Bonobo (nuotr. T. Stuko)

Svajonės pildosi. Ko gero taip reikėtų pradėti rašinį apie „Bonobo“ – grupę/atlikėją, kuris su savo penktuoju albumu „The North Borders“ „rovė stogą“ visus 2013 metus ir kurio pasirodymas padarė lygiai tą patį prieš savaitę sostinėje įsikūrusioje „Teatro arenoje”. Prireikė ne vienos dienos, kad įspūdžiai „susigulėtų“ ir galėčiau numetęs šalin bent jau emocinių išgyvenimų rūbą prisėsti ir parašyti savo įspūdžius.

Dėl „Bonobo“ pasirodymo Lietuvoje „kovojo“ ne viena koncertinė agentūra, o gandai apie jo koncertą sklandė gerokai ilgiau nei pusmetį. Todėl sulaukus oficialios žinios ir galutinio patvirtinimo apie Simono Greeno apsilankymą Marijos žemėje, visai atvirai galiu prisipažinti, kone puoliau į euforiją. Į „Bonobo“ kūrybą mano požiūris visiškai sutapo ir su viso manoMUZIKOS kolektyvo simpatijomis, mat būtent „The North Borders“ dar iki paskelbiant žinią apie šio elektroninės muzikos guru renginį Lietuvoje, buvo pripažintas geriausių metų albumu mūsų portale.

Taigi, vienos įdomiausių Jungtinės Karalystės leidybinių kompanijų – leiblo „Ninja Tune“ globojamas atlikėjas grįžo į Lietuvą (prieš keletą metų jis lankėsi viename sostinės klube, kuriame tąkart stovėjo prie DJ pulto). Šįkart jis grįžo su trenksmu, idėja ir visais lūkesčių pateisinimais. Bent jau tiems, kurie tikėjo (ir kartu tikėjosi), laukė (ir zulino jo muziką nuo a iki z) ir vylėsi išgirsti brito kūrybą kitaip – gyvai ir netikėtai.

–          PUBLIKA. 37 metų elektroninės muzikos  kūrėjo susirinko paklausyti įvairiausio plauko žmonės – nuo jaunosios „Coffee Inno“ hipsterių kartos iki solidžių dėdžių ir tetų, dienas ir naktis leidžiančių elitinėse darbovietėse. Nemažą dalį minios sudarė ir anglakalbiai, kurie, galima spėti, mainų programos dėka į Lietuvą pateko su tikslu studijuoti, pažinti ir keliauti. Bet kuriuo atveju, į akis krito (ir kartu širdies neapleido) jausmas, kad minia nusiteikusi itin pozityviai.  Stilingi, įdomūs ir, kas svarbiausia, muzikalūs žmonės (su šiaurietišku santūrumu) britų elektronikos grupei siuntė pozityvias mintis, o šie, savo ruožtu, atsidėkodami dovanojo tai, ką turi geriausio – savo kūrybą.

Bonobo (nuotr. T. Stuko)

–          MUZIKA. Tai, kas vyko „Bonobo“ koncerto metu Teatro arenoje, galėtų būti įvardinta muzikiniais burtais. Didžiąją Simono Greene‘o muzikos dalį norisi klausytis atsisėdus kur nors paplūdimy stebint besileidžiančią saulę, tačiau šįkart buvo kitaip. Pasirodymas tiko ir lyrikams, ir šokių muziką mylintiems ir netgi ritmenbliuzui neabejingiems melomanams. Koncertas buvo ir lyrikos, ir džiazo improvizacijos ir stilingos house muzikos mišinys. Tačiau net ir pats įnoringiausias kritikas neatrastų akimirkos, kurios metu būtų galima suabejoti jos subtilumu ar profesionalumu. Žinoma, buvo keista išgirsti Grey’aus Reverend partiją kūrinyje „First Fires” atliekančią Greeną „The North Borders” ture lydinčią dainininkę, tačiau tai anaiptol nebuvo trūkdis. Veikiau – išskirtinumas, kuris tapo dar vienu įrodymu, kad Bonobo muzika neturi sienų, o jos grožis, net ir pakeitus tam tikrus atlikimo elementus, išlieka toks pats subtilus ir grynas.

–          JAUSMAS. Galiu atvirai prisipažinti, kad viso renginio metu neapleido pasididžiavimo mūsų šalimi jausmas. Faktas, kad Vilniuje koncertuoja nuostabus, tačiau (būkim biedni, bet teisingi) nišinis atlikėjas, kurio pasiklausyti susirenka sausakimša keletą tūkstančių žmonių talpinanti arena, vedė iš proto. Tai iškalbinga žinia, į kurią atkreipti dėmesį turėtų daugelis mūsų šalies „promoterių“. Akivaizdu, kad tokį muzikinį skonį turintys lietuviai yra ne tik išalkę, bet ir galintys lankytis tokio pobūdžio koncertuose. Tai savo pasirodymu pernai įrodė Nicolas Jaar. Šiemet tai dar sykį pakartojo Bonobo.

„Bonobo“ koncertas sostinėje buvo medus melomanų ausims ir širdims. Be viso idėjinio užtaiso, šis renginys kartu žymi ir savotišką atskaitos tašką: tai dar vienas įrodymas, kad Lietuva tikrai nebėra tamsusis Europos muzikinis užkampis. Tampame didesni. Labiau matomi. Ir, kas svarbiausia, apie mus sužino vis daugiau muzikantų ir muzikos mylėtojų.

Net neabejoju, kad nuostabų pasirodymą mūsų šalies publikai padovanojęs Simonas Greenas ir grupė apie Lietuvą ir lietuvius išsinešė pačius šilčiausius įspūdžius. Publika buvo tikra ir nuoširdi. O tokių dalykų suvaidinti tikrai neįmanoma… Bonobo kūryba suvienijo. Suartino. Ir subūrė. Į vientisą ir darnią visumą vasario 20- oji sukvietė kelis tūkstančius atvirų muzikinės kokybės ištroškusių širdžių, kurios plakė vienu ritmu ir kartu su Bonobo kvietė muziką pasilikti gerokai ilgiau. Ilgiau nei girdi ir jaučia širdis bei egzistuoja muzikinis laikas… 

Bonobo (nuotr. T. Stuko)