Kažin ar yra buvę tokie muzikaliai derlingi metai, kurių vien per pirmą ketvirtį išleistų albumų pilnai pakaktų sudaryti geriausių metų albumų sąrašą. Kažin ar per pastarąjį dešimtmetį yra pakakę pirmų trijų metų mėnesių tam, kad drąsiai atsipūtę galėtumėme sakyti: muzikinis derlius yra toks vaisingas, kad vargu ar įmanoma tikėtis kažko daugiau… Žinoma, sunkiai atsimenu savo jausmą praėjusių metų balandį apmąstant 2012-ųjų metų kovą, vasarį ir sausį, tačiau emocija, kurią nešiojuosi apie šių metų pradžią yra tokia didelė, kad neparašyti apie pirmųjų mėnesių muziką tiesiog negaliu.
Taigi, šiame rašinyje – trumpas ekskursas į 6 geriausius pirmojo metų ketvirčio albumus. Užbėgdamas galimam nepasitenkinimui už akių galiu iškart „pasiteisinti” prieš tuos, kurie tikėjosi šiame „mini-sąraše” išvysti Nicko Cave’ o diską „Push The Sky Away” ir po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną sugrįžusio Davido Bowie plokštelę „The Next Day”. Taip, abu albumai iš tiesų yra neįtikėtinai geri, tačiau lyginant su tais, kuriuos paminėsiu čia – pirmieji du nebuvo grotuve „zulinami iki negaliu”, todėl pirminiame sąraše vietos jiems tiesiog neatsirado. Kita vertus, klausydamas muzikos, noriu to ar ne, visuomet vadovaujuosi ir subjektyvumo kriterijumi, tad posakis „širdžiai – neįsakysi” šiuo atveju ir buvo vienas svarbiausių apibendrinant pirmąjį metų ketvirtį.
Rhye "Woman"
I. RHYE „Woman”
Net nemirktelėdamas šį duetą galėčiau pavadinti asmeniniu 2013-ųjų metų atradimu. Jų muzika varijuoja nuo Sade iki „Satin Jackets” remiksų, o pagrindinio atlikėjo balsas kur kas labiau primena akustinio džiazo improvizacijoje paskendusį moterišką vokalo pasažą nei į trečiąją dešimtį įkopusio tvirto Amerikos vyro tembrą. Daug falceto, daug romantikos, įvairiapusė lyrika ir muzika tinkanti visoms gyvenimo akimirkoms – nuo romantiškos vakarienės žvakių šviesoje iki kelionės išsvajoto ir saulėto paplūdimio link. „Woman” – neabejotinai nuoseklus dueto eksperimentas. Būsiu egoistas, tačiau „Rhye” palinkėsiu taip ir neatrasti savo vientiso muzikinio žanro, mat grožis, kurį jie atranda pasileidę į muzikos paieškas yra toks įtikinamas, kad norisi tikėtis, jog vyrukai likusį gyvenimą tik ieškos… Ir apie savo paieškas mums pasakos muzikine kalba.
Graffiti On The Train
II. STEREOPHONICS „Graffiti On The Train”
Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgą laiką Kelly Joneso kolektyvas mano mėgiamiausiųjų sąraše turėjo tvirtas pozicijas aukščiausiame dešimtuke, o tokios dainos, kaip „Mr. Writer„, „It Means Nothing„, „Have A Nice Day„, „Dacota” ar „Maybe Tomorrow” XXI amžiuje buvo neatsiejami mano muzikiniai palydovai . Tačiau čia atėjo 2007-ieji: Kelly išleidžia ribotos muzikinės vertės savo solinį albumą, o kartu su grupe tėkšteli diską „Pull The Pin”. Abu įrašai man, iki kaulų smegenų mylinčiam šią Velso grupę, – toli gražu ne patys geriausi. Po poros metų dienos šviesą išvysta „Stereophonics” diskas „Keep Calm And Carry On”, po kurio pasirodymo teko savo vidinei Aldonai pripažinti: virš šitos liaudies atėjo metas dėti kryžių. Visgi, prisipažįstu, kad vos išgirdusi žinias apie tai, kad šie senstelėję piliečiai leidžia naują albumą, nubudo ir mano vidinė Aldona. Po pirmųjų žinių pasirodymo ji man pradėjo atkakliai piršti mintį „o gal šįkart viskas bus kitaip…”.
Laimei šįkart ji buvo teisi…
„Stereophonics” sugrįžo. Sugrįžo sėkmingai. Ir tai padarė taip tvirtai, kaip darydavo iki 2007-ųjų. Albume „Graffiti On The Train” – vos pora „vidutiniškų” kūrinių, o tokios dainos kaip „We Share The Same Sun„, bitliškoji „Been Caught Cheating” ar titulinis kūrinys – neabejotinai gali pretenduoti ir į geriausių britų salyno šio pusmečio dainų sąrašą.
Taigi, mano akimis savireabilitacija užsiėmę „Stereophonics” vyrukai turi pagrindo švęsti. Tikrai netikėjau, kad jų sugrįžimas bus toks stiprus.
