai gilesnė, didesnė mano esybės dalis. Tai yra mano darbas, aistra ir hobis tuo pačiu metu. Tai nuostabu.
Jūs jau šiek užsiminėte apie tai, bet aš labai noriu paklausti apie patį kūrybinį procesą, nes, kai viską įrašinėjote vienas, buvote užsidaręs namuose. Jūs taip pat minėjote, kad pats prodiusavote „Neon Noir” Ką jums reiškia ši patirtis? Kaip jautėtės, kai išleidote šį albumą? Sakėte, kad pirmą kartą tai padarėte savarankiškai.
Geras klausimas. Nesu tikras, kaip dėl to jaučiuosi. Manau, kad daugiau žinosiu, kaip jaučiausi, kai baigsis paskutiniai turo koncertai, nes visa tai nėra tik apie albumą. Aš taip pat sau noriu parodyti, kad vis dar galiu kurti muziką. Tai svarbus dalykas pats savaime. Tada darbas prie albumo, tada grupės subūrimas, repeticijos turui, tada albumo išleidimas ir, žinoma, koncertinis turas. Šioje dėlionėje yra tiek daug judančių dalių, kad aš vis dar stebiuosi, jog tai mane atvedė taip toli ir kad tai vis dar veikia.
Dėl kūrybinės dalies: manau, kad visada naudinga turėti didelių vilčių ir nerealių tikslų. Manau, kad svarbu save šiek tiek paspausti. Man visai patinka užsispeisti į kampą. Ir taip kilo idėja sukurti solinį albumą. Man patinka muzika. Mane domina muzikos įrašai. Aš groju įvairiais instrumentais, netgi turiu sukaupęs instrumentų kolekciją. Kodėl gi man nepadarius įrašo pačiam? Panaudosiu viską, ką turiu, išgirsiu, kaip tai skamba, ir spręsiu, ar tai apskritai turi prasmę. Viduje galima su savimi diskutuoti be atvangos, bet tas vidinis dialogas neturi prasmės, kol jo neišsakome garsiai. Visa tai neturi prasmės, kol nepasiimu gitaros ir nepradedu groti.
Ir dainos pasipylė be didžiulių kančių. Tiesiog pradėjau groti ir dainuoti – žodis po žodžio, melodija po melodijos. Pradėjau viską įrašinėti, ir mano galvoje susiformavo vaizdas. Žinojau, kokio jausmo ir nuotaikos noriu ir ko reikia, kad to pasiekčiau. Tai ne taip jau ir skiriasi nuo darbo su ankstesnėmis grupėmis. Tiesiog vienas pats negali “brainstorminti”. Neturi su kuo pajuokauti. Štai ko pasigendu grodamas vienas – brolybės, bičiulystės ir draugystės.
Man kūryba susijusi su išgyvenimu. Tai tiesiog yra kažkas, ką darau. Man reikia tai daryti, kad išlikčiau sveiko proto. Tai tarsi senas geras Šekspyras, laikantis kaukolę ir garsiai tariantis žodžius „būti ar nebūti”. Kiekviena daina – tai klausimas, ar ji pakankamai gera ir ar sugebėsiu ją atlikti. Manau, kad kiekviena daina turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Esu įsitikęs, jog į šį procesą reikia žiūrėti rimtai. Tačiau taip pat manau, kad labai svarbu nežiūrėti į save patį pernelyg rimtai. Reikia suprasti, jog esu tik keistas meniškas, pačiuožęs vyrukas, kažkur grojantis akustine gitara. Įsisąmoninti, kad nesu pasaulio centras ir neišradinėju dviračio iš naujo. Kūrybinis procesas yra apie saviraišką, apie palengvėjimo jausmą ir komfortą, apie galimybę sau leisti atsikvėpti.
Vis dar turiu klausimų dėl techninės dalies. Taigi viską įrašėte karantino metu savo namuose. Ar turite įrašų studiją?
Turiu namų studiją. Turiu būgnus, kelias gitaras ir sintezatorius, taip pat įrašymo sistemą. Pamažu, bet užtikrintai mokausi apie šiuos dalykus dar nuo 2000-ųjų pradžios, kai skaitmeninės įrašų studijos tapo prieinamos ne tik profesionalams. Jau seniai galime įrašinėti medžiagą nešiojamaisiais kompiuteriais ir kt. Be to, mane labai domina muzika kaip reiškinys: esu muzikos gerbėjas, klausausi grupių, atlikėjų ir domiuosi, kaip kuriama muzika. Todėl man atrodo savaime suprantama pabandyti ką nors įrašyti pačiam.
Ar jūs „Neon Noir” taip pat atlikote ir prodiuserio rolę?
Aš parašiau dainas, sugalvojau dainų žodžius, aranžuotes, nusprendžiau, kaip tas dainas įrašyti. Kadangi tai vyko COVID-19 pandemijos metu, šalia neturėjau jokių pagalbininkų. Taigi paspaudžiau įrašymo mygtuką, užsidėjau ausines ir grojau būgnais. Viską dariau pats. Tačiau labai svarbu paminėti, kad turėjau pagalbos iš išorės. Timas Palmeris sumiksavo albumą ir dirbo prie jo kaip ko-prodiuserius. Timas ir seniau prisidėjo prie didelės dalies „HIM” albumų įrašų. Negano to, jam teko dirbti su „Pearl Jam”, Davidu Bowie, Ozzy Osborne’u ir „Tears for Fears”. Jis pats yra atlikęs daug įvairios muzikos, o tai yra puiku, nes man patinka įvairūs muzikos žanrai ir kategorijos. Kai jausdavausi pabaigęs dainą, nusiųsdavau savo pirminę idėją Timui, o jis sakydavo: „Skamba puikiai. Leisk man pradėti dirbti prie mikso”, arba sakydavo, kad dar kažko trūksta, galbūt galėčiau kažką padaryti geriau ar pan. Taigi, jis buvo man tarsi patarėjas. Jis buvo ta grupė, kurios neturėjau. Jis atliko darbą, kurį paprastai atlieka kiti grupės nariai, kai kuriame ir įrašinėjame muziką.
