The XX: esame laimingi žmonės, kuriantys liūdną muziką

Du studijiniai albumai, prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, sausakimšos arenos ir pilni stadionai, milijonai gerbėjų visame pasaulyje ir pagrįstai klijuojamos „festivalių žvaigždžių“ etiketės. Tai tik keli apibūdinimai, tinkantys grupei „The XX“, pastaraisiais metais besimaudančiai šlovės vandenyse. Sukūrusi išskirtinį muzikos stilių, sugebėjusi įtikti net ir įnoringiausiems muzikos kritikams ir „išlindusi“ iš Londono muzikos pogrindžio, trijulė šiuo metu keliauja po pasaulį pristatinėdama dar pernai metų pabaigoje išleistą antrą savo studijinį diską „Coexist“. Į didžiąją solinių grupės koncertų dalį bilietai jau seniai išpirkti.

Liepos viduryje „The XX“ atvyksta į Latviją. „Positivus“ festivalyje kolektyvas surengs, kaip patys sako, pasirodymą, kuriame klausytojai turės progos patirti tai, ko dar niekada nėra patyrę…

Likus vos mėnesiui iki trijulės pasirodymo kaimyninėje Latvijoje, manoMUZIKAI (po labai ilgų derybų) pavyko susitarti dėl išskirtinio interviu Lietuvos publikai.

Vėlyvą naktį (Lietuvos laiku) susisiekėme su „The XX“ nariu – kolektyvo prodiuseriu, atlikėju ir grupės smegenimis dar vadinamu Jamie Smithu. Net pusvalandį pokalbiui skyręs muzikos genijumi dar vadinamas „Jamie XX“ portalui manoMUZIKA.lt pasakojo apie grupės keliones, tikslus ir muziką.

 

The XX

DIDŽIAUSIAS TURAS GRUPĖS ISTORIJOJE

 

Šiuo metu koncertuojate Amerikoje. Kaip sekasi?

Puikiai. Jau mėnesį koncertuojame ir džiaugiamės galėdami daryti tai, kas mums labiausiai patinka. Nenustoju stebėtis kaip skirtingai žmonės mus priima Europoje ir čia – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europa – vienalytis žemynas, o štai JAV netgi kirtus atskirų valstijų sienas mus pasitinka visiškai skirtingos auditorijos, iš kurių niekada nežinai, ko galima tikėtis.

Kuriai publikai smagiau groti – Europos ar Amerikos?

Tiesą sakant, neturime jokių preferencijų. Šiuo metu grojame publikai, kurioje dominuoja paaugliai. Tai keista, tačiau kartu ir labai įdomu. Europoje paaugliai toli gražu nėra pagrindinė mūsų klausytojų dalis. Senajame žemyne mūsų klausosi labai įvairi publika, kurioje galima rasti gerokai daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei JAV. Visgi, ir ši patirtis yra labai naudinga.

Kaip suprantu, koncertuose JAV netenka pamatyti daug moterų, „pasipuošusių” specialiai šiam turui pagamintų „The XX” spenelių apdangalų?

(kvatoja) Neeee… čia tokių nedaug. Kur kas daugiau taip pasipuošusių moterų mūsų klausosi festivaliuose (juokiasi).

Maždaug po mėnesio grosite Latvijos festivalyje „Positivus”. Net neabejoju, kad Baltijos šalių merginos tokiais aksesuarais tikrai pasipuoš. Ko latviai, estai ir, žinoma, čia apsilankę lietuviai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?

Šiuo metu esame didžiausiame ture, kokiame kada nors buvo grupė „XX”. Dirbame labai daug ir labai kruopščiai. Skiriame dėmesį ne tik muzikai, bet ir vizualikai bei kitiems su pasirodymu susijusiems darbams. Todėl, visų pirma, tai bus mūsų ilgo ir kruopštaus darbo vaisius. Kiekviename pasirodyme mes sukuriame kažką naujo, todėl labai tikiuosi, kad per mūsų koncertą Latvijoje Baltijos šalių žmonės patirs tai, ko niekada nėra patyrę indie grupės pasirodyme. Koncertuoti Baltijos šalyse – labai didelis iššūkis. Niekada nesame buvę nei Latvijoje, nei Lietuvoje. Todėl rengti pasirodymą dar niekada neaplankytoje vietoje visuomet būna velniškai įdomu.

