Björk (nuotrauka – popmatters.com)
Šį rašinį pradėsiu nuo to, kad nesu didelis Björk gerbėjas. Aš – tiesiog muzikos gurmanas.
Björk vardas yra puikiai žinomas net ir tiems žmonėms, kuriems muzika – tik tylą užpildantis ūžesys. Bet kodėl? Juk Björk kūryba – keista, nestandartinė, nekomercinė. Ši paslaptinga islandė – tai ne Madonna ar Michael Jackson. Bet taip jau yra… Nors Björk muzika ir neskamba radijo stočių bangomis, bet ji yra gerai žinoma tiek savo tėvynėje, tiek ir visame likusiame pasaulyje. Björk – dainininkė, atlikėja, multiinstrumentalistė, prodiuserė, aktorė, savo nestandartiška kūryba kerinti milijonus. Žmogus-legenda, gyvas fenomenas… Ir kaip tik todėl išvysti ir išgirsti gyvą Björk pasirodymą privaloma kiekvienam muzikos gurmanui, nepaisant to ar ši muzika yra artima sielai, ar ne. Neslepiu, kad net nebūdamas aistringas Björk gerbėjas šio koncerto Niujorko City Center’yje laukiau su gausiais lūkesčiais ir nekantrumu.
Tiesą pasakius eidamas į Björk koncertą nežinojau ko galiu tikėtis. Mano galvoje jos keista muzika tarsi prašyte prašėsi keisto, teatrališko pasirodymo, o žymioji gulbės suknelė, kurią atlikėja dėvėjo 73-ųjų Oskarų apdovanojimų metu 2001-aisiais, leido įsivaizduoti Björk savo koncerto metu pasipuošusią kažkuo dar keistesniu. Todėl City Center’io scena iš pat pradžių nustebina savo paprastumu. Paruošti perkusijos ir klavišinių instrumentų arsenalai, puslankiu sustatytos kėdės styginių orkestrui, minimalus apšvietimas ir vizualizacijų ekranas. Ir tai viskas? Įsitaisęs kėdėje smalsiai stebiu besirenkančią publiką ir klausausi įvairiausių aplink skambančių kalbų ir dialektų. Šįvakar nėra nei vieno apšildančio atlikėjo ar grupės. Šiandien Niujorko City Center’io salėje karaliauja tik pati Islandijos pažiba. Į sceną lydima gausaus styginių orkestro ji žengia pavėlavusi vos dešimčia minučių.
Björk (nuotrauka – popmatters.com)
Dėl kostiumo neklydau. Björk pasipuošusi balta, besiplaikstančia suknia, ir spygliuotu (spinduliuojančiu?) šalmu, kurį galime išvysti naujojo jos albumo „Vulnicura” viršelyje, bet visa likusi scenografija pradžioje šiek tiek nuvilia. Kur mano įsivaizduotas teatrališkumas, dekoracijos ir spec. efektai? Kur dūmai ir lazeriai? Nepaisant to nedidelio nusivylimo stebiu scenoje vykstantį veiksmą, tik jo irgi nedaug. Muzikantai groja, ekrane mirga vizualizacijos, o pati Björk vaikšto iš vienos scenos pusės į kitą, plazdena suknios kraštais, ir dainuoja. O dainuoja tuo savu, puikiai pažįstamu, unikaliu balsu.
Vakaras prasideda ramiai ir lyriškai, bet netrunka įsivažiuoti. Kadangi šis koncertas skirtas naujojo albumo (o kartu ir Niujorko modernaus meno muziejuje vykstančios Björk retrospektyvinės parodos) reklamai, tai nenuostabu, kad pirmojoje koncerto dalyje skamba būtent dainos iš „Vulnicura” albumo ta pačia eilės tvarka, kokia išsirikiavusios diske. Klausomės „Stonemilker”, „Lionsong”, „History of Touches”, „Black Lake” ir „Family”. Pavėlavę koncerto lankytojai skambant muzikai į salę nėra įleidžiami. Patekti vidun jie gali tik pauzių metu. Pati Björk su publika beveik nebendrauja, tarp dainų ištardama tik keletą kuklių „Thank you”. Nuskambėjus šeštajai albumo dainai „Notget” atlikėja pasitraukia iš scenos ir užsižiebia City Center’io salės šviesos. Auditorija nustebusi apsidairo. Pertrauka…
Apmąstydamas pirmąją koncerto dalį su nuostaba suvokiu, kad man šis pasirodymas patinka gerokai labiau nei tikėjausi. Björk nereikia nei kažkokių specialių efektų, nei vaidybos. Ji yra tokia, kokia yra, ir turi nepaaiškinamą užtaisą prikaustantį žvilgsnius ir verčiantį jos klausytis. Nenuostabu, kad savo talentu ji pakerėjo milijonus. Tai puikiai iliustruoja ne tik šis mano pastebėjimas, bet ir ilgos lankytojų eilės prie minėtosios retrospektyvinės parodos modernaus meno muziejuje.