Muzika – tarsi maisto gaminimas. Perskaitai receptą, o tada bandai gaminti pats. Panašiai yra ir su muzika. Yra mikrofonai ir sistemos, kurios laikomos klasikinėmis. Tai tarsi gamybos įrankiai. Jei virtuvėje turi puikią orkaitę, pusė darbo jau atlikta. Tai įdomus procesas. Be to, juk beprotiška yra sukurti visą albumą vienam! Bet aš dirbau prie jo daina po dainos. Todėl visada pradėdavau nuo nulio, be nieko. Per du mėnesius padarydavau visą dainą, įskaitant ir jos prodiusavimą.
Manau, kad tai buvo dalykas, kurio man reikėjo. Man reikėjo parodyti sau, kad galiu. Nenorėjau kurti kitos grupės. Jaučiau, kad jau taip ilgai grojau grupėje, kad norėjau išbandyti kažką kito. Dabar koncertuodamas turiu puikių muzikantų, bet jie yra sesijiniai atlikėjai – jie groja su skirtingomis grupėmis. Ir tai nebūtinai yra grupė, kuri išliks daugelį metų. Ji juk buvo sukurta tik šiam turui. Tai taip pat daro ją ypatingą. Mes visi žinome, kad tai nesitęs amžinai.
Po to, kai pasirodysite Londone, „VV“ kaip projektas bus baigtas. Ar taip?
Manau, jog esu pakankamai senas tam, kad pradėčiau rengti atsisveikinimo turus, todėl visi mano turai yra atsisveikinimo turai. To išmokau iš geriausių muzikantų, tokių kaip Ozzy Osbourne’as ir Bobas Dylanas. Tai yra šio ciklo pabaiga, ir aš nežinau, kas bus toliau. Dirbti vienam yra laisvė. Nėra nustatyto tvarkaraščio. Nėra jokių terminų. Po to, kai Londone sugrosime paskutinę natą, po dviejų savaičių man pasidarys neramu ir turėsiu pradėti kurti naujus dalykus. Man prastai sekasi atostogauti. Manau, kad pradėsiu kurti muziką, bet kaip tai vyks – neįsivaizduoju. Nereikia apie tai žinoti per daug. Reikia negalvoti į priekį ir nevaržyti savęs dėl ateities.
Pamatysime. Laukiu su nekantrumu. O kokia gi jūsų paties mėgstamiausia daina iš „Neon Noir”?
Yra kelios, kurios man patinka, ypač dabar, vertinant iš koncertinio turo perspektyvos. „Run Away From the Sun” man labai svarbi emociškai, nes tai buvo pirmoji daina, kurią parašiau „Neon Noir” albumui. Taip pat svarbi yra ir „The Forever Lost“. Tai šiek tiek greitesnis roko kūrinys. Daina, kuri labai gerai skamba. Atrodo, kad ji tarsi gyva, kai ją atliekame koncertuose. Bet ne tik tai suteikia jai tokią prasmę. Tai buvo paskutinė daina, su kuria užbaigiau „Neon Noir”. Negana to, tai sutapo su pandemijos pabaiga, todėl pradėjo atrodyti, kad pasiekėme tašką, kai reikalai ėmė gerėti. Taigi, šios dvi dainos yra tarsi knygos pradžia ir pabaiga.
Pabaigoje noriu paklausti gan nestandartinio klausimo: ar turite mėgstamiausią gitaros modelį?
Man patinka „Gibson” gitaros. Elektrine gitara groju nedaug, nes esu labiau dainų autorius. Taigi, man svarbiausios yra akustinės gitaros. Šiuo metu turiu jų 3 ar 4. Stengiuosi groti su jomis visomis tiek, kiek tik išgaliu, nes jos visos vertos tokios pačios meilės ir susidomėjimo. Tai nėra vintažiniai modeliai, bet su jomis grojau koncertiniuose turuose. Turiu J-200, pagamintą pagal 1937 m. modelį, kurį gavau 2009 m. Taip pat turiu Western Sheryl Crow 2006 m., o gal 2008 m. gitarą, sukurtą pagal 64-ųjų modelį. Tai puikios gitaros, su kuriomis kuriu dainas. Tačiau taip pat turiu ir gražią rožinę „Gibson Es-335” gitarą iš ankstesnių gastrolių JAV, ir šiuo metu tai yra mano mėgstamiausia elektrinė gitara. Tai viena iš tų gitarų su F formos skylutėmis, pusiau akustinė, panaši į tas, su kuriomis groja Dave’as Grohlas.
Puiku. Daugiau klausimų neturiu, todėl labai ačiū už pokalbį.
Labai ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus pamatyti ir tikiuosi, kad galėsite atvykti į koncertą.
Bilietus į koncertą, kuris vyks balandžio 15 dieną “Compensa” koncertų salėje, galite įsigyti čia.