 

„NORIME, KAD MŪSŲ MUZIKĄ MYLĖTŲ“

 

Esate dar labai jauni, tačiau jau dabar pasiekėte tokių muzikinių aukštumų, apie kurias daugelis gali svajoti. „The XX” – viena populiariausių grupių pasaulyje, gerbėjus skaičiuojanti šimtais milijonų. Ar kada nors galėjai pagalvoti, kad, nesulaukę nė trisdešimties, pasieksite tiek daug?

Tikrai ne. Tai labai didelis ir itin malonus netikėtumas. Mėgaujamės tuo, ką mes darome, todėl tikiuosi, kad tada, kai mums sukaks trisdešimt ir daugiau – vis dar būsime mylimi ir klausomi.

Esu labai patenkintas vieta, kurią „The XX” užima šiandieninėje muzikos istorijoje, tačiau tai yra tik šiandiena… Noriu kurti muziką. Noriu tai daryti nuolat. Ir noriu, kad mūsų kūrinius mylėtų.

Kokie jūsų didžiausi šiandienos tikslai? 

Šiandien mes norime kaip įmanoma daugiau koncertuoti, grįžti namo, pailsėti ir kurti toliau. Tikiuosi, kad trečiasis albumas bus dar geresnis už pirmus du.

Kada jis išvys dienos šviesą?

Taip ir galvojau, kad kitas klausimas bus būtent toks (juokiasi). Turime kelias dainas, kurios vis dar kūrimo procese, tačiau tikrai nežinau, kada sukursime daugiau. Dar sunkiau prognozuoti dieną, kada visos jos suguls į naują diską.

Susikūrėte prieš aštuonerius metus. Tada Romy ir Oliveris (kiti du grupės nariai Romy Madley Croft ir Oliveris Simas – L.Z.) mokėsi mokykloje. Nepraėjo nė dešimtmetis, o jūs savo diskografijoje turite du albumus, iš kurių vienas laimėjo prestižinį „Mercury” apdovanojimą. Muzikos kritikai jus vadina vienu sėkmingiausių šio šimtmečio kolektyvų. Gal turite paslaptingą receptą?

Nemanau, kad toks receptas apskritai egzistuoja. Esame sąžiningi tiek prieš save, tiek ir prieš kitus. Tiek grupės viduje, tiek ir pačioje muzikos industrijos grandinėje, kurioje įprastai yra gan daug nepasitikėjimo ir neteisybės, su visais elgiamės taip, kaip norėtumėme, kad kiti elgtųsi su mumis. Ko gero tai ir yra mūsų stiprybė, vedanti grupę pirmyn.

„The XX“ ne tik tapo viena populiariausių šiandienos grupių, bet ir, priešingai nei daugelis vienadienių muzikos žvaigždžių, susikūrė identitetą – muzikinį stilių, iš kurio visi jus atpažįsta. Ar kada nors susimąstėte, kad jau dabar tampate gana ryškia ir tvirta populiariosios XXI amžiaus muzikos istorijos dalimi?

(Atsidūsta) Suprantu kurlink suki, tačiau tai – rizikinga tema. Norėčiau tapti istorijos dalimi. Norėčiau muzikai duoti gerokai daugiau. Tačiau apie tai stengiamės negalvoti. Jeigu galvotumėme apie tai, kad jau susikūrėme šiltą vietą muzikos istorijoje – tai, ko gero, reikštų „The XX” egzistencijos pabaigą. Stengiamės nekreipti dėmesio nei į pagyras, nei į muzikinę kritiką. Žinome savo kryptį, žinome kokią muziką norime kurti ir stengiamės tai daryti nuoširdžiai.