Pertrauka tęsiasi maždaug dvidešimt minučių. Netrukus muzikantai sugrįžta į sceną, o pati Björk publikai pasirodo pakeitusi savo teatrališką apdarą į daug paprastesnę tamsios spalvos suknelę.
Björk (nuotrauka – popmatters.com)
Antroji koncerto dalis skirta tiems, kurie į šį pasirodymą atėjo pasiklausyti ne tik naujųjų atlikėjos dainų, bet ir senosios kūrybos. Žymųjį Björk debiutą „Debut” iliustruoja kūrinys „Come to Me”, o albumą „Homogenic” reprezentuoja „All Neon Like”. Išsilaisvinusi iš ilgos suknios atlikėja išlaisvina ir savyje tūnančią šokėją regėtą Lars von Trier‘o 2000’ųjų metų filme „Dancer In The Dark„. Ji tarsi užsuktas „vilkelis” sukasi po sceną, o juodi jos plaukai plaikstosi į šalis. Iki šiol santūriai pasirodymą stebėjusi publika į šį šokį reaguoja atitinkamai ir kiekvieną dainą pasitinka ir palydi garsiais plojimais, o kai kurie aktyviai linguoja į taktą.
Pertraukoje tarp kūrinių ji pristato muzikantus – klavišininką Arca, perkusionistą Manu Delago ir „Alarm Will Sound” styginių orkestrą. Tai, neskaičiuojant tų kelių „Thank you”, buvo pirmieji ir vieninteliai Björk ištarti žodžiai per visą pasirodymą. Laukiu, bet deja neišgirstu nei „All Is Full of Love”, nei „Hyperballad”, nei „Army of Me”, nei „It’s Oh So Quiet”, nei „Possibly Maybe”… Bet ką padarysi. Björk nepataikauja publikai ir neteikia pirmenybės žymiausioms savo dainoms. Ji dar atlieka „The Pleasure is All Mine” iš „Medulla”, „I See Who You Are” iš „Volta”, ir porą baigiamųjų naujojo albumo kūrinių – „Quicksand”, bei „Mouth Mantra”.
Nusilenkusi ir dar kartą padėkojusi už dėmesį Björk kartu su muzikantais pradingsta užkulisiuose. Scenoje lieka tik styginių orkestras. Iškviesti ją bisui užtrunka gerokai ilgiau nei paprastai, bet ji, žinoma, sugrįžta, o publika pratrūksta tikrų tikriausiomis ovacijomis. Suskamba „Sun Is In My Mouth” iš albumo „Vespertine” ir „Wanderlust” iš „Volta”, kurios metu ligi šiol sėdėję klausytojai pašoka ant kojų. Deja bisas trunka neilgai, Björk atsisveikina, ir užsižiebusios salės šviesos skelbia koncerto pabaigą.
Publika skirstosi garsiai aptarinėdami renginį. Aš išeinu tylėdamas. Björk man ką tik įrodė, kad tikram talentui atskleisti nereikalingi nei dūmai, nei lazeriai. Ji – tikrai ypatinga, ir savo pasaulinę šlovę pelnė ne be reikalo. Jau daugiau nei du dešimtmečius Björk su kiekvienu nauju albumu iš naujo atranda save ir savo skambesį, bet nepraranda savitumo. Ji nepasiduoda pop muzikos madai, nekuria hitų masėms, bet nepaisant to išlieka unikali ir aktuali.
Mano gurmaniškas muzikinis skonis šįkart buvo pamalonintas desertu.
Albumo „Vulnicura” viršelis