"Mala"
III. DEVENDRA BANHART „Mala”
Apie šį Amerikoje gyvenantį pusiau amerikietį, pusiau venesualietį pastaruoju metu kalba visi, kas netingi. Jo ketverius metus kurtas albumas „Mala” vadinamas šedevru (ir su tuo aš visiškai sutinku), o jo muzika ne vieno muzikos kritiko įvardijama kaip jokių atitikmenų neturinti nauja socialinė – edukacinė kalba. Taip, Devendra – itin keistas ir itin pretenzingas kūrėjas. Tačiau jo kūryba išties žavi. Į jokius žanro rėmus netelpantis muzikinis piešinys, įprasmintas jo aštuntajame diske, tikrai nepaliks abejingų. Ar jam įtaką daro viena iš CocoRosie sesučių, su kuria muzikantas jau ilgą laiką draugauja? Gal nestandartinio muzikinio piešinio link jį pastūmėja tamsioji „Antony And The Johnsons” siela Anthony Hegarty? Galbūt. Spėliokime, kurkime teorijas ir bandykime įminti neįmenamą Devendra Banhart muzikinę mįslę. Kol kas aišku viena: „Mala” – tikra muzikinė pasaka, be kurios 2013 metai muzikos enciklopedijose bus sunkiai įsivaizduojami.
Foals "Holy Fire"
IV. FOALS „Holy Fire”
„Holy Fire” – vienas laukiamiausių mano šių metų įrašų. Po neįtikėtino disko „Total Life Forever”, kurio koncerto specialiai skridau žiūrėti į Paryžių, trečio britų indie rokerių įrašo teko laukti trejus metus. Tačiau laukti buvo verta. Ar „Foals” sukūrė kažką naujo? Tikrai ne. Ne tik albumo promo kampanija, bet ir pačioje plokštelėje esančios dainos labai primena kai kurių „Total Life Forever” albumo kūrinių „sukirpimą”. Toli ieškoti nereikia – „My Number” sukurta pagal tą patį šabloną kaip ir „Total Life Forever„, „Stepson” – naujasias „Spanish Sahara” atitikmuo. Tačiau tai „Holy Fire” nepaverčia prastesniu. Yannio Phillippakio kolekyvas – šiuolaikinio indie roko skambesio kelrodis ne vienai jaunai britų grupei. Net neabejoju, kad savo būvimo kelrodžiu statusą po šio įrašo pasirodymo jie tik sustiprins. Ir netgi nepaisant to, kad jiems taip ir nepavyko okupuoti Jungtinės karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnės (albumas pasiekė antrą vietą – aut. past), galėčiau duoti galvą nukirsti, kad „Holy Fire” bus vienas realiausių pretendentų laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą ir tuziną kitų prizų Didžiojoje Britanijoje šiemet.
The North Borders
V. BONOBO „The North Borders”
Kai kažką išleidžia „Ninja Tune” (leiblas, leidžiantis grupę „Fink„) – tai automatiškai tampa verta dėmesio. Tačiau kai dienos šviesą išvysta „Bonobo” darbas – žinia tampa dvigubai aktualesnė. Simonas Greene’as naujos muzikos LP pavidalu nebuvo sukūręs nuo 2010 metų. Šis faktas, neabejotinai dar labiau padidino britų prodiuserio naujo įrašo laukimą.
Džiazas, elektronika, trip-hopas, downtempo ir netgi elementariausi pop motyvai – visa tai susipina naujausiame Bonobo diske. Tokio vientiso, o kartu ir labai įvairaus muzikinio įrašo jau senokai neteko girdėti. Subtilus, labai išbaigtas ir itin gilus „The North Border” bent jau mano akimis – vienas pagrindinių pretendentų į metų albumo sąrašo viršūnę.
Inc.
VI. INC. „No World”
Jeigu kas nors galvojo, kad šiuolaikinis ritmenbliuzas negali skambėti moderniau – galvokite dar kartą. Broliai iš Amerikos, anksčiau pasivadinę „Teen Inc.” sumoderninę stagnacijoje paskendusį nūdienos R&B žanrą gali drąsiai vadintis šiandienos prometėjais. Jeigu neįsivaizduojate kaip skambėtų vėlyvoji Stevie Wonderio kūryba, sumaišyta su Maxwello ir Robino Thicke muzika – tuomet perklausyti naują „Inc.” albumą – tiesiog privalote. Ši muzika dar niekada neskambėjo taip naujai.
Taigi, toks trumpas žvilgsnis į kelis (iš visos galybės) gerus šiemet išleistus muzikinius albumus. Antras ketvirtis žada būti taip pat itin dėkingas. Vien tik ko verti naujus įrašus išleisiantys tokie vardai kaip James Blake, „Phoenix” ar „The National„. Tad baigdamas šį trumpą įrašą nenoriu dėti taško.
Todėl rašau… „To Be Continued”
…. in 3 months.