Su kiekvienu albumu mūsų muzika evoliucionuoja ir truputėli keičiasi, todėl tikiu, kad trečiasis „The XX“ albumas bus visiškai kitoks nei „Coexist”.

Na, prieš pasirodant „Coexist” jūs tvirtinote, kad albumui didžiausią įtaką darė house muzika, tačiau jos diske ir su žiburiu nerasi…

(juokiasi) Tiesa. Tačiau mūsų koncertuose šokių muzikos tikrai daug. Kai atvažiuosi į „Positivus”, pažadu, jos išgirsi dar daugiau (juokiasi).

 

The XX

MERCURY“ PRIZAS – ĮKVĖPIMAS IR PASKATA

 

Grįžkime prie vieno svarbiausių istorinių lūžių „The XX” gyvenime – prestižinio „Mercury” apdovanojimo, kurį laimėjote už savo debiutinį diską. Ką šis įvykis reiškė grupei?

Mums tai reiškė neįtikėtinai daug… Tai buvo apdovanojimas, apie kurį daugelis atlikėjų paslapčiomis svajoja. Juk jis įteikiamas už geriausią metų albumą Didžiojoje Britanijoje! Augome formuojami galybės muzikinių žanrų, todėl „Mercury” statulėlė mums, kaip grupei, sukūrusiai kažką naujo ir savito, buvo daugiau nei tik prizas. Tai buvo pirmas apdovanojimas, kurį kada nors yra laimėjusi „The XX”. Šis faktas „Mercury” daro dar reikšmingesniu. Supratome, kad pasirinkome teisingą muzikinį kelią.

Visada yra gera būti pripažintam, tačiau apdovanojimai toli gražu nėra siekiamybė. Tikrai nesu didelis ceremonijų gerbėjas. Per daug įtampos mane blogai veikia (juokiasi). Sėdėti tris valandas renginyje ir nežinoti, teks tau kilti ant scenos ar ne – gerokai užknisantis reikalas.

Jūsų debiutinė plokštelė ne tik pelnė „Mercury”, bet ir sulaukė daug pozityvių kritikų liaupsių bei subūrė milžinišką ištikimų gerbėjų armiją. Buvo aišku, kad tiek muzikos industrijos atstovai, tiek ir jūsų fanai naujam diskui kels milžiniškus lūkesčius. Ar kuriant „Coexist” šie veiksniai nekėlė jums baimės ir klausimų „o kas, jeigu šįkart nepasiseks…”?

Prieš pradėdami „Coexist” įrašus padarėme metų pertrauką. Norėjome pailsėti vieni nuo kitų ir susikaupti naujiems darbams. Metų pertraukos mums buvo daugiau nei gana. Buvome taip išsiilgę muzikos, kad net nesugebėjome galvoti apie kitų lūkesčius. Apie juos susimąstėme tik tada, kai baigėme albumo įrašus (šypsosi).

Kurdami antrą albumą mes kur kas labiau pasitikėjome savimi. Buvome gerokai brandesni – tiek kaip žmonės, tiek ir kaip muzikantai. Žinojome, ko norime iš savęs, ir jautėme, ko galime pareikalauti iš muzikos. Abu albumai mums yra vienodai svarbūs, tačiau manau, kad „Coexist” yra brandesnis įrašas. Žinau, kad tai jaučia ir grupės gerbėjai.

Išleidę „Coexist” ir žiemą apsilankę „BBC Radio 1” įrašėte puikią legendinės „Wham” dainos „Last Christmas” versiją. Kaip kilo idėja sukurti koverį būtent šiam kūriniui?

„BBC Radio 1” laidos „Live Lounge” kūrėjai mūsų paprašė sukurti kalėdinės dainos koverį. Ilgai galvojome, nes rasti populiarų kalėdinį kūrinį, su kuriuo būtų galima nuoširdžiai susigyventi ir pasistengti jį išgirsti „XXiškai” – tikrai nėra lengva (šypsosi). Pabandėme padirbėti su „Last Christmas” ir gavosi pakankamai neblogas rezultatas… Žinau, kad šią dainos versiją mėgsta Šiaurės Europos valstybės, todėl visai tikėtina, kad karštą liepos dieną ją sugrosime „Positivus” fesitvalyje.

BŪTI XX – TAI BŪTI SAVIMI

 

Kalbėdami su vienu Amerikos leidiniu grupės nariai teigė, kad nėra normalu, kai muzikantai su žiniasklaida dalinasi visu savo gyvenimu. Ar būnant populiaria grupe įmanoma išsaugoti paslaptis?

Šiuo atveju nekalbėčiau apie paslaptis. Tąkart kalbėdami mintyje turėjome privatumą, kurio taip reikia kiekvienam žmogui. Manau, kad susikurti vietą, į kurią niekas negali patekti, tikrai įmanoma. Bent jau mes sugebame ją turėti (šypsosi).

O jeigu manęs paklaustum, apie ką niekada nenorėčiau kalbėtis su spauda – mano atsakymas būtų labai paprastas: apie politiką ir asmeninius santykius.

Jūs visada dėvite juodos spalvos drabužius. Ar tam yra kokia nors priežastis?

Vienas kitą pažįstame jau daug laiko. Juoda spalva patinka visai grupei, todėl tai yra tam tikra visus mus sujungianti grandis.

Jūsų muzika taip pat yra gana tamsi ir liūdna. Ar dėl to net ir nuotraukose atrodote tokie nelaimingi?

(juokiasi) Tai – nuolatinis atsitiktinumas. Mes – laimingi žmonės, kuriantys ganėtinai liūdną muziką.

Jamie, pats esi ne tik grupės „The XX” smegenys, bet turi ir daug kitos veiklos. Nevengi stoti prie didžėjaus pulto, esi sukūręs galybę remiksų tokiems atlikėjams kaip Adele, „Florence And The Machine” ar „Radiohead”. Prieš porą metų išleidai nuostabų legendinio muzikanto Gil Scott Herron remiksų rinkinį. Iš kur tiek jėgų ir parako?

Man patinka kurti muziką ne tik su grupe, bet tai daryti ir vienam. Todėl atradęs laisvą akimirką aš sėdu prie savo solinių darbų. Tai – mano aistra ir mano laisvalaikis. Mano darbas – mano svajonė. Nieko kito aš ne tik nemoku, bet ir nenoriu daryti.

Kuo tau, kaip muzikantui, skiriasi darbas su „The XX” nuo darbo su kitais atlikėjais?

Kai esu „The XX” narys – esu visiškai atviras. Dalinuosi patirtimi, diskutuoju su Romy ir Oliveriu. Kartu ieškome geriausių garsų ir kartu priimame sprendimus. Tai komandinis darbas, kuriame kiekvienas iš mūsų gali būti savimi. Dirbant su kitais atlikėjais reikia gerokai daugiau nei vien tik buvimo savimi… Abi patirtys yra labai skirtingos, tačiau jos kartu ir vertingos bei labai įdomios.

Ar yra atlikėjas, su kuriuo svajotum dirbti?

Ottis Redding. Deja, ši svajonė niekada nebus įgyvendinta…

O jeigu tavęs paprašytų įvardinti bet kurio istorijos periodo žmogų, su kuriuo galėtum šnektelti prie kavos puodelio – ką pasirinktum?

(Ilgai mąsto) Būtų labai įdomu pakalbėti su pačiu savimi prieš dešimt metų. Duočiau sau keletą patarimų ir pasakyčiau: Jamie, eini teisingu keliu, todėl nė nebandyk sustoti…

Ačiū už pokalbį.

Komentaras apie “The XX: esame laimingi žmonės, kuriantys liūdną muziką

  1. Zainul sako:

    HiI read your articlel Tai Chi and Hearts. I watend to know is there a wayFor a Tai Chi class to be billed to Medicare?ThanksJames BrownAutumn Healthcare

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas. Privalomi laukeliai pažymėti *